Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1719/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-10
Bylos Nr.: 2A-1719/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00528-2011-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė arfa“
Trečiasis asmuo: J. B.
Ieškovas: akcinės bendrovės „Citadele“

Civilinė byla Nr. 2A-1719/2013Proceso Nr. 2-56-3-00528-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 36.2.; 42.11.1.; 63.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė arfa“ ir trečiojo asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Citadele“ bankas ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auksinė arfa“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo J. B., ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė arfa“ ir trečiojo asmens J. B. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei „Citadele“ bankas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 713 781,68 EUR negrąžinto kredito, 9 460,88 EUR palūkanų, 109 118,32 EUR delspinigių, bylinėjimosi išlaidas ir 6 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad 2007 m. liepos 9 d. AB „Parex“ bankas (dabar – „Citadele“ bankas) ir ūkininkas J. B. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 897 822 EUR kreditas. Kreditavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai užtikrinti atsakovo UAB „Auksinė arfa“ laidavimu pagal 2007 m. liepos 9 d. laidavimo sutartį. Kredito gavėjas kreditavimo sutartimi įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas kreditavimo sutartyje numatytas prievoles, tačiau savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė: nesilaikė kreditavimo sutartyje numatyto kredito bei palūkanų mokėjimo grafiko, nevykdė kitų kreditavimo sutartyje numatytų pareigų. Bankas apie šias aplinkybes informavo laiduotoją, tačiau kredito gavėjas ir toliau nesilaikė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o laiduotojas elgėsi pasyviai ir nesiekė įvykdyti prievolę už kredito gavėją. Dėl šių priežasčių 2009 m. lapkričio 9 d. kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta ir apie tai informuotas laiduotojas.

Atsakovas UAB „Auksinė arfa“ ir trečiasis asmuo J. B. pareiškė priešieškinį, prašydami pripažinti neteisėtu 2007 m. liepos 9 d. kreditavimo sutarties Nr. KS/006/092 nutraukimą. Nurodė, kad ieškovas pats nevykdė trečiajam asmeniui kreditavimo sutartyje numatytų pareigų ir kreditavimo sutartį nutraukė neteisėtai. Ieškovas kreditavimo sutartimi buvo įsipareigojęs suteikti trečiajam asmeniui 804 420 EUR kreditą kaimo turizmo sodybai statyti ir įrengti bei 93 402 EUR kreditą takams ir mašinų stovėjimo aikštelei įrengti, iš viso: 897 822 EUR. Iš minėtos sumos ieškovas suteikė 713 781,68 EUR. Pagal 2008 m. sausio 28 d. Susitarimą Nr. 2 dėl kreditavimo sutarties pakeitimo (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 6.1.2. p.), kredito lėšos išduodamos pateikus kredito panaudojimą pagal paskirtį patvirtinančias sąskaitas-faktūras bei išankstinio apmokėjimo (avansines) sąskaitas. Ieškovas jau nuo 2008 m. pabaigos nepagrįstai nutraukė trečiojo asmens kreditavimą, nors J. B. visus savo įsipareigojimus vykdė. Trečiajam asmeniui teikiant kredito panaudojimą patvirtinančius dokumentus ir prašant kredituoti jį toliau, ieškovas žodžiu nurodė, kad negali vykdyti tolesnio kreditavimo dėl pablogėjusios paties ieškovo finansinės padėties, siūlant trečiajam asmeniui palaukti ir pačiam finansuotis statybą. Tai trečiasis asmuo ir darė. Per 2009 metus negavęs iš ieškovo jokio kredito, trečiasis asmuo savo asmeninėmis 156 410 Lt dydžio lėšomis finansavo statybą (viso trečiasis asmuo yra investavęs į statybas 1 669 954 Lt). Pritrūkus lėšų statybos užbaigimui bei ieškovui mokėtinoms palūkanoms dengti, trečiasis asmuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu kreipėsi į ieškovą prašydamas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas – atidėti paskolos grąžinimą metams, nurašyti ieškovui įkeistus 14 500 EUR palūkanų dengimui. Tačiau ieškovas į minėtus trečiojo asmens prašymus nereagavo ir 2009 m. lapkričio 9 d. raštu informavo, kad kreditavimo sutartį nutraukia. Pagal CK 6.218 straipsnio 2 dalį ieškovas turi būti laikomas praradusiu teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, kadangi per protingą laiką nuo trečiojo asmens pasiūlymo (2009-08-03) nepranešė šiam apie sutarties nutraukimą. Ieškovas nesilaikė šalių bendradarbiavimo principo (CK 6.200 str. 2 d.), trečiajam asmeniui ilgą laiką buvo nežinoma ieškovo pozicija dėl jo pasiūlyto tolesnio sutarties vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 713 781,68 EUR negrąžinto kredito, 9 460,88 EUR nesumokėtų palūkanų, 109 118,32 EUR delspinigių (iš viso: 832 360,88 eurus arba 2 873 975,64 litus), 6 procentų procesines palūkanas ir 30 000 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo 27,02 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atsakovo ir trečiojo asmens priešieškinį atmetė.

Dėl kreditavimo sutarties 2007 m. rugpjūčio 7 d. papildomo susitarimo Nr. 1 tinkamo vykdymo teismas nurodė, kad ieškovas įsipareigojo išduoti trečiajam asmeniui 762 331 EUR kreditą laikantis proporcijų: 66 proc. banko lėšų (kredito), 34 proc. kredito gavėjo nuosavų lėšų. Teismas nustatė, kad kredito gavėjas antrajame finansavimo etape į projektą investavo 999 216,12 Lt (arba 289 392,99 EUR) nuosavų lėšų, o bankas išdavė 578 290,68 EUR kredito, todėl sprendė, kad ieškovas išdavė 66,65 procentus kredito, o trečiasis asmuo investavo 33,35 procentus nuosavų lėšų. Teismas vadovavosi liudytojo A. B. parodymais, kad ieškovas atliko skaičiavimus pagal kredito gavėjo pateiktus ir banko patikrintus dokumentus, teiktus iki 2008 m. lapkričio 6 d., todėl atsakovo argumentus, kad be banko turėtų duomenų papildomai buvo pateikti ir kiti trečiojo asmens išlaidas patvirtinantys dokumentai, laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo apie šią situaciją ir būtinybę pateikti papildomus duomenis, kurių pagrindu būtų galima iš naujo paskaičiuoti suteikto kredito bei kredito gavėjo įneštų nuosavų lėšų dalis (proporcijas) ir galimybę atnaujinti likusios kredito dalies suteikimą, buvo informuotas, tačiau nei ikiteisminio, nei teisminio (sudarius šalims galimybę kilusį ginčą spręsti taikiai) ginčo sprendimo metu tokių duomenų nepateikė. Teismas pripažino, kad esant neigiamam trečiojo asmens nuosavų lėšų įnešimo balansui, ieškovas neturėjo teisinio pagrindo vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų ir toliau kredituoti trečiąjį asmenį. Spręsdamas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo teismas nustatė, kad pagal sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą kredito gavėjas įsipareigojo už naudojimąsi kreditu mokėti bankui palūkanas, nurodytas sutarties specialiosios dalies 3 dalyje. Palūkanos skaičiuojamos nuo kredito ar jo dalies suteikimo dienos. Kredito gavėjui laiku negražinant kredito ar jo dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį (Sutarties 8.1, 8.1.1 punktai). Teismas pripažino nepagrįstais trečiojo asmens argumentus, jog ieškovas vengė pareigos bendradarbiauti, motyvuodamas tuo, kad ieškovo raštai ir atsakymai į trečiojo asmens paklausimus liudija priešingai ir leidžia daryti išvadą, kad ir nutraukus sutartį, ieškovas toliau stengėsi bendradarbiauti ir rasti abiems šalims priimtinus ginčijamų klausimų sprendimo būdus. Konstatavęs, kad trečiasis asmuo pažeidė savo prievolę laiku mokėti sutartyje nustatytus mokėjimus (kredito dalį, palūkanas), ieškovo reikalavimą priteisti iš solidaraus skolininko (laiduotojo) prašomas sumas pripažino pagrįstu ir teisėtu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas ir trečiasis asmuo su teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas pagrįstai sustabdė kredito išdavimą, kadangi trečiasis asmuo pažeidė kreditavimo sutarties 2007 m. rugpjūčio 7 d. papildomo susitarimo Nr. 1 sąlygas, t. y. ūkininko asmeninės investicijos buvo mažesnės negu minėtame susitarime numatytos. Teismas vertino tik ieškovo pateiktus skaičiavimus, tačiau nevertino trečiojo asmens įrodymų apie jo nuo 2008 m. lapkričio iki sutarties nutraukimo padarytas 156 410 Lt asmenines investicijas, neapklausė liudytojų R. G. ir R. M.. Ieškovo argumentai dėl jam įkeisto nekilnojamojo turto vertės taip pat nepagrįsti. ieškovui įkeisto turto vertinimas buvo atliktas 2008 m. lapkričio 8 d. Pagal kreditavimo sutarties 4.10 punktą turto vertinimo ataskaitos ieškovas galėjo reikalauti tik kartą per metus, todėl nei trečiojo asmens investuotų asmeninių lėšų santykis su ieškovo išduota kredito suma, nei vertinimo ataskaitos nepateikimas negalėjo būti aplinkybėmis, dėl kurių ieškovas galėjo stabdyti kreditavimo sutarties vykdymą.

2. Teismas netinkamai vertino ieškovo vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą. Teismas nevertino ieškovo informavimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą aplinkybių, nepaisė sutarčių nutraukimą ir teisinius santykius reglamentuojančių materialiųjų ir proceso teisės normų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. spalio 9 d. banko rašto Nr. MB9/1112 dėl kreditavimo sutarties sąlygų keitimo trečiasis asmuo negavo. Ieškovas, pažeisdamas kreditavimo sutarties specialiosios dalies 8 punktą, minėtą raštą išsiuntė ne kredito gavėjo nurodytu adresu Galintėnų k. Raitininku sen., Alytaus r. Šiuo netinkamo pranešimo raštu ieškovas 2009 m. lapkričio 9 d. nutraukė sutartį. Netinkamai informuodamas apie gresiantį sutarties nutraukimą ieškovas pažeidė CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, kad antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą.

3. Ieškovas neatsakingai patį svarbiausią ir kredito gavėjo investicinio projekto žlugimą nulėmusį raštą išsiuntė netinkamu adresu ir nesiėmė veiksmų, kai tas raštas po nepavykusio įteikimo gavėjui buvo grąžintas ieškovui. CK 6.218 straipsnis nedetalizuoja pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustato termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Tačiau šalių susitarimu negali būti pašalintas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą ( CK 6.157 str. 1 d.). Teismui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš laiduotojo turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos.

4. Prieš nutraukdamas sutartį bankas privalėjo informuoti ir laiduotoją (atsakovą) apie gresiantį sutarties nutraukimą, pateikti jam reikalavimą sumokėti pradelstus mokėjimus už skolininką, nurodyti tikslias reikalavimo sumas ir laiką bei grėsmes, kylančias už nurodymo nevykdymą (LAT 2009-06-18 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-241/2009). Ieškovas apie kreditavimo sutarties nutraukimą neinformavo nei trečiojo asmens, nei atsakovo. Ieškovo netinkamas informavimas apie sutarties nutraukimą analogiškomis aplinkybėmis pripažintas ir kitos bylose (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2009-12-07 nutartyje civ. b. Nr. 2S- 1265-464/2009, 2010-01-27 nutartyje civ. b. Nr. 2S-121-115/2010).

5. Teismas netinkamai vertino sutarties nutraukimo pagrįstumą tik formaliai nurodydamas, kad trečiasis asmuo nevykdo kreditavimo sutarties nesumokėjęs palūkanų ir kitų pagal kreditavimo sutartį mokėtinų sumų. Teismas nevertino šio tariamo pažeidimo aplinkybių, jų reikšmės, nevertino paties ieškovo kreditavimo sutarties pažeidimo. Trečiasis asmuo neatliko jokio esminio kreditavimo sutarties pažeidimo, kuris suteiktų ieškovui teisę imtis išieškojimo veiksmų.

6. Teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovas, įspėdamas apie kreditavimo sutarties nutraukimą, liko neišmokėjęs trečiajam asmeniui žymios joje sutartos išmokėti sumos (184 040,32 EUR), todėl grąžintino kredito dalys, o kartu ir palūkanos, suėjus jų mokėjimo terminams, turėjo būti šalių perskaičiuotos. Ieškovas negalėjo reikalauti kredito gavėją vykdyti sutartį savo paties neįvykdyta dalimi (CK 6.206 str.).

7. Teismas nevertino aplinkybės, kad trečiasis asmuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu prašydamas ieškovą, atsižvelgiant į neišmokėtą kredito dalį, atidėti kredito grąžinimą ir palūkanų mokėjimą, nurodė ieškovui esant reikalui nusirašyti kredito grąžinimui ir palūkanoms reikiamas sumas iš jo ieškovui įkeistų 14 500 EUR. Ieškovas šio klausimo iki kreditavimo sutarties nutraukimo nesvarstė, tačiau nutraukęs kreditavimo sutartį minėtas įkeistas lėšas nusirašė. Tokiu būdu ieškovas nepriėmė trečiojo asmens prievolės vykdymo. Tai patvirtina ieškovo nesąžiningumą, pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis nevykdymą (CK 6.200 str.). Teismas konstatavo trečiojo asmens kreditavimo sutarties pažeidimą, tačiau nenustatė konkrečių sumų, kurios nesumokėtos.

8. Nors atsakovas ir trečiasis asmuo šioje byloje buvo pareiškę priešinį ieškinį, tačiau teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, ar priešiniai reikalavimai tenkinami ar netenkinami, ar tenkinami iš dalies (CPK 270 str. 5 d. 1 p.).

Atsiliepimas

Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

Šalies argumentai

1. Apeliantų teiginiai, jog bankas jų pateikiamų sąskaitų faktūrų nepriėmė, nepagrįsti įrodymais. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantų pateikti įrodymai apie lėšų investicijas į projektą nepatvirtina aplinkybės, jog sąskaitos faktūros kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka buvo pateiktos apmokėti bankui.

2. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai neapklausė liudytojų R. G. ir R. M.. Pažymėtina, jog patys apeliantai savo teismui pateikto prašymo nebepalaikė. Priešingai, Kauno apygardos teismas patenkino jų pateiktą prašymą ir apklausė liudytoją A. B..

3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog pritrūkus lėšų statybos užbaigimui, trečiasis asmuo kreipėsi į banką prašydamas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, tačiau bankas į prašymus nereagavo ir kreditavimo sutartį nutraukė. Aplinkybė, jog kredito gavėjas kreipėsi į banką dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, neapribojo banko sutartinių teisių vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį trečiajam asmeniui pažeidus kreditavimo sutarties sąlygas.

4. Klausimas dėl ūkininko prašymo pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas buvo svarstytas banko paskolų komitete 2009 m. spalio 6 d. Apie banko paskolų komiteto sprendimą ūkininkas buvo informuotas 2009 m. spalio 9 d. banko raštu Nr. MB9/1112 „Dėl kreditavimo sutarties sąlygų keitimo“. Minėtame rašte bankas nurodė, jog pakartotinai svarstys šį klausimą tik ūkininkui pateikus rašte nurodytus dokumentus. Trečiasis asmuo banko prašomų dokumentų nepateikė. Bankas ir nutraukęs kreditavimo sutartį siekė taikiai susitarti dėl ūkininko paskolos restruktūrizavimo. Trečiasis asmuo nedėjo maksimalių pastangų kreditavimo sutarčiai įvykdyti nei iki kreditavimo sutarties nutraukimo, nei po kreditavimo sutarties nutraukimo, tuo pats pažeisdamas šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi vykdant sutartį principus.

5. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 8.1 punkte numatytas vienas iš sutarties nutraukimo pagrindų, t. y. kai kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal kreditavimo sutartį mokėtinų sumų. Iš banko pateikto patikslinto paskolos išmokėjimo, grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko matyti, jog trečiasis asmuo sutarties galiojimo laikotarpiu nuolat vėlavo vykdyti savo prievoles pagal kreditavimo sutartį, o nuo 2009 m. gegužės mėnesio iš esmės nustojo jas vykdyti. Esant tokioms aplinkybėms bankas įgijo teisę kreditavimo sutartį nutraukti vienašališkai.

6. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog jiems nebuvo tinkamai pranešta apie sutarties nutraukimą. Byloje esantys įrodymai liudija priešingai. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog banko 2009 m. spalio 9 d. raštas „Dėl sutarties sąlygų keitimo“ trečiajam asmeniui išsiųstas netinkamu adresu. Byloje liudijęs liudytojas A. B. nurodė, jog laiškas adresu Žemalės g. 27 - 16, Kaunas, buvo išsiųstas atsižvelgiant į trečiojo asmens prašymą. Šiuo adresu trečiajam asmeniui priklauso registruotas nekilnojamasis turtas bei šiuo adresu yra atsakovo buveinės adresas, kurios vadovas yra J. B.. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog bankas neinformavo apeliantų apie gręsiantį sutarties nutraukimą. Banko 2009 m. liepos 30 d. pranešimas atsakovui patvirtina, kad šis buvo informuojamas apie tai, jog trečiasis asmuo netinkamai vykdo prievoles pagal kreditavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 9 d. ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/006/092 pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti trečiajam asmeniui 897 822 EUR kreditą, iš kurių 804 420 EUR – kaimo turizmo sodybai statyti ir įrengti bei 93 402 UR – takams ir mašinų stovėjimo aikštelei įrengti (1 t., 8-18 b. l.). Šalys susitarė, kad kreditas turi būti grąžintas iki 2016 m. rugsėjo 30 d., nustatė kredito grąžinimo pradžios datą – 2009 m. rugsėjo 30 d., grąžinamo kredito dydį ir kredito grąžinimo periodiškumą (terminus) (Sutarties spec. dalies 2.1-2.7 punktai, 1 t., 8-18 b. l.). Šalys nustatė, kad bendra kredito gavėjo paimta ir negrąžinta kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti 70 procentų suteikto kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykių. Kreditas išduodamas dviem etapais: 1) 135 491 EUR, jeigu kredito gavėjas įvykdo sutarties specialiosios dalies 4.1-4.7, 4.14 punktų reikalavimus (įkeičia sutartą turtą, gauna garantiją); investuoja į projekto įgyvendinimą ne mažiau kaip 241 000 Lt; sudaro laidavimo sutartis; 2) 762 331 EUR kredito dalis išduodama dalimis, laikantis tokių proporcijų: 66 procentai banko lėšų (kredito), 34 procentai kredito gavėjo nuosavų lėšų (1 t., 19 b. l.). Kreditavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai buvo užtikrinti atsakovo UAB „Auksinė arfa“ ir ieškovo 2007 m. liepos 9 d. sudaryta laidavimo sutartimi (1 t., 23-26 b. l.). Ieškovas trečiajam asmeniui iš viso suteikė 713 781,68 EUR kreditą. Ieškovas 2009 m. liepos 30 d. pranešimu informavo atsakovą, kad kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį (1 t., 27 b. l.). Trečiasis asmuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. pateikė prašymą atidėti paskolos dalimis grąžinimą metams bei įkeistus 14 500 EUR nurašyti palūkanų dengimui (1 t., 80 b. l.). Ieškovas 2009 m. spalio 9 d. pranešimu informavo kredito gavėją, kad pakartotinai svarstys jo klausimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo tik pateikus rašte nurodytus dokumentus, bei įspėjo, jog nepadengus įsiskolinimo ir nepateikus paminėtų dokumentų, bankas bus priverstas nutraukti sutartį (1 t., 99 b. l.). Ieškovas 2009 m. lapkričio 9 d. pranešimu informavo trečiąjį asmenį apie kreditavimo sutarties nutraukimą (1 t., 28 b.l.). Tos pačios dienos pranešimu atsakovas buvo informuotas apie kreditavimo sutarties nutraukimą su trečiuoju asmeniu ir apie jo įsipareigojimą atsakyti už trečiojo asmens sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (1 t., 29 b. l.).

Bankas kreipėsi į teismą dėl laiduotojo prievolės įvykdymo, o pagrindinis skolininkas ir laiduotojas pareiškė priešinį ieškinį dėl kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino, o atsakovo ir trečiojo asmens priešieškinį atmetė. Pagal atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus, apeliacijos dalyką sudaro teismo išvadų dėl finansavimo pagal kreditavimo sutartį sustabdymo, dėl vienašališko sutarties nutraukimo, dėl informavimo apie sutarties nutraukimą, dėl bendradarbiavimo pareigos vykdymo teisingumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų apklausos

Apeliantai prašė bylą pagal jų skundą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliantai prašo apklausti kaip liudytojus R. G. ir R. M., tačiau šio prašymo niekaip nemotyvavo, nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes šie liudytojai gali patvirtinti ar paneigti, todėl šis apeliantų prašymas netenkintinas.

Dėl finansavimo pagal kreditavimo sutartį sustabdymo

Apeliantai ginčija teismo išvadą, kad bankas teisėtai sustabdė trečiojo asmens projekto finansavimą, ir teigia, kad pats ieškovas pažeidė įsipareigojimus pagal kredito sutartį, kadangi nesuteikė trečiajam asmeniui kredito sutartyje sutartos sumos. Teisėjų kolegija šiems apeliantų argumentams nepritaria. Nors kreditavimo sutartyje (specialiųjų sąlygų 2.1. p.) bendra trečiajam asmeniui įsipareigota suteikti suma yra 897 822 EUR (sutarties 2.3. p.), tačiau sutarties 6.1.1. punkte numatyta, kad bendra kredito gavėjo paimta ir negrąžinta kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti 70 procentų kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykių. Sutarties 6.1.3. punkte nurodyta, kad 762 331 EUR išduodami dalimis proporcingai investuojamoms nuosavoms lėšoms santykiu: 66 procentai kredito ir 34 procentai nuosavos lėšos. Taigi tam, kad trečiajam asmeniui būtų suteikta visa kredito sutartyje nurodyta suma, turėjo būti laikomasi aukščiau aptartų sutarties sąlygų, t. y. suteikto kredito ir bankui įkeisto turto vertės bei suteikto kredito ir asmeninių investuotų lėšų proporcijų.

Bankas 2009 m. liepos 2 d. raštu informavo trečiąjį asmenį apie priežastis, dėl kurių negali apmokėti jo pateiktų sąskaitų, t. y. toliau finansuoti projekto ir suteikti didesnę kredito sumą. Bankas rašte nurodė, kad išduota paskolos dalis yra 713 781,68 EUR, kuri sudaro 70 procentų bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės (1 t., 98 b. l.). Ieškovas nurodė, kad tolimesniam finansavimo klausimui spręsti trečiasis asmuo turi pateikti nepriklausomų turto vertintojų viso bankui įkeisto turto naujas turto vertinimo ataskaitas. Iš šio banko rašto matyti, kad tolesnis projekto finansavimas buvo sąlygotas 6.1.1. punkte išdėstytų sąlygų laikymosi. Kredito gavėjui suteikta kredito dalis (713 781,68 EUR) sudarė 70 procentų bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės, o sutarties 6.1.1. punkte buvo nustatytas ribojimas, kad kredito gavėjo paimta ir negrąžinta kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti 70 procentų kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykių. Apeliantai nurodo, kad bankas negalėjo prašyti pateikti naujo turto vertinimo dėl to, kad pagal sutarties 4.10. punktą tokios ataskaitos bankas negali prašyti dažniau nei kartą per metus, o vertinimas buvo atliktas 2008 m. lapkričio 8 d. Teisėjų kolegija sutinka, kad sutarties 4.10 punktas nustatė turto vertinimo ataskaitų pateikimo periodiškumą, tačiau susiklostė tokia situacija, kad pagal turimą turto vertinimą jau suteikto kredito dalis sudarė 70 procentų bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės, ir dėl to didesnės dalies kredito suteikimas nebuvo galimas pagal sutarties 6.1.1. punktą. Tokios aplinkybės lėmė banko reikalavimo pateikti naują turto vertinimą pagrįstumą. Pateikus naują turto vertinimą, kuriame įkeisto turto rinkos vertė būtų didesnė, bankas turėtų galimybę toliau vykdyti projekto finansavimą. Sutarties 6.1.1. punkto analizė ir šiame punkte įtvirtintos sąlygos nebuvimas paneigia apeliantų argumentus dėl ieškovo prievolės suteikti visą sutartyje numatytą kreditą pažeidimo.

Šiuo atveju nėra reikšmingi apeliantų argumentai dėl trečiojo asmens investuotų lėšų proporcijų, kadangi tolimesnio projekto finansavimo negalimumą lėmė 6.1.1. punkte numatyta kreditavimą ribojanti sąlyga. Ieškovas tolimesnį projekto finansavimo sustabdymą motyvavo ne trečiojo asmens investuotų lėšų stygiumi, o būtent suteikto kredito ir bankui įkeisto turto proporcijų reikalavimu. Dėl šių priežasčių nepagrįsti apeliantų argumentai, kad suteikto kredito suma ir trečiojo asmens bankui įkeisto turto vertė negalėjo būti aplinkybėmis, dėl kurių ieškovas galėjo sustabdyti kredito išdavimą.

Apeliantai teigia, kad nesuteikęs visos kredito sutartyje nurodytos sumos, bankas privalėjo perskaičiuoti mokėtinų palūkanų dydį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo nurodytos palūkanos (2 t., 21 b. l.) yra paskaičiuotos nuo trečiajam asmeniui suteiktos kredito dalies (713 781,68 EUR).

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo

Apeliantų vertinimu, teismas formaliai įvertino sutarties nutraukimo pagrįstumą ir neteisingai konstatavo banko teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nenustatęs kredito gavėjo esminio sutarties pažeidimo. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad sutartis ginčo atveju nebuvo nutraukta dėl esminio jos pažeidimo pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį. Sutartis nutraukta joje numatytu pagrindu (CK 6.217 str. 5 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę, tačiau teismų praktiką formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad pripažįstant sutarties stabilumo (favor contractus) principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Sutarties 8.1.1. punkte bankui suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis, kai kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Apeliantų argumentai, susiję su kriterijais, pagal kuriuos vertinama, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, nėra reikšmingi, kadangi sutartis buvo nutraukta joje numatytu pagrindu, t. y. trečiajam asmeniui nemokant kredito įmokų. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nenagrinėja apeliantų argumentų, susijusių su sutarties esminio pažeidimo nebuvimu.

Trečiasis asmuo savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį nevykdė, įmokų nemokėjo, laiduotojas taip pat už pagrindinį skolininką prievolės atsiskaityti su ieškovu nevykdė, nors apie pagrindinio skolininko įsiskolinimą buvo informuotas 2009 m. liepos 30 d. raštu (1 t., 27 b. l.). Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis, kaip laiduotojas, nebuvo informuotas apie kredito gavėjo įsiskolinimo dydį. Minėtame rašte nurodytas trečiojo asmens įsiskolinimo dydis ir jo detalizacija.

Byloje nustatyta, kad kredito gavėjas 2009 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į banką, prašydamas kredito įmokų mokėjimą atidėti vieneriems metams (1. t., 80 b. l.). Ieškovas 2009 m. spalio 9 d. raštu nurodė, jog pakartotinai svarstytų klausimą dėl kreditavimo sutarties sąlygų keitimo tik gavęs bankui įkeisto turto vertinimo ataskaitą, notaro patvirtintą turto pirkimo-pardavimo sutartį bei įrodymus, jog trečiasis asmuo gali investuoti nuosavas lėšas pradelstiems mokėjimams, palūkanoms, bei investicijoms į projektą (1 t., 99 b. l.). Šiuo raštu kredito gavėjas įspėtas apie gresiantį sutarties nutraukimą jam neįvykdžius rašte nurodytų banko įpareigojimų (nepateikus nurodytų dokumentų) bei nepadengus pradelsto įsiskolinimo (kredito dalies, palūkanų ir delspinigių). Trečiasis asmuo bankui nepateikė rašte nurodytų dokumentų bei nesumokėjo susidariusio įsiskolinimo. Nei pagrindiniam skolininkui, nei laiduotojui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, bankas sutarties 8.1.1. punkto pagrindu turėjo teisę nutraukti sutartį.

Dėl informavimo apie sutarties nutraukimą

Šalies teisė nesikreipiant į teismą vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytu atveju (CK 6.217 str. 5 d.) turi būti įgyvendinta apie sutarties nutraukimą pranešant kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 str. 1 d.). Kreditavimo sutarties 8.2. punkte nurodyta, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį pranešdamas kredito gavėjui apie tai raštu ne vėliau kaip prieš penkiolika kalendorinių dienų. Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo tinkamą pranešimo apie sutarties nutraukimą įvykdymą.

Apeliantai ginčija tinkamą informavimą apie sutarties nutraukimą, teigdami, kad trečiasis asmuo negavo banko siųstų pranešimų apie įspėjimą dėl sutarties nutraukimo ir įpareigojimo pateikti dokumentus klausimui dėl tolesnio finansavimo spręsti bei pranešimo apie sutarties nutraukimą. Trečiasis asmuo teigia, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie sutarties nutraukimą, kadangi pranešimai jam buvo siunčiami ne sutartyje nurodytu adresu. Teisėjų kolegija sutinka, kad sutarties 8 punkte nurodytas kredito gavėjo (trečiojo asmens) korespondencijos adresas yra Galintėnų k., Raitininkų sen., Alytaus r., o banko pranešimai jam buvo siunčiami kitu – Žemalės g. 27-16, Kaune, adresu. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad minėtu adresu yra įsikūręs atsakovas UAB „Auksinė arfa“, kurio vienintelis akcininkas ir vadovas yra trečiasis asmuo (1 t., 59-64 b. l.). Be to, laidavimo sutartyje laiduotojo (atsakovo) korespondencijos ir buveinės adresas nurodytas Žemalės g. 27-16, Kaune. Duomenų, kad nurodytu adresu atsakovas veiklos nevykdo byloje nepateikta. Be to ir nagrinėjamos bylos ieškinio egzempliorius su priedais trečiajam asmeniui taip pat buvo siųstas šiuo adresu ir jam įteiktas (1 t., 68, 69 b. l.). Nors formaliai vertinant bankas pranešimus trečiajam asmeniui siuntė ne sutartyje nurodytu korespondencijos adresu, tačiau išvada, kad banko pranešimų trečiasis asmuo negavo ir nebuvo tinkamai informuotas, neatitiktų protingumo kriterijų. Banko 2009 m. spalio 9 d. raštas, kuriame trečiajam asmeniui nurodytas reikalavimas dėl kredito sutarties vykdymo arba dokumentų pateikimo bei nustatytas terminas įsipareigojimams įvykdyti, t. y. kredito daliai, palūkanoms bei delspinigiams sumokėti, bei įsipareigojimų neįvykdymo atveju įspėjimas dėl sutarties nutraukimo, buvo atsakymas į trečiojo asmens 2009 m. rugpjūčio 3 d. prašymą dėl kreditavimo sutarties sąlygų keitimo (1 t., 99 b. l.). Taigi trečiasis asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo domėtis atsakymu į savo pateiktą prašymą, todėl teigti, kad jam nebuvo žinoma banko pozicija ir jis nebuvo informuotas apie atsakymą į jo prašymą, nėra pagrindo. Teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas banko darbuotojas A. B. parodė, jog su trečiuoju asmeniu nuolat bendraudavo telefonu ir asmeniškai bei, kad raštų kopijos dėl įspėjimo apie sutarties nutraukimą ir pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo įteikti trečiajam asmeniui asmeniškai biure jam prašant. Atsižvelgiant į glaudų šalių bendradarbiavimą sutarties vykdymo metu, atmestini apeliantų argumentai, kad jiems nebuvo žinoma apie įspėjimą dėl sutarties nutraukimo ir apie sutarties nutraukimo faktą. Bankas trečiąjį asmenį apie sutarties nutraukimą įspėjo beveik prieš mėnesį, todėl teigti, kad trečiasis asmuo nežinojo apie įspėjimą ar apie sutarties nutraukimą, nėra pagrindo. Laiduotojas taip pat buvo informuotas apie trečiojo asmens, už kurio prievolę laidavo, įsipareigojimų nevykdymą, tačiau nesiėmė veiksmų atsiskaityti su ieškovu (1 t., 27 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UAB „Auksinė arfa“ (laiduotojo) vienintelis akcininkas ir vadovas buvo trečiasis asmuo, laiduotojas negalėjo nežinoti apie trečiojo asmens prievolių ieškovui nevykdymą. Tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovas apie kreditavimo sutarties nutraukimą buvo informuoti 2009 m. lapkričio 9 d. pranešimais (1 t., 28, 29 b. l.).

Bankas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinė paskirtis asmenų finansavimas ir iš šios veiklos gaunamas pelnas. Sutartyje nustatyta nuo kada kredito gavėjas privalėjo pradėti grąžinti kreditą, tačiau nepaisant sutartyje nurodytos sąlygos, bankas sutiko svarstyti sutarties pakeitimo galimybę kredito gavėjui pateikus tam tikrus dokumentus, tačiau prašytų dokumentų kredito gavėjas nepateikė. Kredito gavėjas dokumentų nepateikimą motyvavo tuo, kad apie šį banko raštą nežinojo, tačiau šie apelianto argumentai pripažinti nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, kad ir po sutarties nutraukimo bankas siūlė kredito gavėjui pateikti reikiamus dokumentus paskolos sutarties sąlygų keitimo klausimui svarstyti, tačiau prašomi dokumentai nebuvo pateikti. Apeliantai po sutarties nutraukimo nesugebėjo pateikti bankui jo reikalaujamų dokumentų ar įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, šios aplinkybės tik patvirtina sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas laikėsi sutartyje nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad kredito gavėjas, turėdamas finansinių sunkumų, ir toliau nevykdys sutartinių įsipareigojimų, neturės galimybės mokėti kredito įmokų, palūkanų ir kitų pagal sutartį nustatytų mokėjimų, todėl bankas turėjo pakankamą pagrindą nutraukti kreditavimo sutartį. Apeliantai, ginčydami sutarties nutraukimą, nepaneigė finansinio nepajėgumo vykdyti pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis prisiimtų įsipareigojimų, nepateikė duomenų, kad turėjo galimybę laikytis sutartyje nustatytų sąlygų. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti vienašališko sutarties nutraukimo neteisėtumą.

Dėl bendradarbiavimo pareigos vykdymo

Apeliantai teigia, jog teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos šalių pareigos vykdant sutartį bendradarbiauti ir kooperuotis. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Ieškovas sutiko svarstyti trečiojo asmens prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau šio prašymo svarstymui įpareigojo trečiąją asmenį pateikti svarstymui reikšmingus dokumentus. Trečiasis asmuo šių dokumentui bankui nepateikė, todėl tokie veiksmai vertintini kaip pasyvus trečiojo asmens elgesys. Nepagrįstais pripažinti trečiojo asmens argumentai, kad apie banko įpareigojimą pateikti duomenis jis nežinojo. Bankas 2009 m. liepos 2 d. raštu siūlė trečiajam asmeniui pateikti duomenis reikalingus tolesnio projekto finansavimo klausimui spręsti, 2009 m. spalio 9 d. raštu nurodė, kad pakartotinai svarstys klausimą dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo tik gavęs nurodytus dokumentus. Trečiajam asmeniui šių dokumentų nepateikus, bankas kreditavimo sutartį nutraukė. Tačiau netgi ir po sutarties nutraukimo bankas bendradarbiavo su kredito gavėju ir ieškojo būdų kredito refinansavimui. Po sutarties nutraukimo, 2009 m. gruodžio 18 d. ir 2010 m. sausio 8 d. raštais (1 t., 100-101 b. l.) ieškovas suteikė trečiajam asmeniui galimybę pateikti reikalingus duomenis ir įsipareigojo svarstyti paskolos restruktūrizavimo galimybes, tačiau reikalingų dokumentų trečiasis asmuo nepateikė. Taigi byloje esantys tiek trečiajam asmeniui, tiek laiduotojui adresuoti banko raštai paneigia apeliantų argumentus dėl banko nebendradarbiavimo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ginčo klausimu suformuotos teismų praktikos, laikėsi įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl patenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantai teisūs, kad teismas, nusprendęs atmesti priešieškinį, to nenurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje. Šis CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto pažeidimas yra formalus, todėl dėl šios klaidos iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas ar pakeistas (CPK 328 str.). Tokiu atveju skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant joje apie atsakovo ir trečiojo asmens priešieškinio atmetimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė arfa“ ir trečiojo asmens J. B. priešieškinis atmestas.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėKazys Kailiūnas