Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-08-28 · Civilinė byla Nr. 2S-1519-553/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-28
Bylos Nr.
2S-1519-553/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-04639-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aldona Tilindienė
Skolininkas
UAB „Bordolina“
Kreditorius
UAB „Ginestra“
Kategorijos
  • 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1519-553/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04639-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 99.9, 110.1, 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugpjūčio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Bordolina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-06 nutarties, priimtos pagal kreditoriaus UAB „Ginestra“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Ginestra“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, pareikštą skolininkui UAB „Bordolina“.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Ginestra“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas išieškoti iš skolininko UAB „Bordolina“ 21 018,57 Lt skolos, 5 161,27 Lt delspinigių, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti pareikšto reikalavimo įvykdymą, kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausančias pinigines lėšas, jų nesant – skolininko turtą ir pinigines lėšas 26 375,84 Lt sumai. Nurodė, kad skolininkas piktybiškai vengia grąžinti skolą, skola yra labai didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-04-06 nutartimi nutarė patenkinti kreditoriaus prašymą ir taikyti laikiną teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimo priemonę areštuojant skolininkui UAB „Bordolina“ nuosavybės teise priklausantį 26 375,84 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias atsikaitomosiose sąskaitose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždrausti disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leisti iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu bei kreditoriumi pareiškimo reikalavimui užtikrinti. Dėl pareikšto reikalavimo pobūdžio teismas nustatė, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pareiškimo suma yra didelė, todėl netaikius laikinos apsaugos priemonės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu įvykdyti.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Bordolina“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-06 nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodo, kad teismas skundžiamą nutartį priėmė iš esmės atsižvelgdamas į vieną argumentą, t. y. tariamai didelė ieškinio suma, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo riziką, nėra absoliuti. Teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgdamas į atsakovo finansines galimybes, kurios nagrinėjamos bylos atveju yra geros ir patvirtina, jog UAB „Bordolina“ yra finansiškai pajėgi atsiskaityti su UAB „Ginestra“, jeigu teismas priimtų kreditoriui palankų sprendimą. Apeliantas nurodė, kad neturi jokių finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms ar pradelstų skolų. Kreditorius nepateikė pakankamai duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju yra pagrįstas. Skolininkas pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą pranešęs atsakovui (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 148 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo atveju teismas tokio pranešimo skolininkui neišsiuntė. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokiu skolininko elgesiu vadovaujantis teismas padarė išvadą, kad UAB „Bordolina“ gali mėginti išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius UAB „Ginestra“ prašo skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti galioti bei iš skolininko priteisti kreditoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas (200 Lt). Kreditorius skolininko skundžiamą nutartį pateikė vykdyti antstoliui, kuris pateikė įrodymus, paneigiančius skolininko teiginius apie stabilią, gerą finansinę padėtį. Apeliantui nuosavybės teise nepriklauso nekilnojamas turtas, jo vardu nėra registruota transporto priemonių, pas skirtingus antstolius apelianto atžvilgiu yra užvesta 16 vykdomųjų bylų. Apelianto įstatinis kapitalas yra minimalus – 10 000 Lt ir jis nebuvo didinamas, per 2012 metus apeliantas, kaip atsakovas, figūravo 4 bylose, kuriose buvo pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Be to, apeliantui 2011 m. lapkričio mėnesį buvo keliama bankroto byla. Aukščiau nurodyti argumentai įrodo realią galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Skolininko teiginys, kad jis pajėgus atsiskaityti su kreditoriumi, yra niekinis, kadangi skola kreditoriui nėra tariama, o jeigu skolininko turtinė padėtis yra gera ir nėra jokių kliūčių atsiskaityti su kreditoriumi, lieka neaišku, kodėl skolininkas investuoja laiką ir pinigus, mokėdamas žyminį mokestį už atskirąjį skundą vietos skolos sumokėjimo ir šios bylos nutraukimo. Teisės aktai imperatyviai kreditoriui neįtvirtina pareigos prieš kreipiantis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, surinkti visus duomenis, susijusius su skolininko valdomu turtu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009-09-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2010-09-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekis užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga pagrįsti šių aplinkybių egzistavimą tenka prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškusiam ieškovui (CPK 178 straipsnis). Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-2 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 26 179,84 Lt sumos, kurią pirmosios instancijos teismas skolininko UAB „Bordolina“ atžvilgiu laikė didele. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nors apeliantas teigė, kad 2011-11-24 UAB „Bordolina“ balansas patvirtina gerą įmonės finansinę padėtį, kas leidžia teigti, jog grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui šiuo atveju nėra, be to, apeliantas nurodė, kad neturi jokių finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms ar pradelstų skolų, tačiau kreditorius pateikė 2012-05-22 datos rašytinius įrodymus dėl to, kad pagal šiuo metu 13 antstolių vykdomų vykdomųjų bylų iš UAB „Bordolina“ bendrai liko neišieškota 29 952,92 Lt suma (b. l. 45-49). Kadangi skolininko finansiniai duomenys pateikti tik už 2011 m. lapkričio mėn., todėl teismas negali nustatyti apelianto mokumo šiai dienai. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog įmonė neturi nekilnojamojo turto ar registruotų transporto priemonių (b. l. 15, 66). Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau nurodyta, teismas daro išvadą, jog apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, stabilią finansinę padėtį, tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantas nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios pareikštiems reikalavimams ir užtikrina šalių interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad skolininkas UAB „Bordolina“ yra ūkinę – komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams ir siekiamam tikslui – teisingumo vykdymui šalyje, neapsunkinant galimo teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliantas atskirajame skunde pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo atveju teismas tokio pranešimo atsakovui neišsiuntė. Pagal anksčiau galiojusio CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo pranešti apie tai atsakovui, o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima buvo tik išimtinais atvejais, kai buvo reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Pagal naujai įsigaliojusio CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tik tuo atveju, kai teismas mano, kad tai yra būtina. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas skolininkui UAB „Bordolina“ apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs skolininkui, kadangi teismas nustatė, jog ieškinio suma yra didelė skolininkui, teismui nėra žinoma apie visą skolininko turtą. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl nepranešimo skolininkui apie laikinąsias apsaugos priemones būtų neteisingai išspręstas kreditoriaus prašymas ar pažeistos skolininko procesinės teises. Nagrinėjamu atveju apeliantui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus ir įrodymus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvavo, kokiu skolininko elgesiu vadovaujantis teismas padarė išvadą, kad UAB „Bordolina“ gali mėginti išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Kaip buvo anksčiau pažymėta, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, kuri nagrinėjamos bylos atveju buvo nustatyta atsižvelgiant į byloje pareikšto turtinio reikalavimo dydį ir pateiktus įrodymus dėl skolininko finansinių galimybių įvykdyti šį reikalavimą.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinio proceso normos numato laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 148, 149 straipsniai). CPK 146 straipsnis numato teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuotolių atlyginimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam sukėlė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skolininko UAB „Bordolina“ atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-06 nutartis paliktina nepakeista.

Pripažinus atskirąjį skundą nepagrįstu, spręstinas kreditoriaus prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant apelianto atskirąjį skundą. Kreditorius pateikė rašytinius įrodymus (b. l. 39), kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą jis patyrė 200 Lt išlaidų už advokato padėjėjo teisines paslaugas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Išlaidų už teisines paslaugas kompensavimo pagrįstumo klausimas yra vertinamoji aplinkybė, priskirta būtent teismo kompetencijai, o toks klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti 200 Lt suma už advokato padėjėjo pagalbą surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą, atsižvelgiant į bylos pobūdį, į parengto procesinio dokumento apimtį, yra pagrįsta ir priteistina pareiškėjui UAB „Ginestra“ iš skolininko UAB „Bordolina“.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Skolininko UAB „Bordolina“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-06 nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti kreditoriui UAB „Ginestra“ (į. k. 123055551) iš skolininko UAB „Bordolina“ (į. k. 124573479) 200 Lt (du šimtus litų) advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

Teisėja Aldona Tilindienė