Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroras skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant S. D. S. kalta pagal BK 182 str. 2 d. Skunde prokuroras nesutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog nukentėjusiosios E. K. pažeistas teises buvo galima apginti naudojant įprastas civilines teisines priemones, nes baudžiamoji teisė galima tik kraštutiniais atvejais, kai kitomis, švelnesnėmis teisinėmis priemonėmis negalima apginti nukentėjusiojo interesų. 2000-05-05 sudaryta sutartis buvo ydinga, nes joje neatsispindėjo realus sandorio įvykdymas - nebuvo pažymėta, jog pinigai realiai perduoti S. D. G., todėl jau vien ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismo vertinimu, galėjo būti pagrindu civiliniam ieškiniui atmesti ir ginčas galėjo būti išspręstas civiline tvarka per įmanomai trumpą laiką. Tačiau prokuroras skunde nurodo, kad S. D. S. buvo kaltinama už pasikėsinimą sukčiauti. Byloje nustatyta, kad S. D. S., žinodama, jog 2000-05-05 paskolos sutartis yra suklastota, 2006-04-20 per advokatą kreipėsi į Kauno apygardos teismą, pateikė teismui minėtą žinomai suklastotą sutartį ir ja remiantis prašė priteisti iš E. K. nesamą 138 582,21 Lt skolą su palūkanomis. Kauno apygardos teismo 2012-10-17 sprendimu, įvertinus Italijoje atliktą ekspertizę, 2000-05-05 paskolos sutartis tarp E. K. ir S. D. G. buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Taigi pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes D. S., pateikdama teismui žinomai suklastotą dokumentą, siekė apgaule įgyti 138 582,21 Lt, nusikaltimas nebuvo baigtas dėl nuo kaltininkės valios nepriklausančių aplinkybių. S. D. S. tyčia pasireiškė tuo, kad ji suvokė, jog sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl jos veikoje yra aiškūs nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., požymiai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009-05-19 nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-213/2009 paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nesirėmė nukentėjusiosios E. K. parodymais, nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu savo rašytuose skunduose bei teisminio nagrinėjimo metu visuomet nuosekliai ir kategoriškai teigė, kad iš S. D. S. jokių pinigų nesiskolino, paskolos sutarties nepasirašinėjo, S. D. S. nebuvo mačius ir nepažįsta, yra senyvo amžiaus ir tokios pinigų sumos jai niekada nereikėjo. Ji buvo pasirašiusi ant tuščių lapų, kuriuos jai davė V. L.. Mano, kad panaudojus apgaulę, ant tuščių popieriaus lapų V. L. išgavo jos parašus, o vėliau ant tų lapų buvo surašytas paskolos tekstas ir taip suklastota sutartis. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad E. K. turėjo patirties pinigų skolinimo ir skolinimosi srityje, žinojo sandorių sudarymo subtilybes, todėl mažai tikėtina, kad ji galėjo pasirašyti tuščiame popieriaus lape, tačiau šį teismo argumentą visiškai paneigė dvi byloje atliktos ekspertizės, kurios davė vienareikšmišką išvadą, kad E. K. parašas buvo paimtas būtent ant tuščio popieriaus lapo, o jau vėliau ant to popieriaus lapo buvo atspausdintas tekstas. Tokia išvada padaryta ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 170-175), taip pat ir M. C. ekspertizės išvadose, kuriose nurodyta, kad E. K. parašas padėtas anksčiau nei surašytas tekstas. Dokumento dalių datuoti negalima, bet akivaizdu, kad E. K. parašas padėtas pirmiausiai, po to dokumentas buvo išspausdintas ir galiausiai užpildytos likusios jo dalys. E. K. parašas padėtas prieš surašant tekstą. Dėl likusio teksto surašymo: pirmiausia buvo išspausdinta, po to užpildyta ranka (t. 2, b. l. 14-23, 54-67). Prokuroras pažymi ir tai, kad šių ekspertizių pagrįstumą patvirtino teismų sprendimai: Kauno apygardos teismo 2012-10-17 sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-30 nutartis. Nors šie teismai nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti šių ekspertizės aktų pagrįstumu, tačiau Kauno apylinkės teismas šiomis išvadomis dėl nesuprantamų priežasčių nesivadovavo.

Apylinkės teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad netgi civilinėje byloje pripažinus, kad 2000 m. gegužės 5 d. sudaryta sutartis yra suklastota, negalima kategoriškai teigti, kad pats sandoris realiai nebuvo įvykdytas, nes nukentėjusioji E. K. užsiėmė pinigų skolinimu ir nėra duomenų, jog pinigų būtų turėjusi tiek, kad jos verslui nereiktų papildomų šaltinių. Tačiau, prokuroro teigimu, ši teismo išvada yra prieštaringa ir neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių. Visų pirma, E. K. jokio verslo nevykdė. Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad E. K., būnant 70 metų amžiaus, turint butą ir pragyvenimo šaltinį - pensiją, jai staiga iškilo būtinybė dar skolintis didžiulę 130 000 Lt sumą. Nors D. S. S. bei liudytojai - V. L., R. J., parodė, kad matė, kaip nukentėjusioji su išteisintąja 2000-05-05 E. K. bute, (duomenys neskelbtini), pasirašė paskolos sutartį ir po to iš karto perdavė pinigus, t. y. jie patys teigė, kad paskolos sutartis buvo surašyta, o ne suklastota, tačiau šiuos V. L. R. J. parodymus teismas turėtų vertinti kritiškai, kadangi V. L. yra gera išteisintosios pažįstama. Būtent ji, kaip nurodė E. K., išgavo nukentėjusiosios parašą ant tuščio lapo, todėl galimai dalyvavo sudarant suklastotą paskolos sutartį, dėl savo suinteresuotumo bylos baigtimi davė S. D. S. palankius parodymus. R. J. parodymus teismas turėtų vertinti kritiškai, kadangi jis taip pat gerai pažįsta V. L. ir S. D. S.. Jo teigimu, kartu su jomis važiavo pas nukentėjusiąją, kai buvo sudaroma paskolos sutartis. Abejonių kelia ir tas faktas, kad nei V. L., nei S. D. S. apie R. J. buvimą nukentėjusiosios bute, kai buvo sudaroma skolos sutartis, neminėjo per ilgiau nei šešis metus trukusį ikiteisminį tyrimą ir paprašė iškviesti R. J. apklausai, tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apklaustas teisme, R. J. gerai prisiminė prieš 13 metų vykusias aplinkybes. Pabrėžtina ir tai, kad šių liudytojų ir išteisintosios parodymų subjektyvumą ir netikrumą įrodo objektyvios aukščiau paminėtų ekspertizių išvados, kategoriškai patvirtinusios, kad E. K. parašas ant tuščio lapo buvo gautas anksčiau, o sutarties tekstas ant lapo buvo surašytas gerokai vėliau.

Teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad išteisintoji S. D. S. tuo metu jau buvo pasistačiusi gyvenamąjį namą, realizavusi dalį savo nekilnojamo turto, turėjo privatų verslą ir galimybę savo lėšas skolinti kitiems asmenims. Ši teismo išvada taip pat yra prieštaringa ir neatitinkant faktinių bylos aplinkybių. S. D. S. nepagrindė, iš kur turėjo 131 000 Lt paskolinti nukentėjusiajai. Visų pirma, S. D. S. jokio verslo realiai nevykdė ir pajamų neturėjo. Tai matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktos informacijos (t. 3, b. l. 58-59), kurioje nurodyta, kad S. D. S. buvo įsigijusi patentą, tačiau iki 2000 metų veiklos nevykdė ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų ir mokesčio deklaracijų neteikė. Antra, jei S. D. S. buvo pasistačiusi gyvenamąjį namą, kurio statybos vertė buvo 218 512 Lt (t. 3, b. l. 47), o savo turėtą turtą butą pardavė už 17 000 dolerių, kas pagal tuometinį kursą sudarė 68 000 Lt, garažo rinkos vertė buvo 10 565 Lt (t. 2, b. l. 113), tai visiškai neaišku, iš kur ji 2000 metais galėjo turėti didelę sumą pinigų - 131 000 Lt.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo ir tai, jog byloje yra gausu abejonių ir prieštaravimų, kurių pašalinti teisminio bylos nagrinėjimo metu nepavyko, o visos abejonės yra vertintinos kaltinamo asmens naudai. Bylos nagrinėjimo teisme metu nesurinkta jokių neginčytinų duomenų, kad būtent S. D. S. gavo E. K. parašą, kad duomenys nutartyje yra žinomai netikri (tikėta vien tik nukentėjusiosios E. K. parodymais) ir jog pasiskolinta 130 000 litų, nes net sutartyje nurodyta 131 000 litų suma. Šiuo aspektu prokuroras skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas galėjo pats patikslinti kaltinimą, kaltinime vietoje 130 000 Lt 2000-05-05 paskolos sumos įrašydamas 131 000 Lt, nes tai nėra faktinė aplinkybė, kuri esmingai skiriasi nuo pradinio kaltinimo. Prokuroro nuomone, išdėstytais bylos duomenimis nustatyta, kad iš E. K. pirmiausia buvo išgautas parašas ant tuščio popieriaus lapo ir tik vėliau surašius paskolos tekstą, S. D. S., žinodama, kad paskolos sutarties tekstas yra suklastotas (tokia sutartis 2000-05-05 nebuvo pasirašyta), kreipėsi į Kauno apygardos teismą, siekdama apgaule iš nukentėjusiosios įgyti 138 582,21 Lt. Tokie kaltinimai S. D. S. ir buvo pareikšti. Skirtingai, nei nuosprendyje nurodė teismas, šias aplinkybes įrodo ne tik E. K. parodymai, bet ir dviejų nepriklausomų ekspertizių išvados.

Prokuroro apeliacinio skundo dalyje dėl civilinio ieškinio nurodoma, jog po S. D. S. apgaulingo kreipimosi į Kauno apygardos teismą dėl tariamos skolos priteisimo, E. K., būdama garbaus amžiaus, dėl ilgo bylinėjimosi patyrė nervinį stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, dėl to jai pašlijo sveikata, teko ilgai gydytis (byloje yra tai patvirtinantys dokumentai iš gydymo įstaigų), buvo areštuotas jos turimas 3 kambarių butas, dėl ko ji negalėjo jo iškeisti į mažesnį butą ir buvo priversta mokėti didelius mokesčius, todėl jos pareikštas civilinis ieškinys yra teisėtas, pagrįstas ir turi būti tenkintas.

Kauno apylinkės teismas netinkamai taikė BK 182 str. 2 dalį, nes nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl šio nusikaltimo sudėties, t. y. objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių S. D. S. veikoje buvimo, nevertino to, kad veika buvo padaryta, veikiant tiesiogine tyčia, siekiant sau didelės turtinės naudos, panaudojant apgaulę, suklastotos paskolos sutarties pagrindu siekiant įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą, formaliai nurodydamas, kad kreditoriaus teisės šiuo atveju gali būti ginamos netaikant baudžiamojo įstatymo. Pažymėtina, kad šiuo atveju turi būti vertinamos ne kreditoriaus teisių apgynimo galimybės, bet tai, ar S. D. S. veikoje yra BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtis, už kurią asmeniui taikytina baudžiamoji atsakomybė.

Bylos nagrinėjimo metu S. D. S. kalta neprisipažino, tačiau iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, nukentėjusiosios paaiškinimų, kurie visą laiką buvo nuoseklūs, įrodyta, kad būtent išteisintoji, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės E. K. priklausantį turtą (138 528,21 Lt), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje gavusi suklastotą 2000-05-05 paskolos sutartį, 2006-04-20 šios sutarties pagrindu pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį dėl 138 582,21 Lt skolos iš E. K. priteisimo. Civilinėje byloje dėl skolos priteisimo S. D. S. kaip įrodymą, pagrindžiantį skolos susidarymą, pateikė advokato L. J. patvirtintą suklastotos 2000-05-05 paskolos sutarties tarp E. K. ir S. D. G. nuorašą, tokiais veiksmais siekdama apgaule iš E. K. įgyti 138 528,21 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, nes 2012-10-17 Kauno apygardos teismo sprendimu 2000-05-05 paskolos sutartis tarp E. K. ir S. D. G. buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tokie S. D. S. veiksmai kvalifikuotini kaip BK 182 str. 2 d. numatyta veika. Skunde pažymima, jog šiuo atveju netinkamą BK 182 str. dalies taikymą sąlygojo ne tik netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, bet ir netinkamas BPK normų taikymas. Teismas, siekdamas nustatyti, ar S. D. S. veikoje yra BK 182 str. 2 d. sudėtis, bylos nagrinėjimo metu apklausė liudytojus, kurių parodymai nesusiję su S. D. S. inkriminuojama veika, be to jų parodymai negali būti laikomi patikima įrodinėjimo priemone, nes visi liudytojų parodymai yra nepatikimi, subjektyvūs, susiję su pačia išteisintąja. Liudytoja V. L. pati organizavo parašo ant tuščio popieriaus lapo gavimą iš E. K., be to, yra E. K. sena skolininkė, artima S. D. S. draugė, pati dalyvavo S. D. S. inkriminuojamoje veikoje, tačiau jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas vadovaujantis BK 95 str. 1 d. 1 p. nutrauktas, kito liudytojo R. J. parodymai yra kritiškai įvertinti ir atmesti kaip nepatikimi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje 2-46-230/2012, liudytoja E. J. yra E. K. skolininkė, šiuo metu E. K. yra skolinga apie 600 000 Lt, tarp jų vyksta keletas teisminių procesų. Skundo autorės nuomone, tokių liudytojų parodymais teismas nepagrįstai grindė išteisinamąjį nuosprendį ir vertino, kad S. D. S. nusikalstamų veiksmų neatliko.

Nagrinėjamu atveju teismas privalėjo tirti ir vadovautis ne nepatikimais ir subjektyviais liudytojų parodymais, o prejudiciniais faktais, t. y. Kauno apygardos teismo 2012-10-17 priimtu įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-46-230/2012 bei Lietuvos Apeliacinio teismo 2013-04-30 priimta įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1475/2013 nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-46-230/2012, ieškovės E. K. prašymu buvo paskirta ekspertizė (t. 1, b. 1. 118-131), kuri davė išvadą, kad ranka rašytas parašas, įrašytas „E. K.“ vardu buvo įrašytas 1999 m. gruodžio - 2000 m. sausio mėnesių laikotarpyje, kitas ranka rašytas parašas, įrašytas „S. D. G.“ vardu ir dokumento ranka rašytas tekstas įrašyti nurodytu dokumente metu, t. y. 2000-05-05. Iškilus abejonių dėl šių ekspertizės rezultatų, ieškovės prašymu buvo paskirta pakartotinė ekspertizė, pavedant ją atlikti užsienio ekspertams. Gauta Italijos ekspertės M. C. išvada (t. 2, b. 1. 173, t. 3, b. 1. 4-20) nustatyta, kad E. K. parašas padėtas anksčiau, nei surašytas tekstas, jis padėtas pirmiausia, po to dokumentas išspausdintas ir galiausiai užpildytos likusios jo dalys, parašas padėtas prieš surašant tekstą. Kauno apygardos teismas vadovavosi M. C. atliktos ekspertizės išvada ir jos išvadas laikė pagrįstomis, taip pat sprendime nurodė, ekspertizės pagalba yra nustatyta ir patvirtinta ieškovės, ginčijant sandorį, nurodyta aplinkybė, kad jos parašas padėtas anksčiau, nei surašytas tekstas, t. y. parašas padėtas prieš surašant tekstą, taip pat ši ekspertės išvada patvirtina, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, kadangi ieškovės parašas buvo padėtas ant tuščio lapo, todėl juo negalėjo būti patvirtinta vėliau paskolos sutartyje įrašytomis sutarties sąlygomis neva suformuota ir išreikšta ieškovės valia (nurodyto pobūdžio susitarimas faktiškai nebuvo sudarytas). Nustačius aplinkybę, kad ieškovės parašas, esantis ant ginčo sutarties, buvo pasirašytas nesant sutarties teksto, teismas padarė išvadą, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, t. y. panaudojus ieškovės parašą neegzistavusio susitarimo įforminimui. Todėl tokia sutartis buvo pripažinta negaliojančia ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 57 str. pagrindu. Lietuvos Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs S. D. S. apeliacinį skundą, 2013-04-30 nutartimi šį Kauno apygardos teismo sprendimą paliko galioti, tuo patvirtindamas byloje atliktų ekspertų išvadų teisingumą. Todėl civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams įvertinus priimtų sprendimų bei atliktų ekspertizių teisėtumą, teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo nuosprendyje iš naujo vertinti atliktų ekspertizių, motyvuojant, jog teismui nebuvo žinomos aplinkybės, kurios paaiškėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybes, kurias kaip naujas nurodė teismas, byloje nurodė liudytoja E. J., kuri kaip nurodyta aukščiau, yra skolinga E. K. virš 600 000 Lt, tarp jų vyksta teisminiai procesai, jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, todėl tokio liudytojo parodymai yra nepatikimi, subjektyvūs ir neturintys didesnės įrodomosios reikšmės nei Kauno apygardos teismo bei Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimai.

Kauno apylinkės teismas savo nuosprendyje nurodė, kad S. D. S. nebuvo kaltinama pagal BK 300 str. 1 dalį, o V. L. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BK 95 str. 1 d. 1 p., buvo nutrauktas. Tokia teismo išvada yra niekuo nepagrįsta. S. D. S. šioje byloje yra kaltinama įvykdžiusi BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. numatytą veiką. Todėl teismas turėjo jos veiką vertinti būtent šių normų prasme. Greta civilinėje byloje nustatytų prejudicinių faktų, patvirtinančių 2000-05-05 paskolos sutarties suklastojimą, byloje turėjo būti vertinami ir S. D. S. atlikti veiksmai, iškeliant Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-16-324/2013 pagal jos pateiktą ieškinį E. K. ir priede pateikiant suklastotos 2000-05-05 paskolos sutarties nuorašą. Būtent šioje byloje S. D. S., turėdama suklastotą 2000-05-05 paskolos sutartį, 2006-04-20 Kauno apygardos teismui šios sutarties pagrindu pateikė ieškinį atsakovei E. K. dėl 138 582,21 Lt skolos priteisimo, t. y. apgaule siekė iš E. K. įgyti 138 582,21 Lt, tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, t. y. gavusi šio ieškinio nuorašą, E. K. su juo nesutiko, nurodė, kad tokio sandorio niekada nesudarė, sandoris yra suklastotas ir Kauno apygardos teisme pati pareiškė ieškinį civilinėje byloje dėl 2000- 05-05 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl civilinė byla pagal ieškovės S. D. S. ieškinį atsakovei E. K. buvo sustabdyta (neišnagrinėta iki šiol), kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl 2000-05-05 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog pagal suklastotą paskolos raštą buvo siekiama išieškoti iš nukentėjusiosios E. K. pinigines lėšas, galima teigti, jog S. D. S. įvykdė sukčiavimui būdingus veiksmus, už kuriuos turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Teismas nepagrįstai S. D. S. panaudotos apgaulės nevertino kaip esminio sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymio ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. S. D. S. padaryta veika atitinka BK 182 str. 2 d. nuostatas ir kvalifikuotina kaip sukčiavimas.

Atsikirtime į nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą, išteisintosios S. D. S. gynėjas R. L. nurodė, kad nesutinka su nukentėjusiosios ir prokuroro skundo argumentais ir reikalavimais, prašo apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą. Atsikirtime nurodoma, jog vienas iš pagrindinių apeliantų argumentų dėl nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo yra teismo nesirėmimas Italijos rašysenos ekspertės M. C. išvada, kuri išdėstyta jos rašte „Eksperto nuomonė apie parašą paskolos sutartyje“. Nors šiuo dokumentu civilinėse bylose rėmėsi Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas bei pripažino 2000-05-05 paskolos sutartį negaliojančia ir padarė išvadas, kad paskolos sutartis sudaryta dėl apgaulės, panaudojus ieškovės E. K. parašą neegzistavusio susitarimo įforminimui, tačiau šiems teismams nebuvo žinomos aplinkybės, kurios paaiškėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kaip tai nurodė ir Kauno miesto apylinkės teismas nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1339-347/2013. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybės dėl galimo Italijos ekspertės šališkumo pateikiant minėtą išvadą dėl 2000-05-05 paskolos sutarties sudarymo. Liudytojos E. J. parodymai atskleidė, kokie veiksmai buvo atliekami, siekiant E. K. palankios Italijos ekspertės išvados. Ji parodė, kad E. K. prašymu, ji susirašinėjo su M. B., per jį bendravo su Italijos eksperte M. C., darant jai įtaką. Šias aplinkybes patvirtina susirašinėjimo elektroniniu paštu laiškai, iš kurių turinio matyti, kad liudytoja sako tiesą, kad su M. B. susirašinėjo, jis buvo tarpininkas tarp jos, veikiančios E. K. interesų naudai, ir Italijos ekspertės M. C.. Šiuose laiškuose kalbama apie įtakos darymą ekspertei, be to, susirašinėjimo dažnumas taip pat rodo didelį suinteresuotumą dėl E. K. palankios išvados priėmimo. Italijos ekspertės išvados patikimumu ir teisingumu verčia abejoti ne tik paminėtos aplinkybės, bet ir E. K. pozicija po liudytojo M. B. apklausos, kuriam davus parodymus teisme, ji pareiškė, kad jo nepažįsta, bet netrukus pripažįsta, kad su juo susipažino vertimų biure. Abejones dėl Italijos ekspertės išvadų patikimumo taip pat sustiprina aplinkybė, jog Italijos ekspertė savo rašte „Eksperto nuomonė apie parašą paskolos sutartyje“ nurodo, jog atsakoma į E. K., o ne teismo užduotus klausimus. Be to, ekspertizės akte nurodyti klausimai, į kuriuos pateikiami atsakymai, skiriasi nuo teismo nutartyje skirti ekspertizę nurodytų ekspertei užduodamų klausimų, o pati ekspertė Milano teismo posėdžio metu pripažino, kad vykdė būtent ieškovės pavedimą (t. 2, b. 1. 162). Atsikirtime taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Italijos ekspertės išvados prieštarauja Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2008-07-25 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2010-02-12 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoms, kad 2000-05-05 paskolos sutartyje nėra tarpusavyje susikertančių dokumento rekvizitų ir dėl to negalima nustatyti dokumento rekvizitų eiliškumo.

Atsikirtime nesutinkama ir su apeliacinių skundų argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Vertinant liudytojų V. L., R. J., E. J. parodymus kartu su išteisintosios parodymais, neatitikimų tarp liudytojų ir išteisintosios parodymų nėra, parodymai nuoseklūs, aiškiai, be prieštaravimų nurodantys 2000-05-05 paskolos pasirašymo aplinkybes. V. L. ir R. J. nurodė, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta E. K. bute, ji išteisintajai padavė paskolos sutartį, kurią pastaroji užpildė, davė pinigus E. K.. Vertinant šiuos parodymus, lyginant juos su prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, darytina išvada, kad nukentėjusiosios teigimas, kad ji buvo apgauta ir savo laisva valia su S. D. S. 2000-05-05 paskolos sutarties nesudarė, neatitinka tikrovės, yra išgalvota, siekiant išvengti prievolės vykdyti sutartį. Nukentėjusioji teigia, kad parašas buvo išgautas apgaule V. L. prašant jos pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo tam, kad V. L. nueitų į mokesčių inspekciją jos vardu deklaruoti pinigus. Tačiau savo parodymuose taip pat teigia, kad vertėsi pinigų skolinimu (priešingai nei nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, kad nukentėjusioji jokio verslo nevykdė; pridedamas prie atsikirtimo Kauno apygardos teismo sprendimas 2009-01-05, taip pat pridedama Kauno miesto apylinkės teismo nutartis 2003-06-24 patvirtina, kad E. K. vertėsi pinigų skolinimu), tačiau niekada nedeklaravo pinigų. Taip pat jos parodymai, kad jai niekada nereikėjo pinigų kai skolino kitiems, prieštarauja jos parodymams, kad skolindama kitiems „susidėdavo“ su sūnumi, draugėmis. Be to, ji teigė, kad 2000-05-05 paskolos sutartyje esantis parašas „panašus į mano, bet grubesnis“, prašė nustatyti, ar parašas rašytas jos ranka, kas verčia abejoti nukentėjusiosios versija, kad ji pasirašė ant tuščio lapo, V. L. prašant, nes ar tikslinga prašyti ištirti parašo tikrumą, jei pats asmuo nurodo parašo padėjimo ant tuščio popieriaus lapo aplinkybes. Nukentėjusiosios prieštaringi parodymai, taip pat nukentėjusiąją pažįstančios E. J. parodymai, kuri nepažįsta S. D. S., dėl Italijoje darytos ekspertizės aplinkybių, taip pat abejotino patikimumo Italijos ekspertės išvadų, jų pagrįstumo ir teisingumo dėl anksčiau atsikirtime nurodytų aplinkybių, kelia pagrįstų abejonių S. D. S. kaltumu dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Iš nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., BPK 44 str. 6 d., išplaukia, jog visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, gynėjas prašė palikti išteisinamąjį nuosprendį.

Tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios skunde nurodoma, jog byloje nustatyta, kad S. D. S., žinodama, jog 2000-05-05 paskolos sutartis yra suklastota, 2006-04-20 per advokatą kreipėsi į Kauno apygardos teismą, pateikė teismui minėtą žinomai suklastotą sutartį ir ja remiantis prašė priteisti iš E. K. nesamą 138 582,21 Lt skolą su palūkanomis. Kauno apygardos teismo 2012-10-17 sprendimu, įvertinus Italijoje atliktą ekspertizę, 2000-05-05 paskolos sutartis tarp E. K. ir S. D. G. buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Taigi, skunduose teigiama, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes D. S., pateikdama teismui žinomai suklastotą dokumentą, siekė apgaule įgyti 138 582,21 Lt, nusikaltimas nebuvo baigtas dėl nuo kaltininkės valios nepriklausančių aplinkybių.

Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas nesirėmė nukentėjusiosios E. K. parodymais, nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu savo rašytuose skunduose bei teisminio nagrinėjimo metu buvo nuosekli. Skunde teigiama, kad dvi byloje atliktos ekspertizės, kurios davė vienareikšmišką išvadą, kad E. K. parašas buvo paimtas būtent ant tuščio popieriaus lapo, o jau vėliau ant to popieriaus lapo buvo atspausdintas tekstas. Tokia išvada padaryta ekspertizės akte Nr. 06/09 (t. 1, b. l. 170-175), taip pat ir M. C. ekspertizės išvadose, kuriose nurodyta, kad E. K. parašas padėtas anksčiau nei surašytas tekstas. Prokuroras pažymi ir tai, kad šių ekspertizių pagrįstumą patvirtino teismų sprendimai: Kauno apygardos teismo 2012-10-17 sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-30 nutartis. Nors šie teismai nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti šių ekspertizės aktų pagrįstumu, tačiau Kauno apylinkės teismas šiomis išvadomis dėl nesuprantamų priežasčių nesivadovavo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad oficialiai skirti ekspertai ir specialistai negalėjo duoti tokių išvadų, kurios buvo pateiktos nukentėjusiosios iniciatyva surastų ekspertų pateiktuose aktuose. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas teisingai įvertinti byloje pateiktas išvadas, atnaujino įrodymų tyrimą ir liudytoju apklausė ekspertą R. J., kuris parodė, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre tokie tyrimai neatliekami. Eksperto žiniomis, tokios rūšies tyrimų išvados nėra labai kategoriškos. Aplinkos sąlygos daro įtaką procesams, kurie vyksta popieriuje su dažikliu. Jei M. C. tyrimas atliktas naudojantis aprobuotu senėjimo nustatymo metodu, tai kategoriška išvada neduodama. Ekspertas taip pat nurodė, kad negali patvirtinti išvados, nes norint patvirtinti kito eksperto išvadą, objektą reikia ištirti panašiu metodu ir tik gavus tokius pačius rezultatus, galima išvadą patvirtinti. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras negali to padaryti, atsisako tirti tokią išvadą. Tokio tyrimo, eksperto teigimu, Lietuvoje greičiausiai niekas neatlieka. Tuo tarpu, savo išvadą ekspertas patvirtino. Ekspertas nurodė, kad panašūs tyrimai, kuomet pagal dažiklį bandoma nustatyti rašymo data, yra daromi, bet kategoriškos išvados niekas neduoda, būna tikėtina išvada. Galima duoti išvadą ar neseniai parašytas dokumentas, ar prieš daug metų. Kai pasirašoma kelių dienų ar mėnesių skirtumu, ekspertai negali tiksliai pasakyti. Jei Italijos ekspertė nustatė kategoriškai, apžiūrėdama mikroskopu, kad ranka rašytas tekstas padengia parašo rašalą, tai taip yra. Iš savo praktikos, kiek ekspertai atlieka tokius tyrimus, labai sunku kategoriškai teigti, kuris štrichas yra virš kurio. Atspausdinus toneriu ir virš tonerio atlikus štrichą dažiklis persigeria per tonerį ir galima rasti dažiklio pėdsakų ir po toneriu. „(duomenys neskelbtini)“ ekspertas tyrimą darė su savo atsikopijavimu. Eksperto teigimu, čia gali ekspertai ginčytis – vienas duoti kategorišką išvadą, kitas tikėtiną. Ekspertas 2010-02-12 ekspertizės akte konstatavo, kad parašas neturi susikirtimo taškų su spausdinto dokumento tekstu. Jei nėra, tai negalima pagal eiliškumą žiūrėti, lieka dažiklio senėjimo tyrimas. Ekspertizei buvo pateiktas originalus dokumentas. R. J. tvirtino išvadą, kad nustatyti, kuris pirmiau spausdintas ar ranka rašytas tekstas atsirado, nėra galimybės. Pagal susikirtimo taškus atliekami tyrimai. Nėra susikirtimo taškų teksto su pačiu parašu.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad netgi civilinėje byloje pripažinus, kad 2000 m. gegužės 5 d. sudaryta sutartis yra suklastota, negalima kategoriškai teigti, kad pats sandoris realiai nebuvo įvykdytas, nes nukentėjusioji E. K. užsiėmė pinigų skolinimu ir nėra duomenų, jog pinigų būtų turėjusi tiek, kad jos verslui nereiktų papildomų šaltinių. Tačiau, prokuroro teigimu, ši teismo išvada yra prieštaringa ir neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas galėjo pats patikslinti kaltinimą, kaltinime vietoje 130 000 Lt 2000-05-05 paskolos sumos įrašydamas 131 000 Lt, nes tai nėra faktinė aplinkybė, kuri esmingai skiriasi nuo pradinio kaltinimo.