- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-653-497/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27252-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. K. ir laiduotojos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo
R. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį V. K. atsakomybei 2 metams su 2 000 Eur dydžio užstatu, ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta R. K. baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2018 m. birželio 29 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. K. 2018 m. birželio 9 d., apie 04.50 val., Naugarduko gatvėje, ties pastatu Nr. 20, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,72 promilės etilo alkoholio). Šiais savo veiksmais R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. K. ir laiduotoja V. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti nuosprendį, panaikinant nuosprendyje nustatytą užstatą laiduotojui ir panaikinant R. K. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams.
3. Apeliantai nurodo, kad užstato dydis neproporcingai didelis, vertinant laiduotojos pajamas, kurios nesiekia ir 400 Eur per mėnesį. Laiduotoja yra pensininkė, o R. K. vysto naujus verslus, dėl ko jo pajamos nesiekia būtiniausių pragyvenimo išlaidų.
4. Draudimas naudotis specialia teise visiškai pakerta R. K. aktyvų darbinį ir socialinį gyvenimą, nes daugiau nei pusę savo laiko jis praleidžia automobilyje, važiuodamas į darbo susitikimus bei lankydamas klientus/partnerius visoje Lietuvoje.
5. Apeliantas visiškai pripažįsta savo kaltę, suvokia, kokį nusikaltimą padarė ir kokias pavojingas pasekmes galėjo sukurti sau bei aplinkiniams. Jis jaučiasi stiprus psichologiškai ir nori toliau sėkmingai dirbti bei kurti, gyvenant pilnaverti gyvenimą šioje šalyje.
6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu R. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.). Apeliaciniu skundu nėra ginčijama R. K. kaltė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami.
8. Skundžiamu nuosprendžiu R. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį jo motinos V. K. atsakomybei 2 metams su 2 000 Eur dydžio užstatu. Apeliantai skunde teigia, kad užstato dydis yra neproporcingai didelis jų gaunamoms pajamoms, nes laiduotoja yra pensininkė, o R. K. vysto naujus verslus, dėl ko jo pajamos nesiekia būtiniausių pragyvenimo išlaidų. Apeliantai šiems argumentams pagrįsti nepateikė nė vieno įrodymo, tokių įrodymų nėra ir baudžiamojoje byloje. Pagal V. K. gimimo metus ((duomenys neskelbtini) m.) ir aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 52) savo tapatybei patvirtinti ji pateikė pensininko pažymėjimą (kurio kopijos ar nuorašo byloje nėra), galima spręsti, kad ji iš tiesų yra senatvės pensininkė, laiduotojos žodžiais, jos senatvės pensija kartu su našlių pensija yra 375 Eur per mėnesį. Tačiau šios aplinkybės pačios savaime nepatvirtina V. K. prastos turtinės padėties, dėl kurios ji negalėtų sumokėti teismo nustatyto 2 000 Eur užstato dydžio, kadangi byloje nėra jokių kitų jos turtinę padėtį apibūdinančių duomenų. Be to, teismo posėdžio metu R. K. teismui teigė, kad užstatą teks sumokėti jam. Nors baudžiamojoje byloje duomenų apie R. K. gaunamas pajamas nėra, iš apeliacinio skundo argumentų galima spręsti, kad iš esmės jo pajamos nėra tokios mažos, kad negalėtų sumokėti teismo nustatyto užstato dydžio, tačiau jis didžiąją dalį savo iš trijų šaltinių (jis dirba dvejose įmonėse, taip pat vykdo individualią veiklą b. l. 31) gaunamų pajamų skiria verslo vystymui, dėl ko mokėtinas užstatas, apelianto žodžiais - jam taptų papildoma finansine našta. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats R. K. prašė teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tokį savo prašymą motyvavo nenoru būti teistam. Taigi ne tik verslo vystymas, bet ir užstato sumokėjimas jam turėtų turėti prioritetinę reikšmę. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokurorė prašė skirti didesnį - 60 MGL, t. y. 3 000 Eur, dydžio užstatą, tačiau teismas skyrė 2 000 Eur dydžio užstatą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo nustatytas mokėtino užstato dydis, atsižvelgiant į užstatui keliamą prevencinį tikslą, ir šalių turtinę padėtį, apie kurią galima spręsti tik pagal baudžiamojoje byloje esančius duomenis, nėra per didelis. Argumentų priešingoms išvadoms padaryti apeliantai savo skunde nenurodė.
9. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma panaikinti R. K. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams, o teismo posėdžio metu jo gynėjas prašė bent sutrumpinti jos terminą. BK 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką, 2 dalyje – kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šią baudžiamojo poveikio priemonę R. K. skyrė, siekdamas jį paveikti ir priversti kontroliuoti savo elgesį. Atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo sunkumą, į tai, kad R. K. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, įvertinęs R. K. asmenybę charakterizuojančią medžiagą, taip pat ir aplinkybę, kad automobilį vairuoti jam reikalinga darbo funkcijų vykdymui bei verslo vystymui, teismas nustatė minėtos baudžiamosios priemonės taikymo termino vidurkį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) R. K. paskirta nepagrįstai, o jos dvejų metų terminas yra neadekvatus ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei.
10. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, skiriant bausmę svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014). R. K. nusikaltimą padarė, vairuodamas automobilį, t. y. naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, praeityje ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 25-29), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, apylinkės teismas įstatymą pritaikė netinkamai. Be to, už analogišką, tik mažesnio masto pažeidimą – už transporto priemonės vairavimą, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) vairuotojai (ANK 422 str.), be nuobaudos taip pat privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių. Taigi R. K., kuriam už jo veiksmus kyla baudžiamoji atsakomybė, skirta analogiška baudžiamojo poveikio priemonė, nustatant jos vidutinę trukmę (2 metus), nėra per griežta ir tinkamai individualizuota. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jam teisė vairuoti yra būtina darbinėms funkcijoms vykdyti bei verslui vystyti, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, ir teisėjų kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad tokie padariniai taikant valstybės prievartos priemonę yra adekvatūs padarytai apelianto nusikalstamai veikai, nes R. K., būdamas neblaivus ir mieste vairuodamas automobilį, kėlė realų pavojų aplinkiniams, t. y. sąmoningai elgėsi neatsakingai. Atsižvelgusi į tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.
11. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė adekvatų ir teisingą užstato dydį, taip pat pagrįstai skyrė R. K. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 metams. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. K. ir laiduotojos V. K. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.