- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-426-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02518-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marius Bajoras, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- A. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras, trečias asmuo be savarankiškų reikalavimų valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo ir restitucijos taikymo, pripažįstant terminuoto indėlio sutartimis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia su atsakovu bankrutavusia akcine bendrove (toliau – BAB) banku Snoras 2011 m. birželio 1 d., 2011 m. liepos 8 d. ir 2011 m. liepos 5 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110601V990003, Nr. FO20110708V990007 ir Nr. 20110715V990005; taikyti vienašalę restitucija – pagal sutartį sumokėtą sumą laikyti ieškovo lėšomis banko sąskaitoje ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimus grindė Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu.
2. Ieškovas nurodė, kad sudarius su atsakovu ginčijamas sutartis, bankui buvo iškelta bankroto byla ir 2016 m. lapkričio 14 d. iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos sužinojo apie tai, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. buvo priėmusi nutarimą Nr. 03-2 dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui Snoras.
3. Vertybiniai popieriai pagal Vertybinių popierių įstatymą (toliau – VPĮ) galėjo būti viešai siūlomi tik po to, kai paskelbtas prospektas. Prospektas yra visuomenei ir investuotojams skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo siūlomas ar į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtraukiamus vertybinius popierius, t. y. pateikiama visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, vertybinių popierių suteikiamas teises.
4. Aktuali Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyva 2003/71/EB, keičianti Direktyvą Nr. 2001/34/EB (toliau – Direktyva) bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinantis Direktyvos nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos (ir kitų reikalavimų). Prospekto direktyvos 10 punkte nustatyta, jog direktyvos ir ją įgyvendinančių priemonių tikslas yra užtikrinti investuotojo apsaugą ir rinkos veiksmingumą, laikantis atitinkamuose tarptautiniuose forumuose priimtų aukštų reguliavimo standartų (preambulė). Pilnas informavimas skatina investuotojų apsaugą ir prisideda prie tinkamo vertybinių popierių rinkų veikimo ir plėtros. Tinkamas būdas tokiai informacijai pateikti yra prospekto paskelbimas. Tokia informacija, kuri turi būti pakankama ir kiek galima objektyvesnė, apie emitento finansines aplinkybes ir vertybiniams popieriams priklausančias teises, kurios tikslas – leisti asmenims atlikti motyvuotą tokios rizikos įvertinimą ir priimti sprendimus dėl investavimo gerai susipažinus su faktais.
5. Vertybinių popierių komisija 2010 m. liepos 1 d. ir 2011 m. birželio 16 d. pažymomis Nr. 4R-11 ir Nr. 4R-10 patvirtino 300 000 000 Lt bei 500 000 000 Lt obligacijų emisijų bazinį prospektą su galutinių sąlygų aprašymu (toliau – Prospektas), atsakovas jį paskelbė. Ieškovas susipažino su atsakovo paskelbtais prospektais ir sudarė ginčo sutartį.
6. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime buvo nustatyti atsakovo veiklos apribojimai. Atsakovui nustatytas individualaus kapitalo pakankamumo normatyvo dydis (ne mažesnis kaip 10 proc.), nustatyti papildomi veiklos rizikos ribojimo reikalavimai, o taip pat konstatuota, jog atsakovas neištaisė ir nepašalino 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu nustatytų veiklos trūkumų. Lietuvos bankas rašte (atsakyme advokatui) nurodė, jog viena iš moratoriumo paskelbimo bankui bei administratoriaus paskyrimo priežasčių yra ta, kad bankas ignoravo, ar tik formaliai vykdė Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką.
7. Prospekte buvo nurodyta, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo. Vadovaujantis VPĮ 2 straipsnio 10 dalimi esminio įvykio sąvokos apibrėžimu, esminiu įvykiu laikoma net ir tokia informacija, kuri tik potencialiai gali turėti neigiamą poveikį vertybinių popierių kainai. Vadovaujantis VPĮ 6 straipsnio 1 dalimi, prospekte turi būti pateikta visa būtina informacija, kuria remdamiesi investuotojai galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklas. Nutarime minimi draudimai bankui reiškia, jog atsakovas turėjo ypač rimtų ir įsisenėjusių finansinių problemų, kurios buvo vienos iš pagrindinių sąlygų skelbti atsakovo moratoriumą ir inicijuoti bankroto procedūrą. Nutarimas ir jo pagrindu taikomos poveikio priemonės laikytinos esminiu įvykiu, kuris turėjo būti tinkamai atskleistas Prospekte. Nutarime esanti konkreti informacija viešai skelbiama nebuvo, skelbta tik formaliai (neatskleidžiant viso nutarimo turinio) ir ne teisės aktams skelbti nustatyta tvarka. Atsakovas, žinodamas apie taikomus apribojimus ir kitas aplinkybes, sąmoningai turėdamas tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų neatitinkantį Prospektą, skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, ėmėsi apeiti Lietuvos banko taikomą poveikio priemonę – draudimą priimti indėlius didesnėmis nei vidutinėmis palūkanomis – išleido obligacijas.
8. Atsakovo apgaulė pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu Prospekte, bet ir aktyviais atsakovo veiksmais, nes atsakovo darbuotojai teikė informaciją, kad atsakovo finansinė būklė gera, kad jam netaikomi jokie apribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiasi apdairiai. Ieškovas, kaip neprofesionalus investuotojas, būdamas vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, žinodamas išdėstytas aplinkybes apie atsakovo finansinę padėtį, ginčo sutarties su atsakovu nebūtų sudaręs. Ieškovas prieš sudarydamas sutartis konsultavosi su atsakovo darbuotojais, susipažino su Prospektu, buvo apdairus ir pagrįstai tikėjosi, kad jam suteikiama informacija yra teisinga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamai bylai yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartimi buvo sustabdyta. Kasacinis teismas išaiškino, kad sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų.
11. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį reiškė CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, nurodydamas, kad tyčia buvo suklaidintas banko.
12. Teismas sprendė, kad Prospektai yra pakankamai didelės apimties dokumentas, surašytas vartojant specifinius terminus, tačiau ieškovas neišdėstė jokių aplinkybių, kada ir kokiu būdu jis Prospektus perskaitė ir ką suprato. Teismui kilo abejonės dėl ieškinyje išdėstytų ieškovo argumentų, nes ieškovas nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, pats į posėdį neatvyko ir aplinkybių kaip formavosi jo valia sudaryti ginčo sandorį nepaaiškino, be to, apie Prospekto reikšmę savo valia sudaryti ginčijamą sandorį ieškovas pareiškė tik 2016 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, tai yra tada, kai vienoje civilinėje byloje (kurioje ieškovą atstovavo tas pats atstovas) Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino.
13. Teismas ieškinio pateikimo momentą vertino kaip neatsitiktinį, leidžianti abejoti ieškovo paaiškinimų patikimumu. Teismas konstatavo, kad ieškovo atstovas negalėjo nurodyti ieškovo išsilavinimo, investavimo bei gyvenimiškos patirties, iš ko teismas galėtų vertinti, ar iš tiesų Prospekto turinys ieškovui buvo žinomas ir suprastas, kokią įtaką turėjo jo valios formavimuisi. Teismas vertino, kad ieškovo procesinis elgesys prieštaringas, o paaiškinimai nenuoseklūs.
14. Teismas, įvertinęs, kad apie inspektavimą ir nutarimą Lietuvos banko tinklapyje buvo skelbta 2011 m. sausio 18 d., o ne 2016 m. pabaigoje, bei ieškovui nepateikus konkrečių paaiškinimų, kad apie Prospektą sužinojo tik 2016 m., vertino, kad ieškovo paaiškinimai dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių nepatikimi.
15. Teismas konstatavo, kad informacija apie atsakovo veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovui sudarant ginčijamus sandorius, ji buvo prieinama ir po bankui bankroto bylos iškėlimo, archyvuose ji yra dabar. Aplinkybė, kad informacija ieškovui nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje 2016 m. lapkričio 3 d. priimto kitam ieškovui palankaus sprendimo (kasacinio teismo bylos Nr. e3K-3-164-611/2018), leido teismui daryti išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovo apsisprendimą dėl ginčo sandorių sudarymo.
16. Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, jog atsakovas tyčia klaidino tiek Prospekte, tiek viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą, dideles palūkanas (grąžą) bei skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį, nėra įrodyti CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir ieškovą.
17. Teismas konstatavo, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovas nurodo, kad jis pagal savo savybes atitinka vidutinio vartotojo kategoriją) turi būti aišku, kad reklamoje nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių.
18. Teismas sprendė, kad neigiamo pobūdžio pranešimai apie atsakovo veiklą viešoje erdvėje, ieškovui turėjo būti žinomi. Teismo vertinimu, nelogiški ieškovo teiginiai, kad sudarydamas sandorį jis vadovavosi vien tik Prospektu, o visą kitą viešoje buvusią informaciją ignoravo.
19. Aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra melagingi. Tai, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. – 2011 m. lapkričio 11 d. buvo atliekamas atsakovo inspektavimas, nereiškia, kad bankas 2011 m. spalio 27 d. buvo nemokus.
20. Teismas, nustatęs, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovo teigimą apie apgaulę ar apie blogą banko finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovą dėl banko finansinės padėties. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog banko inspektavimas galėtų būti laikomas tokiu įvykiu, apie kurį informacijos atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį atsakovo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai.
21. Teismas nustatė, kad Prospektų, jų sudedamųjų dalių formą, turinį ir sudarymo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija (VPĮ 6 straipsnio 5 dalis) ir jie pagal VPĮ buvo Komisijos partvirtinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad Prospektai neatitinka VPĮ normų.
22. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. atsakymas Nr. S 2016/(21.16-2102)-12-1896 advokatei K. B. į jos 2016 m. balandžio 26 d. raštą (paklausimą) laikytinas oficialiu įrodymu, kuris patvirtina ieškinio aplinkybes, nes minima advokatė ieškovui neatstovauja; į bylą nėra pateiktas pats paklausimas ir nežinomi formuluojami klausimai; Lietuvos banko atsakyme nurodyta aplinkybė, jog viešai jau buvo skelbta, kad viena iš Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo bankui Snoras paskelbti veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti laikinąjį administratorių priežasčių buvo tai, kad Lietuvos banko nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, tačiau atsakyme ši priežastis jokiu būdu nėra įvardinta kaip vienintelė ar esminė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
23. Ieškovas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2- 231-464/2018) prijungimo. Šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp BAB bankas Snoras ir Bank Julius Baer & Co. Ltd dėl 306 296 694,75 Eur nuostolių atlyginimo. Šioje byloje nustatytos aplinkybės paneigia atsakovo poziciją, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimas ir jame nustatyti banko veiklos ribojimai neturėjo įtakos banko nemokumui. Nutartyje išdėstytos aplinkybės turi įtakos aiškinant emitento pareigą atskleisti informacijos Prospekte turinį bei ieškinyje keliamų teisės klausimų aiškinimui, patvirtina banko nemokumo atsiradimą.
23.2. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad informacija apie atsakovo veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovui sudarant ginčijamą sandorį. Nurodo, kad iš 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje paskelbtame pranešime pateiktos informacijos nėra aišku, nei kokio pobūdžio trūkumai nustatyti, kokie nurodymai duoti, kokie kapitalo reikalavimai nustatyti.
23.3. Ieškinyje ieškovas nurodė konkrečias Prospekto nuostatas, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas sudaryti ginčijamas obligacijų sutartis (Prospekto 2.1 ir 4.4.5 punktai). Šios nuostatos nėra sudėtingos ir yra suprantamos vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo teismo proceso metu nereiškė jokių abejonių dėl ieškovo gebėjimo suprasti Prospekto turinį, todėl atmestinas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Prospektas surašytas vartojant specifinius terminus ir tai yra viena iš aplinkybių kodėl būtina išsiaiškinti, ką ieškovas suvokė perskaitęs Prospektą.
23.4. Ieškovas su Prospektu susipažino prieš sudarant obligacijų sutartis ir tai patvirtino pasirašydamas ginčijamą sutartį. Ginčo šalys nekėlė jokių abejonių dėl šios sutarties sąlygos pagrįstumo. Prospekto viešas paskelbimas reiškia, kad jis tapo visuotinai žinomu. Prospektas yra įstatymų leidėjo valia skirtas neprofesionaliems investuotojams, vadinasi yra preziumuotina, jog jo turinys yra suprantamas vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui. Prospekto nuostatos, kuriomis yra grindžiamas ieškinys, yra nesudėtingos ir aiškios. Nurodo, kad obligacijos pagal savo esmę yra nesudėtingas vertybinis popierius, kuriam įsigyti nebūtina turėti profesionaliam klientui būdingos kvalifikacijos.
23.5. Pirmosios instancijos teismo išvada apie 2016 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir jo įtaką ieškovui priimant sprendimą kreiptis į teismą, yra nepagrįsta byloje esančia medžiaga, bei prieštarauja ieškovo atvirai deklaruotai pozicijai. Ieškovas nusprendė kreiptis į teismą 2016 m. lapkričio 14 d., sužinojęs iš žinių portalo „Delfi“, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. buvo priėmusi nutarimą Nr. 03-2 dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo atsakovui. Ieškovui susisiekus su straipsnio autoriumi, tapo žinoma apie 2016 m. gegužės 2 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos atsakymą Nr. S 2016/(21.16-2102)-12-1896.
23.6. Ieškovas neprivalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Atsakovas ir trečiasis asmuo byloje neprašė pripažinti ieškovo dalyvavimą būtinu, tokio procesinio sprendimo nepriėmė ir teismas, vadinasi neegzistuoja jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo abejoti ieškovo išdėstytomis aplinkybėmis, kad jis su Prospektu susipažino ir jo turinį suvokė.
23.7. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018), nes ji yra neaktuali ir nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadų.
23.8. Dėl apgaulės. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog sprendžiant sandorio negaliojimo klausimus dėl apgaulės turi būti vertinami ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvados yra nepagrįstos, prieštaraujančios civilinio proceso principams.
Atsiliepimas
24. Atsakovas BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
24.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti į bylą apelianto teikiamą nutartį, nes šią nutartį apelianto atstovas siekė pateikti įvykusio 2018 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio metu (nagrinėjant bylą iš esmės), t. y. praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po sužinojimo apie nutartį. Toks įrodymo pateikimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, be to, minėtos civilinės bylos nagrinėjimas nėra baigtas, o bylos medžiaga yra nevieša, su ja negali susipažinti net teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat turi atsisakyti priimti šį naują įrodymą, nes priešingai nei teigia ieškovas, informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Nr. 03-2 buvo atskleista ir turėjo būti žinoma apeliantui dar iki Prospekto patvirtinimo ir paskelbimo bei ginčijamų sandorių sudarymo.
Žemesnės instancijos teismas
24.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, nors apeliantas teigia, jog apie nutarimą ir atsakymą sužinojo tik iš žinių portale paskelbto straipsnio, tačiau apie inspektavimą Lietuvos banko tinklalapyje buvo skelbta 2011 m. lapkričio 18 d., o ne 2016 m. pabaigoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinę aplinkybę, kad informacija apie atsakovo veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovui sudarant ginčijamus sandorius.
Šalies argumentai
24.3. Apeliantas teigė, kad iš pranešimo Lietuvos banko tinklalapyje nėra aišku, kokio pobūdžio trūkumai nustatyti, kokie nurodymai duoti, kokie kapitalo reikalavimai nustatyti. Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (argumentų dėl Prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus) įrodo, kad informaciją apie nutarimą ieškovui apskritai nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. priimto sprendimo. Pažymėjo, kad apeliantas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad iki 2016 m. lapkričio 14 d. žinių portale paskelbto straipsnio jis domėjosi nutarimo turiniu ir / ar kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu pateikti informaciją apie nutarimą.
24.4. Apelianto teiginys, neva nutarimo reikalavimų nevykdymas lėmė banko nemokumą, vertintinas kaip prielaida, todėl atmestinas. Nei nutarimas, nei Lietuvos banko 2016 m. gegužės 2 d. atsakymas advokatei K. B. Nr. S 2016/(21.16-2102J-12-1896 nepatvirtina banko faktinio nemokumo būsenos ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu.
Žemesnės instancijos teismas
24.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovo, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų.
24.6. Lietuvos banko nutarimas galimai būtų vertinamas kaip turėjęs esminę įtaką apelianto apsisprendimui sudaryti ginčijamas sutartis tik tuo atveju, jei bankas apskritai neatskleistų investavimo į obligacijas rizikų. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas informavo apeliantą apie rizikas.
Šalies argumentai
24.7. Apelianto nurodomas straipsnis žinių portale buvo paskelbtas 2016 m. lapkričio 14 d., t. y. iš karto po Vilniaus apygardos teismo sprendimo, priimto 2016 m. lapkričio 3 d. civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016. Minėto straipsnio autorius, citavo Prospekto punktus (2.1 ir 4.4.5), tarsi sufleruodamas, kokiomis neva apgaulingomis Prospekto nuostatomis turi būti grindžiami ieškiniai dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Netrukus (2016 m. lapkričio 24 d.) prieš atsakovą buvo pateikta net 18 identiško turinio ieškinių (visų ieškovų atstovas advokato padėjėjas V. B.) dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir ieškovų pagal jas sumokėtų sumų pripažinimo ieškovų lėšomis banko sąskaitose. Tačiau kasaciniam teismui priėmus civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 galutinį procesinį sprendimą, penki ieškiniai (civilinės bylos: Nr. e2-1860-614/2018, Nr. e2-1555-614/2018, Nr. e2-1861-614/2018, e2-1549-614/2018, Nr. e2-1865-614/2018) buvo atsiimti.
Atsiliepimas
24.8. Atsakovo teigimu, apelianto pozicija byloje yra dirbtinė ir neatitinka realių ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ieškinio pateikimo momentą kaip neatsitiktinį ir leidžiantį abejoti apelianto paaiškinimų patikimumu kaip formavosi jo valia sudarant ginčijamus sandorius.
24.9. Nurodo, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio buvo apgautas, svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą. Atsakovas nekvestionuoja apelianto teisės vesti bylą per atstovą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog teismas visų bylos aplinkybių kontekste negalėjo vertinti fakto, kad apeliantas nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, neatvyko į teismo posėdį ir nenurodė neatvykimo priežasčių, taip pat nepaaiškino aplinkybių, kaip formavosi jo valia sudaryti ginčijamus sandorius.
24.10. Nesutiko su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo aptarta teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamam ginčui. Nurodo, kad kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, yra aktuali nagrinėjamai bylai tuo aspektu, kad išnagrinėjusi klausimą dėl indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovo indėlių sertifikatus ir obligacijas, kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Be to, apeliantas teikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018. Prašymą motyvavo tuo, kad tarp šios bylos ir kitos bylos egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys; sustabdžius nagrinėjamą bylą būtų išvengta galimų prieštaringų teismų sprendimų tuo pačiu klausimu; šios bylos sustabdymas lemtų tinkamą proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Taigi, pats apeliantas patvirtino, kad tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys.
24.11. Apeliantas neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė įrodymų ir apie tai, kad banko būklė ginčijamų sandorių sudarymo metu ar obligacijų bazinio Prospekto paskelbimo metu neatitiko banko viešai skelbiamos informacijos. Apelianto teiginiai dėl Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 03-2 yra abstraktūs ir deklaratyvūs.
25. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
25.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą atsisakydamas tenkinti apelianto prašymą dėl nutarties prijungimo, nes apeliantas 2018 m. kovo 1 d. priimtą nutartį teikė teismui tik 2018 m. rugpjūčio 17d. vykusio teismo posėdžio metu nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, be to, Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-231-464/2018 medžiaga nėra vieša.
25.2. Informacija apie priimtą Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Nr. 03-2 apeliantui buvo prieinama, todėl nėra pagrindo teigti, kad informacija apie atsakovo veikios trūkumus ir ribojimus nebuvo viešai prieinama iki sudarant ginčijamas sutartis. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad esminis atsakovo apgaulės elementas buvo tai, jog informacija apie nutarimą neva buvo tyčia slepiama. Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad informacija apie priimtą nutarimą buvo skelbiama viešai. Pažymėjo, kad pačiame Prospekte yra nurodyta, kad informacija apie atsakovo esminius įvykius pateikiama NASDAQ OMX Vilnius vertybinių popierių biržai, informacijos atskleidimo ir platinimo sistemai „GlobeNewswire“ bei skelbiama interneto puslapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt.
25.3. Informacija, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo konstatuoti atsakovo veiklos trūkumai, buvo plačiai skelbiama viešai spaudoje, dienraštyje „Verslo žinios“. Tačiau ši informacija apeliantui nebuvo aktuali ir nekėlė poreikio kreiptis į Lietuvos banką su prašymu pateikti informaciją apie bet kokius sprendimus atsakovo atžvilgiu. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad prieš ginčijamų sutarčių sudarymą jis domėjosi atsakovo finansine padėtimi, gilinosi į Prospektą ir būtent jame pateikta informacija jam būtų turėjusi esminės reikšmės apsisprendžiant ar sudaryti ginčijamas sutartis.
25.4. Apelianto faktinis elgesys (pasirinkta pozicija bylos nagrinėjimo metu) patvirtina, kad jo valia sudaryti ginčo sutartis nepriklausė nuo to, ar Prospekte buvo paskelbta informacija apie nutarimą, ar ne. Siekiant nustatyti ar apeliantas buvo apgautas, būtina nustatyti ar nutarime pateikta informacija buvo esminė, kurią apeliantas sužinojęs nebūtų sudaręs ginčo sutarčių. Nutarime pateikta informacija neatitinka esminės informacijos kriterijaus, numatyto VPĮ 2 straipsnio 12 punkte, nes byloje nėra įrodyta, kad nutarime pateikta informacija buvo esminė apeliantui, Prospekto išleidimo metu.
25.5. Nutarime nebuvo numatyta jokių ribojimų, kurie būtų susiję konkrečiai su atsakovo platinamomis obligacijomis pagal Prospektą. Tai, kad obligacijų platinimas nebuvo niekaip ribojamas patvirtina ir ta aplinkybė, kad Prospektas buvo patvirtintas priežiūros institucijos. Taip pat, nutarime nėra pateikta pastabų, jog atsakovas neteisingai ar netiksliai atspindėtų savo finansinę atskaitomybę. Apeliantas neįrodė, kad bent vienas konkretus finansinės atskaitomybės kriterijus ar duomuo būtų netiksliai atspindėtas Prospekte ir, kad neatitiktų faktinės atsakovo situacijos Prospekto parengimo dienai.
25.6. Lietuvos banko priežiūros tarnyba nuolat viešai skelbia pranešimus apie kredito įstaigų inspektavimus, tam tikrais atvejais ir apie pritaikytas poveikio priemones, tačiau tai savaime nelemia išvados apie tokios įstaigos nemokumą ar blogą finansinę padėtį. Nutarime buvo įvardinti tik su atsakovo veiklos organizavimu susiję trūkumai, kurie nėra susiję su finansine situacija. Apeliantas, teigdamas, kad nutarimas turėjo jam esminę įtaką, turėjo įrodyti, kuri konkrečiai nutarime nurodyta informacija jam buvo tokia esminė, kad būtų nulėmusi apsisprendimą nesudaryti ginčijamų sutarčių.
25.7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. patvirtino Prospektą su galutinėmis sąlygomis, o atsakovas šį Prospektą paskelbė. Todėl daroma išvada, kad Komisija, patvirtindama Prospektą, taip pat nenustatė, jog nutarime pateikta informacija yra tokia esminė, jog ją būtų privaloma įvardinti Prospekte ar, kad ji būtų galėjusi įtakoti investuotojų pasirinkimą dėl investavimo į išleidžiamas obligacijas.
25.8. Apeliantui buvo tinkamai atskleistos su sutarčių sudarymu susijusios rizikos. Ginčijamų sutarčių 1.22 punktu apeliantas pasirašytinai patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutiko. Taip pat apeliantas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.
Žemesnės instancijos teismas
25.9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, įvertinęs ieškinio pateikimo momentą kaip neatsitiktinį, o taip pat ir kaip aplinkybę, kuri leidžia abejoti apelianto paaiškinimų apie taip kaip formavosi jo valia, patikimumu. Apeliantas į teismo posėdį neatvyko ir paaiškinimų dėl valios formavimosi pasirašant obligacijų sutartis, nedavė. Apelianto atstovas negalėjo nurodyti jo išsilavinimo, investavimo bei gyvenimiškos patirties, o taip pat kokiomis aplinkybėmis buvo sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys ir t. t. Apelianto procesinis elgesys buvo prieštaringas, o paaiškinimai nenuoseklūs.
25.10. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualia teismų praktika. Apeliantas teikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018. Apeliantas prašymo turiniu pripažino, kad tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys.
25.11. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant, ar ieškovas buvo apgautas, turi būti įvertinta, kokiu būdu formavosi jo valia sudaryti sutartis. Nagrinėjamu atveju, faktinis apelianto elgesys (pasirinkta pozicija bylos nagrinėjimo metu) patvirtina, kad jo valia sudaryti sutartis priklausė nuo to, ar Prospekte buvo paskelbta informacija apie Nutarimą, ar ne. Pažymėjo, kad apeliantas nurodo, jog esminę reikšmę sprendimui įsigyti ginčo obligacijų turėjo ne obligacijų draustumo aplinkybė, o atsakovo finansinė padėtis. Apeliantas sudarė net tris obligacijų pasirašymo sutartis, vadinasi diversifikavo rizikas, todėl daroma išvada, kad apeliantas galėjo ir privalėjo suprasti, kad obligacijos, kaip vertybinis popierius, turi jas išleidusio emitento nemokumo riziką, ir negalėjo būti apgautas.
25.12. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad atsakovo darbuotojai įtikinėjo jį, jog atsakovo finansinė padėtis gera, kad jokie ribojimai atsakovui netaikomi ir pan. Apeliantas neprašė apklausti atsakovo darbuotojų, kurie bendravo su juo prieš sudarant sutartis. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad iki sutarčių sudarymo arba vėliau būtų siekęs gauti kokios nors informacijos apie atsakovo finansinę padėtį, jo mokumą bei veiklos perspektyvas, o atsakovas būtų atsisakęs ją pateikti arba pateikęs aiškiai klaidinančius duomenis. Teigiama, kad apsisprendimą sudaryti sutartis lėmė didesnė jų finansinė grąža, nei terminuotų indėlių sutarčių sudarymo / pratęsimo atveju, atitinkamai, buvo prisiimta ir didesnė rizika, kad tokie lūkesčiai gali ir neišsipildyti.
25.13. Nurodo, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, o tokia (nemokumo) rizika apeliantui buvo įvardinta. Jeigu atsakovas nebūtų tapęs nemokiu, apeliantas nebūtų ginčijęs sutarčių, nes iš jų įvykdymo būtų gavęs naudą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovo apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
27. Ieškovas (apeliantas) ir atsakovas 2011 m. birželio 1 d., 2011 m. liepos 8 d. ir 2011 m. liepos 5 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110601V990003, Nr. FO20110708V990007 ir Nr. 20110715V990005. Atsakovo veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.). 2016 m. lapkričio 25 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2011 m. birželio 1 d., 2011 m. liepos 8 d. ir 2011 m. liepos 5 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110601V990003, Nr. FO20110708V990007 ir Nr. 20110715V990005 bei taikyti vienašalę restitucija – pagal sutartis sumokėtą sumą laikyti ieškovo lėšomis banko sąskaitoje. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.91 straipsnio nuostatomis.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
28. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018, nes ši nutartis susijusi su nagrinėjama byla, joje yra kalbama apie BAB bankas Snoras nemokumo atsiradimo esminiu padidėjimu.
29. CPK 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka (CPK 177 straipsnio 4 dalis).
30. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2- 231-464/2018, nes ši byla buvo pripažinta nevieša. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), minėta Lietuvos apeliacinio teismo byla yra pripažinta nevieša, buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose ir priėjimas prie šios bylos kortelės yra apribotas. Be to, sutiktina su atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose į apeliacinį skundą dėstomais argumentais, kad minėtą nutartį apelianto atstovas pateikė tik 2018 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio metu (nagrinėjant bylą iš esmės), praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po sužinojimo apie nutartį, todėl toks įrodymo pateikimas pripažintinas kaip bylos nagrinėjimo vilkinimas (CPK 181 straipsnis 2 dalis). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados atsisakyti prijungti byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2- 231-464/2018.
31. Apeliantas viso bylos nagrinėjimo metu teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog bankas jį apgavo dėl savo finansinės padėties, veiklos perspektyvų, patikimumo. Apeliantas tą sieja su Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime nustatytais banko veiklos trūkumais ir apribojimais, kurie jam, kaip banko klientui, turėjo, bet nebuvo atskleisti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad apeliantas buvo klaidinamas ir (ar) tyčia apgaudinėjamas.
32. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
33. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018).
34. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatė banko veiklos trūkumus, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Aplinkybė, kad bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir apeliantą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad informacija apie atsakovo veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki apeliantui sudarant ginčijamus sandorius, informacija buvo prieinama ir po banko bankroto bylos iškėlimo. Be to, kaip nurodė trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą, pačiame Prospekte nurodyta, jog informacija apie atsakovo esminius įvykius pateikta NASDAQ OMX Vilnius vertybinių popierių biržai, informacijos atskleidimo ir platinimo sistemai „GlobeNewswire“ bei skelbiama interneto puslapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt. Šios aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad informaciją apie Lietuvos banko nutarimu nustatytus veiklos trūkumus atsakovas tyčia slėpė ir jų neatskleidė apeliantui, tokiu būdu jį apgaudamas.
36. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, informacija, susijusi su banko veiklos trūkumais ir apribojimais, nebuvo slepiama, ji buvo prieinama. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas šia informacija būtų domėjęsi, kaip ir nėra duomenų, kad būtų domėjęsis ir informacija apie banko finansinę padėtį. Kadangi apeliantas tokia informacija nesidomėjo, darytina išvada, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo apelianto apsisprendimą dėl sandorių sudarymo. Tai, kad bankas viešojoje erdvėje save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nelemia, jog bankas apgavo apeliantą ir atliko nesąžiningus veiksmus skatindamas įsigyti būtent obligacijas. Banko tyčinių, nesąžiningų veiksmų apeliantui sudarant ginčo sandorius nepatvirtina ir skunde nurodoma aplinkybė, kad bankas ignoravo jį prižiūrinčios institucijos nurodymus arba kad juos vykdė formaliai.
37. Byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, kad bankas, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo tikslą apgauti obligacijų pirkėjus, neišpirkti obligacijų, tyčia klaidinti apeliantą dėl su obligacijomis susijusios rizikos egzistavimo ar jos pobūdžio. Apeliantas galėjo už obligacijas sumokėtas lėšas panaudoti terminuotojo indėlio sutarčiai sudaryti, tačiau pasirinko finansinį produktą, galintį suteikti didesnę finansinę grąžą. Kaip minėta, bylos duomenys nepatvirtina, kad banko finansinė padėtis būtų buvusi apeliantui svarbi ginčo sutarčių sudarymo momentu. Bankas negalėjo apgauti dėl aplinkybių, kurios nebuvo svarbios apelianto valios formavimosi procese.
38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent apeliantui kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi apeliantas įrodinėdamas apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 straipsnis).
39. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi.
40. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepasinaudojo teise duoti paaiškinimus teismo posėdžio metu, nes į posėdį neatvyko ir aplinkybių kaip formavosi jo valia sudaryti ginčo sandorį nepaaiškino, yra nesuderinama su CPK 51 straipsnio nuostatomis. Apeliantas nurodė, kad jis neprivalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nes prašymo pripažinti apelianto dalyvavimą teismo posėdyje būtinu neteikė nei atsakovas, nei trečiasis asmuo, taip pat tokio procesinio sprendimo nepriėmė ir pirmosios instancijos teismas.
41. CPK 51 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas (CPK 51 straipsnio 2 dalis).
42. Sutiktina su apeliantu, kad jis neprivalėjo dalyvauti teismo posėdyje, tačiau apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis susipažino su Prospektu, kuris kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas esantis pakankamai didelės apimties, surašytas vartojant specifinius terminus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018). Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neteikė įrodymų, kad suprato visus specifinius terminus, vartojamus Prospekte. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs apelianto procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, pagrįstai sprendė, kad juose nėra nurodyta aplinkybių, kada apeliantas susipažino su visomis Prospekto sąlygomis ir kaip jis jas suprato. Taigi spręstina, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo valios formavimosi, sudarant ginčijamas sutartis.
43. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018) yra neaktuali ir nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka.
44. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 26 d. tenkino ieškovo (apelianto) prašymą ir sustabdė civilinę bylą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-164-611/2018. Apeliantas savo prašymą argumentavo tuo, kad tarp bylų egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys, kasacinio teismo byloje nustatyti faktai turės įrodomąją galią šiai bylai ir bus išvengta galimų prieštaringų teismų sprendimų tuo pačiu klausimu. Taigi, darytina išvada, kad apelianto pozicija yra prieštaringa ir nenuosekli, nes jis pats, prašydamas bylą sustabdyti, prašyme teigė, jog bylos yra susijusios. Be to, kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 buvo sprendžiamas klausimas dėl su BAB banku Snoras sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis esant apgaulei, tyčia nuslėpus esminį įvykį (Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytų banko veiklos trūkumų neatskleidimas), t. y. abiejuose bylose ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas tuo pačiu pagrindu ir kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamoje byloje, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas jais rėmėsi ir vadovavosi nagrinėjant bylą.
45. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamai bylai yra aktuali ir kita kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nes išnagrinėjus klausimą dėl indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovo indėlių sertifikatus ir obligacijas, kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
46. Taigi abiejuose bylose pateikti kasacinio teismo išaiškinimai yra svarbūs, siekiant įvertinti apelianto elgesį iki ginčijamų sandorių sudarymo ir po jų, taip pat kaip formavosi apelianto valia.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytų ir aptartų aplinkybių visuma, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai taikė nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pagrįstai atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, nuo kurios nukrypti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Dėl šios priežasties ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.