Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (kreditoriaus) E. V. skundą atsakovui BUAB „Egvilta“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo AS „UniCredit Bank“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Turto suskaidymas dalimis nepažeistų banko kaip įkaito turėtojo interesų, nes padalinus įkeistą daiktą dalimis, hipoteka lieka galioti visiems po padalinimo suformuotiems nekilnojamiems daiktams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.172 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog banko, kaip įkaito turėtojo interesai dėl naujos turto naudojimo tvarkos nustatymo, nenukentės.Parduoti vieną nekilnojamo turto objektą, kurio vertė 14 500 000 Lt yra žymiai sunkiau nei parduoti tris pigesnius nekilnojamo turto objektus. Esant mažesnei objekto kainai jis tampa prieinamas žymiai platesniam pirkėjų ratui, be to, pirkėjui žymiai lengviau gauti finansavimą tokio objekto pirkimui. Palyginus su gauta nauda (kainos padidėjimu), papildomos išlaidos susijusios su žemės matavimo atlikimu ir naudojimosi tvarkos nustatymu sudarys tik nežymią dalį, todėl akivaizdu, jog nežymios išlaidos palyginti su žymiai didesne nauda, kuri bus gauta vėliau, yra protingas ir racionalus sprendimas.BUAB „Egvilta“ parduodama daugiabutį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. 4400- 1539-6424, adresu Trinapolio g. 3, Vilnius) kartu su gyvenamuoju namu gali parduoti (perleisti) turtinę teisę (nuomos teisę) tik į 1/3 žemės sklypo dalį (unikalus Nr. 4400- 1244-1157, adresas Trinapolio g. 3, Vilnius), o turtinė teisė (nuomos teisė) į likusias 2/3 žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-1244-1157, adresas Trinapolio g. 3, Vilnius) dalis turi būti parduota atskirai (savarankiškai), nesiejant jos pardavimo su gyvenamojo namo (unikalus Nr. 4400-1539-6424, adresu Trinapolio g. 3, Vilnius) pardavimu. Toks pardavimo būdas labiausiai atitiktų BUAB „Egvilta“ bei jos kreditorių interesus, kadangi BUAB „Egvilta“ galėtų gauti papildomas pajamas iš nuomos teisės kartu su leidimu statyti du gyvenamosios-komercinės paskirties pastatus pardavimo, be to, turtas ir turtinės teisės būtų parduoti greičiau.

Pareiškėjas E. V., teigdamas, jog toks BUAB „Egvilta“ turto pardavimo būdas yra ekonomiškai nenaudingas, pažeidžiantis kitų kreditorių interesus, nepateikia jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Su skundu nėra pateikta duomenų (turto vertinimo ataskaitų, rinkos analizės ar pan.), kad parduodant nebaigtą statyti daugiabutį gyvenamąjį namą tik su šiam namui tenkančio žemės sklypo dalies nuomos teise bei atskirai parduodant nuomos teises į likusias 2/3 dalis valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-1244-1157, esančio Trinapolio g. 3, Vilniuje) kartu su statybos leidimais, pardavimas bus efektyvesnis, bus gauta daugiau lėšų, nei parduodant visą turtą bendrai.

Pareiškėjo E. V. skundas nepagrįstas bei neargumentuotas jokiais faktiniais argumentais, išskyrus subjektyvią pareiškėjo nuomonę.Nustatyta turto pardavimo vertė atitinka ne vien tik AS „Uni Credit Bank”, kaip kreditoriaus, turinčio 6 884 483,85 Lt kreditorinį reikalavimą, interesus, bet ir kitų kreditorių interesus, kadangi 2011 m. spalio 17 d. BUAB „Egvilta” kreditorių susirinkimo metu nustatyta, kad turtas pirmose varžytinėse parduodamas už 14 500 000 Lt, o nepavykus turto parduoti pirmose varžytinėse, turtą parduoti už 11 600 00 Lt; viso BUAB „Egvilta” kreditorinių reikalavimų patvirtinta 12 991 218 Lt sumai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismui nagrinėjant skundus dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos tokio susirinkimo sušaukimo tvarkos, taip pat kreditorių dalyvavimo, numatytos darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007). ĮBĮ 24 straipsnyje yra nustatyta kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalį kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalis). Taigi įstatymo leidėjas kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumą padarė tiesiogiai priklausomą nuo teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumų dydžio. Iš 2012 m. liepos 18 d. BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 12 (b. l. 33-36) matyti, kad jame dalyvavo kreditoriai, kurių teismo patvirtina reikalavimų suma sudaro 91,01 procento visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų, šiuo atveju už pareiškėjo siūlomus kreditorių susirinkimo nutarimus balsavo kreditoriai, kurių patvirtinti finansiniai reikalavimai sudaro 37,85 procento visų kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų, o prieš – kreditoriai, kurių patvirtinti finansiniai reikalavimai sudaro 53,16 procento visų kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų, t. y. turintys daugiau kaip pusę visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, todėl siūlomi nutarimai nebuvo priimti. Kreditorių daugumos valia pareiškėjo keliamu klausimu yra tinkamai išreikšta ir įrodyta, pagrindo konstatuoti buvus kreditorių susirinkimų nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimus nėra, to savo skunde nenurodo ir pareiškėjas.

Bankroto procesas yra kolektyvinis kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmas. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises. Taip sujungiami ir atstovaujami visų kreditorių interesai, nes įmonių bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o kreditorių visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių kompetencijai. Teismo atliekama kreditorių susirinkimų sprendimų kontrolė yra ribota. Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas neatlieka kreditorių susirinkimų nutarimų ekonominio tikslingumo vertinimo. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas teismo gali būti panaikinamas tik nustačius, kad pažeistos šio nutarimo priėmimo procedūros, priimtas nutarimas akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2012).

ĮBĮ kreditoriams (kreditorių susirinkimui) suteikia plačias teises, susijusias su bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto valdymu ar disponavimu. ĮBĮ 23 straipsnis nustato kreditorių susirinkimo teises, tarp jų teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). ĮBĮ 33 straipsnis nustato bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką. Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, o kito, ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punkte nurodyta, kad kreditorių susirinkimas sprendžia, kaip panaudoti antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse neparduotą turtą (Aprašo 34 punktas). ĮBĮ ir Aprašo nuostatos būtent kreditorių susirinkimui, o ne teismui suteikia teisę nustatyti parduodamo turto kainą ir tvarką, teismas neturi įgaliojimų už kreditorių susirinkimą spręsti susirinkimui priskirtų klausimų. Siekdamas ginčijamų nutarimų panaikinimo teismine tvarka, pareiškėjas turėjo įrodyti ir tinkamai pagrįsti, kad ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir pažeidžiantys bankrutuojančios bendrovės kreditorių mažumos teises. Tačiau, kaip pagrįstai pažymima trečiojo asmens atsiliepime į skundą, pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tik jo nuomone, nepateikiant jokių objektyvių šią nuomonę patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į ginčijamų nutarimų pobūdį (t.y. nutarimai ekonominio pobūdžio klausimais), pareiškėjo nuomonė dėl ginčijamų nutarimų nepagrįstumo nėra pakankamas pagrindas teismui paneigti kreditorių balsų dauguma išreikštą kreditorių valią.

Pažymėtina, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2010). ĮBĮ neįtvirtino privalomos bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo kainos nustatymo tvarkos ar kriterijų, kuriais vadovaujantis ji turėtų būti apibrėžta, todėl teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1300/2011). Nagrinėjamu atveju 2011 m. spalio 17 d. BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimas patvirtino įmonės turto pardavimo tvarką ir kainas. BUAB „Egvilta“ kreditoriaus E. V., turinčio 37,5 procentus visų teismo patvirtintų kreditorinių finansinių reikalavimų sumos, prašymu, 2012 m. liepos 18 d. BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkime buvo svarstyta dėl BUAB „Egvilta“ žemės sklypo vidinės naudojimosi tvarkos nustatymo ir BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo t. y. dėl BUAB „Egvilta“ 2011 m. spalio 17 d. kreditorių susirinkime patvirtintos įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos pakeitimo. BUAB „Egvilta“ kreditorius E. V. skundą iš esmės grindė savo nuomone, kad visą BUAB „Egvilta“ priklausantį objektą dėl didelės kainos parduoti bus žymiai sunkiau nei jį parduoti dalimis, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių būtinybę keisti jau nustatytą įmonės turto pardavimo kainą ir tvarką. Pažymėtina, kad turtą pardavinėjant dalimis ir dėl to turto nepavykus parduoti, bankroto procedūros gali užsitęsti dar labiau. Dėl šių priežasčių manytina, kad nustatytas BUAB „Egvilta“ turto pardavimo būdas neprieštarauja bankroto proceso tikslams ir atitinka visų kreditorių teises ir teisėtus interesus.

Konstatavus, kad pareiškėjas neįrodė, jog 2011 m. spalio 17 d. BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkime nustatyta turto pardavimo kaina ir tvarka pažeidžia bankrutavusios įmonės ir kreditorių interesus, pareiškėjo skundas dėl BUAB „Egvilta“ 2012 m. liepos 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimų atmestinas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis CPK 290-291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo (kreditoriaus) E. V. skundą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.