Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų A. J. ir E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimo pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams Seesam Insurance AS Lietuvos filialui (UADB „Seesam Lietuva“ teisių perėmėjui), A. J. ir E. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – S.M.M., UAB „Sfeka”.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų A. J. ir E. M. apeliacinio skundo ribose, nepateikus apeliantams jokių naujų įrodymų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad 2008 m. balandžio 1 d. (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, įvyko įvykis, kurio metu, buvo apgadintas automobilis BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei automobilis Dodge, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 16, t.1). Vilniaus miesto VPK 2008-05-21 pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ pranešė, jog automobilio BMW keleivis atidarė stovinčio automobilio duris ir apgadino važiuojantį automobilį Dodge. Eismo įvykio kaltininku nurodė A. J., kuriam nėra sukakę 16 metų amžiaus, todėl bylos teisena nepradėta. Vilniaus miesto VPK VP Eismo priežiūros tarnyba 2008 m. balandžio 1 d. dėl šio įvykio surašė nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo ir nurodė, kad atsakomybė už KET 192 punkto pažeidimą numatyta ATPK 131 straipsnyje, tačiau A. J. nėra 16 metų, todėl jis atsakomybėn netrauktinas, A. J. atžvilgiu administracinės bylos teisena nutraukta (b.l. 16, t.1). Nutarimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartimi yra panaikintas (b.l. 35-36, t.1). Vilniaus miesto VPK VP Eismo priežiūros tarnyba 2008 m. liepos 21 d. surašė nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo, kuriame nurodė, kad A. J. atidarė stovinčio automobilio BMW dureles, tai kliudė kitiems eismo dalyviams, t.y. važiavusio automobilio Dodge vairuotojai; atsakomybė už šį KET 192 punkto pažeidimą numatyta ATPK 131 straipsnio 4 dalyje, tačiau A. J. nėra sulaukęs 16 metų, todėl jis nėra administracinio teisės pažeidimo subjektas, ir negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Nenustatyta, kad šį nutarimą atsakovai A. J. ir E. M. būtų skundę. Ieškovas įvykio dieną buvo apdraudęs automobilį Dodge „Kasko“ draudimu (b.l. 10-11, t.1). Ieškovas, apskaičiavęs padarytą žalą nukentėjusiajam, 2008 m. rugsėjo 2 d. išmokėjo automobilį Dodge suremontavusiai įmonei UAB „Silberauto“ 9411,86 Lt draudimo išmoką (b.l. 6, 17, t.1). Automobilis BMW, įvykio dieną priklausęs trečiajam asmeniui UAB „Sfeka“, vairuojamas atsakovo A. J., buvo draustas įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.l. 42-43, t.1). Kadangi ieškovas sumokėjo nukentėjusiajam 9411,86 Lt dydžio draudimo išmoką, todėl įgijo reikalavimo teisę į atsakingus už padarytą žalą asmenis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas žalos atlyginimą solidariai iš atsakovų A. J. ir E. M. – nepilnamečio A. J. tėvų ir atmesdamas ieškinį atsakovo Seesam Insurance AS Lietuvos filialo atžvilgiu. Nei pastarasis atsakovas, nei ieškovas, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys šioje dalyje teismo sprendimo neskundžia, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje jis yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovai A. J. ir E. M., nors ir prašo panaikinti visą teismo sprendimą, tačiau iš esmės skundžia teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinys jų atžvilgiu yra patenkintas. Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Ieškinys apeliantų atžvilgiu patenkintas deliktinės atsakomybės pagrindu. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Atsakovai A. J. ir E. M., apeliaciniu skundu prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kelia civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo nagrinėjamoje byloje klausimą, motyvuodami tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nenustatė visų deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Teisėjų kolegija tokius apeliantų motyvus atmeta.

Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad padarytą turtinę žalą, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Be to įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą (CK 6.263 str. 3 d.). Taigi, sprendžiant klausimą, ar atsakovai A. J. ir E. M. yra atsakingi už ieškovui kilusią žalą, reikia nustatyti, jų nepilnamečio sūnaus A. J. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), priežastinį ryšį (CK 6.247 str.), kaltę (CK 6.248 str.), žalą (CK 6.249 str.). Pirmosios instancijos teismas nustatė ir sprendime pripažino, jog A. J. savo veiksmais, atidarydamas automobilio dureles, būdamas neapdairus ir rūpestingas, kiek tokioje situacijoje buvo būtina, padarė žalos besiparkuojančiam automobiliui. Teisėjų kolegija tokiai teismo išvadai iš esmės pritaria, nes ją paneigiančių įrodymų nepateikta. Kelių eismo taisyklių (redakcija galiojusi nuo 2006-10-05 iki 2008-04-08) 53 punktas numatė, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių. Šių taisyklių 97 punktas numatė, kad iš važiuojamosios dalies pusės keleiviams leidžiama įlipti į transporto priemonę (išlipti iš jos) tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės ir jeigu tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai bei ekspertizės išvada pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad A. J., lipdamas iš automobilio BMW, elgėsi neatsargiai, išlipdamas iš automobilio neįsitikino, kad tai bus saugu ir netrukdys kitiems eismo dalyviams. Be to byloje yra Vilniaus miesto VPK VP Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. liepos 21 d. nutarimas, kuriame akivaizdžiai konstatuoti nepilnamečio A. J. neteisėti veiksmai. Šio nutarimo apeliantai neskundė, jis yra galiojantis ir tinkamas įrodymas CPK 176 ir 177 straipsnių prasme. Apeliantai iš esmės teisingai nurodo, kad nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje neturi prejudicinės galios, tačiau toks nutarimas yra rašytinis įrodymas (CPK 197 str. 1 d.), kadangi jame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad neįrodyta apeliantų kaltė dėl ieškovui padarytos žalos ir atkreipia dėmesį, kad CK 6.275 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės Tėvų kaltė šiuo atveju yra preziumuojama ir ši prezumpcija nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigta. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovai, būdami atsakingais pagal įstatymą už savo nepilnamečio sūnaus veiksmus, privalėjo užtikrinti, kad žala trečiajam asmeniui neatsirastų. Tėvų kaltė suprantama kaip nepakankamas tėvų pareigų vykdymas, nepakankama vaiko priežiūra ir jo auklėjimas. Kaip nurodė pats atsakovas A. J. atsiliepime į ieškinį, tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, jis stovėjo šalia priparkuoto automobilio BMW (b.l. 33-34, t.1). Taigi nagrinėjamu atveju nepilnametis A. J. buvo tiesioginėje tėvo atsakovo A. J. priežiūroje ir pastarasis turėjo neginčijamą pareigą užtikrinti, kad jo sūnus savo veiksmais nepadarytų žalos, tačiau to neužtikrino ir žala buvo padaryta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas įrodė, jog žala buvo padaryta ne dėl jo kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs A. J. veiksmus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. J., atidarydamas stovinčio automobilio BMW galines dureles tuomet, kai tai nebuvo saugu ir trukdė kitiems eismo dalyviams, pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to automobilio Dodge vairuotojai buvo padaryta žala (CPK 178 str.).

Apeliantai skunde taip pat nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir visiškai netyrė automobilio Dodge vairuotojos trečiojo asmens S.M.M. veiksmų pagal apdairumo ir rūpestingumo standartus. Pagal suformuotą teismų praktiką žalos atlyginimo bylose atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str.). Siekdamas paneigti kaltę, atsakovas privalo įrodyti, kad žala atsirado nuo aplinkybių, kurioms jis negalėjo daryti įtakos – nukentėjusio asmens veiksmų (CK 6.253 str.). Šiuo atveju atsakovai A. J. ir E. M. tvirtina, jog dėl žalos atsiradimo yra kalta pati Dodge vairuotoja S.M.M., tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokią aplinkybę, t.y. neteisėtus trečiojo asmens S.M.M. veiksmus. Be to byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, jog žala kilo dėl trečiojo asmens S.M.M. neapdairių ar nerūpestingų veiksmų, atvirkščiai, bylos duomenys tvirtina, kad automobilis Dodge, vairuojamas S.M.M., į sustojimo vietą važiavo priekiu ir vairuotoja galėjo matyti ir matė, kad priešais jos vairuojamą automobilį nėra kliūties. Automobiliai aikštelėje yra parkuojami nedideliu atstumu vienas nuo kito, nes taip aikštelėje yra sužymėtos vietos, todėl nėra pagrindo teigti, kad S.M.M., pravažiuodama šalia stovinčio automobilio, nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar elgėsi neapdairiai ar nerūpestingai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų argumentu, jog teismas, aiškiai matydamas kad Vilniaus miesto VPK Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. liepos 21 d. nutarimas dėl administracinės teisės pažeidimo priimtas devynerių metų amžiaus vaiko atžvilgiu, turėjo pareigą patikrinti, ar administracinė byla, išnagrinėta nepažeidžiant ATPK normų. Pagal minėto nutarimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 122 straipsnio 1 dalį, nutarimą, priimtą administracinio teisės pažeidimo byloje, galėjo apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas, institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjęs asmuo ir, jeigu įstatymai nenumato kitaip, skundas galėjo būti paduotas per dešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Byloje nėra duomenų, jog apeliantai būtų pasinaudoję teise šį nutarimą skųsti. Dėl to teismas neturi pagrindo abejoti galiojančiu nutarimu, kuris nėra akivaizdžiai neteisingas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ekspertizės aktą, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), t.y. teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti prielaidomis apie bylos aplinkybes. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas priima sprendimą vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis. Darydamas išvadas teismas privalo nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įvertinti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, nurodyti įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą (CPK 270 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ekspertizių vertinimo, yra ne kartą pasisakęs, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007). Taigi teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-98/2008; 2008-09-04 nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-409/2008).

Nagrinėjamoje byloje duomenys apie tai, kad A. J. neteisėtais veiksmais padaryta žala automobiliui Dodge, yra Vilniaus apskrities VPK 2008 m. liepos 21 d. nutarime, šalių paaiškinimuose, ekspertizės išvadoje. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas dėl ginčui išspręsti reikšmingų civilinės atsakomybės kilimui būtinų sąlygų egzistavimo arba neegzistavimo, įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė įrodymų vertinimo taisykles bei byloje surinktus įrodymus atitinkančią išvadą. Dėl to teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ekspertizės aktą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.