Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Š. ir A. Š. patikslintą ieškinį atsakovams B. B., S. B., S. G., K. G. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

16. Teismas nustatė, kad ieškovai ir atsakovai yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiai – A. Š. ir A. Š. priklauso 121/856 dalys, S. G. ir K. G. – 384/856 dalys, B. B. ir S. B. – 341/856 dalys. Šalys nėra nusistatę naudojimosi žemės sklypu tvarkos.

17. Ieškovai teigia, kad atsakovai neteisėtais veiksmais, neturėdami teisinio pagrindo, atliko neteisėtus veiksmus: visi atsakovai bendrais veiksmais 2019 m. liepos 14 d. nugriovė ūkio pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), atsakovai B. ir S. B. 2021 m. vasario 14 d. nugriovė malkinę, kurie stovėjo ant žemės sklypo, priklausančio visoms šalims dalinės nuosavybės teise.

18. Remiantis Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos duomenimis nustatyta, kad statiniui – ūkio pastatui, kurio paskirtis – kita (ūkio), suteiktas unikalus numeris (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisės į šį pastatą Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Malkinė nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, nuosavybės teisės į malkinę taip pat neįregistruotos. Abiejų statinių, t. y. tiek ūkio pastato, tiek malkinės, nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neregistruotos, statinių projekto, statybos leidimo, statinių pripažinimo akto ar kitokių dokumentų, nurodančių statytoją, nuosavybės ar kitokių teisių turėtoją, nėra. Pastatas – ūkio pastatas – pagal teisės aktų reikalavimus nėra pripažintas ir bešeimininkiu. Remiantis Rietavo savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 24 d. rašto Nr. 24-967 duomenimis nustatyta, kad Rietavo savivaldybės administracija buvo pradėjusi vykdyti statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, tačiau gavusi statinio naudotojo prašymą dėl teisės naudotis statiniu, esančiu (duomenys neskelbtini), Rietavo savivaldybės administracija sustabdė statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūrą.

19. Byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl atsakovų veiksmų, kai buvo nugriautas ūkio pastatas ir malkinė, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovai neįrodė, kad yra nugriautų statinių teisėti savininkai ir (ar) valdytojai, kad statiniai pastatyti nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų, padarė išvadą, kad ieškovai neturi teisinio suinteresuotumo dėl ginčo dalyko, kadangi statinių griovimo metu neturėjo subjektinių teisių į statinius, todėl nesprendė žalos atlyginimo priteisimo klausimo ir ieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

20. Ieškovai nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į daiktą įgijimą ir jų gynimą, neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, neišsiaiškino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl statinių valdymo teisėtumo, padarė nepagrįstas išvadas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Dėl ieškovų apeliacinio skundo reikalavimų

21. CK 4.47 straipsnyje yra išvardyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) pagal sandorius; 2) paveldėjimu; 3) pasisavinant vaisius ir pajamas; 4) pagaminant naują daiktą; 5) pasisavinant bešeimininkį daiktą; 6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; 7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; 8) pasisavinant radinį, lobį; 9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; 10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); 11) įgyjamąja senatimi; 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

22. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir neįvertino ieškovų valdymo teisėtumo, nepaneigė fakto, kad ieškovai statinius valdė teisėtai daugiau kaip 10 metų, atliko pastato kadastrinius matavimus ir beliko kreiptis į teismą dėl fakto pagal įgyjamąją senatį nustatymo.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog, nesant bent vienos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, negali būti nustatytas nuosavybės teisės į daiktus įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010 ir kt.).

24. Pagal CK 4.68 straipsnio nuostatas, įgyjamajai senačiai reikšmingas valdymas turi būti teisėtas ir sąžiningas. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju ieškovai valdymo teisės atsiradimo pagrindus sieja su pastato – gyvenamojo namo, unikalus numeris 6893-0004-6014, įgijimu 1999 metais. Teigia, kad ginčo ūkinis pastatas buvo priklausinys, bylos šalys ūkio pastatą valdė tarpusavio sutarimu proporcingai jų gyvenamojo ploto daliai, valdymas truko ilgiau kaip 10 metų. Rietavo savivaldybė nurodė šalims pareigą įteisinti pastatą, priešingu atveju pradės procedūrą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu.

26. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ūkio pastatas, kaip gyvenamojo namo priklausinys, ieškovams nuosavybės teise nebuvo perleistas, jis nuosavybės teise savivaldybei nepriklausė, bešeimininkiu turtu taip pat nebuvo pripažintas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai turėjo pareigą įrodyti, kad teisė valdyti ūkio pastatą yra teisėta, t. y. atsiradusi tuo pačiu pagrindu kaip ir nuosavybė į gyvenamojo namo dalį, o nuosavybė į ūkio pastatą (sandėliuką) nuosavybės įgijimo metu neatsirado tik „per klaidą“. Nagrinėjamu atveju ieškovai tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodė.

27. Be kita ko, apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl malkinės nugriovimo teisėtumo, netinkamai taikė teisės normas, nepagrįstai vertino kaip nelegalią statybą, nesiaiškino aplinkybių dėl žemės sklypo valdymo teisėtumo, motyvuodamas duomenų apie žemės sklypo valdymą nebuvimu.

28. Kaip jau minėta anksčiau, nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardyti CK 4.47 straipsnyje. Vienas iš šiame straipsnyje nurodytų savarankiškų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).

29. Apeliantai teigia, kad malkinė buvo sukurta ir pastatyta ieškovų lėšomis ir darbu, tokio statinio statybai leidimas nebuvo reikalingas, žemės sklypą, kuriame buvo pastatyta malkinė, iki jo dalies įsigijimo nuosavybėn naudojo nuomos teisinių santykių pagrindu.

30. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Esminė sąlyga asmenį pripažinti statytoju yra statybą leidžiančio dokumento ir žemės sklypo turėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018, 61 punktas). Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019).

31. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantų argumentus, nurodytus šios nutarties 29 punkte, pažymi, kad ieškovai tiek ieškinyje (patikslintame ieškinyje), tiek apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kada buvo pastatyta malkinė, todėl nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar ginčo statinio statymo metu ieškovai buvo įpareigoti turėti tokios statinio (malkinės) statybą leidžiantį dokumentą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai neužkerta kelio įvertinti, ar ieškovai pripažintini statytojais kitu aspektu, t. y. ar ieškovai žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdė teisėtu pagrindu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad malkinė buvo pastatyta iki ieškovai žemės sklypą (jo dalį), kuriame buvo pastatyta malkinė, nuosavybės teise įsigijo po to, kai buvo pastatyta malkinė. Duomenų, kokiu pagrindu valdė žemės sklypą (jo dalį) malkinės statybos metu, nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai neįrodė, kad malkinės statybos metu žemės sklypą (jo dalį) valdė teisėtu pagrindu, kuris suteikė teisę be atskiro žemės savininko sutikimo statyti statinius ant jos, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovai pripažintini statytojais ir kad statyba buvo vykdoma, laikantis įstatymo įtvirtintų reikalavimų, t. y. teisėta.

32. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

34. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.

35. Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

36. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog yra ginčo statinių savininkai, jiems priklauso teisė, kad jų teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jie turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko, todėl, vadovaudamasis CPK 5 straipsniu, pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus.

38. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantai, teikdami apeliacinį skundą ir dėstydamas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, materialinės teisės normų taikymu, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų vertinimu ir (ar) teisingam ginčo išsprendimui taikytinos materialinės teisės, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai išsprendė šalių ginčą, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

39. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų ir argumentų dėl ieškinio reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkinimo, dėl šios dalies nepasisako ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo principus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismuose

42. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

43. Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Atsakovai pateikė įrodymus, kad už procesinių dokumentų paruošimą apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.

45. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestas, atsakovų prašymas dėl 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkintinas, atsakovams iš ieškovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. Š. kiekvienam atsakovui S. G., K. G., B. B. ir S. B. po 62,50 Eur (šešiasdešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo A. Š. kiekvienam atsakovui S. G., K. G., B. B. ir S. B. po 62,50 Eur (šešiasdešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.