- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-28
- Bylos Nr.
- 2-1300/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
- Pareiškėjas
- I. T., A. T., V. G.
- Kreditorius
- akcinės bendrovės DnB NORD banko
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė DnB NORD bankas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, pagal pareiškėjų I. T., A. T. ir V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės bei atmestas kreditoriaus akcinės bendrovės DnB NORD banko prašymas dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-3633-392/2011, pagal pareiškėjų I. T., A. T. ir V. G. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus žemės grupė“ kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė DnB NORD bankas, akcinė bendrovė bankas Snoras, akcinė bendrovė „Swedbank“, Danske Bank A/S Lietuvos filialas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai skundu kreipėsi į teismą prašydami panaikinti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ kreditorių susirinkimo 2010-08-27 protokolo Nr. 4 nutarimą, kuriuo nuspręsta BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeisto nekilnojamojo turto objektų pradines pardavimo kainas antrosioms varžytynėms patvirtinti pagal įkaito turėtojo pasiūlytas kainas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, uždrausti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bankroto administratoriui vykdyti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeisto nekilnojamojo turto objektų pardavimą varžytinėse pagal ginčijamo kreditorių susirinkimo 2010-08-27 protokolo Nr. 4 nutarimu patvirtintas įkaito turėtojų pasiūlytas pardavimo kainas ir(ar) perduoti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeistą nekilnojamąjį turtą įkaito turėtojams, ir (ar) perduoti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeistą nekilnojamąjį turtą varžytinių nugalėtojams.
Pareiškėjai nurodė, kad BUAB „Vilniaus žemės grupė“ nekilnojamasis turtas yra įkeistas AB bankui SNORAS, AB DnB NORD bankui ir „Swedbank“, AB, o pareiškėjai yra BUAB „Vilniaus žemės grupė“ laiduotojai. Įkaito turėtojas ir kartu kreditorius AB bankas SNORAS įkeisto nekilnojamojo turto objektų pradines pardavimo kainas pasiūlė 4 555 606 Lt mažesnes, nei jų rinkos kaina. Minėtų objektų rinkos kaina, anot AB banko SNORAS, yra 13 014 606 Lt, o pasiūlyta parduoti nekilnojamojo turto objektus už 8 459 000 Lt, t. y. už 35 proc. mažesnę, nei jo rinkos vertė kainą. Įkaito turėtojas ir kartu kreditorius AB DnB NORD bankas įkeisto nekilnojamojo turto objektų pradines pardavimo kainas pasiūlė ir nusprendė parduoti taip pat už ne mažiau kaip 35 proc. mažesnę nei jo rinkos vertė kainą. Įkaito turėtojas ir kartu kreditorius „Swedbank“, AB įkeisto nekilnojamojo turto objektų pradines pardavimo kainas pasiūlė ir nusprendė parduoti už ne mažiau kaip 70 proc. mažesnę nei jo rinkos vertė kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi pareiškėjus I. T., A. T. ir V. G. įtraukė į BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bankroto bylą trečiaisiais asmenimis ir iki teismo spendimo įsiteisėjimo, uždraudė BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bankroto administratoriui UAB „Avere“ vykdyti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeisto nekilnojamojo turto objektų pardavimą varžytinėse pagal BUAB „Vilniaus žemės grupė“ kreditorių susirinkimo 2010-08-27 protokolo Nr. 4 nutarimu patvirtintas įkaito turėtojų pasiūlytas pardavimo kainas ir (ar) perduoti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeistą nekilnojamąjį turtą įkaito turėtojams, ir (ar) perduoti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeistą nekilnojamąjį turtą varžytinių nugalėtojams. Nutartį leido vykdyti skubiai (3t., b.l.192-194). Teismas nurodė, kad bankų priverstiniam pardavimui nustatyta to paties turto kaina yra 73 proc. mažesnė, nei turto įkainojimas hipotekos lakštuose. Be to, nėra duomenų, ar buvo įvertinta, kad eilė žemės sklypų bankų buvo įkainoti tuomet, kai žemės sklypai buvo žemės ūkio paskirties. Šiuo metu žemės sklypų paskirtis pakeista ir yra gyvenamosios teritorijos, todėl žemės vertė vien, dėl pakeistos paskirties, išaugo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu tretysis asmuo AB DnB NORD bankas prašė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutarties dalį, jo atžvilgiu, panaikinti, nes antrosios varžytinės jau įvyko 2010-11-08.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi AB DnB NORD banko atskirąjį skundą tenkino (3t., b.l.228-229).
Tretysis asmuo AB Bankas Snoras prašė užtikrinti galimus nuostolius dėl Vilniaus pygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigoti pareiškėjus pateikti 199 227 Lt banko garantiją arba šią sumą įnešti į teismo specialiąją sąskaitą (4t. b.l.1-3).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m.gruodžio 13 d. nutartimi trečiojo asmens AB Banko Snoras prašymą dėl galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo tenkino (4t., b.l.7-8).
Šalies argumentai
Pareiškėjams prašant, Vilniaus apygardos teismas 2010 m.gruodžio 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjų atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl BUAB „Vilniaus žemės grupė“ kreditorių susirinkimo 2010-08-27 protokolu Nr. 4 patvirtintos pardavimo tvarkos ir kainų dėl žemės sklypų, kurių unikalūs (duomenys neskelbtini) ir šioje dalyje procesą nutraukė bei panaikino šiam turtui areštą.
Atsiliepimas
BUAB „Vilniaus žemės grupė“ skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei LR Vyriausybės 2001-07-03 nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 dalį, turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Administratorius yra tik kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo vykdytojas, todėl nesant absoliučių nutarimo negaliojimo pagrindų, administratorius negali jų nevykdyti. Varžytynių sušaukimo ir/ar jų vykdymo procedūra, taip pat turto pardavimo tvarkos ir kainų patvirtinimo priėmimo procedūra nebuvo pažeistos. Pirmosiose turto pardavimo varžytynėse buvo parduotas tik vienas objektas, ir pareiškėjų nuomone, pradinė turto pardavimo kaina buvo net per didelė, o ne per maža. Antrųjų varžytynių metu buvo nupirkti tik šeši nekilnojamojo turto objektai, todėl, atsakovo nuomone, 2010-08-27 BUAB „Vilniaus žemės grupė“ kreditorių susirinkimo patvirtinta turto pardavimo kaina taip pat buvo per didelė.
Tretysis asmuo AB DnB NORD bankas skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pirmose varžytynėse nustatytos turto kainos buvo pagrįstos konkrečiais turto vertinimo dokumentais, ir šių kainų pareiškėjai neginčijo. Tačiau turtas nebuvo parduotas. Antrose varžytynėse iš viso įkeisto turto buvo parduoti tik 2 sklypai, o tai reiškia, kad turto rinkos kaina yra dar žemesnė. Pažymėjo, kad antrųjų varžytynių kainos nuo pirmųjų varžytynių kainų skyrėsi daugiausiai 20 procentų ir tai atitinko LR CPK 718 staipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies nustatytą teisinį reglamentavimą. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių nutarimu nustatytų kainų teisingumą. Pažymėjo, kad įkeisto turto vertė įkeitimo laikotarpiu negali būti lyginama su šio turto pardavimo kaina antrose varžytynėse, nes turtas buvo įkeičiamas 2006 - 2008 metais, kuomet buvo aukščiausios nekilnojamojo turto kainos, tuo tarpu parduodamas turtas iš varžytynių 2010 metais, kai nekilnojamojo turto kainos yra ženkliai nukritusios. AB DnB NORD bankas prašė taikyti senaties terminą, nes, jo nuomone pareiškėjai šį terminą yra praleidę.
Tretysis asmuo AB bankas SNORAS atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad priimant skundžiamą nutarimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų patvirtinimo nebuvo pažeista jo priėmimo procedūra, o taip pat nebuvo pažeista varžytynių sušaukimo ir/ar jų vykdymo procedūra. Skundo argumentus, kuriais tvirtinama, jog BUAB „Vilniaus žemės grupė“ patvirtintos turto pardavimo kainos yra ženkliai mažesnės, nei turto įsigijimo kaina ar turto vertė, nurodyta hipotekos lakštuose laikė nepagrįstais, nes varžytinėms nustatoma tokia kaina, už kurią turtą būtų įmanoma parduoti.
Šalies argumentai
Tretysis asmuo AB DnB NORD bankas 2011-02-14 pateikė prašymą dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo.
I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškėjų I. T., A. T. ir V. G. skundą atmetė bei panaikino laikinąsias apsaugos priemones - draudimą BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bankroto administratoriui UAB „Avere“ vykdyti BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeisto nekilnojamojo turto objektų pardavimą varžytinėse pagal BUAB „Vilniaus žemės grupė“ kreditorių susirinkimo 2010-08-27 protokolo Nr. 4 nutarimą. AB DnB NORD banko prašymo dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo netenkino. Teismas nurodė, kad BUAB „Vilniaus žemės grupė“ 2010-08-27 kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo tvarka, numatyta ĮBĮ 22, 23 straipsniuose nebuvo pažeista. Pagal ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktą bei LR Vyriausybės 2001-07-03 nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašą (toliau aprašas), turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (7 dalis). Nei LR ĮBĮ, nei aprašas nenumato turto pradinių pardavimo kainų nustatymo ir patvirtinimo privalomos metodikos. Tvirtinama turto pradinė pardavimo kaina nėra siejama nei su šio turto įsigijimo verte, nei su įkeisto turto verte, nurodyta hipotekos lakštuose, todėl pareiškėjai nepagrįstai įkeisto turto pardavimo kainas antrosiose varžytynėse sieja su turto verte, buvusia įkeitimo laikotarpiu, nes nekilnojamasis turtas buvo įkeičiamas 2006 - 2008 metais, esant nekilnojamojo turto kainų didžiausiam pakilimui, o parduodamas iš varžytynių 2010 metais, kai nekilnojamojo turto kainos yra ženkliai nukritusios. Kadangi antrosiose varžytynėse iš visų įkeistų sklypų buvo parduoti tik šeši sklypai įrodo, jog turtas nėra įvertintas pigiau, nei reikėtų, nes tokiu atveju jis visas būtų parduotas. Pirmųjų varžytynių pradinių įkeisto turto pardavimo kainų, kurios nustatytos 2010-04-20 kreditorių susirinkimo nutarimu, pareiškėjai neginčijo. Pirmosiose varžytynėse parduotas tik vienas objektas, o tai leidžia daryti teismui išvadą, jog ir pirmosioms varžytynėms nustatytos kainos nebuvo nepagrįstai mažos. Be to, šios turto kainos buvo nustatytos remiantis konkrečiais turto vertinimo dokumentais. Antrųjų varžytynių kainos nuo pirmųjų varžytynių kainų skyrėsi ne daugiau kaip 20 procentų. Šis kainų skirtumas atitinka ir LR CPK 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies nustatytą teisinį reglamentavimą, todėl kreditorių susirinkimo 2010-08-27 protokolo Nr. 4 nutarimas, kuriuo nuspręsta BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeisto nekilnojamojo turto objektų pradines pardavimo kainas antrosioms varžytynėms patvirtinti pagal įkaito turėtojo pasiūlytas kainas, yra teisėtas. Atmetus patreiškėjų skundą, panaikino pareiškėjų reikalavimų užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o šias panaikinus teismo nuomone, nebeliko pagrindo tenkinti AB DnB NORD banko prašymo dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai I. T., A. T. ir V. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kreditorių susirinkimo nuspręstas parduoti turtas nebuvo įvertintas, o kainos nustatytos pagal įkaito turėtojų pasiūlymus. Kreditorių susirinkimas neturi nei teisinės nei dalykinės kompetencijos nustatyti turto vertę. Kreditorių susirinkimas turi kompetenciją pasirinkti ir nustatyti tik turto vertinimo tvarką (kartu ir būdą). Tik kreditorių susirinkimo pasirinkta tvarka ir būdu įvertinus turtą, kreditorių susrinkimas turi teisę tvirtinti arba atsisakyti tvirtinti kreditorių susirinkimo nustatytą turto kainą.
2. Teismas neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl visų skundo argumentų – jog našta dėl sumažintų turto pardavimo kainų teks laiduotojams. Bendra bankų priverstiniam pardavimui numatytų nekilnojamojo turto objektų kaina įkeitimo laikotarpiu (įkainojimas hipotekos lakštuose) yra 54 671 872 Lt, o bankų priverstiniam pardavimui numatytų nekilnojamojo turto objektų kaina iš viso yra tik 14 971 082 Lt. , y. 73 proc. mažesnė. Tai reiškia, kad nuostolius kuriuos patirs bankai savo iniciatyva, teks pareiškėjams pagal laidavimo sutartis, todėl ginčijamas nutarimas pažeidžia pareiškėjų, bei visų kreditorių teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo AB Dnb NORD bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylnėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog 2010-08-27 kreditorių susirinkimas neturėjo nustatyti turto vertinimo tvarkos, nes jis buvo nustatytas ankstesniuose kreditorių susirinkimuose. Antrose varžytinėse buvo nustatyta, kad bus parduodamas 20 proc. žemesne kaina, nei pirmose važytinėse. Tai atitinka CPK 718 straipsnio, 722 straipsnio 1 dalies bei Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo 30 punko reglamentavimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo AB Bankas Snoras prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad priimant skundžiamą nutarimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų patvirtinimo nebuvo pažeista jo priėmimo procedūra, o taip pat nebuvo pažeista varžytynių sušaukimo ir/ar jų vykdymo procedūra, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamos nutarties.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo Swedbank, AB prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog skundžiamas BUAB „Vilniaus žemės grupė“ kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas balsų dauguma, nepažeidžiant kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkos, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo, o pakeisti jo apelinati nesiūlo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl BUAB „Vilniaus žemės grupė“ 2010-08-27 kreditorių susirinkimo protokolo nutarimo Nr. 4, kuriuo nuspręsta BUAB „Vilniaus žemės grupė“ įkeisto nekilnojamojo turto objektų pradines pardavimo kainas antrosioms varžytinėms patvirtinti pagal įkaito turėtojo pasūlytas kainas.
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Apeliantai nurodo, jog antrose varžytinėse nuspręstas parduoti turtas nebuvo įvertintas turto vertintojų, kainos nustatytos pagal įkaito turėtojų pasiūlymus. Kreditorių susirinkimas neturi, nei teisinės, nei dalykinės kompetencijos nustatyti turto vertę. Kreditorių susirinkimas turi kompetenciją pasirinkti ir nustatyti tik turto vertinimo tvarką (kartu ir būdą). Tik kreditorių susirinkimo pasirinkta tvarka ir būdu įvertinus turtą, kreditorių susrinkimas turi teisę tvirtinti arba atsisakyti tvirtinti kreditorių susirinkimo nustatytą turto kainą.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.
ĮBĮ 23 straipsnis nustato kreditorių susirinkimo teises, tarp jų teisę tvirtinti įmonės parduodamo turto vertę (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas.). ĮBĮ 33 straipsnis nustato bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas parduodamas šio įstatymo nustatyta tvarka, nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, o kito, ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas iš varžytinių (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis 2, 3 punktai). LR Vyriausybės 2001-07-03 nutarimu Nr. 831, patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4 punkte nurodyta, kad iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo įmonės turto ir įkeisto turto, kito turto pardavimo tvarką nustato kreditoriai. ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams.
Taigi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui apeliantai nepagrįstai nurodo, kreditorių susirinkimas neturėjo teisės tvirtinti kreditorių susirinkimo nustatytas įkeisto parduodamo turto kainas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ĮBĮ, tiek Aprašo nuostatos būtent kreditorių susirinkimui, o ne teismui suteikia teisę nustatyti parduodamo turto vertę bei pardavimo tvarką, teismas neturi įgaliojimų už kreditorių susirinkimą nuspręsti susirinkimui priskirtų klausimų. Teismas, kuriam gali būti skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas, tik patikrina, ar kreditorių priimami sprendimai yra pagrįsti, teisingi ir motyvuoti, ar nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Nagrinėjamu atveju duomenų, kad ginčo kreditorių susirinkimo nutarimas būtų priimtas nesilaikant ĮBĮ nuostatų, byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamo kreditorių susirinkimo sušaukimo, balsavimo bei nutarimų priėmimo tvarka pažeista nebuvo. Apeliantai kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo argumentu taip pat nuskundžia. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis bei ginčijami susirinkimo nutarimai neteisėti ir naikintini, nes parduodamas nekilnojamas turtas nebuvo įvertintas nepriklausomų turto vertintojų. Apeliantai nurodo, jog bendra, bankų priverstiniam pardavimui numatytų nekilnojamojo turto objektų kaina įkeitimo laikotarpiu (įkainojimas hipotekos lakštuose) yra 54 671 872 Lt, o bankų priverstiniam pardavimui numatytų nekilnojamojo turto objektų kaina iš viso yra tik 14 971 082 Lt t. y. 73 proc. mažesnė, o tai reiškia, kad nuostolius, kuriuos patirs bankai savo iniciatyva, teks pareiškėjams pagal laidavimo sutartis, todėl ginčijamas nutarimas pažeidžia pareiškėjų, bei visų kreditorių teises.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą, nes Įmonių bankroto įstatymas kreditoriams (kreditorių susirinkimui) suteikia plačias teises, susijusias su tokios įmonės turto valdymo ar disponavimo klausimais. Kaip jau minėta, pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas ir teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant šias kainas, todėl teismas turėjo pagrindą išvadai, kad teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams. Nagrinėjamu atveju iki turto pardavimo pirmose varžytinėse, parduodamas nekilnojamasis turtas buvo įvertintas nepriklausomų turto vertintojų, tačiau pirmose varžytinėse buvo parduotas tik vienas turto objektas. Prieš antrąsias varžytines, kreditoriai neišreiškė valios kreiptis į turto vertintojus dėl parduodamo turto vertės nustatymo ir buvo remiamasi pirmose varžytinėse parduodamo turto verte, atitinkmi ją mažinant. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa, tai yra už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Būtina pažymėti, kad šiuo atveju pateikus į rinką apie 200 nekilnojamojo turto objektų, pirmose varžytinėse buvo parduotas tik 1 nekilnojamojo turto objektas, o antrose, tik šeši nekilnojamojo turto objektai. Taigi akivaizdu, jog ir antrose varžytinėse parduodamam turtui šiuo metu rinkoje nėra paklausos, todėl tik kreditorių susirinkimas gali nuspręsti, kiek objektyviai gali būti mažinama parduodamo turto kaina, kad šį turtą galima būtų parduoti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su parduodamo kilnojamojo turto kaina, nepateikė teismui preliminaraus šio turto vertinimo, ar kitų įrodymų, t. y. nepagrindė savo argumentų, jog parduodamo kilnojamojo turto kaina yra neprotingai maža, ar yra potencialių pirkėjų nupirkti turtą už hipotekos lakštuose ar pirmose varžytinėse nustatytą kainą. Ginčijamu nutarimu kreditoriai nustatė mažiausią galimą šio turto pardavimo kainą, tačiau neapribojo maksimalios jo kainos. Būtina pažymėti, kad bankroto procesas negali tęstis iki begalybės. Bankroto tikslas yra eliminuoti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, ir patenkinti kreditorių interesus. Kaip jau minėta, turto rinkos kaina yra ta kaina, už kurią daiktas yra nuperkamas, o ne įvertinamas. Nagrinėjamu atveju tiek pirmose, tiek antrose varžytinėse iš parduodamų apie 200 nekilnojamo turto objektų, parduoti tik 7 objektai. Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nustatyta įkeisto turto kaina yra neprotingai maža, ar nustatyta tokia įkeisto turto pardavimo kaina pažeidžia kreditorių interesus. Nenustačius šių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ar nepagrįsta. Taigi esant šioms aplinkybėms, bei nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.