Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerij Lauš ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, K. Č. gynėjui advokatui Ričardui Raliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolitos Okuškienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. Č., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Č. Č. laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsniu, K. Č. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis teise vairuoti transporto priemones, skaičiuojant šį terminą nuo teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo dienos, t. y. nuo 2025 m. vasario 7 d.

K. Č. vairuotojo pažymėjimas Nr. 02369375, perduotas jį išdavusiai institucijai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, iš K. Č. išieškota automobilio „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), piniginę vertę atitinkanti suma, t. y. 7 000 (septyni tūkstančiai) eurų.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas, dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas – panaikintos nuosprendžiui įsiteisėjus.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolitos Okuškienės apeliacinis skundas atmestinas.

2. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju prokurorės apeliaciniu skundu neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos K. Č. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacija, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrįstumas. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Skundžiamą nuosprendį pakeisti ir išieškoti iš K. Č. visą, o ne dalį, konfiskuotino turto, t. y. automobilio „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 13 156 (trylika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt šešis) eurus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.

3. Kaip jau minėta, Skundžiamu nuosprendžiu K. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimas, išieškant iš jos dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos – 7 000 (septynis tūkstančius) eurų. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutikdama su tokia žemesnės instancijos teismo išvada prašo iš K. Č. išieškoti visą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 13 156 (trylika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt šešis) eurus. Prokurorės teigimu, K. Č. iš esmės nepatyrė jokių griežtesnių suvaržymų, t. y. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kurio terminas minimalus, be užstato, jam nepaskirta bausmė, jis neturi teistumo, be to, ir kitos baudžiamosios poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminas nustatytas mažesnis nei vidurkis. Grįsdama savo prašymą, prokurorė pažymi, kad K. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, vos ne dvigubai viršijantis ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, K. Č. yra darbingo amžiaus, turintis specialybę, o duomenų, kad dėl sveikatos problemų negalėtų dirbti, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas automobilio vertės klausimą, turėjo vadovautis VšĮ „Emprekis“ pažyma (siekiant paneigti nustatytą transporto priemonės vertę K. Č. turėjo pateikti nepriklausomo vertintojo pažymą, bet to padaryta nebuvo), o pakankamai didelė automobilio vertė savaime negali būti pagrindu konfiskuoti tik dalį automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, ignoruojant kitas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimą (konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalies išieškojimo klausimą), todėl keisti Skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

5. Nustatyta, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad K. Č. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė naudodamasi automobiliu „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Teismų praktikoje įtvirtinta, kad kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, Nr. 2K-79-511/2018). Baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas laikomas konfiskuotinu turtu (BK 72 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad automobilis „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį būdamas neblaivus vairavo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas K. Č., pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone, taip pat ir konfiskuotinu turtu.

6. Pirmiausiai būtina pažymėti, jog pagal BK 67 straipsnio 2 dalį, pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Pagal kasacinio teismo praktiką, tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas yra teismo diskrecija (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, Nr. 2K-79-511/2018, Nr. 2K-114-1073/2018, Nr. 2K-218-648/2018, Nr. 2K-182-303/2022 ir kt.). Be to, kaip pažymėta ir vienoje iš naujausių šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91-303/2021, Nr. 2K-208-511/2024). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nekvestionuojamas K. Č. paskirto turto konfiskavimo pagrįstumo klausimas, nekeliamas klausimas dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės formos, t. y. sprendimo ne dėl pačios transporto priemonės, o dėl jos vertę atitinkančios sumos dalies konfiskavimo. Pagrindo abejoti dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu pagrįstumo K. Č. atžvilgiu, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

7. Taigi esminis nagrinėjamos bylos klausimas – ar K. Č. pagrįstai paskirtas dalies konfiskuotino turto vertės išieškojimas, ką nustatė pirmosios instancijos teismas, argi tikslinga konfiskuoti visą nusikalstamos veikos priemonės, t. y. automobilio, vertė atitinkančią pinigų sumą, ko ir prašoma prokurorės apeliaciniame skunde. Šiame kontekste būtina pabrėžti, jog spręsdami dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus. Pirma, byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir konfiskuoti ne patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą (kas nagrinėjamu atveju ir nekvestionuojama). Antra, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-50-303/2020, Nr. 2K-208-511/2024). Akcentuotina ir tai, kad sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, Nr. 2K-315-303/2018).

8. Paminėtos kasacinio teismo praktikos pagrindu ir prieš aptariant konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, jog teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas ar konfiskuoti visą konfiskuotino turto vertę, ar jos dalį, kaip teisingai nurodė ir K. Č. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atsižvelgė į aktualią kasacinio teismo praktiką, taip pat į tai, kad K. Č. yra nedirbantis, jo pajamos sudaro ne itin didelė pensija (561,37 euras (penki šimtai šešiasdešimt vienas euras ir 37 centai)), konfiskuotino automobilio vertė daugiau kaip 20 (dvidešimt) kartų viršija jo pajamas. Įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju visos automobilio vertės konfiskavimas būtų neproporcinga K. Č. turtinei padėčiai priemonė bei būtų pernelyg griežta siekiant užtikrinti baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį.

9. Taigi pagal byloje esančią VšĮ „Emprekis“ pažymą dėl vidutinės transporto priemonės kainos matyti, kad automobilio „Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė su PVM yra 13 156 (trylika tūkstančių vienas šimtas penkiasdešimt šeši) eurai (b. l. 27). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokia nustatyta automobilio verte. Atitinkamai atkreiptinas dėmesys, kad automobilio vertė neturėtų būti lemiamas veiksnys, kai, siekiant aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslų (atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims), sprendžiama, ar kaip nusikalstamos veikos priemonė konfiskuotinas automobilis, ar išieškotina tik dalis jo vertės. Priešingu atveju galima situacija, kad asmuo, nusikalstamą veiką padaręs vairuodamas didesnės vertės automobilį ir dėl to išvengęs jo konfiskavimo, atsidurtų kitokioje padėtyje nei analogiškai mažesnės vertės automobilį vairavęs asmuo, kurio automobilis būtų konfiskuotas. Tai neleistų vienodai užtikrinti aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės pirmiau minėtų prevencinių tikslų ir prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-511/2024).

10. Taip pat sutinkant su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, vertinant K. Č. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bylos duomenimis nustatyta, jog K. Č. automobilį „Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai jau pirmojo tikrinimo metu nustatytas 2,88 promilių neblaivumas, o antrojo tikrinimo metu – 2,73 promilių neblaivumas (b. l. 18–21). K. Č. iškvėptame ore nustatytas etilo alkoholio koncentracijos kiekis ženkliai viršijo ribą, nuo kurios asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė. K. Č. padaryta nusikalstama veika laikytina itin pavojinga, itin šiurkščiai pažeidžianti Kelių transporto priemonių taisykles, pasireiškusi pavojingu tiek pačiai transporto priemonės vairuotojai, tiek ir kitų eismo dalyvių saugumui elgesiu. Ir nors K. Č., būdamas neblaivus, automobilį vairavo prie gyvenamųjų namų, darbo dienos pietų metu, tačiau padaryta veika žalos ar sunkių padarinių kitiems asmenims nesukėlė.

11. Kita vertus, nustatyta ir tai, kad K. Č. padarė pagal BK 11 straipsnio 3 dalį nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką. K. Č. neteistas (b. l. 69-70), 3 (trejų) metų laikotarpyje nėra šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisyklių, visas paskirtas pinigines nuobaudas sumokėjęs (b. l. 64-68), dėl savo elgesio ir padarytos veikos baudžiamojo proceso metu prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl darytina išvada, jog nusikalstama veika yra daugiau atsitiktinio pobūdžio. Kaip teisingai nurodyta ir pirmosios instancijos teismo – K. Č. nedirbantis, gaunantis mažo dydžio pensiją. Vertinant K. Č. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, jo prisipažinimą dėl nusikalstamos veikos padarymo, anksčiau minėtus asmenybę charakterizuojančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo pavojingumą, spręstina, kad visos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos (13 156 (trylikos tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt šešių) eurų) konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, pažymėtina, kad taikant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą visa apimtimi, būtų tinkamai neatsižvelgta į K. Č. individualią situaciją, tai turėtų didelį neigiamą poveikį jo turtinei padėčiai ir trukdytų įgyvendinti tikslus, kurių siekiama atleidžiant K. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei taikant automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dalies konfiskavimą, turi būti atsižvelgiama į laidavimo instituto paskirtį siekti kompromiso teisinės santarvės ir nusikaltimą padariusio asmens resocializacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-788/2019).

12. Teisėjų kolegija, nekvestionuoja kasacinio teismo praktikos, pagal kurią konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis, o formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija. Vis dėlto, akcentuotina, kad įstatymai nereglamentuoja ir teismų praktikoje nėra išaiškinta, kokia turto vertės dalis konfiskuotina – tai sprendžia teismas konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2023). Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nustatė teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus nepažeidžiančią konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalį – 7 000 (septynis tūkstančius) eurų. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, pati savaime aplinkybė, kad K. Č. nebuvo paskirta bausmė, jam nebuvo paskirtos kitos priemonės, susijusios su finansiniais įsipareigojimais – užstatas, be to, byloje nenustatytos aplinkybės, kad K. Č. sveikatos būklė neleistų jam dirbti, ar kad jam būnant pakankamai darbingo amžiaus ir turint mechaniko specialybę, konfiskuotina visa automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, reikštų nepagrįstai sunkią finansinę naštą, negali sudaryti pagrindo keisti Skundžiamą nuosprendį dalyje dėl turto konfiskavimo.

13. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nusikalstamą veiką padariusiam ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam K. Č. paskyrė proporcingą, teisingą ir tinkamai individualizuotą konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos dalį – 7 000 (septynis tūkstančius) eurų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo padidinti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalį, iš K. Č. išieškant visą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 13 156 (trylika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt šešis) eurus, kaip to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.

14. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne tik įvertinti ir patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl apeliantų skundžiamų aplinkybių, bet ir nustačius ištaisyti visas fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės taikymo klaidas. Nagrinėjamu atveju aktualios BPK 307 straipsnyje įtvirtintos rezoliucinės nuosprendžio dalies surašymo taisyklės. Ir nors BPK 307 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta kas nurodoma nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje, tiesiogiai neįtvirtintas imperatyvas nurodyti baudžiamąjį įstatymą dėl kurio padarymo asmens atžvilgiu byla nutraukiama, tačiau iš vieningos ir nuoseklios teismų praktikos matyti, kad turi būti vartojamos kiekvienam konkrečiam atvejui adaptuota formuluotė, kuri surašoma taip, kaip tą leidžia padaryti BK 40 straipsnio 1 dalies tekstas, t. y. nurodomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamame straipsnyje. Taigi nagrinėjamu atveju atleidžiant K. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kartu turėjo būti pažymima pagal kokį BK straipsnį ir dalį, jis atleidžiamas nuo atsakomybės. Paminėtas rašymo netikslumas nekeičia Skundžiamo nuosprendžio esmės, todėl šis netikslumas ištaisomas apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolitos Okuškienės apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 19 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, K. Č., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojo Č. Č. laidavimą, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą be užstato.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.