Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-562-828/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-10
Bylos Nr.: 2A-562-828/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-39-3-00031-2018-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vygintas Mažuika, Eigirdas Činka, Nijolė Danguolė Smetonienė
Atsakovas: M. N., G. N., Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei „Registrų centras“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos, UAB „Novaforma“, K. J.
Ieškovas: Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Luminor Bank AB Lietuvos skyrius

Civilinė byla Nr. 2A-562-828/2020Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00031-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. N. ir G. N., atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams M. N., G. N., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei „Registrų centras“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos, UAB „Novaforma“, K. J. dėl statybos leidimo bei kitų administracinių aktų, susijusių su neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimu panaikinimo bei statybos padarinių šalinimo, trečiasis asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Luminor Bank AB Lietuvos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos patikslintu ieškiniu prašė panaikinti 2011 m. spalio 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. 538, 2010 m. balandžio 8 d. Nr. SA-269 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisijos parinkimo 2006 m. lapkričio 3 d. aktą Nr. 313, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Nr. 2012-05-28 pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigoti atsakovus M. N. ir G. N. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo ir kitų kaltų asmenų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės „Registrų centras“, UAB „Novaforma“, K. J., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos lėšomis pašalinti statybos, kuriai buvo išduotas leidimas statyti naują statinį Nr. 538, atliktos žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), padarinius – nugriauti statinį, sutvarkyti statybvietę ir atkurti į pirminę padėtį žemės sklypo reljefą, atnaujinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje (atitinka šiuo metu galiojančio ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį) nustatytą procesinį teisės kreiptis į teismą terminą, teismui manant, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas – šį terminą atnaujinti.

2. Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2011 m. spalio 27 d. išdavė statybos leidimą Nr. 538 žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise G. N. ir M. N. statyti ūkininko sodybą – gyvenamąjį namą, ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą. Nekilnojamo turto registre atsakovams priklausančio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, plotas – 0,5821 ha. Registro išrašo 9 punkte Specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos įrašyta: geomorfologinio draustinio plotas – 0.2787 ha. Pagal žemės sklypo Registro duomenis tik dalis žemės sklypo yra draustinyje. Pasinaudojus šiuo įrašu ir buvo suprojektuota ūkininko sodyba už menamos draustinio ribos, tačiau tarnyba kaip Saugomų teritorijų valstybės kadastro tvarkymo įstaiga, patikrinusi sklypo duomenis nustatė, kad visas atsakovams nuosavybės teise priklausantis sklypas yra ir buvo valstybės saugomojoje teritorijoje – valstybinio Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritorijoje. Sklype naujų pastatų (tame tarpe ūkininko sodybų) statybos nebuvo ir nėra numatytos jokiame teritoriniame planavimo dokumente. Patikrinus turimus archyvinius žemėlapius, nustatyta, kad nagrinėjamoje vietoje nei sodybos, nei pavienių pastatų taip pat nėra buvę. Atsižvelgiant į tai, kad nei teisės aktai, nei planavimo dokumentai minėtoje vietoje statinių, tame tarpe ir ūkininkų sodybų, statybų nenumatė ir nenumato, sklype negalėjo ir negali būti statomi jokie pastatai, todėl nei pastatytas gyvenamasis namas (baigtumas 60 procentų), nei suplanuotas pagalbinio ūkio pastatas (kuris dar nėra pastatytas, Registre nurodyta, kad išduotas leidimas vykdyti statybos darbus, statusas: formuojamas) nagrinėjamoje vietoje negali stovėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, atnaujino terminą reikalavimams panaikinti administracinius aktus pateikti; panaikino: 2011 m. spalio 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. 538, 2010 m. balandžio 8 d. Nr. SA-269 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisijos parinkimo 2006 m. lapkričio 3 d. aktą Nr. 313, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. spalio 16 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. gegužės 28 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. (duomenys neskelbtini). Įpareigojo atsakovus M. N. ir G. N. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos lėšomis (50 procentų), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lėšomis (30 procentų) bei Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (20 procentų) pašalinti statybos, atliktos žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2011 m. spalio 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. 538 padarinius – nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę.

4. Nustatė, kad statybos leidimas buvo išduotas 2011 m. spalio 27 d., 2012 m. surašytos pažymos dėl statybos be esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Statinio pradžios metai - 2011 m. 2012 m. spalio 9 d. statinio baigtumas buvo 60 procentų.

5. Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (įsigaliojo nuo 1992 m. spalio 21 d.) siekiant išsaugoti Baltijos aukštumų lankui būdingo smulkiakalvių ruožo fragmentą Vilniaus rajone buvo įsteigtas Medžiakalnio geomorfologinis draustinis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu „Dėl naujų draustinių įsteigimo ir draustinių sąrašų patvirtinimo“ patvirtino valstybinių draustinių sąrašą, į kurį buvo įtrauktas Medžiakalnio geomorfologinis draustinis (nurodomas plotas 768,53 ha, tikslas - smulkiakalvių ruožo fragmentas, būdingas Baltijos aukštumų lankui) bei pavesta Aplinkos apsaugos ministerijai nurodytų 2 punkte draustinių ribų planus pateikti atitinkamų apskričių viršininkų administracijoms bei rajonų savivaldos institucijoms.

6. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu 2003 metais visas žemės sklypas pateko į Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritoriją ir tik po Vilniaus apskrities 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo dėl kadastro duomenų patikslinimo, kuriuo buvo nustatyta, kad vienas žemės sklypas susideda iš dviejų sklypų, priėmimo, vienam iš minėtų sklypų žemės naudojimo apribojimas XXXVII Geomorfologiniai draustiniai buvo nustatytas ne visam plotui, bet tik daliai žemės sklypo ploto, tai yra 2787 m2. Pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad Vilniaus apskrities 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo priėmimo metu toje vietoje buvo pakeista Medžiakalnio geomorfologinio draustinio riba. Ieškovė 2015 m. vasario 5 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prašydama pakoreguoti išrašo apie Nekilnojamo turto registre įregistruotą žemės sklypo plotą 9 punktą nurodant, kad žemės sklypo plotas geomorfologiniame draustinyje yra 0,5821 ha. Nacionalinės žemės tarnybos vedėjas 2015 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 48SK-2097-(14.48.111) patvirtinto žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Orkanas“ matininkės S. V. 2015 m. balandžio 15 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kuriuose žemės sklypui taikomos specialios naudojimo sąlygų XXXVII Geomorfologiniai draustiniai plotas nurodytas 0,5821 ha plotas, tai yra visas žemės sklypo plotas. Teismas darė išvadą, kad ginčijamų aktų priėmimo, statybos vykdymo metu visas atsakovams priklausantis žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritoriją, todėl sprendžiant dėl statybų jame galimumo turėjo būti įvertintos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios statybos galimumą tokioje teritorijoje. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų argumentą, jog Nekilnojamo turto registre tik daliai žemės sklypo įregistruota specialioji sąlyga geomorfologiniai draustiniai, sudarė pagrindą išvadai, kad statyba likusioje žemės sklypo dalyje buvo galima.

7. Teismas nesutiko su atsakovės Nacionalinė žemės tarnybos pozicija, kad schemoje buvo pažymėta sodybos vieta, todėl šis atvejis atitinka Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą išimtį. Schemoje buvo pažymėta galima būsimos sodybos vieta, tačiau minėta schema nepatvirtina aplinkybės dėl esamos ar buvusios sodybos ginčo sklype Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų prasme.

8. Teismas nurodė, kad atsakovai į bylą nepateikė įrodymų, kad žemės sklype ginčijamų aktų išdavimo metu būtų buvusi sodyba, tai yra, kad buvo ketinama statyti esamos ar buvusios sodybos teritorijoje.

9. Atsakovai taip pat nepateikė įrodymų, kad galėjo būti taikoma antroji įstatyme nustatyta išimtis - statybos darbai ginčijamų aktų priėmimo metu žemės sklype buvo galimi pagal Draustinio tvarkymo planą ar projektą ir bendrojo planavimo dokumentus (CPK 178 straipsnis). Pagal Statybos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. sausio 1 d., siekiant statyti statinius tikslinės žemės ūkio paskirties žemėje, paprastai pirmiausia turėjo būti rengiami detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Išimtį iš šios bendros taisyklės įstatymų leidėjas numatė tik ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatų statybai, kurios sąlygas įtvirtino Ūkininko ūkio įstatyme. Ginčijamas Ūkininko sodybos vietai nustatyti parinkimo aktas Nr. 313 galėjo būti priimamas nesant detaliojo plano. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pagal bendrąjį Vilniaus rajono planą ar Medžiakalnio draustinio tvarkymo planą buvo galima statyba žemės sklype. Pažymėjo, kad tiek 2010 m. kovo 8 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas išvada VR-4.5-25 dėl statinio projekto aplinkos apsaugos dalies, tiek Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus 2010 m. balandžio 8 d. Specialiosiose projektavimo sąlygos statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti sąlygos teisę projektuoti statinius bei vykdyti statybos darbus siejo su ta sklypo dalimi, kuri nepateko į geomorfologinio draustinio teritoriją. Ginčijamo Ūkininko sodybos vietos parinkimo akto Nr. 313 priėmimo metu galiojančiame Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus: tikslinamos esamų ūkių žemėvaldų ribos; formuojamos naujos ūkių žemėvaldos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos. Tuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1992 m. gegužės 12 d. Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 155 punkte buvo numatyta, kad geomorfologinių draustinių teritorijoje draudžiama naikinti, žaloti ir keisti reljefą, statyti statinius, sodinti mišką žemės ūkio naudmenose, miško laukymėse ir aikštėse, jeigu tai pažeidžia reljefo raiškumą. Akto priėmimo metu galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos draudė statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, tačiau žemės sklypas neatitiko nė vienos iš minėtų išimčių. Teismas nurodė, kad draustinio apsaugos reikalavimai bei su jais susijusios specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos draustiniuose, galioja nuo draustinio įsteigimo momento. Konstatavo, kad žemės sklype neteisingai buvo nurodytas žemės sklypo, kuriam taikoma specialioji sąlyga geomorfologiniai draustiniai, plotas. Tokia sąlyga turėjo būti įregistruota visam žemės sklypo plotui, tačiau minėta aplinkybė nereiškia, kad tokia sąlyga galiojo ne visam žemės sklypui, nes ji buvo nustatyta bei galiojo patvirtinus specialiojo teritorijų planavimo dokumentą – saugomos teritorijos (Draustinio) planą. Todėl priimant sprendimą dėl ūkininko sodybos vietos parinkimo buvo remtasi teisės aktų neatitinkančia schema, nes joje neteisingai pažymėta Draustinio riba.

10. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas 2006 m. lapkričio Ūkininko sodybos vietai nustatyti parinkimo aktas Nr. 313 neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jis priimtas vadovaujantis schema, kurioje buvo nurodyta neteisinga draustinio riba, aktu parinkta sodybos vieta toje vietoje, kurioje statybų vykdymas buvo draudžiamas imperatyvių teisės aktų reikalavimais (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas). Todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimus panaikinti 2006 m. lapkričio Ūkininko sodybos vietai nustatyti parinkimo aktą Nr. 313, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos M. N. ir G. N. 2011 m. spalio 27 d. išduotą leidimą Nr. 538 statyti gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatą ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą, (duomenys neskelbtini)., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono savivaldybės 2010 m. balandžio 8 d. išduotą Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SA-269. Taip pat kaip išvestinius administracinius aktus panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto.

11. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl statybos leidimo išdavimo buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kadangi Nuolatinė statybos komisija statybos leidimo išdavimo procedūroje nedalyvavo. Tačiau tokį procedūrinį pažeidimą teismas vertino ne esminiu.

12. Teismas nurodė, kad draudimas atsakovams priklausančiame žemės sklype vykdyti statybos darbus įtvirtintas imperatyviose aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimuose ir tai turi esminę reikšmę sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių.

13. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo doktrina, kasacinio teismo praktika paneigia atsakovų M. N. ir G. N. argumentą, kad įpareigojimas nugriauti statinį neatitiktų proporcingumo principo, kadangi statyba prieštaravo imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Atsakovams priklausančiame žemės sklype statybos nėra galimos ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl jis negalės būti įteisintas. Nurodė, kad ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nesuteikė atsakovams teisės vykdyti naujas statybas jam priklausančiame žemės sklype, todėl jie negalėjo turėti teisėtų lūkesčių realizuoti statytojo teises. Teismas sprendė, kad atsakovų M. N. ir G. N. atstovės argumentai, kad sprendimas nugriauti statinį būtų neracionalus, neatitiktų ekonomiškumo principo, nes tokiu atveju būtų inicijuota byla ne tik dėl žalos, susijusios su statinių griovimu, bet ir žemės sklypo verte (žinodami, kad specialioji sąlyga taikoma visam žemės sklypui, atsakovai būtų jo nepirkę), nesudarė pagrindo netenkinti ieškinio reikalavimų, nes valstybės finansiniai nuostoliai dėl jos institucijų neteisėtų veiksmų negali būti lyginami su neturtine vertybe – viešuoju visuomenės interesu į saugomų teritorijų apsaugą. Teisės aktų nustatyta tvarka nepakeitus Draustinio ribų nėra teisinių prielaidų išvadai, kad ginčo teritorija yra mažiau vertinga nei kita Draustinio dalis. Atsakovų argumentus dėl galimybės atkurti reljefą į pradinę padėtį neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo prasme laikė teisiškai nereikšmingus, nes šioje byloje nespręstina dėl Draustinio ribų nustatymo pagrįstumo.

14. Teismui pripažinus pagrįstu naikinti statybą žemės sklype leidusių aktų galiojimą bei nenustačius, kad šiuo metu tokia statyba yra galima pagal Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas bei Draustinio tvarkymo planą (specialiojo teritorijų planavimo dokumentą), konstatavo, kad ieškovės reikalavimas taikyti kraštutinę neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonę yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį tenkino.

15. Atsakovai reikalavimo dėl žalos atlyginimo neteikė nors ir buvo pasiūlyta, todėl teismas dėl statinių savininkams atlygintinos žalos nugriovus pastatus šioje byloje nesprendė.

16. Teismas nenustatė, kad atsakovai M. N. ar G. N. būtų kokiu nors būdu įtakoję neteisėtų administracinių aktų priėmimą, aiškiai žinoję apie jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Sutiko su atsakovo M. N. paaiškinimais, kad jis turi statybos inžinieriaus kvalifikaciją, tačiau vien minėta aplinkybė, kaip ir tai, jog saugomų teritorijų kadastro duomenys yra vieši, nėra pakankama laikyti atsakovus M. N. ir G. N. kaltais asmenimis, kurių lėšomis privalo būti šalinami statybos padariniai, nes, kaip matyti iš šios bylos, statybos veiksmus sąlygojo eilė administracinių aktų, kurių teisėtumo vertinimas sprendžiamas šioje byloje, kuri pagal procesinių dokumentų apimtis, jose nurodomų faktinių ir teisinių argumentų visumą laikytina gan sudėtinga. Todėl atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti, kad atsakovai turi būti laikomi kaltais asmenimis, kurių lėšomis turėtų būti šalinami neteisėtos statybos padariniai.

17. Taip pat sutiko su atsakovių VĮ „Registrų centras“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos argumentais dalyje dėl jų kaltės nagrinėjamoje situacijoje nebuvimo. Registro tvarkytojas neturi teisinio pagrindo abejoti aktų, kurių pagrindu jis įregistruoja daiktines teises pagrįstumu. Teismas nenustatė, kad statybos procese sukurto daikto registracija neatitiko dokumento, kurio pagrindu ji buvo atlikta – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. gegužės 28 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. spalio 16 d. pažymos Nr(duomenys neskelbtini). Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nedalyvavo administracinių aktų, suteikusių teisę atsakovams M. N. ir G. N. vykdyti statybos darbus bei sąlygojusių neteisėtos statybos pasekmes, kurios padariniai turi būti šalinami nugriaunant pastatus, išdavime. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti, kad minėtų institucijų lėšomis turi būti šalinami neteisėtų statybų padariniai.

18. Teismas darė išvadą, kad atsakovė UAB „Novaforma“, kurios parengtoje schemoje buvo neteisingai nurodyta draustinio riba, bei atsakovė K. J., parengusi statinių techninį projektą, negali būti laikomi kaltomis Statybos įstatymo 33 straipsnio prasme, nes jos tik parengė dokumentus, kurie teisinę reikšmę įgijo juos patvirtinus administraciniais sprendimais. Teismas sprendė, kad valstybės ar savivaldybės institucijų atsakomybė negali būti mažinama remiantis tuo argumentu, kad fiziniai ar juridiniai asmenys pateikė neteisingus faktinius duomenis, teisės aktų neatitinkančius sprendinius, nes administracinių sprendimų turinį sudarė vertinimas, ar parengti duomenys yra teisingi bei atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl nurodyto, ieškovės reikalavimą pripažinti, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami atsakovių UAB „Novaforma“ bei K. J. lėšomis atmetė kaip nepagrįstas.

19. Teismas nurodė, kad sodybos vietos parinkimo aktas Nr. 313 atvėrė kelią atitinkamiems ūkiniams procesams ir turto sukūrimui. Akto priėmimo metu galiojusio Statybų privačioje žemėje reglamento 1.2. punkte buvo numatyta, kad kai žemės reformos žemėtvarkos projekte formuojant ūkininko ūkio žemėnaudą nenumatyta sodybos vieta, ūkininkui pageidaujant, sodybos vietą nustato savivaldos vykdomosios institucijos architektūros tarnybos, apskrities valdytojo administracijos rajonų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir Aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento specialistai. Nustatė, kad ūkininko sodybos vietos parinkimo aktą Nr. 313 pritardami ūkininko sodybos vietai pagal UAB „Novaforma“ neteisėtą schemą pasirašė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus bei Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovai. Teismas sprendė, kad būtent atsakovai Vilniaus rajono savivaldybės administracija bei institucijos, kurių įgaliojimus perėmė Nacionalinė žemės tarnyba ir Aplinkos apsaugos departamentas pažeidė įstatymų reikalavimus neteisėtai priimdami administracinius aktus, lėmusius neteisėtą statybą, todėl juos laikė Statybos įstatymo 33 straipsnio prasme kaltais asmenimis, kurių lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai.

20. Teismas nurodė, kad ne visų atsakovų veiksmai vienodai prisidėjo prie teisinių prielaidų neteisėtoms statybos vykdyti atsiradimo, todėl taikė dalinę atsakomybę bei sprendė, kad tokios atsakomybės taikymas labiau atitiktų teisingumo principą bei prevencinę funkciją.

21. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovų bei Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų veiksmai netiesiogiai lėmė neteisėtos statybos padarinius. Minėtų institucijų atstovai dalyvavo 2016 m. lapkričio 22 d. pritariant ūkininko sodybos vietos parinkimui pagal UAB „Novaforma“ schemą, kuris atvėrė kelią tolimesniems ūkiniams procesams ir turto sukūrimui. Be to, būtent Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 2.3-8533-41 „Dėl T. Ž. ir B. Ž. privataus žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo Vilniaus rajone“ pagrindu buvo neteisingai nustatyta žemės sklypui taikytinų specialių sąlygų apimtis. Teismo vertinimu, priimant minėtą įsakymą (tvirtinant kadastrinius matavimus), kuriuo nustatyta, kad vienas žemės sklypas susideda iš dviejų žemės sklypų, negalėjo būti nepastebėta bei atitinkamai įvertinta aplinkybė, jog vienam iš sklypų taikytinų specialiųjų sąlygų apimtis sumažėja daugiau nei du kartus (0,3034 ha). Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojų neteisėti veiksmai pasireiškė dideliu neatsargumu, kuris civilinės atsakomybės prasme prilyginamas tyčiai, todėl minėtos institucijos kaltės laipsnis dėl kilusių neteisėtų pasekmių šioje byloje laikė didesniu nei Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija ne tik dalyvavo minėto akto priėmime, bet 2011 m. spalio 27 d. išdavė neteisėtu pripažintą statybos leidimą, be to, 2010 m. balandžio 4 d. tvirtino projektavimo sąlygų sąvadą bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos projekto sprendinių atitikties tikrinimo 2011 m. spalio 20 d. protokolu pritarė K. J. parengtam statinio projektui. Vilniaus rajono savivaldybės administracija skirtinguose etapuose, susijusiuose su statybos leidimo išdavimu, priėmė ne vieną neteisėtą sprendimą, sąlygojusį teisę pradėti statybos darbus. Minėti sprendimai priimti įvairiais laikotarpiais, todėl institucija ne vieną kartą privalėjo vertinti priimamų sprendimų atitiktį imperatyviems teisės aktų reikalavimams, tačiau šios pareigos tinkamai neatliko. Teismas darė išvadą, kad priimant administracinius aktus sprendžiant dėl jų atitikties teisės aktų reikalavimams, turėjo būti vadovautasi ne tik žemės sklypo „Registrų centras“ išrašu, bet vertinami kiti duomenys dėl Draustinio ribų, tačiau ši pareiga nebuvo atlikta.

22. Pažymėjo, kad atstovai Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas neatskleidė, kuo remiantis jie teigia, kad ribos buvo neaiškios, kaip konkrečiai pasireiškė jų neaiškumas, kaip abejonės dėl ribos buvimo vietos buvo atmetamos/patvirtinamos, kokių veiksmų buvo imtasi sprendžiant dėl Draustinio ribos trajektorijos ir pan. Akivaizdu, kad viešojo administravimo subjektui kilus abejonių dėl jų priimamų sprendimų pagrįstumo, tai yra Draustinio ribos žemės sklypo atžvilgiu, turėjo būti imtasi veiksmų papildomai informacijai surinkti, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti. Teismas nustatė, kad 2003 m. sausio 22 d. sprendimu atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą jam visam buvo taikomos specialiosios sąlygos ir tik priėmus 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymą jų apimtis buvo neteisėtai sumažinta. Nurodė, kad kilus abejonių dėl Draustinio ribos (atsakovų teigimu, jai esant neaiškiai) turėjo būti vertinami žemės sklypo suformavimo duomenys, Draustinio riba kitų žemės sklypų atžvilgiu ir pan. Teismas sprendė, kad Draustinio ribos trajektorija nagrinėjamoje vietoje yra gana išraiškinga dėl daromo vingio, išsidėstymo miško, kelio, atsakovų žemės sklypo atžvilgiu: iš Kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad ji ties keliu tam tikrą dalį eina palei žemės sklypo ribą, vėliau atitolsta nuo jos palei miško plotą darydama lankstą bei vėl sutampa (eina šalia) su Žemės sklypo riba. Lyginant Draustinio ribų žemėlapio, kadastro duomenis su UAB „Novaforma“ schemoje pavaizduota riba lieka neaiški tolesnė Draustinio ribos trajektorija, dėl ko, manytina, turėjo būti matoma UAB „Novaforma“ schemoje pavaizduotos Draustinio ribos neatitiktis teisės aktų reikalavimams. Teismas sprendė, kad ne tik Nacionalinės žemės tarnybos neteisėti veiksmai patvirtinant teisės aktų neatitinkančius kadastrinius matavimus, kurių pasekoje buvo neteisingai įrašyta žemės sklypo specialioji sąlyga, bet ir atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų tinkamas pareigų neatlikimas lėmė neteisėtus sprendimus (CPK 185 straipsnis, CK 6.247 straipsnis).

23. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmai tiesiogiai, kitų atsakovų netiesiogiai sąlygojo neteisėtos statybos pasekmes, bei į tai, kad atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos neteisėti veiksmai pasireiškė tiek priimant 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymą, tiek pritariant sodybos parinkimo vietai pagal UAB „Novaforma“ schemą, darė išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija privalo apmokėti 50 procentų neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidų, Nacionalinė žemės tarnyba – 30 procentų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos - 20 procentų.

24. Teismo vertinimu, atsakovų M. N. ir G. N. argumentai dėl ieškovės atsakomybės šioje byloje yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs, todėl nesudaro pagrindo laikyti ieškovę kalta dėl kilusių neteisėtų statybų padarinių. Atsakovai nekonkretizavo, kuo pasireiškė ieškovės neteisėti veiksmai šioje byloje nagrinėtinų faktinių aplinkybių kontekste, tai yra kokius konkrečius neteisėtus veiksmus ieškovė atliko bei, kaip jie sąlygojo neteisėtų administracinių aktų priėmimą (CK 6.247 straipsnis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad į saugomų teritorijų kadastrą Draustinio ribos buvo įkeltos 2005 m. Asmenims turint duomenų, jog Saugomų teritorijų kadastro duomenys yra galimai netikslūs, jie gali būti pakeisti (patikslinti) asmeniui nustatyta tvarka kreipiantis į kadastro tvarkymo įstaigą ir pateikus prašymą ištaisyti klaidingus duomenis. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad iki informacijos apie neteisėtas statybas gavimą 2014 m. kovo mėnesį ieškovei buvo žinoma apie tai, kad žemės sklypo nekilnojamo turto registre neteisingai nurodytas taikytinų specialių sąlygų plotas (CPK 178 straipsnis). Žemės sklype taikytinų specialių sąlygų plotas buvo nurodytas neteisingai ne dėl to, kad ieškovė neužtikrino registrų sąveikos, bet dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiksmų tikrinant kadastrinių matavimų atitiktį teisės aktų reikalavimams.

25. Teismas atmetė Vilniaus rajono savivaldybės atstovo prašymą kreiptis į prokurorą dėl viešo intereso gynimo ar įtraukti prokurorą į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi ieškovė jau buvo kreipusi į prokurorą dėl viešo intereso šioje gynimo, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta. Be to, teismo sprendimas nagrinėjamu atveju neturės įtakos prokuratūros teisėms ir pareigoms, todėl nėra pagrindo traukti prokuroro į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

26. Teismas nustatė, kad ieškovė gavo A. V. prašymą išsiaiškinti, ar gretimame sklype Medžiakalnio geomorfologiniame draustinyje teisėtai statomas namas, kurį 2014 m. birželio 16 d. raštu persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Pastaroji 2014 m. gruodžio 12 d. pasiūlė ieškovei kreiptis į teismą Statybos įstatymo 23 straipsnio pagrindu arba į prokuratūrą. Ieškovė 2015 m. kovo 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau tai padaryti 2015 m. kovo 10 d. raštu buvo atsisakyta. Ieškovė pripažino, kad minėtą raštą gavo 2015 m. kovo 16 d. Pradinis ieškinys teisme gautas 2015 m. balandžio 16 d. Teismas sprendė, kad terminas reikalavimui dėl administracinio akto panaikinimo prasideda, kai surenkama pakankamai duomenų, jog yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl atmetė atsiliepimuose nurodytus argumentus, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo aktų priėmimo ar jų įregistravimo viešame registre. Pažymėjo, kad ieškovė ieškinį pareiškė gindama ne savo interesus, bet kaip asmuo, ginantis įstatymų saugomus interesus siekiant, kad neliktų galioti neteisėtai priimti administraciniai aktai. Teismas, įvertinęs tai, kad praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, konstatavus, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, įvertinęs ieškovės elgesį paaiškėjus galimiems teisės aktų pažeidimams bei nenustačius ieškovės veiksmuose nesąžiningo delsimo kreiptis į teismą požymių, termino kreiptis į teismą praleidimo trukmę, ieškiniu ginamų vertybių svarbą viešajam interesui, vadovaudamasis bendraisiais protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, sprendė, kad yra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą.

27. Teismas sprendė, kad atsakovų M. N. ir G. N. patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos, nes jie pralaimėjo bylą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28. Apeliaciniu skundu atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

29. Nurodo, kad ieškovė apie Medžiakalnio geomorfologiniame draustinyje vykdomas statybas sužinojo gavusi A. V. prašymą, tačiau pati nesiėmė jokių veiksmų, o tik persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Mano, kad ieškovė veikdama pagal jai teisės aktais suteiktus įgaliojimus laiku nesiėmė jokių priemonių, kad statybos leidimą gavę asmenys stabdytų statybos darbus.

30. Pažymi, kad ieškovė yra Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kuriai vadovaujantis teisės aktais priskirta vykdyti kontrolę saugomose teritorijose. Ir dėl akivaizdžios kontrolės nebuvimo sunaikintos saugotinos vertybės. Todėl šioje byloje viešą interesą turi ginti prokuroras, o ieškovės statusas byloje - atsakovė, ir ji turi prisiimti visas iš to kilusias pasekmes.

31. Pažymi, kad nuo 2018 m. liepos 1 d. Departamentas perėmė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento teises ir pareigas (toliau - Vilniaus RAAD). Atsakomybė atsiranda tada, kai institucija (jos atstovai) neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Mano, kad Vilniaus RAAD teisingai vadovavosi tuo metu veikiančiais įstatymais ir galiojančiais norminiais aktais.

Žemesnės instancijos teismas

32. Iš 2009 m. lapkričio 18 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu buvo nustatytas Specialiosios sąlygos - Geomorfologiniai draustiniai tik 0,2787 ha iš 0,5821 ha ploto, kurios įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą 2006 m. rugsėjo 19 (įrašo galiojimo data). Toks pat Geomorfologiniai draustiniai plotas (0,2787 ha) užfiksuotas 2015 m. sausio 13 d. žemės sklypo kadastro duomenyse, kurie saugomi valstybės įmonėje Registrų centras. Byloje Departamentas atsakovu patrauktas dėl Vilniaus RAAD atstovo dalyvavimo parenkant vietą ūkininko sodybai, dalyvavimą patvirtina pasirašytas Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisijos parinkimo 2006 m. lapkričio 3 d. aktas Nr. 313 (toliau - Aktas). Tokia procedūra buvo numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 1.6 papunktyje. Byloje ginčijamas Aktas priimtas 2006 m. lapkričio 3 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1608 pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 616, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos statybos leidimas Nr. 538 išduotas 2011 m. spalio 27 d. Ši aplinkybė patvirtina, kad išduodant statybos leidimą toks Aktas neturėjo juridinės reikšmės.

33. Teismas priimdamas sprendimą nepasisakė dėl Departamento kaltės ir jos laipsnio. Teisines pasekmes sukėlęs administracinis aktas - statybos leidimas, priimtas vietos savivaldos institucijos, kuriai statybos leidimų išdavimų teisė bei pareiga numatyta įstatymais. Vilniaus RAAD atstovas dalyvaudamas parenkant vietą ūkininko sodybai, vykdė savo pareigas, vadovavosi pateiktais žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentais, kuriuose specialioji žemės naudojimo sąlyga „Geomorfologiniai draustiniai“ buvo įrašyti tik 0,2787 ha sklypo plotui. Vilniaus RAAD atstovas, pasirašydamas Aktą, rėmėsi pateiktais duomenimis, nekeliant juose nurodytų duomenų tikrumo klausimo bei neturėjo duomenų, jog žemės sklypas, kuriame planuojama vykdyti statybos darbus, patenka į saugomos teritorijos ribas. Vilniaus RAAD atstovo veiksmai atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, bei Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nėra neteisėti ir negali būti laikomi tiesiogine statybos padarinių kilimo priežastimi. Ieškovė nei ieškiniuose, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė įrodymų kokiais veiksmais Departamentas prisidėjo prie ginčijamo statybos leidimo išdavimo.

34. Teismas nepagrįstai išeliminavo iš kaltų asmenų rato Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, nenustatant jos atsakomybės ir kaltės laipsnio. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos netgi netyrė aplinkybių dėl statybos galimumo ir teisėtumo, nors yra statybos priežiūrą vykdanti institucija.

Šalies argumentai

35. Apeliaciniu skundu atsakovai M. N. ir G. N. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neatskleidė bylos esmės, netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, visiškai nevertino byloje pateiktų ir bylos esmei atskleisti reikšmingų įrodymų, priėmė sprendimą, kuris gali sukelti teisines pasekmes asmenims, kurie nėra įtraukti į bylos nagrinėjimą, priėmė neįmanomą įvykdyti ir neproporcingą sprendimą.

36. Mano, kad ieškovė turėdama galimybę ir pareigą užtikrinti Saugomų teritorijų kadastro sąveiką su susijusiais valstybiniais registrais (šiuo atveju - su NTR), turėdama galimybę ir pareigą gauti visą reikiamą informaciją apie duomenis NTR ir, nustačiusi neatitikimus ar klaidas, reikalauti jas ištaisyti, pati elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, todėl šioje byloje, kurioje statybą leidžiančio dokumento išdavimas ginčijamas dėl galimai netikslių duomenų NT registre turėtų būti traukiama bendraatsakove.

37. Pažymi, kad ginčo žemės sklypas, iki jį nusipirko atsakovai, buvo perleistas jau ne vieną kartą (2006-09-19, 2006-10-06, 2009-11-18), o ieškovė tik 2015-02-05 raštu kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl Registro duomenų sutvarkymo (pakoregavimo), pažymėdama, kad sklypo NT registro 9 p. neteisingai įrašytos specialiosios naudojimo sąlygos. Taigi, akivaizdu, kad pareigos – kontroliuoti duomenis atitinkamuose valstybiniuose registruose, tretiesiems asmenims vykdant sandorius dėl sklypų saugomose teritorijose, ieškovė nevykdė. Teismas visiškai nevertino išdėstytų aplinkybių ir netinkamai išsprendė klausimą dėl pačios ieškovės teisinės atsakomybės. Be to, dėl ieškovės neveikimo gavus piliečio skundą dėl statybų, žala padidėjo 30 procentų, kadangi ieškovė neinformavo atsakovų apie negalimumą vykdyti statybas, o atsakovai kaip tik tuo metu vykdė statybos darbus ir namo užbaigtumas dabar yra apie 90 proc.

Žemesnės instancijos teismas

38. Teismas, analizuodamas Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. nuostatas (statyba leidžiama, greta kitų aplinkybių, kai ji numatyta bendruose teritorijų planavimo dokumentuose), visiškai neanalizavo ir nevertino teismui pateiktų teritorijų planavimo dokumentų. Sklypų kadastro duomenys patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2006-09-12 įsakymu Nr. 2.3-8533-41, kuriuo nustatyta, kad atlikus 1,5500 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, žemės sklypas susideda iš dviejų žemės sklypų: 5821 m2 ir 9679 m2, kurių tik vienas visiškai patenka į Draustinio teritoriją. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas yra viešo administravimo teisės aktas, kuriam nuginčyti įstatymai nustato atitinkamą senaties terminą, kuris yra praleistas. Be to praleistas yra net ir bendras 10 metų ieškinio senaties terminas.

39. Teritorijų planavimo įstatymo 15 str. 2 d. nustato, kad specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai gali rengti ir kitais specialiojo planavimo dokumentais. Todėl teismo turėjo būti vertinamas Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisijos parinkimo akto Nr. 313 ir juo parengtos Schemos teisinis statusas Teritorijų planavimo įstatymo kontekste. Schemos parengimas sukėlė teisines pasekmes - suteikė teisę nustatytoje vietoje vykdyti statybą privačios žemės ūkio paskirties žemės sklype, nerengiant detaliojo plano ir nekeičiant tikslinės žemės naudojimo paskirties. Iš to seka, kad schema laikytina specialiuoju planu, rengiamu teisės aktais nustatytais atvejais, t. y., specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamą aktą Nr. 313, vadovavosi Vyriausybės 1995-12-22 nutarimo “Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo” nuostatomis. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinto reglamento procedūros nebuvo pažeistos, o reglamento nuostatų taikymo valstybės saugomose teritorijose teisėtumas patvirtintas teismų praktikos pvz, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1734/2006, A502-358/2009, kt.), kurios teismas, spręsdamas ginčą šioje byloje, neanalizavo.

40. Pažymi, kad terminas ginčyti specialųjį teritorijų planavimo dokumentą- Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisijos parinkimo aktą Nr. 313 - taip pat yra ženkliai praleistas.

41. Teismo nustatyta, kad apeliantai (atsakovai) nevykdė savavališkos statybos, o statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas, remiantis NTR įregistruotais duomenimis apie specialiąsias sklypo naudojimo sąlygas. Iš viešai ieškovės kartu su VĮ Valstybės žemės fondas skelbiamo “Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio ribų plano” matyti, kad 22,5 ha draustinio teritorijos yra užstatyta teritorija. Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio tvarkymo plano aiškinamajame rašte, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 18 įsakymu Nr. D1-1043, numatyta, kad draustinio teritorijoje sodybas statyti galima (Aiškinamojo rašto 6 p.). Bylos eigoje pasiūlymų dėl saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo nagrinėjimo komisija, (t.y., specialistų komisija), įvertinusi įvykdytos statybos padarinius saugomai teritorijai, 2017-02-02 protokolu Nr. V5-1 padarė išvadą, kad ginčo žemės sklype dėl atliktų statybos darbų charakteringi geomorfologiniai žemės klodai (saugomas objektas) yra sunaikinti neatstatomai, todėl rekomendavo keisti geomorfologinio draustinio ribas, išbraukiant ginčo žemės sklypą iš geomorfologinio draustinio teritorijos, konstatuodama, kad tuo draustinio reikšmė ir vertė nesumažės. Komisijos išvados buvo padarytos, be kitų, vadovaujantis motyvais, kad ginčo žemės sklypas yra kraštinis draustinio teritorijoje (ant draustinio ribos), kad tos pačios kalvos, kurios pusė patenka į ginčo žemės sklypą, kita pusė yra už draustinio ribų, ir besiribojančio žemės sklypo paskirtis - gyvenamųjų namų statybos. Remdamasis komisijos siūlymu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2018-05-31 įsakymu Nr. D1-430 nutarė biudžeto lėšomis atlikti Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio ribų plano, patvirtinto 2014-10-22 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1146 ir Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio tvarkymo plano, patvirtinto aplinkos ministro 2014-12-18 įsakymu Nr. D1-1043, koregavimo procedūras, t. y. pakoreguoti Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio ribas, žemės sklypą (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) išbraukiant iš draustinio. Teismas savo sprendime ignoravo paminėtą specialistų išvadą, niekaip nepaaiškinęs, kodėl ja nesiremia konkrečiu atveju spręsdamas statinių griovimo\negriovimo klausimą. Lieka neaišku, kiek toks teismo sprendimas įpareigoti nugriauti statinius yra proporcingas teisės pažeidimui (konstatavus, kad teisės pažeidimas įvyko išimtinai dėl valstybės institucijų kaltės), kokias vertybes, ribodamas apeliantų nuosavybės teisę, teismas tokiu savo sprendimu gina ir kokias konkrečias vertybes siekia išsaugoti.

42. Pažymi, kad draustiniai steigiami, siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves todėl remiantis kvalifikuotų specialistų išvada (saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo nagrinėjimo komisijos rekomendacijos) galima kategoriškai teigti, jog Saugomų teritorijų įstatymo tikslai fiziškai jau nėra pasiekiami - ginčo sklype saugomi objektai sunaikinti negrįžtamai ir tai įvyko ne dėl apeliantų kaltės. Teismas riboja nuosavybės teisę, gindamas nebeegzistuojančius interesus (neatstatomai sunaikintas saugomas vertybes). Todėl lieka neaišku, kiek griovimas atitinka proporcingumo principą.

43. Pažymi, kad įpareigodamas nugriauti pastatus ir sutvarkyti statybvietę, teismas nepasisakė, kaip tai turi būti padaryta. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statybvietės sutvarkymas reiškia vietovės grąžinimą į buvusią padėtį. Todėl jei teismo sprendimu yra ginamas viešas interesas Saugomų teritorijų įstatymo 3 str. prasme, t.y., jei siekiama išsaugoti geomorfologinius klodus, tai specialistų komisija yra pasisakiusi, kad tai neįmanoma, o teismas negali sprendimu įpareigoti atlikti tai, kas neįmanoma. Jei gi teismas turėjo omenyje paprastą grunto išlyginimą- reiškia viešas interesas- geomorfologinių klodų išsaugojimas, nėra ginamas ir kyla sprendimo griauti proporcingumo principo užtikrinimo klausimas.

44. Pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2018-05-31 įsakymu Nr. D1-430 nutarė biudžeto lėšomis pakoreguoti Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio ribas, žemės sklypą (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) išbraukiant iš draustinio. Užbaigus šią administracinę procedūra, išnyks ir teisinis ieškinio pagrindas. Todėl įvykdžius sprendimą ir nugriovus atsakovų pastatytą pastatą Valstybės institucijų lėšomis bei užbaigus draustinio ribų pakeitimo procedūrą, atsiras galimybė pastatą po griovimo atstatyti, kas nėra racionalu.

45. Nurodo, kad yra ginčijami net penki viešojo administravimo aktai, tačiau ieškinyje nepasisakoma dėl kiekvieno iš jų apskundimo pradžios ir pabaigos, procesinių terminų praleidimo priežasčių. Teismas savo sprendime taip pat dėl jų nepasisakė. Ginčijami viešojo administravimo aktai buvo išleisti atitinkamai 2006-11-03, 2010-04-08, 2011-10-27, 2012-05-28, 2012-10-16. Atitinkamai pirmajam ginčijimui aktui procesinis jo nuginčijimo terminas pasibaigė prieš 14 metų, paskutiniam - prieš 7 metus.

46. Ginčo žemės sklypo kadastro duomenys buvo patikslinti Vilniaus apskrities viršininko 2006-09-12 įsakymu Nr. 2.3-8533-41 ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovei, kaip institucijai, atsakingai už registrų sąveiką saugomų teritorijų aspektu, po tokių kadastro duomenų išviešinimo atsirado pareiga, esant pagrindui, kreiptis dėl tokių kadastro duomenų pakeitimo. Būtent šis kadastro duomenų pakeitimas sąlygojo vėlesnių viešojo administravimo aktų atsiradimą.

47. Nurodo, kad ieškovė 2014-05-16 gavo A. V. prašymą išsiaiškinti, ar gretimame sklype Medžiakalnio geomorfologiniame draustinyje teisėtai statomas namas. Tačiau ieškovė neatliko savo tiesioginių funkcijų, o piliečio raštą 2014 m. birželio 16 d. persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Pastaroji tiktai 2014 m. gruodžio 12 d. pasiūlė ieškovei kreiptis į teismą Statybos įstatymo 23 straipsnio pagrindu arba į prokuratūrą. Tačiau ieškovė 2015 m. kovo 3 d. (praleidusi vieno mėnesio procesinį terminą 2 mėnesiais skaičiuojant nuo VTPSI atsakymo ir 9 mėnesiais, skaičiuojant nuo piliečio skundo gavimo dienos) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, ir tai padaryti 2015 m. kovo 10 d. raštu buvo atsisakyta. Ieškovė, gavusi informaciją apie galimai draustinio teritorijoje atliekamus statybos darbus, pagal savo kompetenciją privalėjo nustatytais terminais teikti ieškinį, tačiau ji dar daugiau nei metus susirašinėjo su kitomis institucijomis. Mano, kad teismas nepagrįstai atnaujino ženkliai praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad pradinis ieškinys teisme gautas 2015 m. balandžio 16 d., o 2015-02-05 raštu Nr. (5VV3-233(2.8) ieškovė kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl Registro duomenų sutvarkymo (pakoregavimo) dėl neteisingai įrašytų specialiųjų naudojimo sąlygų, ieškovės praleistas terminas (8 mėn. kreipimosi į NTR tvarkytoją ir 10 mėn. su ieškiniu į teismą) neturėtų būti laikomas objektyviai pateisinamu, net ginant viešą interesą. Šiuo atveju atsiranda netoleruotina teisinė situacija, kai laiku nepareiškęs atitinkamo reikalavimo, viešojo administravimo subjektas, pats galimai tinkamai neatlikęs jo kompetencijai priskirtus veiksmus, siekia įtakoti prieš 12 metų suformuoto žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimą, leidžiantį padaryti itin didėlę žalą piliečiams, kurią atlygins Valstybė, tuo pačiu neapginant ir viešojo intereso (sunaikintų saugomų vertybių).

48. Taip pat pažymi, kad vertybės, kurias, neva, siekia apginti teismas skundžiamu sprendimu, yra neatstatomai sunaikintos dėl valstybės institucijų ir jų pareigūnų kaltės be galimybės atstatyti.

49. Mano, kad šis teismo sprendimas gali turėti įtakos ir buvusiems žemės sklypo savininkams, kadangi galimybė statyti viename iš perkamų žemės sklypų buvo esminė abiejų žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, kuriai nesant atsakovai M. N. ir G. N. žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarčių tiesiog nebūtų sudarę. Todėl esant atsakovams nepalankiam sprendimui šioje civilinėje byloje, be žalos iš Valstybės atlyginimo bus taipogi sprendžiamas klausimas dėl ginčo žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

50. Be to, dėl galimai netinkamos valstybės institucijų funkcijų vykdymo kontrolės ir netinkamo žemės sklypo kadastro duomenų fiksavimo Nekilnojamojo turto registre turėtų būti atsakingi ne tik dabartiniai, bet ir buvę ginčo žemės sklypo savininkai. Ginčo žemės sklypo kadastro duomenys buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 2.3-8533- 41, kai žemės sklypo 179 savininkais buvo T. Ž. ir B. Ž., o Vilniaus rajono savivaldybės Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisija Ūkininko sodybos vietos parinkimo 2006 m. lapkričio 3 d. aktu pritarė ūkininko sodybos vietai pagal UAB „Novaforma“ 2006 m. parengtą ūkininko sodybos nustatymo schemą, kai ginčo žemės sklypo savininkais buvo A. S. ir A. S.. Mažiausiai, šie asmenys turi būti šios civilinės bylos dalyviais, nes jiems būnant ginčo žemės sklypo savininkais buvo nustatyti žemės sklypo kadastro duomenys ir parinkta vieta sodybai statyti, vadinasi, pagal sprendimo logiką, jie atsakingi už priimtus viešojo administravimo aktus.

51. Pažymi, kad byloje susidarė padėtis, kai atsakovams savavališkai pastatytas pastatas negali būti įteisintas dėl to, kad jis stovi Medžiakalnio draustinio teritorijoje, o Medžiakalnio draustinio teritorijos ribos negali būti keičiamos, nes teritorijoje yra be statybos leidimo (panaikinus leidimą) pastatytas pastatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos ir teismas pasisakė, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtu taip susijęs, kad neįgyvendinus vienos teisės būtu negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-148/2013, 3K-3-72/2015).

Šalies argumentai

52. Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. sprendimą pakeisti ir atmesti reikalavimą nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę arba sumažinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atsakomybės laipsnį iki ne daugiau, kaip 10 procentų dydžio. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad nėra pagrindo netaikyti statybos padarinių šalinimo priemonės - statinių nugriovimo. Analogiškoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje teismas nurodė, kad gali būti nustatyti pagrindai netaikyti restitucijos, analogiškai šiai bylai - padėties grąžinimo į pradinę iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. statinių nugriovimo. Kritiškai vertintina teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo nugriauti statinius ypač atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė, kad atkurti draustinio saugotinų savybių nėra galimybės ir atmetė ieškovės reikalavimą atkurti į pirminę padėtį žemės sklypo reljefą.

Žemesnės instancijos teismas

53. Teismas padalindamas atsakomybės dalis tarp atsakovų visiškai neįvertino pačios ieškovės atsakomybės dėl statybos pagal byloje ginčijamą išduotą statybos leidimą. Vilniaus rajono savivaldybės Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisijos Ūkininko sodybos vietos parinkimo aktas, kurio priėmime dalyvavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (kurios teises ir pareigas perėmė Nacionalinė žemės tarnyba), atstovas, priimtas 2006 m. lapkričio 3 d., tačiau į teismą ieškovė kreipėsi tik 2015 metų balandžio mėnesį, t. y. praėjus 9 metams nuo ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo. Todėl mano, kad ieškovė jai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 377 „Dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau - Nuostatai) įtvirtintų pareigų nevykdymu taip pat prisidėjo prie situacijos, kuomet saugomoje teritorijoje buvo pastatytas gyvenamasis namas, susidarymo ir yra atsakinga už šių padarinių pašalinimą. Jei ieškovė būtų tinkamai vykdžiusi Nuostatuose jai priskirtas kontrolės funkciją, situacija dėl žemės sklype neįrašytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos „Geomorfologiniai draustiniai“ ir šiame žemės sklype pastatyto gyvenamojo namo net nebūtų susidariusi, todėl pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atsisakė byloje analizuoti pačios ieškovės - tarnybos atsakomybės klausimą.

54. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dėl neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo kaltus asmenis, netinkamai įvertino, kokia apimtimi atsakovai prisidėjo prie statybos draustinyje. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinių matavimų atlikimo ir Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 2.3-8533-41 „Dėl T. Ž. ir B. Ž. privataus žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo Vilniaus rajone“ (toliau -Įsakymas), priėmimo bei 2006 m. lapkričio 3 d. Ūkininko sodybos vietos parinkimo akto Nr. 313 (toliau - Aktas Nr. 313), Ūkininko sodybos vietos nustatymo schemos M 1:500 (toliau - Schema), parengtos UAB „Novaforma“, suderinimo metu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 9 punkte buvo nustatyta, kad žemės naudojimo specialiosios sąlygos priskiriamos žemės sklypų kadastro duomenims; atliekant žemės sklypų kadastrinius matavimus už kadastro duomenų tinkamą nustatymą buvo atsakingi būtent šiuos duomenis nustatantys asmenys, t. y. asmenys, turintys Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją vykdyti nekilnojamojo turto kadastro objektų geodezinius matavimus. Tai reiškia, kad matininkas, parengęs nekilnojamojo turto kadastro dokumentus, neatitinkančius įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamųjų daiktų kadastrinius matavimus, reikalavimus, atsako už žalą, kurią jis padarė kaltais veiksmais. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad už tinkamą kadastro duomenų bylos parengimą buvo atsakingas inžinierius geodezininkas M. V., kuris žemės sklypo Nr. 1 kadastro duomenų byloje esančiuose dokumentuose nurodė netiksliai žemės sklypo plotą, kuriam taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos „XXXVII. Geomorfologiniai draustiniai , t. y. ne 0,5821 ha, o 0,2787 ha, bei UAB „Novaforma“, kuri 2006 m. lapkričio 3 d. parengė Schemą, kurios pagrindu buvo parengtas Aktas Nr. 313.

55. Pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, vykdydama funkcijas, nustatytas Statybų privačioje žemėje reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ (toliau - Reglamentas), dalyvavo tik Akto Nr. 313 pritarimo bei Schemos, kurią parengė UAB „Novaforma“, suderinimo, procedūrose. Todėl anksčiau nurodyti matininkų veiksmai, o ne Vilniaus apskrities viršininko administracijos tariamai atlikti neteisėti veiksmai, lėmė neteisėtą statybą žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Todėl teismas nepagrįstai nustatė Nacionalinės žemės tarnybos, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjos, atsakomybės laipsnį (30 proc.) ir šis dydis turėtų būti sumažintas iki ne daugiau, kaip 10 procentų.

Šalies argumentai

56. Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti arba nustatyti, kad atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija nėra atsakinga už statybos padarinių šalinimą; netenkinus pirmų dviejų reikalavimų, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020-01-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; įtraukti į bylą, kaip atsakovus - UAB „Matininkai“, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, AB „Lesto“ ir TEO LT, AB, bei kaip trečiuosius asmenis buvusius Žemės sklypo savininkus - T. Ž., B. Ž., A. S. ir A. S.; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

57. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantė skundžiamus dokumentus priėmė vadovaudamasi galiojančiais ir nenuginčytais žemės sklypo kadastro duomenimis, numačiusiais, kad tik dalis žemės sklypo pateko į draustinio ribas. Remiantis skundžiamų dokumentų išdavimo metu galiosios Žemės įstatymo redakcijos 22 straipsnio 7 dalimi bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 2.3. punktu, kuriose nustatyta, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos konkrečiam sklypui yra taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamo turto registrą ir laikomos teisingomis, bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, apeliantė neturėjo jokio pagrindo abejoti ar nesivadovauti žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro duomenimis dėl žemės sklypo dalies priskyrimo draustiniui, kurie nebuvo nuginčyti, ir priėmė teisėtą sprendimą išduoti ir pritarti skundžiamiems dokumentams, todėl neturi būti laikoma atsakingu ir kaltu asmeniu šioje byloje.

58. Teismas visiškai nevertino, netyrė ir nenurodė kokiais duomenimis remiantis apeliantė turėjo nustatyti, kad visas žemės sklypas turi būti laikomas esančiu draustinyje ir kad veiklos vystymui žemės sklype yra taikomi saugomų teritorijų teisės aktai. 1997 m. Draustinio ribų planas neskirtas matavimams, todėl apeliantė vien remiantis minėtu planu negalėjo nustatyti, kokia žemės sklypo dalis (ar visas) patenka į draustinį ir privalėjo vadovautis galiojančiais žemės sklypui taikomais Nekilnojamojo turto registro duomenimis bei Viršininko administracijos Įsakymu ir su juo susijusiais dokumentais, kurie aiškiai patvirtino, kad tik dalis žemės sklypo patenka į draustinio teritoriją. Teismo sprendimu nepagrįsta, kad apeliantė objektyviai galėjo žinoti, kad žemės sklypui taikomi draustiniams įtvirtinti teisės aktų reikalavimai. Taip pat, teismas tik perrašė ieškovės poziciją ir be abstrakčių Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nenurodė, kokias apeliantei taikomas pareigas ji pažeidė. Taip ieškovė pažeidė jai Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą ir turi būti laikoma, kad ieškovė aukščiau nurodytų aplinkybių neįrodė. Tuo pagrindu, akivaizdu, kad teismas, perrašydamas ieškovės poziciją, tinkamai savo sprendimu nemotyvavo apeliantės neteisėtų veiksmų ir pastaroji negali būti laikoma atsakinga už kitų asmenų neteisėtus veiksmus.

59. Pažymi, kad apeliantė vadovavosi skundžiamų dokumentų priėmimo metu galiojusiomis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis. Ginčijamų dokumentų išdavimo metu valstybės registruose nebuvo teisiškai reikšmingų duomenų, kad visam žemės sklypui yra taikoma specialioji naudojimo sąlyga — geomorfologiniai draustiniai - todėl apeliantė, įvertinusi pateiktus dokumentus ir įsitikinusi, jog statiniai nėra statomi toje žemės sklypo dalyje, kuri patenka į draustinio ribas, ne tik neatsirado pagrindas neišduoti Statybos leidimo, bet apeliantė net ir negalėjo elgtis kitaip. Taip pat byloje nėra dokumentų, jog apeliantė, tikrindama projektą, iš kitų šaltinių galėjo žinoti ar žinojo, kad visas ginčo sklypas patenka į saugomą teritoriją.

Žemesnės instancijos teismas

60. Teismas nepagrįstai nurodo, kad būtent apeliantės veiksmai tiesiogiai sąlygojo neteisėtos statybos pasekmes, nors Viršininko administracijos sprendimais žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre buvo nustatyta, kad tik dalis žemės sklypo patenka į draustinį, o pareiga tikrinti teritorijų planavimo dokumentų atitikimą saugomų teritorijų teisės aktams tenka Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos ir/ar ieškovei, todėl teismas netinkamai paskirstė atsakomybės laipsnį pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, o apeliantė neturi būti laikoma atsakinga už kitų valstybės institucijų neteisėtus veiksmus.

61. Byloje taip ir liko nepaneigta aplinkybė, kad, išduodant Statybos leidimą, žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre buvo aiškiai numatyta, kad tik dalis žemės sklypo patenka į Medžiakalnio geomorfologinį draustinį, o žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro duomenys nebuvo nuginčyti teisės aktų numatyta tvarka ar pripažinti neteisėtai, todėl buvo laikomi teisėtais. Šie duomenys tik 2015 metais buvo patikslinti, t. y. iki 2015 metų nebuvo jokio pagrindo jais abejoti ar buvo nustatytos aplinkybės, kad jie yra ginčijami. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad apeliantė atliko neteisėtus veiksmus.

62. Pažymi, kad neteisingi žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro įrašai atsirado dėl Viršininko administracijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kadangi Viršininko administracija 2006 metais priėmė Įsakymą, kurio teisėtumas turėjo būti prieš tai patikrintas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos ir ieškovės. Apeliantė neturi kompetencijos, pareigos ar teisės vertinti ar už saugomu teritorijų apsaugą atsakingos institucijos sprendimai atitinka jai taikomus teisės aktus.

63. Be to, byloje liko neįrodyta objektyviais duomenimis, kodėl apeliantės atsakomybės laipsnis yra 50 procentų. Jokių pagrindimų, kodėl buvo pasirinktas toks atsakomybės paskirstymo kriterijus, teismas nepateikė. Teismas visiškai nevertino 2006 metais kadastrinius matavimus parengusios UAB „Matininkai“ atsakomybės ir net neįtraukė šio subjekto į bylą, nors būtent ji galimai netinkamai parengė žemės sklypo kadastrinius duomenis. Be to, nebuvo vertinama ir UAB „Novaforma“ atsakomybės laipsnis, nes ji būtent rengė ūkininko sodybos vietos schemą. Mano, kad apeliantės nustatyta atsakomybė yra per didelė.

64. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad pati ieškovė netinkamai vykdė jai suteiktas pareigas ir reiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynimo neturėdama tam teisės, taip pažeisdama ieškinio pareiškimo dieną galiojusios Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 punkto redakcijos nuostatas ir teismų praktiką. Ieškovė neturi teisės ginti viešojo intereso ir ji pati pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl turėtų būti atsakove šioje byloje.

65. Teismas neįtraukė į bylą visų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, tokiu būdu pažeisdamas Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalį ir Civilinio kodekso 14 straipsnio 3 dalį. Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalis nustato, kad bylose dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai. 2011-10-20 VRSA statinių projekto sprendinių atitikties tikrinimo protokolu Nr. 4-897 buvo pritarta parengtam techniniam projektui ir šiuo dokumento pagrindu rekomenduota išduoti Statybos leidimą, t. y. valstybinės institucijos šiuo dokumentu pritarė Statybos leidimo išdavimui. Vis dėl to, į šią bylą nebuvo įtrauktos protokolą pasirašiusios institucijos: Vilniaus visuomenės sveikatos centras, AB „Lesto" ir TEO LT, AB. Todėl teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą ir pasisakė dėl šių asmenų teisių, pareigų ir veiksmų teisėtumo, neįtraukdamas šių asmenų į nagrinėjamą bylą. Be to, teismas į bylą bent trečiaisiais asmenimis neįtraukė ir UAB „Matininkai“, kurie būtent ir atliko 2006 metais kadastrinius matavimus, kuriuose buvo nustatyta, kad tik dalis Žemės sklypo patenką į Draustinio teritoriją.

66. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą, kadangi nenustatė ir neįvardino svarbios termino praleidimo priežasties ir vadovavosi teismų praktiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos, taip pažeisdamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

67. Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota teismų praktika, ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus, ir priėmė pagrįstą sprendimą, kur ginčijamo statybos leidimo ir su juo susijusių aktų išdavimo metu Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numatė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Plečiamai atskleidė teisinį reguliavimą susijusį su Medžiakalnio geomorfologinio draustinio apsauga ir tvarkymu, tinkamai kvalifikavo situaciją, kad visas atsakovams G. ir M. N. priklausantis žemės sklypas ginčijamų aktų priėmimo metu buvo ir šiuo metu yra Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritorijoje, todėl ginčijamais aktais buvo pažeistos imperatyvios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos dėl statybų draudimo draustinyje. Tinkamai atskleista aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006-09-12 įsakymu nustatytuose kadastro duomenyse buvo neteisingai nurodytas žemės sklypo (jo dalies) kuriam (kuriai) taikomi žemės naudojimo apribojimai, plotas, nereiškia, kad apribojimai statybai nebuvo taikoma visam žemės sklypui. Teismas taip pat tinkamai ir plečiamai (pasiremdamas teismų suformuota praktika) pasisakė, dėl nekilnojamojo turto registre nenurodytos specialiosios sąlygos - geomorfologiniai draustiniai.

68. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išanalizavo saugomų teritorijų teisinį reglamentavimą, statybos padarinių šalinimo jose teisinį reguliavimą, tinkamai pasisakė dėl už neteisėtą statybą kaltų asmenų ir jų atsakomybės laipsnio, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas išsamiais vertinimais, o apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020-01-23 sprendimo.

69. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovė VĮ „Registrų centras“ prašo skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ji nėra kompetentinga spręsti klausimų, susijusių su statinių statybos teisėtumu ir tai patvirtinančių dokumentų išdavimu bei tvirtinimu.

70. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020-01-23 sprendimą dalyje dėl inspekcijos atžvilgiu pareikštų reikalavimų palikti nepakeistą; dėl M. N., G. N., Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareikštų apeliacinių skundų spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus ir teismų praktiką. Nurodo, kad nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma, todėl sprendimo nepagrįstumas ar neteisėtumas negali būti grindžiamas tik tuo, jog teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos interpretuoja apeliantai.

Žemesnės instancijos teismas

71. Nesutinka su Aplinkos apsaugos departamento argumentu, jog „<...> Teismas nepagrįstai išeliminavo iš kaltų asmenų rato Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, nenustatant jos atsakomybės ir kaltės laipsnio“. Pažymi, kad Inspekcija ne tik, kad nedalyvavo statybos leidimo (kaip ir akto bei sąvado) išdavimo procese, bet, išduodama pažymą Nr. 1 bei pažymą Nr. 2, net neatliko jokių neteisėtų ar teisei prieštaraujančių veiksmų, todėl pagrįstai teismo sprendimu buvo pripažinta, kad Inspekcija nelaikytina kalta ir atsakinga už statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimą.

72. Sutinka su teismo sprendime nurodyta pozicija dėl ieškinio senaties termino. Pažymi, kad aktas išduotas 2006-11-03, sąvadas – 2010-04-08, statybos leidimas – 2011-10-27, pažyma Nr. 1 – 2012-05-28, pažyma Nr. 2 – 2012-10-16, o ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015-04-16, t. y. nesuėjus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam 10 (dešimt) metų senaties terminui.

73. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo mano, kad pagrindas panaikinti teismo sprendimą galėtų būti tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai yra ne deklaratyvūs, o pagrįsti konkrečiais faktais ir duomenimis, kuriais remiantis, būtų galima konstatuoti, jog teismo sprendimas gali įtakoti A. S., T. Ž., B. Ž., A. S., kaip buvusių žemės sklypo savininkų, taip pat UAB „Novaforma“ ir M. V., kurie atliko kadastrinius matavimus, bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro, AB „Lesto“, AB „Teo LT“, kurie pritarė statybos leidimo išdavimui, teises.

74. Taip pat nurodo, kad statytojai ir administracija, prašydami apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių tokio prašymo būtinumą, ir jokių aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamas atvejis galėtų būti laikomas išimtimi.

Atsiliepimas

75. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovai M. N. ir G. N. prašo tenkinti apeliantų apeliacinius skundus, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus motyvus, ir panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020-01-23 sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą- Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės apeliantams (atsakovams) M. ir G. N. visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

76. Atsakovai Giedrė ir M. N. visiškai sutinka su apeliantų argumentais, kad teismas skundžiamu sprendimu neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo atnaujinti ieškovės praleistą procesinį vieno mėnesio terminą. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, vien dėl tos priežasties, kad ieškinys pateiktas, praleidus procesinį terminą ginčyti viešojo administravimo aktus. Ieškovė pati netinkamai vykdė savo pareigas, numatytas Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 10 p., Vyriausybės nutarimo Nr. 587 “Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo” 32.3. p., 32.3. p., , Vyriausybės 2010-06-21 nutarimo Nr. 885 redakcijos 9.3. p., dėl tokio netinkamo pareigų vykdymo kilo neigiamos teisinės pasekmės, todėl ieškovė turi būti laikoma kalta šalimi dėl neteisėtos statybos ir turėjo būti traukiama bendraatsakove šioje byloje. Kadangi tokiu atveju ieškovė ir atsakovas sutampa, reiškia nėra įmanoma laikytis rungimosi principo, numatyto Civilinio proceso kodekso 12 str., nes faktiškai abiejų bylos šalių pozicijas formuoja tas pats asmuo. Šiuo aspektu įvertinus aplinkybes, ieškinį turėjo būti atsisakyta priimti.

77. Pažymi, kad palaiko savo apeliacinį skundą ir jame išdėstytus argumentus. Nurodo, kad Saugomų teritorijų įstatymo tikslai fiziškai jau nėra pasiekiami - ginčo sklype saugomi objektai sunaikinti negrįžtamai ir tai įvyko ne dėl G. ir M. N. kaltės. Teismas savo sprendimu riboja nuosavybės teisę, gindamas nebeegzistuojančius viešuosius interesus (sunaikintas saugomas vertybes). Todėl griovimas neatitinka proporcingumo principą.

Atsiliepimas

78. Atsakovai G. ir M. N. nesutinka su Aplinkos apsaugos departamento argumentu, kad, jei priimant ginčijamą aktą Nr. 313 buvo pagrįstai vadovaujamasi Vyriausybės 1995-12-22 nutarimo “Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo” nuostatomis, tai, šį Vyriausybės nutarimą pripažinus netekusiu galios Vyriausybės 1908-06-25 nutarimu Nr. 616, Ūkininko sodybos vietos parinkimo aktas buvo taip pat netekęs galios. Apie tai, kad statybą leidžiančių dokumentų procedūra gali būti užbaigta pagal teisinį reglamentavimą procedūros pradžioje ir kad ginčo statinių statybos teisėtumo klausimas turi būti sprendžiama pagal teisės aktus, galiojusius šių statinių statybos metu, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

79. G. ir M. N., sutikdami su apeliacinių skundų motyvais, kad kaltė dėl statybos draustinio teritorijoje didžia dalimi tenka pačiai ieškovei, nepasisako dėl apeliacinių skundų motyvų, kiek tai liečia valstybės institucijų kaltės laipsnį dėl atliktos nelegalios statybos atsiradimo ir padarinių šalinimo, nes ieškinys šioje byloje turėtų būti atmestas jau aptartais motyvais.

Atsiliepimas

80. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pateiktus apeliacinius skundus tenkinti. Nurodo, kad palaiko visų apeliantų apeliaciniuose skunduose dėstomą argumentą, kad ieškovė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nevykdė jai priskirtų funkcijų saugomų teritorijų kontrolės srityje, yra taip pat atsakinga už draustinio teritorijoje įvykdytus statybos darbus ir todėl taip pat turėtų būti laikoma atsakove šioje byloje. Sutinka su apeliantų M. N. ir G. N. apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais dėl skundžiamo teismo sprendimo neatitikimo proporcingumo principui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, net ir pripažinęs kad ginčijami administraciniai aktai priimti neteisėtai, turėjo pagrindą netaikyti savavališkos statybos padarinių pašalinimo priemonės - statinių nugriovimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atkurti draustinio saugotinų savybių nėra galimybės ir atmetė ieškovės reikalavimą atkurti į pirminę padėtį žemės sklypo reljefą, taigi statinių nugriovimas nepasieks jokių viešąjį interesą atitinkančių tikslų, t. y. draustinio saugotinų savybių atkūrimo.

81. Nurodo, kad ieškovė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniam aktui ginčyti, todėl ieškinys galėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu. Sutinka su pateiktų apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai atnaujino ieškovui terminą administraciniam aktui apskųsti, kadangi ieškovui jau 2014 m. gruodžio 12 d. buvo žinoma apie situaciją ginčo žemės sklype, o ieškinys teismui pateiktas tik 2015 metų balandžio 16 d. Manytina, kad ieškovo funkcijų netinkamas atlikimas negali būti laikomas pateisinamu pagrindu atnaujinti praleistą terminą.

Žemesnės instancijos teismas

82. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pateiktame apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino 2006 metais kadastrinius matavimus parengusios UAB „Matininkai“ ir ūkininko sodybos vietos nustatymo schemą parengusios UAB „Novaforma“ atsakomybės.

83. Nurodo, kad M. N. ir G. N. apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad schema laikytina specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu.

Atsiliepimas

84. Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos Respublika (Lietuvos Respublikos Vyriausybė), atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, kad žemės sklypo daliai, kurioje leista statyti bei vykdyta statyba nebuvo taikomi ribojimai, numatyti Saugomų teritorijų įstatyme bei kituose teisės aktuose, nes žemės naudojimo specialioji sąlyga geomorfologiniai draustiniai galiojo tik daliai žemės sklypo. Teismas, bylą sudarančių dokumentų ir teisės aktų pagrindu, pagrįstai nustatė, jog ginčo sklypas patenka į Medžiakalnio draustinio teritoriją ir visam ginčo sklypui taikytina specialioji naudojimo sąlyga - geomorfologiniai draustiniai. Ginčo sklypas pateko į Medžiakalnio draustinio teritoriją tiek šioje byloje ginčijamų sprendimų priėmimo metu, tiek patenka ir šiuo metu. Šios bylos nagrinėjimo metu ir teismo 2020-01-23 sprendimo priėmimo metu Medžiakalnio draustinio riba nekito. Ji išlieka nepakitusi ir šiuo metu. Teisės aktų nustatyta tvarka paskelbti teisės aktai, kuriais įsteigtas Medžiakalnio draustinis bei patvirtintos jo ribos, nustatė Medžiakalnio draustinį sudarančios teritorijos, kaip saugotinos, statusą, ir sudarė pagrindą taikyti teisės aktuose numatytus apribojimus veiklai šioje teritorijoje.

85. Mano, kad veiklos apribojimų ginčo teritorijoje turėjo būti laikomasi nepaisant to, ar į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyta specialioji naudojimo sąlyga pagal Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 XXXVII (geomorfologiniai draustiniai) skyrių. Atkreiptinas dėmesys, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalies turinys leidžia daryti išvadą, kad specialiosios sąlygos gali būti įrašomos vėliau nei yra nustatytos, tačiau veiklos apribojimai draustinyje taikomi nuo jų nustatymo. Todėl teismas, nustatęs aplinkybę, jog ginčijamų dokumentų priėmimo metu ginčo teritorija pateko į Medžiakalnio draustinio teritoriją, pagrįstai sprendime konstatavo, kad statybai ginčo teritorijoje turėjo būti taikomi Saugomų teritorijų įstatyme nustatyti apribojimai, į kuriuos ginčijamų dokumentų priėmimo metu turėjo būti atsižvelgiama.

86. Nurodo, kad saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų statinio statybos veiklos vykdymo procese pažeidimas kartu reiškia ir statybos reikalavimų pažeidimą. Ginčijamo statybos leidimo pagrindu buvo statoma ūkininko sodyba. Teismas sprendime išsamiai ir motyvuotai įvertino, kodėl ginčo statyba nėra buvusios sodybos atstatymas ir kodėl ji neatitinka Medžiakalnio draustinio tvarkymo plano, patvirtinto 2014-12-18 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1043 sprendinių, pagal kuriuos ginčo teritorijoje (žemės sklype) tokia statyba nėra numatyta. Draudimas statyti statinius draustiniuose, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme numatytas išimtis, galiojo ginčijamų dokumentų priėmimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su teismo sprendimo išvada, kad pagal ginčijamų dokumentų priėmimo metu galiojusius teisės aktus statyba ginčo žemės sklype nebuvo galima. Mano, kad teismas nustatęs, jog ginčijami sprendimai išduoti pažeidžiant saugomų teritorijų apsaugos reikalavimus, pagrįstai konstatavo ginčijamų dokumentų neteisėtumą bei įpareigojo pašalinti tokios statybos padarinius.

87. Nurodo, kad atsakovai M. ir G. N. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog teismas priėmė neįmanomą įvykdyti sprendimą - atstatyti statybvietę į buvusią padėtį, kadangi teismas tokio įpareigojimo nenustatė. Priešingai, teismas netenkino ieškovės prašymo įpareigoti atsakovus atkurti į pirminę padėtį žemės sklypo reljefą.

Žemesnės instancijos teismas

88. Teismas motyvuotai nurodė, kokius ir kodėl asmenis laiko kaltais nagrinėjamoje byloje, taip pat nurodė, kieno lėšomis ir kokiomis dalimis turi būti pašalinti statybų padariniai.

89. Mano, kad apeliacinių skundų teiginiai dėl reikalavimų ieškovei ir ieškovės kaltės, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje turi būti ir atsakove, yra nepagrįsti, kadangi ieškovei jokie reikalavimai byloje nebuvo keliami, atsakovai priešieškinio nagrinėjamoje byloje neteikė, o teismas motyvuotai įvertino ieškovės veiksmus, taip pat sprendė dėl jos kaltės nebuvimo.

90. Teismas pagrįstai sprendė, jog praleistas ieškinio senaties terminas nėra neprotingai ilgas, konstatavus, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, įvertinus ieškovės elgesį, paaiškėjus galimiems teisės aktų pažeidimams, bei nenustačius ieškovės veiksmuose nesąžiningo delsimo kreiptis į teismą požymių, termino kreiptis į teismą praleidimo trukmę, ieškiniu ginamų vertybių svarbą viešajam interesui. Tokia teismo išvada atitinka teismo nurodytą teismų praktiką dėl ieškinio senaties termino taikymo ir viešojo intereso gynimo svarbos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkinami.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

91. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovų M. N. ir G. N., atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniais skundais, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

92. Apeliacijos dalyką sudaro skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atnaujintas terminas apskųsti administracinius aktus, panaikintas statybos leidimas bei kiti administraciniai aktai, susiję su neteisėta statybą leidžiančio dokumento išdavimu, įpareigota pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

93. Apeliantai M. N., G. N. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

94. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas.

95. Teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių iš tikrųjų būtų būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Pažymėtina, jog faktinės bylos aplinkybės iš esmės yra aiškios, šalių pozicijos itin išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys davė paaiškinimus žodžiu ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pagal esamą bylos medžiagą negalėtų dėl šalių ginčo priimti teisingo sprendimo.

Dėl atsakovų M. N. ir G. N. apeliacinio skundo

96. Apeliantai M. N. ir G. N. mano, kad ieškovė šioje byloje turėtų būti traukiama bendraatsakove bei prisiimti atsakomybę dėl kilusių neteisėtų statybos padarinių. Kadangi ji, turėdama galimybę ir pareigą užtikrinti Saugomų teritorijų kadastro sąveiką su susijusiais valstybiniais registrais, turėdama galimybę ir pareigą gauti visą reikiamą informaciją apie duomenis Nekilnojamojo turto registre, ir nustačiusi neatitikimus ar klaidas, reikalauti jas ištaisyti, pati šių pareigų neatliko, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai.

97. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais. Kolegijos vertinimu, šie argumentai yra nepagrįsti, deklaratyvūs, nesudaro pagrindo spręsti dėl ieškovės tariamos kaltės dėl neteisėtų statybų padarinių.

98. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41-45303 A. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrityje vietoje turėtos 2,50 ha perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,55 ha žemės sklypą žemės ūkio, esantį (duomenys neskelbtini). Sprendimo 3 punkte nurodyta: taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) p. XXVII geomorfologiniai draustiniai (2 t. b. l. 77). 2002 m. gruodžio 5 d. Žemės sklypo plane nurodyta žemės sklype taikytos specialiosios žemės ir miškų naudojimo sąlygos XXXVII Geomorfologinis draustinis 1,55 ha, tai yra visam žemės sklypo plotui (2 t. b. l. 78). Į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą Medžiakalnio geomorfologinio draustinio ribos buvo įkeltos 2005-10-13 (7 t. b. l. 49).

99. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 2.3-8533-41 „Dėl T. Ž. ir B. Ž. privataus žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo Vilniaus rajone“ nustatė, kad atlikus žemės sklypo ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, žemės sklypas susideda iš dviejų sklypų: žemės sklypo Nr. 1, plotas 5 821 m2, bei žemės sklypo Nr. 2 plotas 9 679 m2. Šiame įsakyme Vilniaus apskrities viršininkas nurodė, kad naudojant žemės sklypą Nr. 1 privalu laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 XXVII (saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje) ir XXXVII (geomorfologiniai draustiniai) punktų reikalavimų, žemės sklype Nr. 2 laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 XXXVII (geomorfologiniai draustiniai) punktų reikalavimų. Taip pat nurodė kreiptis į VĮ Regitrų centrą dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų patikslinimo (2 t. b. l. 7-8). Ieškovė 2007 m. lapkričio 19 d. su atsakove Nacionaline žemės tarnyba, 2008 m. liepos 11 d. su Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentu sudarė Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenų teikimo sutartis, pagal kurią įsipareigojo teikti saugomų teritorijų kadastro bei kitus duomenis (3 t. b. l. 22 -30). Ieškovė 2015 m. vasario 5 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydama pakoreguoti išrašo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypo plotą 9 punktą, nurodant, kad žemės sklypo plotas geomorfologiniame draustinyje yra 0,5821 ha.

100. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, tai yra ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011, 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

101. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad iki informacijos apie neteisėtas statybas gavimo ieškovei iš tikrųjų buvo žinoma apie tai, kad žemės sklypo nekilnojamo turto registre neteisingai nurodytas taikytinų specialių sąlygų plotas (CPK 178 straipsnis). Ta aplinkybė, kad žemės sklypas ne kartą buvo parduodamas kitiems asmenims, nepagrindžia fakto, kad ieškovei galėjo būti žinoma apie neteisingus įrašus VĮ Registrų centre. Juolab, jog ginčo žemės sklypas dar 2005 m. buvo įtrauktas į saugomų teritorijų valstybės kadastrą.

102. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog žemės sklype taikytinų specialių sąlygų plotas buvo nurodytas neteisingai ne dėl to, kad ieškovė neužtikrino registrų sąveikos, bet dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiksmų tikrinant kadastrinių matavimų atitiktį teisės aktų reikalavimams, kai specialioji žemės naudojimo sąlyga (geomorfologiniai draustiniai) buvo pradėta taikyti ne visam žemės sklypui.

103. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad ieškovė nevykdė pareigos kontroliuoti duomenis atitinkamuose valstybiniuose registruose, tretiesiems asmenims vykdant sandorius dėl sklypų saugomose teritorijose. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 punktas numato, jog jeigu suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Kaip jau minėta nutarties 101 punkte, ieškovė 2005-10-13 nurodė Medžiakalnio geomorfologinio draustinio ribas Saugomų teritorijų valstybės kadastre. Draustinio planavimo dokumentų rengimo metu 2014 m. ieškovė gavo skundą dėl galimai vykdomų statybų žemės sklype esančiame Medžiakalnio draustinyje. Todėl patikrinusi, kad visas atsakovų M. N. ir G. N. žemės sklypas yra valstybės saugomojoje teritorijoje – draustinyje, 2015 m. vasario 5 d. kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrų tvarkytoją dėl Registro duomenų pakoregavimo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė tinkamai vykdė savo pareigas numatytas Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnyje.

104. Pažymėtina, kad apeliantai neteikė į bylą priešieškinio ieškovės atžvilgiu, nereiškė jokių reikalavimų, todėl nėra jokių procesinių galimybių pripažinti ieškovę atsakove ar spręsti dėl jos atsakomybės šalinant neteisėtos statybos padarinius.

105. Apeliantai nurodo, kad teismas ignoravo ir nesivadovavo Pasiūlymų dėl saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo nagrinėjimo komisijos 2017-02-02 protokolu Nr. V5-1, kur padarė išvadą, kad ginčo žemės sklype dėl atliktų statybos darbų charakteringi geomorfologiniai žemės klodai (saugomas objektas) yra sunaikinti neatstatomai, todėl rekomendavo keisti geomorfologinio draustinio ribas, išbraukiant ginčo žemės sklypą iš geomorfologinio draustinio teritorijos.

106. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutarime pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas privalo vadovautis saugomos teritorijos specialiuoju planavimo dokumentu, t. y. tvarkymo planu, ir remtis šiame plane įtvirtintais teritorijų tvarkymo sprendiniais, kuriais nustatyta, kaip turi būti tvarkoma konkreti teritorija, kad nebūtų menkinamos vietovės vertingosios savybės ir daromas saugomai teritorijai neigiamas poveikis (nutarimo 35.2 punktas).

107. Pažymėtina, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Šio įstatymo 8 straipsnis draustinius apibrėžia kaip saugomas teritorijas, įsteigtas išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Geomorfologiniai draustiniai priskiriami gamtiniams draustiniams, kuriuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms). Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (šio straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2001-12-28) numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Taigi ir nagrinėjamu atveju buvo galima tik tokia statinių statyba, kuri atitinka Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas išimtis.

108. Saugomų teritorijų įstatymas 32 straipsnis (šio straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2001 m. gruodžio 28 d.), reglamentuoja žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teises ir pareigas saugomose teritorijose, numato, kad šio įstatymo nustatytų veiklos apribojimų draustiniuose asmenims privalu laikytis. Šio straipsnio 9 dalis nustato, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.

109. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai įvertino, kodėl ginčo statyba nėra buvusios sodybos atstatymas ir kodėl ji neatitinka Medžiakalnio draustinio tvarkymo plano, patvirtinto 2014-12-18 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1043, sprendinių, pagal kuriuos ginčo teritorijoje tokia statyba nėra numatyta. Teismas atsižvelgė į byloje esančius įrodymus, į teisinį reglamentavimą bei padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype statybos nėra galimos pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl statinys negalės būti įteisintas.

110. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad statybos santykiai yra kompleksiniai, nes susiję ne tik su statytojų privačiais tikslais, bet ir su daugeliu viešųjų tikslų (ekonomikos plėtra, aplinkosauga, paveldo apsauga, socialiniais tikslais ir kita), todėl šiuos santykius reglamentuoja tiek viešosios tiek privatinės teisės aktai, kuriais nustatomi privačių ir viešųjų interesų derinimo principai, derinimo tvarka ir sąlygos. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Konstitucinis nuosavybės apsaugos principas nereiškia šios apsaugos absoliutumo. Nuosavybė gali būti ribojama įstatymu dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Saugomų teritorijų, Žemės, Statybos, Teritorijų planavimo įstatymai ir kiti teisės aktai nustato žemės savininko teisių naudoti žemę esančią saugomose teritorijose ribojimus siekiant viešųjų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2013). Be to pripažįstama, kad statybą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta teisinės galimybės priimant pastatytą statinį jo statybą pripažinti teisėta, jeigu statinys pastatytas be leidimo, projektinės dokumentacijos, nukrypta nuo projektinių sprendinių esminių parametrų. Jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, jog, naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Jei atitinkamų statinių buvimas negalimas, tai jų nugriovimas, išardymas ar kitoks statybvietės sutvarkymas yra proporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

111. Įvertinusi šiuos išaiškinimus, kolegija sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog draudimas atsakovams priklausančiame žemės sklype vykdyti statybos darbus įtvirtintas imperatyviuose aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimuose ir minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę, sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių, taikė kraštutinę neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonę – statinių nugriovimą. Todėl atmetami atsakovų argumentai, jog ši priemonė neproporcinga.

112. Pažymėtina, jog šios bylos dalykas nėra susijęs su Medžiakalnio geomorfologinio draustinio ribų pakeitimo procedūromis, todėl apeliantų argumentai dėl ginčo galimo išnykimo ateityje atmestini. Vien ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2018-05-31 įsakymu Nr. D1-430 nutarė biudžeto lėšomis atlikti Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio ribų plano, patvirtinto 2014-10-22 Vyriausybės nutarimu Nr. 1146 ir Medžiakalnio valstybinio geomorfologinio draustinio tvarkymo plano, patvirtinto aplinkos ministro 2014-12-18 įsakymu Nr. D1-1043, koregavimo procedūras, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčo statyba buvo galima atsakovų M. N. ir G. N. žemės sklype pagal Saugomų teritorijų įstatymą.

113. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad teismas priėmė neįmanomą įvykdyti sprendimą - atstatyti statybvietę į buvusią padėtį. Pažymėtina, kad teismas tokio įpareigojimo nenustatė. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo įpareigoti atsakovus atkurti į pirminę padėtį žemės sklypo reljefą netenkino bei pagrįstai nurodė, kad pagal aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-228 patvirtintą Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašą teisė spręsti dėl atkūrimo priemonių taikymo suteikta Aplinkos apsaugos departamentui, o ne ieškovei.

114. Pažymėtina, jog ieškovė kreipdamasi į teismą gynė viešąjį interesą. Pagal CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė gavo A. V. prašymą išsiaiškinti, ar gretimame sklype Medžiakalnio geomorfologiniame draustinyje teisėtai statomas namas, kurį 2014 m. birželio 16 d. raštu persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, kuri 2014 m. gruodžio 12 d. pasiūlė ieškovei kreiptis į teismą Statybos įstatymo 23 straipsnio pagrindu arba į prokuratūrą (I t. 20-21). 2015 m. kovo 3 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau 2015 m. kovo 10 d. raštu tai padaryti buvo atsisakyta (I. b. l. 11-12). Ieškovės pradinis ieškinys teisme gautas 2015 m. balandžio 16 d.

115. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2008 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146-335/2008). Taigi, terminas dėl administracinio akto panaikinimo prasideda tuomet, kai surenkama pakankamai duomenų, jog yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad procesinis administracinių aktų nuginčijami terminai pasibaigė atitinkamai prieš 7 – 14 metų, skaičiuojant nuo aktų priėmimo ar jų įregistravimo viešame registre.

116. Pažymėtina, kad ieškovė iš esmės neginčijo, kad praleido Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytą procesinės teisės kreiptis į teismą terminą. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pareiškė gindama ne savo interesus, bet kaip asmuo, ginantis įstatymų saugomus interesus siekiant, kad neliktų galioti neteisėtai priimti administraciniai aktai. Ieškovė per vieną mėnesį nuo Vilniaus apygardos prokuratūros rašto atsisakymo ginti viešąjį interesą pateikė ieškinį. Teismų praktikoje gi išaiškinta, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kuris iš dviejų viešųjų interesų – saugomų teritorijų apsaugos ar civilinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo, santykių dalyvių teisėtų lūkesčių yra gintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-344/2011).

117. Kaip jau minėta nutarties 114 punkte, ieškovė pareiškė ieškinį kaip asmuo, ginantis įstatymų saugomus interesus, siekiant, kad neliktų galioti neteisėtai priimti administraciniai aktai. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad ieškinio atnaujinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimus neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigtos kitų asmenų teisės ir iš ne teisės atsirastų teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013). Taigi, pareikštu ieškiniu buvo siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, todėl įvertinus nutarties 114 punkte išdėstytas aplinkybes apie ieškovės veiksmus, gavus skundą, bei nenustačius šiuose veiksmuose nesąžiningo delsimo kreiptis į teismą požymių, termino kreiptis į teismą praleidimo trukmę, ieškiniu ginamų vertybių svarbą viešajam interesui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą.

118. Nepagrįsti atsakovų argumentai apie tai, kad Ūkininko sodybos vietai nustatyti parinkimo aktas Nr. 313 yra teritorijos planavimo dokumentas, leidęs ginčo statybą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nurodytas dokumentas tokiu negali būti laikomas. Minėta, kad statybas ginčo sklype be kita ko reguliuoja ir Saugomų teritorijų įstatymas. Priklausomai nuo teritorijos, rūšies, įstatymų leidėjas yra nustatęs ūkinės veiklos, įskaitant statybą, ribojimus. O teisė statyti ūkininko sodybą negali būti aiškinama kaip paneigianti pareigą laikytis atitinkamai teritorijai taikomų (galiojančių) aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinių. Planavimo dokumentai (bendrieji, specialieji, detalieji planai) sudaro atitinkamą hierarchinę struktūrą, kuri reiškia, kad detalieji planai privalo neprieštarauti planuojamoje teritorijoje galiojančiam bendrajam planui. Rengti detaliuosius planus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tada, kai statyba numatyta bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose. Šioje gi byloje nepateikta įrodymų, kad pagal bendrąjį Vilniaus rajono planą ar Medžiakalnio draustinio tvarkymo planą buvo galima statyba ginčo žemės sklype.

119. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad į bylą turėtų būti įtraukti buvę sklypų savininkai. CPK 37 straipsnio 1 dalis numato, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti jų teises ar pareigas, o tokių asmenų dalyvavimas byloje sudaro jiems galimybę įstatymo suteikiamų procesinių teisių pagalba užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, jog šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl statybos leidimo bei administracinių aktų, susijusių su neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimu panaikinimo bei statybos padarinių šalinimo. Byloje nėra duomenų, kad buvę sklypo savininkai A. S., T. Ž., B. Ž., A. S. būtų kokiu nors būdu įtakoję neteisėtų administracinių aktų priėmimą ar aiškiai žinoję apie jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Vien ta aplinkybė, kad, esant atsakovams nepalankiam teismo sprendimui, ateityje galimai gali būti sprendžiami klausimai teismuose tiek dėl žalos iš valstybės atlyginimo, tiek dėl ginčo žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo įtraukti į bylą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo buvusius žemės sklypo savininkus. Bylos dėl administracinių aktų panaikinimo, neteisėtos statybos padarinių šalinimo baigtis negali paveikti buvusių žemės sklypo savininkų teisių ar pareigų.

Dėl atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo

120. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu, nurodydama, kad savivaldybė vadovavosi Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie ginčo žemės sklypą, kur buvo nurodoma, kad tik dalis žemės sklypo pateko į draustinio ribas, todėl ji negali būti laikoma kalta dėl ginčijamų dokumentų išdavimo.

121. Kaip jau minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ginčijamų aktų priėmimo, statybos vykdymo metu visas atsakovams priklausantis žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritoriją, todėl sprendžiant dėl statybų jame galimumo turėjo būti įvertintos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos. Tai, kad Vilniaus apskrities 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu patvirtintuose kadastriniuose matavimuose buvo neteisingai nurodytas žemės sklypo, kuriam taikomi žemės naudojimo apribojimai, plotas, nereiškia, kad tokia sąlyga nebuvo taikoma visam žemės sklypui.

122. Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta, kad geomorfologiniai draustiniai priskiriami gamtos draustiniams, kuriuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms). Atitinkamai žemės savininkų, valdytojų bei naudotojų teisės ir pareigos numatytos Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, jog žemės savininkai, valdytojai bei naudotojai saugomose teritorijose turi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas teises, o šiomis teisėmis jie gali naudotis tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalį saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.

123. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu 2003 metais visas žemės sklypas pateko į Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritoriją ir tik po Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo dėl kadastro duomenų patikslinimo, kuriuo buvo nustatyta, kad vienas žemės sklypas susideda iš dviejų sklypų, priėmimo, vienam iš minėtų sklypų žemės naudojimo apribojimas XXXVII Geomorfologiniai draustiniai buvo nustatytas ne visam plotui, bet tik daliai žemės sklypo ploto, tai yra 2787 m2. Apeliantė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad Vilniaus apskrities 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo priėmimo metu toje vietoje buvo pakeista Medžiakalnio geomorfologinio draustinio riba. Pažymėtina, jog ginčijamų aktų priėmimo, statybos vykdymo metu būtent visas atsakovams priklausantis žemės sklypas pateko į Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritoriją, todėl sprendžiant dėl statybų jame galimumo turėjo būti įvertintos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios statybos galimumą tokioje teritorijoje.

124. Pirmosios instancijos teismas plačiai išanalizavo teismų praktiką, kurioje nurodyta, kad administraciniai sprendimai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nurodymo viešame registre nėra tie aktai, kurių pagrindu yra nustatomos specialiosios žemės sklypų naudojimo sąlygos. Kai žemės sklypas patenka į draustinio ribas, vėlesnis tokios teritorijos teisinį statusą apibrėžiančių dokumentų pakeitimas (papildymas), atsižvelgiant į saugomos teritorijos tvarkymo reikalavimus, negali būti vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, t. y. jeigu tam tikra teritorija priklauso draustiniui, ji turi būti tvarkoma, atsižvelgiant į draustinyje esančios teritorijos tvarkymui teisės aktais keliamus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2051/2012). Todėl yra atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog Nekilnojamo turto registre tik daliai žemės sklypo įregistruota specialioji sąlyga geomorfologiniai draustiniai, sudarė pagrindą išvadai, kad statyba likusioje žemės sklypo dalyje buvo galima.

125. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, veiklos apribojimų ginčo teritorijoje turėjo būti laikomasi, nepaisant to, ar į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyta specialioji naudojimo sąlyga pagal Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr. 343 XXXVII (geomorfologiniai draustiniai) skyrių. Kaip jau minėta, veiklos apribojimai draustinyje taikomi nuo jų nustatymo, o ne įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą.

126. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčijamas 2006 m. lapkričio Ūkininko sodybos vietai nustatyti parinkimo aktas Nr. 313 neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jis priimtas vadovaujantis schema, kurioje buvo nurodyta neteisinga Draustinio riba, aktu parinkta sodybos vieta toje vietoje, kurioje statybų vykdymas buvo draudžiamas imperatyvių teisės aktų reikalavimais (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas). Apeliantė Vilniaus rajono savivaldybės administracija ne tik dalyvavo minėto akto priėmime, bet ir 2011 m. spalio 27 d. išdavė neteisėtu pripažintą statybos leidimą, 2010 m. balandžio 4 d. tvirtino projektavimo sąlygų sąvadą bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos projekto sprendinių atitikties tikrinimo 2011 m. spalio 20 d. protokolu pritarė K. J. parengtam statinio projektui. Taigi, apeliantė, priimdama ne vieną sprendimą skirtingais laikotarpiais, sąlygojo teisę pradėti statybos darbus bei atvėrė kelią atitinkamiems ūkiniams procesams bei turto sukūrimui. Taip pat apeliantė ne vieną kartą privalėjo vertinti priimamų sprendimų atitiktį imperatyviems teisės aktų reikalavimams, tačiau šios pareigos tinkamai neatliko. Atsižvelgus į tai, kad apeliantė priėmė ne vieną neteisėtą sprendimą, sprendimai priimti skirtingais laikotarpiais, būtent ji išdavė esminį dokumentą (statybos leidimą), leidusį neteisėtas statybas, pripažįstama, kad apeliantės atsakomybės už šiuos veiksmus nešalina aplinkybės, jog būtent Aplinkos apsaugos institucijos atitinkamuose etapuose neprieštaravo nurodytiems veiksmams, o juos sąlygojanti esminė aplinkybė buvo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas, kuriuo buvo pakeistos sklypo naudojimo sąlygos (ribojimai pradėti taikyti ne visam sklypui). Kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad savo pareigas šiuose etapuose (išduodant statybos leidimą, projektavimo sąlygų sąvadą, nustatant ūkininko sodybos vietą, pritariant projektui) apeliantės atstovai atliko nerūpestingai, nepagrįstai apsiribojo tik registro išrašu apie tai, kad specialiosios naudojimo sąlygos taikomos ne visam sklypui ir nesprendė dėl faktinių Draustinio ribų. Todėl kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir apeliantės atsakomybę ir jos laipsnį (50 proc.). Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas neteisingai paskirstė atsakomybės laipsnį ir apeliantė nėra atsakinga pagal CK 6.271 straipsnį.

127. Priešingai nei teigia apeliantė, būtent atsakovai Vilniaus rajono savivaldybės administracija bei institucijos, kurių įgaliojimus perėmė Nacionalinė žemės tarnyba ir Aplinkos apsaugos departamentas, pažeidė įstatymų reikalavimus neteisėtai priimdami administracinius aktus, lėmusius neteisėtą statybą, todėl jie laikytini Statybos įstatymo 33 straipsnio prasme kaltais asmenimis, kurių lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai.

128. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad ieškovė pati netinkamai vykdė jai suteiktas pareigas ir reiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynimo neturėdama tam teisės.

129. Tuo metu galiojusios Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 punkto redakcijos nuostatos numatė, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją. Jeigu yra pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą. Kaip jau minėta, ieškovė 2015 m. kovo 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Vilniaus apygardos prokuratūra 2015 m. kovo 10 d. raštu atsisakė tai daryti bei išaiškino ieškovei, kad ji pati turi teisę kreiptis į teismą bei ginti viešąjį interesą (I t., b. l. 11-12). Ta aplinkybė, kad kitiems asmenims suteikta teisė ginti viešą interesą bet kurioje srityje, nesudaro pagrindo atitinkamai valstybės institucijai nusišalinti ar kitaip faktiškai nevykdyti jai priskirtos veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 42 dalį ieškovė įgyvendina saugomų teritorijų politiką. Todėl kolegija pripažįsta, kad ir nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą bei ginti viešąjį interesą, juolab, jog ji nedalyvavo statybų procese bei su jais susijusių dokumentų priėmimu.

130. Į skundo argumentus dėl neįtrauktų į bylą buvusių sklypų savininkų, senaties termino bei ieškovės pareigų vykdymo tinkamumo bei jos galimos atsakomybės atsakyta nutarties 101-104, 114-117, 119 punktuose, todėl pakartotinai dėl to nepasisakoma.

131. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad į bylą atsakovais turėjo būti įtraukti UAB „Matininkai“, Vilniaus visuomenės sveikatos centras, AB „Lesto“ ir AB TEO LT. Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalis numato, kad bylose dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai. Pagal reiškiamus reikalavimus dėl administraciniais aktais nustatytų teisių ir pareigų turi atsakyti aktus priėmusios institucijos. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektų netinkamas pareigų atlikimas negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam ūkio subjektui. Taigi, vien ta aplinkybė, kad ant 2011-10-20 statinių projekto sprendinių atitikties tikrinimo protokole Nr. 4-897 pasirašė Vilniaus visuomenės sveikatos centras, AB „Lesto" ir TEO LT, AB, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jie turi būti laikomi kaltais Statybos įstatymo 33 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju būtent viešojo administravimo subjektai turėjo pareigą savo veiklą vykdyti tokiu būdu, kad jų sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Taip pat nėra pagrindo įtraukti į bylą UAB „Matininkai“, kadangi jie tik atliko matavimus, tačiau nepriėmė ginčijamų administracinių aktų, neišdavė statybos leidimo ar kt. dokumentų.

Dėl atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo

132. Apeliantė mano, kad šioje byloje viešąjį interesą turėtų ginti prokuroras, o ieškovė turėtų būti įtraukta į bylą atsakove ir prisiimti visas iš to kilusias pasekmes. Taip pat nurodo, kad ieškovė veikdama pagal jai teisės aktais suteiktus įgaliojimus laiku nesiėmė jokių priemonių, kad statybos leidimą gavę asmenys stabdytų statybos darbus.

133. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Kaip jau buvo minėta, ieškovė pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 42 dalį įgyvendina saugomų teritorijų politiką, neįgyvendina Statybos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo nuostatų. Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio nuostatas statybos valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Pagal šio straipsnio nuostatas statybos valstybinė priežiūra apima: 1) prisijungimo sąlygų ir specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų (išdavimo terminų laikymosi priežiūrą ir (ar) išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) Specialiųjų reikalavimų teisėtumo tikrinimą; 2) statyba leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą: 3) statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams tikrinimą; 4) statybos vykdymo teisėtumo tikrinimą; 5) privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą; 6) statybos užbaigimo procedūrų atlikimą; 7) šiame įstatyme nurodytų administracinių aktų išdavimą; 8) statomų statinių avarijų tyrimą; 9) asmenų prašymų, skundų ar pranešimų, susijusių su statybos procesu, nagrinėjimą; 10) konsultacijų ir metodinės pagalbos teikimą; 11) kitus prevencinius veiksmus, kuriais siekiama sumažinti pažeidimų skaičių; 12) kitus šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nurodytus su statybos valstybine priežiūra susijusius veiksmus. Todėl ieškovė gavusi A. V. prašymą, išsiaiškinti, ar gretimame sklype Medžiakalnio geomorfologiniame draustinyje teisėtai statomas namas, pagrįstai kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos.

134. Kaip jau minėta nutarties 114 punkte, ieškovė nebuvo pasyvi, atliko visus jos kompetenciją priklausančius veiksmus, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji nesiėmė jokių priemonių, kad sustabdytų pradėtas statybas.

135. Apeliantė nurodo, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (kurio teises ir pareigas perėmė Aplinkos apsaugos departamentas), veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie ginčo žemės sklypą, todėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai (dalyvavimas parenkant vietą ūkininko sodybai) teisinių pasekmių nesukėlė.

136. Kaip jau minėta, nuosavybės teisių atkūrimo metu 2003 metais visas žemės sklypas pateko į Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritoriją ir tik po Vilniaus apskrities 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo dėl kadastro duomenų patikslinimo, kuriuo buvo nustatyta, kad vienas žemės sklypas susideda iš dviejų sklypų, priėmimo, vienam iš minėtų sklypų žemės naudojimo apribojimas XXXVII Geomorfologiniai draustiniai buvo nustatytas ne visam plotui, bet tik daliai žemės sklypo ploto, tai yra 2787 m2. Taigi, ginčijamų aktų priėmimo, statybos vykdymo metu visas atsakovams priklausantis Žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į Medžiakalnio geomorfologinio draustinio teritoriją, todėl sprendžiant dėl statybų jame galimumo turėjo būti įvertintos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios statybos galimumą tokioje teritorijoje, kas ir buvo apelianto pareiga, kurios jis neatliko.

137. Priešingai negu nurodo apeliantas, iš bylos duomenų matyti, kad ūkininko sodybos vietos parinkimo aktą Nr. 313 pritardami ūkininko sodybos vietai pagal UAB „Novaforma“ schemą pasirašė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus bei Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovai. Pažymėtina, kad šių institucijų darbuotojai pagal savo kompetenciją yra įpareigoti veikti tokiu būdu, kad jų priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus (sprendimo priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 1, 2, 4, 8 straipsniai), tačiau šios pareigos jie tinkamai neatliko. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų veiksmai pažeidė įstatymų reikalavimus, atstovas pritarė ūkininko sodybos vietos parinkimui, nors tai prieštaravo Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms. Be to, 2010 m. kovo 8 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas teikė išvadą VR-4.5-25 dėl statinio projekto aplinkos apsaugos dalies (2 t. b. l. 59). Tokiu būdu, akivaizdu, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojų veiksmai prisidėjo neteisėtos statybos padarinių atsiradimo.

138. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos kaltės ir laipsnio. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai, pasirašant Ūkininko sodybos vietai nustatyti komisijos parinkimo 2006 m. lapkričio 3 d. aktą Nr. 313, 2010 m. kovo 8 d. teikiant išvadą VR-4.5-25 dėl atsakovų statinio projekto aplinkos apsaugos dalies, netiesiogiai sąlygojo neteisėtos statybos pasekmes. Taigi jas lėmė ne tik statybos leidimo išdavimas, kaip teigia apeliantas. Akivaizdu, kad savo pareigas šiuose etapuose apelianto atstovai atliko nerūpestingai, nepagrįstai apsiribojo tik registro išrašu apie tai, kad specialios naudojimo sąlygos taikomos ne visam sklypui ir nesprendė dėl UAB „Novaforma“ schemos atitikties teisės aktų reikalavimams (tame tarpe ir Draustinio ribų planui). Tokiu būdu tinkamas šių pareigų neatlikimas lėmė neteisėtus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos privalo apmokėti 20 procentų neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidų.

139. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai išeliminavo iš kaltų asmenų rato Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, nenustatant jos atsakomybės ir kaltės laipsnio. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, statybą leidžiančius dokumentus išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Taigi, atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nedalyvavo administracinių aktų, suteikusių teisę atsakovams M. N. ir G. N. vykdyti statybos darbus bei sąlygojusių neteisėtos statybos pasekmes, todėl atsakomybė už neteisėtai išduotą statybos leidimą Inspekcijai neturėtų kilti.

140. Į skundo argumentus dėl procesinių terminų atsakyta nutarties 114-117 punktuose, todėl pakartotinai dėl to nepasisakoma.

Dėl atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo

141. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad nėra pagrindo netaikyti statybos padarinių šalinimo priemonės - statinių nugriovimo. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl įpareigojimo nugriauti statinius, ypač atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė, kad atkurti draustinio saugomų savybių nėra galimybės ir atmetė ieškovės reikalavimą atkurti į pradinę padėtį žemės sklypo reljefą. Taip pat nurodo, kad teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika analogiškoje byloje (bylos Nr. e3K-3-86-969/2019). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais.

142. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų interesais. Teismų praktikoje išaiškinta, kad statybos saugomose teritorijoje ypatumus, be kita ko, reguliuoja Saugomų teritorijų įstatymas, saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai yra sudėtinė statybų teisinio reguliavimo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).

143. Bylos duomenimis nustatyta, kad statybos leidimas atsakovams M. N. ir G. N. buvo išduotas 2011 m. spalio 27 d. Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad tiek rengiant statinio projektą, tiek statant, tiek pripažįstant statinį tinkamu naudoti privaloma vadovautis, be kita ko, teisės aktais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų apsaugą. Analogiška nuostata galiojo ir 2006 m. lapkričio 3 d. tvirtinant Ūkininko sodybos vietos aktą, statinių statybos metu. Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 - 4 punktai numato, kad sprendžiant statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą įteisinimo klausimus, turi būti patikrinta, ar tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

144. Pažymėtina, kad statybos leidimas buvo panaikintas dėl to, kad jis prieštarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Šiuo metu galiojantis Saugomų teritorijų įstatymas nenumato galimybių statyti naujus statinius ginčo žemės sklype, todėl statybos leidimas naujo statinio statybai negali būti išduotas.

145. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad draudimas atsakovams G. ir M. N. priklausančiame žemės sklype vykdyti statybos darbus įtvirtintas imperatyviose aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimuose ir minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę šioje byloje sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių. Todėl teisėjų kolegija įvertinusi visumą teisės aktų reglamentuojančių statybos padarinių pašalinimą sprendžia, kad esant imperatyviems draudimams statyti ginčo žemės sklype pastatus, jų įteisinimas, arba palikimas nėra galimas.

146. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apeliantės nurodoma teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-86-969/2019), kadangi ji neatitinka šios bylos faktinių aplinkybių. Apeliantės nurodomoje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, valstybei taisant klaidas, padarytas neteisėtai perleidus valstybės turtą, aiškinimo ir taikymo, o šioje byloje yra nagrinėjama neteisėtos statybos padarinių šalinimas saugomose teritorijose.

147. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas Statybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, be kita ko, yra pažymėjęs, kad savininko nuosavybės teises ribojančios priemonės taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius; statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2018 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018; 2019 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94- 969/2019). Taigi, nagrinėjamu atveju pagal teisinį reglamentavimą statinių statyba Medžiakalnio geomorfologiniame draustinyje iš viso yra negalima, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė statybos padarinių šalinimo priemones - statinių nugriovimą. Apie taikytos kraštutinės priemonės pagrįstumą nagrinėjamu atveju pasisakyta ir nutarties 110-111 p.

148. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmos instancijos teismas padalindamas atsakomybės dalis tarp atsakovų visiškai neįvertino pačios ieškovės atsakomybės dėl statybos pagal byloje ginčijamą išduotą statybos leidimą.

149. Ieškovės veiklos tikslai ir uždaviniai nustatyti Saugomų teritorijų įstatyme ir ieškovės nuostatuose, patvirtintuose Aplinkos ministro 2002-07-23 įsakymu Nr. 377 „Dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Ieškovei teisės aktais yra pavesta įgyvendinti saugomų teritorijų politiką, užtikrinti teisingą materialiosios teisės taikymą, kiek tai susiję su saugomomis teritorijomis. Saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nurodytos pagrindinės ieškovės funkcijos, kurios nėra niekaip susijusios su ieškovės dalyvavimu statybos procese ar valstybinės saugomų teritorijų kontrolės vykdymu. Ieškovė, kaip viešojo administravimo subjektas, nėra institucija įgaliota atlikti Statybos įstatyme nurodytus veiksmus, susijusius su statinių projektais, jų statybomis. Taip pat ji nėra ta institucija kuri atlieka valstybinę teritorijų planavimo ir statybų priežiūrą, neišduoda reikalavimų statyboms, nedalyvauja komisijų darbe, neturi jokios informacijos apie savivaldybių priimtus administracinius sprendimus susijusius su Statybos įstatymo kompetencija. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės išvadomis, kad atsakovė yra atsakinga dėl neteisėtų statybų.

150. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dėl neteisėtų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo kaltus asmenis, netinkamai įvertino kokia apimtimi atsakovai prisidėjo prie statybos draustinyje.

151. Tačiau priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, kuo pasireiškė kiekvieno iš atsakingų atsakovų kaltė dėl statybų draustinio teritorijoje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. 2.3-8533-41 „Dėl T. Ž. ir B. Ž. privataus žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo Vilniaus rajone“ pagrindu buvo neteisingai nustatyta žemės sklypui taikytinų specialių sąlygų apimtis. Todėl priimant minėtą įsakymą (tvirtinant kadastrinius matavimus), negalėjo būti nepastebėta bei atitinkamai įvertinta aplinkybė, jog vienam iš sklypų taikytinų specialiųjų sąlygų apimtis nepagrįstai sumažėja daugiau nei du kartus (0,3034 ha). Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojas dalyvavo 2016 m. lapkričio 22 d. pritariant ūkininko sodybos vietos parinkimui pagal UAB „Novaforma“ schemą (1 t. b. l. 28-30), kuris atvėrė kelią tolimesniems statybos procesams.

152. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad būtent Nacionalinė žemės tarnyba yra viena iš institucijų, kuri pažeidė įstatymų reikalavimus, neteisėtai priimdama administracinius aktus, netiesiogiai lėmusius neteisėtą statybą (nepagrįstai nesumažinus specialiųjų žemės naudojimo sąlygų sklype, statybų leidimas nebūtų išduotas), todėl laikytina Statybos įstatymo 33 straipsnio prasme kaltu asmeniu, kurio lėšomis turi būti nugriauti neteisėtai pastatyti statiniai. Dėl to, kolegijos vertinimu, pagrįstai nustatyta ir šios institucijos atsakomybės dalis (30 proc.). Apeliantė nenurodė jokio pagrindo dėl ko jos atsakomybės laipsnis turėtų būti mažinamas.

153. Tuo pačiu nesutiktina su apeliantės argumentais, kad būtent matininkų veiksmai, o ne Vilniaus apskrities viršininko administracijos atlikti tariamai neteisėti veiksmai lėmė neteisėtą statybą ginčo žemės sklype. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kadastrinius matavimus atlikusių asmenų sudaryti dokumentai teisių ir pareigų asmeniui nenustato, o pagal reiškiamus reikalavimus dėl administraciniais aktais nustatytų teisių ir pareigų turi atsakyti ne jie, o šiuos aktus priėmusios institucijos, atitinkamai nėra teisinio pagrindo kadastrinius matavimus atlikusių ir atitinkamus dokumentus sudariusių asmenų patraukti kaip atsakovų; civiliniame ginče dėl administraciniu aktu nustatytų civilinių teisių ir pareigų, remiantis kadastrinių matavimų dokumentais, gali būti svarstomi kadastrinių matavimų metu padaryti faktiniai ar kitokie netikslumai, tačiau yra vertinama dėl jų pagrindo ir įtakos priimant administracinį aktą, o ne nagrinėjamas ginčas tarp kadastrinius matavimus užsakiusiojo ir kadastrinius matavimus atlikusio asmens dėl atliktų darbų netinkamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019).

154. Pažymėtina, kad žemės sklypų kadastriniai matavimai atliekami, siekiant nustatyti tikslias žemės sklypo ribas ir tikslų jo plotą, kad vėliau naudojant, vykdant statybas, perkant, parduodant ar atliekant kitus teisinius veiksmus ar sandorius nekiltų neaiškumų, nesusipratimų ir nesklandumų dėl faktiškai naudojamų žemės sklypo ribų ir žemės sklypo ploto vietovėje. Tai rodo, kad žemės sklypo kadastriniai matavimai, viena vertus, yra susiję su administracinio pobūdžio procedūrų atlikimu, antra vertus, tai yra faktinio pobūdžio veiksmai.

155. Nagrinėjamu atveju būtent viešojo administravimo subjektai turėjo pareigą savo veiklą vykdyti tokiu būdu, kad jų sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Šioje byloje konstatuotas administracinių aktų neteisėtumas suponuoja išvadą, kad minėtos pareigos buvo nevykdomos ar netinkamai vykdomos. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, viešojo administravimo subjektų netinkamas pareigų atlikimas negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam ūkio subjektui. Tokiu aiškinimu būtų paneigta viešojo administravimo esmė.

156. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ne matininkų veiksmai, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos atlikti neteisėti veiksmai, iš dalies lėmė neteisėtą statybą žemės sklype.

157. Į skundo argumentus dėl ieškovės pareigų vykdymo tinkamumo bei jos galimos atsakomybės atsakyta nutarties 101-104 punktuose, todėl pakartotinai dėl to nepasisakoma.

158. Skundų netenkinus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Eigirdas ČinkaVygintas MažuikaNijolė Danguolė Smetonienė