- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- e2A-87-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01830-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „NT statybų valdymas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NT statybų valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4CT“ reikalavimas, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4CT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NT statybų valdymas“ dėl atsiskaitymo už atliktus darbus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „4CT“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NT statybų valdymas“ (toliau – atsakovė) 49 964,26 Eur skolą, 1 798,71 Eur delspinigius, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. kovo 16 d. ji su atsakove sudarė statybos rangos sutartį Nr. NTSV-R-B23-17-03-86-MRJ (toliau – Rangos sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), atlikti statybos rangos darbus, o atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti. Ieškovė 2018 m. sausio mėn. atliko darbų 52 593,96 Eur sumai ir pateikė atsakovei atliktų darbų aktus Nr. 17, Nr. 18 ir Nr. 19 (toliau visi kartu – aktai) bei pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę. Atsakovė be jokio pagrindo aktuose nurodytų darbų nepriėmė ir už šiuos darbus nesumokėjo. Ieškovė nurodė, kad aktuose Nr. 17 ir Nr. 18 įrašytos krano darbo valandos viršija sąmatoje prie Rangos sutarties nurodytas maksimalias krano darbo valandas, nes sąmatoje krano darbo valandos buvo įvertintos tik preliminariai. Atsiradus papildomiems, Rangos sutartyje nematytiems darbams, šalys susitarė dėl papildomų krano darbo valandų apmokėjimo pagal faktines krano darbo valandas. Todėl atsakovė turi sumokėti ieškovei 49 964,26 Eur skolą už 2018 m. sausio mėn. atliktus darbus. Ši skola apskaičiuota iš atliktų darbų vertės (52 593,96 Eur) atskaičius Rangos sutartyje nustatytą 5 proc. atliktų darbų vertės dydžio sulaikymą.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovės teigimu, ieškovė į aktą Nr. 17 nepagrįstai įtraukė 18 444 Eur sumą už 318 krano darbo valandų, o į aktą Nr. 18 – 20 242 Eur už 349 krano darbo valandas. Atsakovės vertinimu, Rangos sutartimi šalys susitarė, kad sutarties kaina – 413 758,80 Eur plius 86 889,35 Eur PVM, iš viso 500 648,15 Eur, yra konkreti ir galutinė, todėl negali būti didinama. Be to, ieškovė vėlavo laiku atlikti darbus pagal Rangos sutartį, todėl kranai objekte turėjo dirbti ilgiau, nei numatyta sąmatoje prie Rangos sutarties. Papildomiems darbams pagal aktus Nr. 17 ir Nr. 18 atlikti nereikėjo visų šiuose aktuose nurodytų krano darbo valandų. Atsakovė pažymėjo, kad yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove už aktuose nurodytus darbus (13 907,96 Eur atskaičius 5 proc. sulaikymą – 13 212,56 Eur). Iki darbų pagal aktus atlikimo abiejų šalių pasirašytų aktų pagrindu ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras 459 841,98 Eur sumai (be PVM). Atsakovės mokėtina suma, įvertinus 5 proc. sulaikymą, yra 436 880,61 Eur. Atsakovė ieškovei tiesiogiai sumokėjo 183 471,60 Eur, o tretiesiems asmenims ieškovės prašymu sumokėjo 27 135,82 Eur, 285 110,62 Eur ieškovei buvo sumokėti įskaitymo būdu, t. y. įskaitant priešpriešines vienarūšes prievoles. Taigi, iš viso atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 495 718,01 Eur, t. y. permokėjusi 58 837,40 Eur. Ši permoka, atskaičius 22 961,37 Eur sulaikymą, yra 35 876,03 Eur. 2018 m. vasario 15 d. skolų suderinimo akte, pasirašytame abiejų šalių apskaitą tvarkančių asmenų, nurodyta 16 827,64 Eur ieškovės skola atsakovei. esant tokioms aplinkybėms, ieškovės reikalavimai atsakovei nėra pagrįsti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė surašė 2018 m. sausio mėn. atliktų darbų aktus 52 593,96 Eur sumai (be PVM). Atsakovė sutiko priimti aktuose nurodytus darbus, kurių bendra vertė yra 13 907,96 Eur (be PVM), ir teigė, kad už šiuos darbus su ieškove yra atsiskaičiusi, tačiau nesutiko priimti ir apmokėti už šiuose aktuose nurodytas 667 krano darbo valandas bendrai 38 686 Eur sumai (be PVM), teigdama, kad aktuose nurodytos 667 krano darbo valandos viršija sąmatoje prie Rangos sutarties nurodytas maksimalias krano darbo valandas, reikalingas darbams pagal Rangos sutartį atlikti.
6. Teismas, atsižvelgęs į Rangos sutarties 8.2 punkto nuostatas, ieškovės paaiškinimus, kad sudarant Rangos sutartį ji neturėjo galimybės numatyti konkrečių krano darbo valandų, reikalingų darbams pagal Rangos sutartį atlikti, pripažino nepagrįstais ir neįrodytais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentu, kad šalys faktiškai buvo susitarusios dėl didesnio krano darbo valandų poreikio, nei nurodyta sąmatoje prie Rangos sutarties, nes atsakovė priėmė ieškovės atliktus darbus pagal atliktų darbų aktus, kuriuose nurodytas didesnis krano darbo valandų skaičius, nei sąmatoje prie Rangos sutarties.
7. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad iki aktų surašymo buvo priimti darbai bendrai 459 841,98 Eur sumai (be PVM). Atsakovė neginčijo pareigos apmokėti už šiuos darbus. Atsakovė taip pat priėmė ir sutiko apmokėti (teigia, kad yra apmokėjusi) aktuose nurodytus darbus bendrai 13 907,96 Eur sumai (be PVM). Taigi, atsakovė yra priėmusi ir sutikusi apmokėti darbų už bendrą 473 749,94 Eur sumą (be PVM), kas viršija Rangos sutarties 3.1 punkte nurodytą Rangos sutarties kainą (be PVM). Pirmosios instancijos teismo manymu, ši aplinkybė leidžia teigti, kad ieškovė atliko papildomus darbus, kuriuos atsakovė priėmė ir sutiko apmokėti papildomai.
8. Sprendime pažymėta, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog apmokamiems papildomiems darbams atlikti buvo reikalingos 667 krano darbo valandos (318 krano darbo valandų name N2 ir 349 krano darbo valandos name N4). Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja apmokėti už aktuose Nr. 17 ir Nr. 18 nurodytas krano darbo valandas.
9. Nagrinėdamas bylą teismas taip pat nustatė, kad atsakovė į bylą pateikė mokėjimų suvestinę, kurios duomenimis iki darbų pagal aktus atlikimo ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras 459 841,98 Eur sumai (be PVM). Atsakovei mokėtina suma, įvertinus Rangos sutartyje nustatytą 5 proc. sulaikymą, yra 436 880,61 Eur. Atsakovė ieškovei sumokėjo 183 471,60 Eur, o tretiesiems asmenims ieškovės prašymu sumokėjo 27 135,82 Eur, iš viso 210 607,42 Eur. Šias aplinkybes pripažino ir ieškovė. Iš mokėjimų suvestinės teismas nustatė, kad 285 110,62 Eur ieškovei buvo sumokėti įskaitymo būdu, t. y. įskaitant priešpriešines vienarūšes prievoles. Tačiau teismas sprendė, kad atsakovė nėra pateikusi įrodymų, jog ji būtų pranešusi ieškovei apie konkrečių tarpusavio priešpriešinių prievolių įskaitymą.
10. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pripažino esant pagrįsta iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 13 212,56 Eur skolą už atliktus darbus pagal atliktų darbų aktus, 475,65 Eur delspinigius už delsimą Rangos sutartyje nustatytais terminais sumokėti ieškovei už atliktus darbus, ir 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą 13 688,21 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą dalyje, kuria buvo tenkintas ieškovės reikalavimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad:
11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 str. nuostatas dėl įskaitymo atlikimo tvarkos ir skolų suderinimo akto teisinės reikšmės, nukrypo nuo vieningai suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
11.2. Byloje yra pateikti įrodymai, kad permoka tretiesiems asmenims pinigais iki aktų pateikimo (avansas) siekė 15 958,15 Eur, todėl atsakovė įrodė, jog yra visiškai ir tinkamai apmokėjusi už neginčijimą aktų dalį avansu, dėl ko ieškinys 13 212,56 Eur apimtimi turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, nes prievolė yra pasibaigusi įvykdymu (sudengiant avansą).
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Pirmosios instancijos teismas klaidingai pripažino, kad skolų suderinimo aktas, pasirašytas šalių buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų, negali įrodyti ar patvirtinti, kad įskaitymas yra atliktas tinkamai. Šalys tarpusavio įskaitymus atliko pasirašant skolų suderinimo aktą, kuriuo ir įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus bei užfiksavo ieškovės skolos dydį atsakovei, taip pat, avansą.
11.4. Ginčo atveju atsakovės reikalavimo teisė, taip pat atsakovės permoka ieškovei, siekia 35 876,03 Eur (įvertinus sulaikymus), iš kurių 15 058,15 Eur yra mokėjimas pinigais avansu, kuris užskaitomas už atsakovės priimtus darbus pagal aktus 13 212,56 Eur apimtimi, todėl atsakovė yra visiškai ir tinkamai atsiskaičiusi pagal aktus (neginčijamus darbus).
Atsiliepimas
12. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su juo nesutinkanti ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovė nėra gavusi pranešimo iš atsakovės dėl atsakovės atlikto vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Tokio pranešimo į bylą nepateikė ir pati atsakovė. Atitinkamai nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė savo pareiškimu įskaitė vienarūšius priešpriešinius reikalavimus 285 110,62 Eur apimtyje.
12.2. 2018 m. vasario 15 d. ieškovės ir atsakovės pasirašytame skolų suderinimo akte buvo numatyta, kad ieškovė skolinga atsakovei 16 827,64 Eur, tačiau jame nėra fiksuota įskaitymo fakto. 2018 m. birželio 30 d. skolų suderinimo aktas taip pat negali būti laikomas pranešimu dėl vienašališko priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, kadangi šiame akte nėra nurodoma, kad yra atliekamas koks nors įskaitymas, nėra detalizuoti tarpusavio priešpriešiniai reikalavimai, kurie pasak atsakovės, buvo įskaityti, t. y. nėra aišku nei kokie konkretūs reikalavimai yra įskaitomi, nei kokia yra įskaitomų reikalavimų apimtis (suma). Ieškovė negalėjo numanyti, kad pasirašant tarpusavio skolų suderinimo aktą, bus atliekamas įskaitymas. Skolų suderinimo aktai nepatvirtina šalių valios atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, šie dokumentai nebuvo pasirašyti šalis atstovaujančių asmenų – vadovų. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė ieškovei sumokėjo 285 110,62 Eur atliekant vienarūšių tarpusavio reikalavimų įskaitymą.
12.3. Iki darbų pagal aktus atlikimo ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras 459 841,98 Eur (be PVM). Ieškovei mokėtina suma, įvertinus Rangos sutartyje nustatytą 5 proc. sulaikymą, yra 436 880,61 Eur. Atsakovė ieškovei tiesiogiai sumokėjo 183 471,60 Eur, o tretiesiems asmenims ieškovės prašymu sumokėjo 27 135,82 Eur, iš viso 210 607,42 Eur. Atsakovei apmokėjus mažiau negu pusę sumos už ieškovo atliktus darbus, nėra pagrindo laikyti, kad ji yra permokėjusi ieškovei mokėtiną atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
14. Pagal atsakovės apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro skolos, kildinamos iš ieškovės 2018 m. sausio mėn. atliktų darbų, priteisimo faktas.
15. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad šalys 2017 m. kovo 16 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. NTSV-R-B23-17-03-86-MRJ, kuria susitarė dėl darbų, susijusių su statomuose daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), atlikimo sutartyje nustatytomis sąlygomis, terminais ir tvarka. Ieškovė (rangovė) įsipareigojo savo rizika, priemonėmis, iš savo (ar užsakovės, jei ir kai tai numatyta sutartyje) medžiagų tinkamai ir laiku atlikti darbus ir juos perduoti atsakovei (užsakovei) bei įvykdyti kitus rangovės įsipareigojimus, numatytus sutartyje, o atsakovė (užsakovė) įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti. Ieškovė surašė 2018 m. sausio mėn. atliktų darbų aktus bei jų pagrindu pateikė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras apmokėjimui bendrai 51 898,56 Eur sumai (be PVM).
Dėl atsakovės pareigos atlyginti už ieškovės atliktus darbus
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nustatė, kad ginčo teisiniai santykiai kyla iš statybos rangos sutarties. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.681 straipsnio 1 dalimi statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Taigi pagal rangos sutartį įgyvendinama rangovo pareiga atlikti statybos rangos darbus ir jų rezultatą perduoti užsakovui, atitinkamai užsakovas turi pareigą atsiskaityti su rangovu, sumokant sutartyje nurodytą kainą.
17. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino pareigą sumokėti už aktuose nurodytus darbus – 13 212,56 Eur, tačiau teigia, kad dar iki aktų pateikimo, pati ieškovė dėl susidariusios permokos (avanso sumokėjimo) buvo skolinga atsakovei, kas padengia ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimą. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas, priteisęs iš atsakovės ieškovei 13 212,56 Eur skolą, ignoravo faktą, kad šalys buvo atlikusios tarpusavio įskaitymus pasirašant skolų suderinimo aktus. Ieškovė, savo ruožtu, vadovaujasi argumentu, kad byloje esantys skolų suderinimo aktai nėra įskaitymą patvirtinantys dokumentai, kadangi ieškovė nėra gavusi pranešimo apie įskaitymą, kaip to reikalauja CK 6.130 straipsnis, o iš skolų suderinimo aktų negalima nustatyti įskaitymo dydžio, pagrindo.
18. Atsakovė į bylą pateikė ieškovės neginčijamą mokėjimų suvestinę, iš kurios matyti, kad iki darbų pagal aktus atlikimo (iki 2018 m. sausio 25 d.), ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas – faktūras 459 841,98 Eur sumai (be PVM). Atsakovės mokėtina suma, įvertinus Rangos sutartyje nustatytą 5 proc. sulaikymą, sudarė 436 880,61 Eur. Byloje neginčijama, kad atsakovė ieškovei už darbų atlikimą sumokėjo 183 471,60 Eur, o tretiesiems asmenims (ieškovės prašymu) – 27 135,82 Eur, iš viso 210 607,42 Eur. Minėta, kad ieškovė nesutinka su mokėjimų suvestinėje nurodyto įskaitymo faktu, kuriuo, anot atsakovės, buvo įskaityta 285 110,62 Eur.
19. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas prievolės pasibaigimo būdų – prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnis 1, 2 dalys). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų.
20. Teismų praktikoje pažymėta, jog tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017).
21. Įskaitymo tvarką reglamentuojanti teisės norma nenustato privalomų reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Svarbu, kad pranešimas apie įskaitymą būtų aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma. Sprendžiant ar pranešimas apie įskaitymą yra tinkamos formos, reikšminga tarp prievolės šalių susiklosčiusi dalykinio bendradarbiavimo praktika – kaip vyko jų tarpusavio susirašinėjimas kitais klausimais. Priklausomai nuo šių aplinkybių, teismų praktikoje tinkamu pripažįstamas tiek rašytinis, tiek faksimilinis, tiek kitos formos pranešimas apie prievolės įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-479/2010). CK 6.131 straipsnyje numatytos įskaitymo tvarkos nesilaikymas, t. y. įskaitymo teise pasinaudojusios šalies nepranešimas apie tai kitai šaliai, įskaitymą daro neįvykusiu.
22. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad byloje nėra tiesioginių priešpriešinių vienarūšių ieškovės ir atsakovės reikalavimų įskaitymą patvirtinančių įrodymų. 2018 m. vasario 15 d. skolų suderinimo bei 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktai patys savaime negali būti laikomi nei įskaitymo sandoriu, nei pranešimu apie įskaitymą, kadangi iš jų turinio negalima nustatyti įskaitymo pagrindo, įskaitomos sumos. Nors šie aktai neįrodo 285 110,62 Eur įskaitymo fakto, tačiau jie patvirtina, kad ieškovė 2018 m. vasario 15 d. atsakovei buvo skolinga 16 827,64 Eur, o 2018 m. birželio 30 d. – 17 443,37 Eur. Aplinkybė, kad 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas nėra pasirašytas ieškovės atstovės, nesudaro pagrindo abejoti šiame dokumente nurodytų faktų patikimumu. Šiame dokumente pažymėta, kad nesulaukusi patvirtinto atsakymo per 10 dienų, atsakovė likutį laikys galiojančiu. Ieškovė teismui nepateikė duomenų apie pretenzijos atsakovei dėl 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo akte užfiksuoto įsiskolinimo pateikimą. Nebuvo ginčijamas ir šio akto įteikimas ieškovei (jis buvo pateiktas pačios ieškovės). Vadinasi, 2018 m. vasario 15 d. skolų suderinimo aktas, pasirašytas šalių buhalterės ir asmens, įgalioto tvarkyti apskaitą, bei 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas patvirtino, kad šalys buvo patvirtinusios šiuose aktuose nurodytą tarpusavio įsipareigojimų, buvusių šių dokumentų pasirašymo dieną, apimtį. Į bylą įrodymų, paneigiančių skolų suderinimo aktuose nurodytų aplinkybių, nepateikta.
23. Vadovaujantis anksčiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esančius 2018 m. vasario 15 d. skolų suderinimo, 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktus, nors tiesiogiai ir nepatvirtinančius 285 110,62 Eur sumos įskaitymo fakto, tačiau įrodančius jų sudarymo dieną egzistuojančią ieškovės skolą atsakovei.
24. Kalbant apie 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. birželio 30 d. skolų suderinimo aktų sukeliamas teisines pasekmes šalių santykiams nagrinėjamos bylos kontekste privalu atsižvelgti į tai, kad 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo akte yra nurodyti dokumentai (PVM sąskaitos – faktūros), jų sudarymo data bei suma, kuriais remiantis buvo padaryta išvada apie atsakovės 2018 m. birželio 30 d. buvusią skolą ieškovei. Į šių dokumentų sąrašą nėra įtrauktos 2018 m. birželio 27 d. išrašytos PVM sąskaitos – faktūros CT Nr. 1800059, CT Nr. 1800060, CT Nr. 1800061, kurių apmokėjimo reikalaujama nagrinėjamoje byloje; paskutinis dokumentas (PVM sąskaita – faktūra KRED1603), nurodytas 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo akte, yra datuojamas 2018 m. birželio 22 d. Taigi, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2018 m. birželio 30 d. esama 17 443,37 Eur permoka ieškovei apskaičiuota iki 2018 m. birželio 27 d. PVM sąskaitų – faktūrų pateikimo atsakovei, ir ši permoka yra didesnė už 13 212,56 Eur sumą, reikalaujamą atlyginti pagal PVM sąskaitas – faktūras CT Nr. 1800059, CT Nr. 1800060, CT Nr. 1800061 bei priteistą pirmosios instancijos teismo.
25. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovė, neginčydama savo pareigos atlyginti ieškovei 13 212,56 Eur, apskaičiuotus už darbų, numatytų aktuose, atlikimą, siekia, kad ši suma būtų padengta ieškovės sumokėtu 15 058,15 Eur avansu (permoka), anot jos, užfiksuotu skolų suderinimo aktuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės reikalavimo pagrįstumą, atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančių duomenų negalima padaryti išvados, jog skolų suderinimo aktuose nurodytos sumos yra atsakovės avansinis mokėjimas ieškovei, kuris ateityje bus panaudotas atsiskaitymams už faktiškai atliktus darbus. 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo akte aiškiai nurodyta, kad jį parengusi atsakovė prašo ieškovės patvirtinti sutikimą su nurodyta ieškovės skola, o ne avansu, atsakovei. Be to, aplinkybė, kad atsakovė ieškovės prašymu sumokėdavo tretiesiems asmenims už suteiktas medžiagas bei paslaugas, taip pat nepatvirtina būtent avanso ir konkrečiai pagal 2018 m. birželio 27 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras sumokėjimo. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad avansinio mokėjimo faktas byloje nėra įrodytas, o skolų suderinimo aktuose numatyta suma negali būti vertintina kaip išankstinis 2018 m. birželio 27 d. išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimas.
26. Tarpusavio suderinimo aktuose numatytas sumas traktuojant kaip ieškovės įsiskolinimą atsakovei, atsakovė šiuo faktu galėjo remtis gavusi minėtas 2018 m. birželio 27 d. PVM sąskaitas – faktūras, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ji į ieškovę dėl skolos sudengimo nesikreipė. Apeliacinės instancijos teismui atmetus atsakovės gynybos argumentą dėl skolos traktavimo kaip avanso, bei atsakovei apeliaciniu skundu iš esmės neginčijant pirmosios instancijos teismo išvados dėl 13 212,56 Eur skolos pagrįstumo, spręstina, kad atsakovė apeliaciniu skundu neįrodė esant pagrindui prievolę, kildinamą iš 2018 m. birželio 27 d. išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų, pripažinti pasibaigusia.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų (skolų suderinimo aktų) teisinę reikšmę, tačiau šioje nutartyje nurodyti pažeidimai ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo klausimą dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove spręsti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
28. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
29. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 968 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra faktiškai patirtos ir pagrįstos įrodymais, už suteiktas atstovavimo išlaidas prašoma atlyginti suma atitinka Teisingumo ministro patvirtintų Rekomendacijų (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta Rekomendacijų redakcija) nustatytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, todėl 968 Eur bylinėjimosi išlaidų suma ieškovei priteistina iš atsakovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „4CT“, juridinio asmens kodas 302917901, atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto Administravimo ir Teisinių Paslaugų Centras“, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NT statybų valdymas“, juridinio asmens kodas 303175627, 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.