- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-273-898/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05250-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- Č. R.
- Advokatai
- Robertas Naruševičius
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo Č. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. gruodžio 18 d. veika) 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. sausio 9 d. veika) 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme. Paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, Č. R. skirta subendrinta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, bausmės vykdymo metu įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir dalyvauti elgesio pataisos programose.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. Č. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 18 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį - sutuoktinę A. R., t. y. tyčia vieną kartą dešine koja spyrė pritūpusiai nukentėjusiajai A. R. į nugarą, dėl ko ji nugriuvo ir dešinės kojos keliu atsitrenkė į grindų iškilimą - durų stabdį, tuo padarė A. R. odos nubrozdinimą dešiniajame kelyje ir sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą. Jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2. Č. R. taip pat nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 9 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį - sutuoktinę A. R., t. y. tyčia abiem rankomis sugriebęs A. R. už plaukų, tampė ją po virtuvę, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu Č. R. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendį ir priimti naują procesinį sprendimą – Č. R. išteisinti ir panaikinti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę.
3.1. Skunde pažymi, jog teismas išimtinai atsižvelgė tik į nukentėjusiosios, nepilnamečio liudytojo K. R. (K. R.), liudytojų V. G. ir R. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pateiktus parodymus. Teismas nevertino, kad nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi. Nukentėjusioji, iš pat pradžių duodama parodymus tyrėjai net negalėjo įvardinti kada Č. R. neva tai spyrė jai į nugarą, teigė, kad tai įvykio 2017 m. gruodžio mėnesį, tikslios datos nepamena. Vėliau, patikslindama 2018 m. sausio 29 d. pareiškimą, nurodė, neva spirta buvo 2017 m. gruodžio 18 d. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų tikrumo. Liudytojai R. G., V. G. tiesiogiai nematė nei vieno įvykio, ką patys paliudijo teisme. Vienintelis asmuo, buvęs įvykio vietoje, yra nepilnametis K. R.
3.2. Liudytojas S. B. (S. B.) duodamas parodymus 2018 m. kovo 15 d. aiškiai nurodė, jog 2018 m. sausio 9 d. atvyko pas Č. R. į namus, liko nakvoti, 2018 m. sausio 10 d. po pietų Č. R. jį parvežė namo. Teismas šio liudytojo parodymus vertino kritiškai, nors abejoti jais nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kad S. B. 2018 m. sausio 9 d. buvo atvykęs pas Č. R. į namus, patvirtina R. G., V. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, K. R. paaiškinimai teisme. Nuosprendyje neteisingai nurodoma, neva S. B. neatsimena, kada tiksliai buvo atvykęs pas Č. R., ikiteisminio tyrimo metu jis aiškiai įvardino, kad 2018 m. sausio 9 d., gavęs skambutį apie 14 val. iš Č. R.. Todėl objektyviai žiūrint kaltinimai dėl 2018 m. sausio 9 d. konflikto ir panaudoto fizinio smurto yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti. Kritiškai vertintinas ir teismo argumentas, neva Č. R. liudytojui S. B. liepė sakyti, kad jis 2018 m. sausio 9 d. buvo Č. R. namuose. Šį faktą teisme paneigė pats liudytojas. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėja bendravo su juo rusų kalba, todėl galima situacija, kad jis nesuprato užduoto klausimo prasmės rusiškai, o tyrėja užrašė lietuvių kalba tai, kas buvo naudingiau nukentėjusiajai.
3.3. Apeliantui pagrįstų abejonių kelia ir K. R. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog 2017 m. gruodžio 18 d., po neva suduoto smūgio į nukentėjusiosios nugarą, liudytoja V. G., kuri yra Č. R. dukra, skubiai suteikė nukentėjusiajai pagalbą, tačiau pati liudytoja V. G. ikiteisminio tyrimo metu apie tokią pagalbą nieko nenurodė. Teisme K. R. nurodė, jog jo motina V. G. nukentėjusiajai atnešė peroksidą, nors šio fakto nei nukentėjusioji, nei V. G. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. Šio fakto ikiteisminio tyrimo metu neminėjo ir pats K. R.. Liudytojas K. R. buvo galimai veikiamas savo motinos V. G., tyčia išgalvojo ir teismui nurodė šias aplinkybes, kurios ikiteisminio tyrimo metu nebuvo niekur užfiksuotos. Specialistė R. G. pateikė išvadą, jog nėra jokių išorinių sužalojimo žymių nukentėjusiosios nugaroje, nekonstatuota jokių plaukų rovimo požymių, nėra sužalojimų ausies srityje, nors ikiteisminio tyrimo metu K. R. teigė, neva nukentėjusiajai buvo plyšusi ausis, ką neva tai matė jo patėvis R. G.. Pats R. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai pažymėjo, jog pats 2018 m. sausio 9 d. įvykio nematė. Ikiteisminio tyrimo metu K. R. nurodė, kad žaizda buvo atvira bei per visą kelią, tačiau jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių šio liudytojo teiginius, byloje nėra. Jei nukentėjusioji jautėsi labai blogai, kyla retorinis klausimas, kodėl į medikus kreipėsi tik po dviejų mėnesių.
3.4. Apeliantas pažymi, jog šiuo atveju svarbu ir tai, kad dėl kelio nubrozdinimo nukentėjusioji niekur nesikreipė, kas kelia rimtų abejonių dėl paties sužalojimo fakto. Dar daugiau, teisme nukentėjusioji nurodė, jog po dviejų mėnesių, kuomet skausmas pradėjo intensyvėti, ji kreipėsi į medikus, kurie paskyrė medikamentus, tačiau klausiama jų pavadinimų atsakyti nesugebėjo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistei R. G. nukentėjusioji teigė, kad dėl patirto sužalojimo į gydytojus apskritai nesikreipė, o klausiama apie šalutinį poveikį, apie jokį skausmą specialistei neužsiminė. Taigi nukentėjusiosios parodymai akivaizdžiai prieštarauja vienas kitam, kas verčia abejoti jų patikimumu, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Specialistė R. G. teisme pažymėjo, kad apžiūrint nukentėjusiąją buvo nustatyti tik dešinio kelio nubrozdinimo pėdsakai, išvadoje nurodoma, kad nukentėjusioji ir pati galėjo nugriūti, išvadoje apskritai nėra nurodomos jokios kūno sumušimo žymės, tik pažymima apie odos nubrozdinimą dešiniame kelyje. Abejones sustiprina ir tai, jog Teritorinė ligonių kasa nepateikė jokio civilinio ieškinio, o tai reiškia, kad nukentėjusioji jokių medicininių priemonių skausmui malšinti nebuvo įgijusi, tuomet šių išlaidų ligonių kasa būtų reikalavusi iš Č. R..
3.5. Skunde nurodoma, jog šioje byloje teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios poza, kuomet ji ieškojo Č. R. batų. Teisme nukentėjusioji nurodė nuėjusi prie spintos, atsitūpė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad savo miegamajame pritūpė prie komodos, kur apžiūrinėjo batus. Kyla klausimas, kokiu būdu nukentėjusioji galėjo susižaloti dešinės kojos kelią, jeigu ji buvo atsitūpusi. Šį klausimą teisme ne kartą bandė kelti Č. R. ir jo gynėjas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Specialistė R. G. taip pat negalėjo nurodyti, kaip konkrečiai buvo padarytas pats sužalojimas. Parodymų patikrinimo vietoje metu (nuotraukos Nr. 4, 5) nukentėjusioji atsitūpusi ieško batų spintoje, tuo tarpu durų stabdis, į kurį ji teigia atsitrenkusi, lieka kairėje pusėje. Iš šios nukentėjusiosios pozos niekaip negalima patvirtinti, jog griuvimo metu ji galėjo susižaloti dešinės pusės kelią, kadangi durų stabdis galėjo sužaloti tik kairės pusės kelią. Vadinasi, yra didelė tikimybė, kad nukentėjusioji pati griuvo, dėl ko patyrė sužalojimą.
3.6. Apelianto manymu, bylą nagrinėjusi teisėja buvo tendencinga ir šališka Č. R. atžvilgiu. Iš nuosprendžio taip ir nėra aišku, kokie konkretūs įrodymai leidžia tvirtinti, kad 2019 m. sausio 9 d. Č. R. abiem rankomis sugriebė savo sutuoktinę už plaukų ir tampė ją po virtuvę. Nukentėjusiosios versija apie šį veiksmą yra itin nenuosekli ir kiekvienos apklausos metu skyrėsi. Byloje nėra jokių įrodymų dėl išpeštų plaukų. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Č. R. ir nukentėjusioji jau ilgą laiką pykstasi, tarp jų tvyro įtampa, sutuoktinė kaltiną Č. R. dėl santuokos iširimo, nagrinėjant bylą teisme nuolat vėlėsi į asmeniškumus. Šį klausimą Č. R. kėlė teisme, tačiau teismas nuosprendyje tik deklaratyviai pažymėjo, kad kaltinamojo parodymai yra paneigti teisme ištirtais įrodymais, o jo neprisipažinimas vertintinas kaip gynybos būdas. Tačiau šiuo atveju neatsakoma į Č. R. ir jo gynėjo argumentą, pažeidžiamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas nuosprendyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami įrodymai ir argumentai dėl jų. Civiline tvarka teisme nagrinėjama byla dėl santuokos nutraukimo pagal Č. R. ieškinį. Teisėjos šališkumą anot apelianto rodo tai, kaip ji vertino S. B., K. R. parodymus. Per visą procesą teisėja demonstravo didesnį palankumą Č. R. kaltinančiai pusei.
3.7. Skunde akcentuojama ir aktuali teismų praktika, nuo kurios buvo nukrypta. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, skausmo pojūtis turi būti išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą arba turi būti kreipiamasi į medikus (kasacinė nutartis Nr. 2A-5/2014). Taip pat nurodoma Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-148/651/2016, kurioje buvo pažymėta, kad baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną pavojingumo laipsnį. Teismas šioje byloje nepasisakė, kokiais bylos duomenimis remiantis padaryta išvada, kad Č. R. suvokė keliantis nukentėjusiajai skausmą. Ne kiekvienas suėmimas už plaukų sukelia fizinį skausmą. Teismas turėjo ištirti, ar iš nukentėjusiosios reakcijos Č. R. galėjo suvokti, kad ji jaučia fizinį skausmą, nes tik tuomet galima spręsti apie tyčią kelti fizinį skausmą. Net jei ir galėjo būti bet koks Č. R. padarytas pažeidimas, tai šis veiksmas pagal savo intensyvumą, sukeltas pasekmes (skausmo stiprumą, jo trukmę), tyčios kryptingumą, nukentėjusiosios elgesį, jokių įrankių skausmui sustiprinti nebuvimą, neatitinka pavojingumo ribos baudžiamosios atsakomybės taikymui. Net ir nusprendus, kad Č. R. padarė nusikaltimus, jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybė dėl veikų mažareikšmiškumo (BK 37 str.).
3.8. Skunde aptariama ir teismų praktika, susijusi su įrodymu leistinumu baudžiamajame procese (skundo trečia dalis), pažymima, kad teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė neteisingai, kas suponavo formalų baudžiamosios atsakomybės taikymą. Fizinio skausmo sukėlimo faktas nebuvo nustatytas ir įrodytas. Apie galimai padarytą nusikaltimą teisėsaugos institucijoms pranešta tik praėjus vienam mėnesiui, kuomet Č. R. ir nukentėjusioji buvo ant skyrybų slenksčio. Tai patvirtina egzistavus keršto ir susidorojimo su Č. R. faktą. Sutuoktinė žinojo apie sunkią Č. R. sveikatos būklę, 2018 m. patirtą mikroinsultą, dar ir dabar Č. R. nuolat jaučia padidėjusį kraujospūdį, širdies skausmą, galvos svaigimą. Šios aplinkybės teismo nebuvo įvertintos.
3.9. Skunde pažymima, kad 2018 m. Č. R. buvo atlikta kaklo operacija, gali reikėti antros operacijos. Esant tokiai situacijai teismo paskirtas įpareigojimas būti namuose nakties metu gali įtakoti jo sveikatos būklę, kadangi Č. R. bus apribotas judėjimo prasme. Šie duomenys dėl sveikatos būklės buvo gauti tik po nuosprendžio priėmimo, todėl nebuvo galimybės juos pateikti anksčiau.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teisme atliktu įrodymų vertinimu, pažymima, kad teismas vertino tik nukentėjusiosios A. R., K. R. nenuoseklius parodymus, liudytojų V. G. ir R. G. parodymus, nepagrįstai nevertino S. B. parodymų, nepateikė motyvų, kodėl tam tikrus įrodymus atmeta, apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl Č. R. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje yra pateikti išsamūs motyvai, kodėl vienų asmenų parodymais yra vadovaujamasi, kokias aplinkybes jie patvirtina, ir kodėl kitų asmenų, t. y. S. B. ir paties Č. R. parodymai nepaneigia Č. R. kaltės dėl padarytų nusikaltimų.
6. Argumentuojant neva nenuoseklius nukentėjusiosios A. R. parodymus skunde akcentuojama faktiškai viena aplinkybė – jog iš pradžių nukentėjusioji negalėjo nurodyti tikslios datos, kada jai buvo spirta į nugarą, vėliau tyrėjui patikslino, kad spirta buvo 2017 m. gruodžio 18 d. (3.1. punktas). Tai anot apelianto leidžia abejoti nukentėjusiosios parodymų tikrumu. Kaip matyti, pirminiame pareiškime, rašytame 2018 m. sausio 29 d., A. R. bendrai apibūdino susidariusią situaciją – jog su vyru prasidėjo konfliktai, įžeidinėjimai, rankų pakėlimai (t. 1, b. l. 10). Šiame pareiškime nukentėjusioji bendrai apibūdino veiksmus, už kuriuos Č. R. buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, t. y. jog vyras spyrė koja į nugarą, paėmė už plaukų, buvo sužeistas jos kelis. Pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu A. R. detaliau papasakojo apie įvykį, kurio metu susižalojo kelį – jog 2017 m. gruodžio mėnesį, jai būnant miegamajame ir apžiūrinėjant batus, iš nugaros atėjo Č. R. ir spyrė jai į nugarą; A. R. krisdama dešinės kojos keliu atsitrenkė į durų stabdį (t. 1, b. l. 30). Kitos dienos apklausoje A. R. patikslino tam tikras aplinkybes – nurodė, jog įvykis, kurio metu susižalojo kelį, buvo 2017 m. gruodžio 18 d., taip pat detaliau papasakojo apie 2018 m. sausio 9 d. įvykį, kuomet vyras virtuvėje jai paėmė už plaukų ir tampė (t. 1, b. l. 34). Analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir pirmosios instancijos teisme. Dėl esminių aplinkybių, t. y. kad vyras vienu atveju spyrė jai į nugarą, kitu atveju tampė ją sugriebęs už plaukų, A. R. davė nuoseklius parodymus viso proceso metu. Tai, kad vienoje apklausoje ji nenurodė tikslios įvykių dienos, o kitoje apklausoje šias aplinkybes patikslino, nereiškia, kad jos parodymai yra nenuoseklūs. Taigi teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais ir grindė jais Č. R. kaltę dėl padarytų nusikaltimų.
7. Skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiosios pozicijos 2017 m. gruodžio 18 d. įvykio metu pažymint, jog durų stabdis galėjo sužaloti tik kairįjį nukentėjusiosios kelią, ne dešinįjį, taip pat akcentuojant nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jog įvykio metu ji buvo atsitūpusi (3.5. punktas). Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog aplinkybė, kad asmuo yra atsitūpęs, nekliudo jam tokioje pozoje krentant atsitrenkti į durų stabdį, esantį ant žemės, ir susižaloti kelią. Antra, nors skunde teigiama, kad durų stabdis buvo nukentėjusiajai iš kairės pusės, tokia aplinkybė nėra tiksli. Kaip matyti iš parodymų patikrinimo vietoje metu darytų fotonuotraukų, nukentėjusiajai ieškant batų, durų stabdis buvo jai iš dešinės pusės (nuotraukos Nr. 4, 5, 6; t. 1, b. l. 42, 43). Net ir pačiam Č. R. nurodant nukentėjusiosios pozą, durų stabdis yra dešinėje pusėje (nuotrauka Nr. 7, t. 1, b. l. 127). Taigi būdama pritūpusi tokioje pozoje, kuomet durų stabdis buvo dešinėje pusėje, nukentėjusioji galėjo susižaloti būtent dešinį kelį.
8. Skunde teigiama, neva nukentėjusiosios A. R. teisme nurodytos aplinkybės (jog į medikus kreipėsi po dviejų mėnesių, pradėjus intensyvėti skausmui) ir aplinkybės, nurodytos specialistei R. G. (jog dėl sužalojimo į medikus nesikreipė) skiriasi ir leidžia abejoti nukentėjusiosios parodymais (3.4. punktas). Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados, prie įvykio aplinkybių nurodyta, kad A. R. papildomai paaiškino, jog 2017 m. gruodžio 18 d. po smūgio į nugarą buvo suklupusi ant kelių; sąmonės praradusi nebuvo; medicinos pagalbos nesikreipė (t. 1, b. l. 91, 92). Kaip matyti, šioje vietoje pateikiami A. R. paaiškinimai dėl paties įvykio ir to, kas buvo iš karto po jo, t. y. nukentėjusioji apibūdino įvykį, paaiškino, kad iš karto po jo nebuvo praradusi sąmonės ir į medikus nesikreipė. Pažymėtina, jog tiek specialisto tyrimas, tiek nukentėjusiosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos po 2017 m. gruodžio 18 d. įvykio nepraėjus dviem mėnesiams – specialisto tyrimas pradėtas ir baigtas 2018 m. vasario 8 d., nukentėjusioji buvo apklausta 2018 m. sausio 30, 31 d. Tai, jog kreipėsi į medikus dėl kelio skausmo praėjus dviem mėnesiams po įvykio, t. y. maždaug 2018 m. vasario mėnesio antroje pusėje, A. R. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, taigi į medikus, remiantis jos parodymais, A. R. kreipėsi jau po paaiškinimų davimo specialistei. Paaiškinimų specialistei davimo metu ji negalėjo nurodyti to, kas dar nebuvo įvykę.
9. Skunde keliamas klausimas ir dėl sužalojimo mechanizmo, pažymima, jog specialisto išvadoje nurodoma, kad nukentėjusioji ir pati galėjo nugriūti, be to, išvadoje nenurodomos jokios kūno sumušimo žymės (3.4. punktas). Išvados 7 punkte išties nurodoma, kad sužalojimas galėjo būti padarytas pačiai A. R. griūnant ir atsitrenkiant į kietą, buką briauną ar mažą kontaktuojantį paviršių turintį daiktą. Toks sužalojimo mechanizmas atitinka ir A. R. nurodytas aplinkybes – jog vyras jai spyrė, nuo spyrio ji įkrito į spintos vidų ir susimušė kelią į atramą. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes buvo aprašyti Č. R. veiksmai, jog jis spyrė pritūpusiai nukentėjusiajai į nugarą, dėl ko ji nugriuvo ir dešinės kojos keliu atsitrenkė į grindų iškilimą. Kaip matyti, Č. R. veiksmai, už kuriuos jis nagrinėjamu atveju nuteistas, atitinka tiek nukentėjusiosios parodymus, tiek specialisto išvadą.
10. Tai, kad specialisto išvadoje nėra užfiksuotos jokios kitos sumušimo žymės, pirmosios instancijos teismo išvados dėl fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo nepaneigia. Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, neva fizinio skausmo sukėlimo faktas nebuvo nustatytas ir įrodytas (3.8. punktas), o Č. R. negalėjo suvokti, kad dėl nurodomų veiksmų nukentėjusioji jaučia fizinį skausmą (3.7. punktas). Pati nukentėjusioji patvirtino, kad susimušusi kelią net sušuko, pažiūrėti, kas atsitiko, atbėgo dukra; dėl antrojo įvykio paaiškino jutusi fizinį skausmą, kuomet vyras sugriebė už plaukų ir tampė. Liudytoja V. G. nukentėjusiąją A. R. abu kartus matė iš karto po įvykio, pirmuoju atveju paaiškino išgirdusi, kaip jos mama šaukia „skauda“, atbėgusi rado mamą sėdinčią prie veidrodžio ir besilaikančią už kelio, matė prakirstą kelią, iš žaizdos kraujavo. Antrąjį kartą į įvykio vietą atėjo išgirdusi mamos žodžius „leisk, man skauda“, atbėgusi pamatė, kad tėvas laiko mamą už ausies, tempė mamai ausį, paėmęs kartu su plaukais. Pirmąjį kartą uošvienės (A. R.) klyksmą nurodė išgirdęs ir liudytojas R. G., paaiškino, jog pažiūrėti išbėgo jo žmona (V. G.), dėl antrojo karto paaiškino matęs, kaip A. R. buvo susiėmusi už ausies. Kaip matyti iš aptartų asmenų parodymų, aplinkiniai nagrinėjamu atveju suprato A. R. patirtą fizinį skausmą, pati nukentėjusioji šaukdama, jog jai skauda, savo reakcija taip pat patvirtino jutusi fizinį skausmą, taigi Č. R. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį.
11. Nepilnametis liudytojas K. R., tiesiogiai matęs abu įvykius, taip pat paaiškino, jog močiutė (A. R.) po spyrio į nugarą parkrito ir keliu atsitrenkė į aštrų kampą, po smūgio susiėmė už kelio ir atsisėd`o ant pufo, iš skausmo močiutė suriko; dėl antrojo įvykio paaiškino, kad senelis stvėrė močiutei už ausies, ausis net įplyšusi buvo. Skunde pateikiant argumentus dėl neva nenuoseklių šio liudytojo parodymų, akcentuojamos ne esminės įvykių aplinkybės, o įvairios veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturinčios smulkmenos (3.3. punktas). Visų pirma keliamas klausimas dėl aplinkybės, ar V. G. po pirmojo įvykio suteikė pagalbą nukentėjusiajai. Ikiteisminio tyrimo metu nei pati nukentėjusioji, nei V. G. apie šią pagalbą išties nepasakojo, tačiau teisme nukentėjusioji paaiškino, kad ant žaizdos dukra (V. G.) jai užklijavo pleistrą. V. G. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino padėjusi mamai sutvarsyti žaizdą. Liudytojas R. G. dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino matęs, kaip nukentėjusioji buvo rankomis susiėmusi už dešinio kelio, o V. G. tuo metu buvo nubėgusi atnešti binto keliui aprišti (t. 1, b. l. 73). Tai, kad teisme liudytojas K. R. nurodė matęs, kaip jo mama po pirmojo įvykio atnešė peroksido, vėlgi nėra esminė aplinkybė, turinti reikšmės Č. R. veiksmų kvalifikavimui. Šios aplinkybės kiti liudytojai, taip pat nukentėjusioji, galėjo tiesiog nepaminėti, tačiau tai nereiškia, kad liudytojo K. R. parodymais teismas negalėjo vadovautis.
12. Antra, skunde pažymima, kad netiksli liudytojo K. R. dėl antrojo įvykio nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusiajai buvo plyšusi ausis ir tai matė jo patėvis R. G.. Pažymėtina, jog liudytoja V. G. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė po įvykio pas mamą A. R. už ausies mačiusi kraują. Liudytojas R. G. patvirtino matęs, kaip A. R. buvo užsiėmusi už ausies. Nors R. G. šio įvykio tiesiogiai nematė (nurodė tik aplinkybes, kurias matė po įvykio), liudytoja V. G. tėvus pamatė taip pat konflikto pabaigoje, šių liudytojų nurodytos aplinkybės, jog A. R. buvo užsiėmusi už ausies, taip pat K. R. nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusiajai buvo plyšusi ausis (taip liudytojas galėjo suvokti situaciją, pamatęs prie ausies kraują) faktiškai sutampa tarpusavyje ir patvirtina, jog po konflikto virtuvėje A. R. jautė fizinį skausmą.
13. Priešingai nei teigiama skunde, nukentėjusiosios parodymai dėl antrojo įvykio buvo pakankamai nuoseklūs. Kaip jau minėta, jog vyras buvo paėmęs jai už plaukų, nukentėjusioji nurodė dar 2018 m. sausio 29 d. pareiškime (t. 1, b. l. 10). Dėl šio įvykio tikslesnius paaiškinimus nukentėjusioji davė antrojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, kuomet nurodė, kad vyras paėmė jai už plaukų ir tampė po virtuvę. Apklausiama pirmosios instancijos teisme ji taip pat nurodė, kad Č. R. sugriebė už plaukų ir pradėjo tampyti po virtuvę. Taigi nukentėjusiosios parodymai dėl šio įvykio buvo pakankamai nuoseklūs. Šio konflikto pabaigą matė liudytoja V. G., kuri patvirtino, kad jai atbėgus į virtuvę Č. R. tempė mamai ausį, paėmęs kartu su plaukais. Nors skunde akcentuojama, jog byloje nėra jokių įrodymų dėl išpeštų plaukų (3.6. punktas), pats plaukų išpešimas visų pirma Č. R. ir neinkriminuojamas (jis nuteistas už tai, kad sugriebė nukentėjusiąją už plaukų ir tampė po virtuvę), antra, siekiant kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 140 straipsnį, plaukų išpešimas jo veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturėtų – dėl sugriebimo už plaukų nukentėjusioji nurodė jutusi fizinį skausmą, tą patvirtino savo parodymais, jos riksmą po įvykio išgirdo ir dukra, kuri matė, kaip Č. R. buvo sugriebęs A. R. už plaukų.
14. Skunde akcentuojamas A. R. kreipimosi į ikiteisminio tyrimo instituciją laikas – pažymima, jog ji į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus vienam mėnesiui po įvykio, kuomet A. R. ir Č. R. buvo ant skyrybų slenksčio, tai anot apelianto patvirtina egzistavus keršto ir susidorojimo su Č. R. faktą (3.8. punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusioji aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių į teisėsaugos institucijas nesikreipė iš karto – apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji paaiškino į policiją nesikreipusi, nes savo šeimos problemas bandė spręsti pati; kai vyro elgesys tapo labai agresyvus, nusprendė nelaukti, kol nutiks nelaimė ir kreipėsi į policiją (t. 1, b. l. 34, 35). Liudytoja V. G. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad mama į policiją nesikreipė, nes buvo nemalonu viešinti šeimos konfliktus; į policiją motina kreipėsi pagalbos tuomet, kai tėvas pradėjo dažnai smurtauti, kas kartą atėjęs į namus provokuodavo konfliktus, motina pradėjo jo bijoti, bijojo pasilikti namuose viena (t. 1, b. l. 53). Pažymėtina, jog nors kreipimasis į policiją skunde siejamas su skyrybų byla, iš informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad Č. R. ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisme gautas tik 2018 m. liepos 2 d., t. y. po A. R. kreipimosi į policiją 2018 m. sausio 29 d. praėjus beveik pusei metų.
15. Nors skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo S. B. parodymais, kadangi abejoti jais nėra jokio objektyvaus pagrindo (3.2. punktas), su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Skundžiamame nuosprendyje pateikti išsamūs argumentai dėl liudytojo S. B. parodymų vertinimo (nuosprendžio 5 puslapio paskutinė pastraipą). Šis liudytojas teisme patvirtino neprisimenantis, kada tiksliai buvo atvykęs į svečius pas Č. R. (2018 m. gruodžio 5 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Liudytojai R. G., V. G. patvirtino, kad giminaitis buvo išvežtas prieš įvykį. Taigi 2018 m. sausio 9 d. konflikto jis tiesiog nematė, dėl to ir negalėjo nurodyti aplinkybių dėl jo.
16. Galiausiai skunde pažymima, kad netgi nusprendus, jog Č. R. padarė nusikaltimus, jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikų mažareikšmiškumo (3.7. punktas). Jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2006, 2K-449/2012, 2K-180-693/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Č. R. padarytos veikos yra pakankamai pavojingos - kaip minėta aukščiau, dėl Č. R. elgesio į policiją nukentėjusioji kreipėsi tik tuomet, kai Č. R. elgesys tapo agresyvus, bijodama didesnės nelaimės, taigi dėl nuteistojo veiksmų ji juto baimę; pirmojo įvykio metu jai buvo sužalotas kelis, abiejų įvykių metu nukentėjusioji patvirtino jutusi stiprų fizinį skausmą. Tai, kad šių veikų metu Č. R. nenaudojo jokio įrankio (ši aplinkybė akcentuojama skunde), nesudaro pagrindo jo veiksmų pripažinti mažareikšmiais.
17. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje ištirtus ir surinktus įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuosekliai vertino nukentėjusiosios, liudytojų parodymus bei remdamasis jais pagrįstai atmetė Č. R. versiją, neva smurto prieš nukentėjusiąją jis nenaudojo. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą teismas padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl Č. R. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
18. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo šališkumo (3.6. punktas). Kaip matyti, iš esmės teisėjo šališkumą apeliantas kildina iš pirmosios instancijos teisme atlikto įrodymų vertinimo, t. y. nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantas teigia, jog bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas. Vadovaujantis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaip nušalinimo pagrindas gali būti kitokios aplinkybės (nenurodytos šios dalies 1-3 punktuose), keliančios pagrįstų abejonių nurodyto asmens šališkumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesuteikia pagrindo manyti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi bei pripažinti jį šališku. Vienokių ar kitokių procesinių sprendimų priėmimas nagrinėjant bylą teisme, nesant kitų objektyviai įstatymo numatyto proceso dalyvio šališkumą patvirtinančių aplinkybių, negali būti pagrindu nušalinti šiuos sprendimus priimantį subjektą.
19. Skundžiamu nuosprendžiu Č. R. buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, jis įpareigotas būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir dalyvauti elgesio pataisos programose. Skunde pažymima, kad įpareigojimas būti namuose nakties metu gali įtakoti jo sveikatos būklę, kadangi Č. R. bus apribotas judėjimo prasme (3.9. punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Č. R. sveikatos problemos nėra priežastis nakties metu nebūti namuose, tačiau įvertindama bylos aplinkybes (nusikalstamos veikos padarytos ne nakties metu) bei skundžiamą nuosprendį šiuo aspektu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tokį įpareigojimą (būti namuose nuo 22 iki 6 val. jei tai nesusiję su darbu) nuteistajam paskyrė formaliai, nemotyvuodamas kaip tai padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu toks įpareigojimo paskyrimas šiuo konkrečiu atveju yra nepagrįstas, todėl naikintinas, o nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo Č. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendį, panaikinti Č. R. už nusikalstamas veikas skirtus įpareigojimus - būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. jei tai nesusiję su darbu.