Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurimo Brazdeikio ir Mariaus Dobrovolskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei A. V. dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir atsakovės A. V. priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta kartu su atsakove motina ir nustatyta ieškovo tėvo bendravimo su sūnumi tvarka, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017). Nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ir atsakovės teikiami rašytiniai įrodymai gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, šie įrodymai priimami.

Dėl apeliacinio skundo dalyko

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog, šalims nutraukiant bendrą gyvenimą, ginčo dėl jų sūnaus N. gyvenamosios vietos nustatymo nekilo, sūnus liko gyventi su atsakove, ieškovas įsipareigojo sūnui teikti materialinį išlaikymą. Ieškovas nurodo, kad 2017 m. spalio mėnesį atsakovė išvyko dirbti į užsienį ir vaiką paliko jo priežiūrai, vaikui materialinės paramos neteikė, nebuvo aišku, kada ji planuoja grįžti. Atsakovė teismo posėdyje pripažino, jog buvo laikinai išvykusi dirbti į Vokietiją, tikėdamasi susirasti gerai mokamą darbą, ir taip užtikrinti vaikams geresnes gyvenimo sąlygas, ieškovas sutiko sūnumi pasirūpinti ir dėl to ginčų nebuvo. Sužinojusi, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo kartu su juo, metė darbą užsienyje, išsinuomojo butą, ketina susirasti darbą ir likti Lietuvoje. Iš ieškovo paaiškinimo, byloje esančio buities tyrimo akto matyti, jog ieškovas gyvena 4 kambarių bute su patogumais, jo 1/2 dalis priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, namuose švaru ir tvarkinga, N. skirtas atskiras kambarys, kuriame gausu žaidimams ir lavinimui skirtų žaislų. Vertinant atsakovės gyvenimo sąlygas nustatyta, jog atsakovė nuomojasi 1 kambario su holu butą, butas su visais patogumais, švaru ir tvarkinga, yra buičiai reikalingi baldai ir buities prietaisai. Ieškovas yra dirbantis pagal individualios veiklos pažymą, nurodė, jog gauna pajamas, kurios siekia 600–800 Eur per mėnesį priklausomai nuo turimų užsakymų, turi įsiskolinimą bankui už įsigytą buto dalį. Atsakovė nedirba, yra registruota Darbo biržoje, gauna valstybės skiriamą socialinę išmoką, jai materialiai padeda Vokietijoje dirbantis draugas, esant reikalui, materialinės paramos sulaukia iš tėvo ir brolio, dukra gauna išlaikymą iš tėvo, šeima materialinių nepriteklių nepatiria. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino, nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su mama, nustatė tėvo bendravimo su sūnumi tvarką, priteisė išlaikymą iš ieškovo.

13. CK 3.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, gimė vaikas susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad, net ir nesusituokę ar negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2014).

14. Teismai, spręsdami klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: 1) vaiko norus ir pažiūras; 2) kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą; 3) kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, išsiaiškindami ir nustatydami: a) vaiko prisirišimo prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų (ir kitų giminaičių) laipsnį; b) kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus; c) tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, vystymąsi; d) tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo; e) santykius tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų; f) kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę padėtį, kitas aplinkybes); g) tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 21 d. Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalga Nr. A2-35. Teismų praktika. 2002, 17).

15. Apeliantas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu nurodo, kad nei Vaiko teisių apsaugos skyrius, nei pirmosios instancijos teismas nesureagavo į atsakovės paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu apie vaikams taikomas smurtinio pobūdžio bausmes. Apklausiant atsakovę teismo posėdyje 2018 m. rugpjūčio 7 d. ji nurodė, kad vaikui suduoda per „rūrą“, ir tai pristato kaip pateisinamą vaiko auklėjamąją priemonę. Ši aplinkybė turėjo būti viena iš esminių sprendžiant apie atsakovės socialinius įgūdžius ir pasirengimą auginti sūnų.

16. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-221 patvirtinto Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, vertina grėsmės vaikui lygį, atsižvelgdama į grėsmės vaikui rizikos veiksnių grupes ir grėsmės vaiko saugumui, gyvybei ir (ar) sveikatai vertinimo kriterijus, nurodytus Aprašo 1 priede. Nustatomos šios grėsmės vaikui rizikos veiksnių grupės: 1) vaiko funkcionavimo rizikos veiksniai; 2) rizikos veiksniai, susiję su vaiko atstovais pagal įstatymą; 3) rizikos veiksniai, susiję su tėvystės įgūdžiais ir bendravimu (santykiu) su vaiku; 4) rizikos veiksniai, susiję su socialine aplinka. Nustatant grėsmės lygį, atsižvelgiama į grėsmės vaikui lygio vertinimo metu nustatytą informaciją apie esamus grėsmės vaikui rizikos veiksnius bei kriterijus, nustatytus Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje (Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašo 4 punktas). Išvadą teikiančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė teismo posėdyje duotoje išvadoje nurodė, jog duomenų apie vaiko teisių pažeidimus šiose šeimose neturi.

17. Atsakovės atsiliepime pateiktas paaiškinimas, kad sudavimas per „rūrą“ – jokio fizinio skausmo nesukeliantis krepštelėjimas siekiant atkreipti vaiko dėmesį, kai su juo nebeišeina susikalbėti. Pažymėjo, kad tokių situacijų būna itin retai, nes su vaikais atsakovė nuolat diskutuoja, tariasi, vaikus auklėja už paklusnumą jiems suteikdama teigiamų emocijų, o nusižengus – neigiamų.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad nepilnametis šalių vaikas nuo gimimo apie 3 metus gyveno su mama, taip pat kartu gyveno ir vyresnė sesuo. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos niekada nebuvo sulaukusi skundų dėl mažamečiams vaikams kilusios grėsmės dėl motinos netinkamai taikomų auklėjimo priemonių ar netinkamo elgesio, to Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepastebėjo ir nagrinėjant šią civilinę bylą.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaiko drausminimas nesukeliant skausmo nelaikytinas smurtavimu, kadangi tėvai konfliktiškose situacijose su vaikais yra priversti labai aiškiai parodyti, kada vaiko elgesys yra neleistinas. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė mušė sūnų, t. y. kad jam sukėlė skausmą, nėra įrodymų, kad vaiko gyvenimo sąlygos kelia jam tiesioginį pavojų ar jis auga smurtinėje aplinkoje. Priešingai, išvadą teikianti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodė, jog geriausiai vaiko interesai bus užtikrinti jam gyvenant kartu su atsakove, todėl apelianto argumentai dėl netinkamų atsakovės socialinių įgūdžių ir pasirengimo auginti sūnų atmestini kaip nepagrįsti.

20. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis ir dėl ko atsakovė paliko sūnų ieškovui. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, dėl ko išvyko į Vokietiją, t. y. ji išvyko pas savo draugą, ten dirbo tik 2 dienas per savaitę ir uždirbdavo po 70 Eur per dieną, kas per mėnesį sudaro 560 Eur. Negana to, ji paliko ne tik sūnų, bet ir neįgalią dukrą, kuri lankė pirmą klasę ir visus mokslo metus praleido be mamos, nors mama Vokietijoje nebuvo labai užsiėmusi. Šios aplinkybės parodo, kad atsakovės supratimas apie vaiko gerovę yra gana ribotas.

21. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą ir atsakovės paaiškinimus, akivaizdu, jog atsakovė nepaisydama savo sveikatos problemų, susijusių su nugara (pateikta VĮ Regioninės Telšių ligoninės pažyma), išvyko į užsienį užsidirbti pati, o su ieškovu 2017 m. lapkričio 14 d. susitarė, kad šis 3 mėnesius paglobos sūnų. Tokios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovė rimtai vertina savo motiniškas pareigas išlaikyti vaikus ir užsidirbti pakankamai lėšų, kad suteiktų orų gyvenimą abiem vaikams Lietuvoje. Atsakovė nurodė, kad išvyko pas savo draugą T. M., kuris atsakovei surado darbą ir apgyvendino savo gyvenamojoje vietoje, padėjo jai tiek finansiškai, tiek morališkai. Atsakovei neteko iš savo lėšų pirkti maisto produktų ar kitų buitinių prekių, todėl atsakovei apskaičiavus, jog faktiškai visus uždirbtus pinigus galės taupyti, sutiko su šiuo pasiūlymu.

22. Pažymėtina, jog sūnų atsakovė paliko ne bet kam, o tėvui, kuriuo pasitikėjo, tikėjo, kad šis tinkamai pasirūpins sūnumi, jo teisėmis ir teisėtais interesais. Dukrai atsakovė samdė auklę, kuri gyveno su dukra atsakovės nuomojamame bute. Atsakovė nurodo, jog mokėjo ne tik už auklės paslaugas, tačiau ir už buto nuomą, o su dukra internetinio ryšio priemonėmis bendravo kone kasdien. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai, kad atsakovės supratimas apie vaikų gerovę yra gana ribotas, laikytinas visiškai nepagrįstu.

23. Apeliantas nurodo, kad vienas iš kriterijų keisti vaiko gyvenamąją vietą tuo atveju, kai jis daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, – ta aplinka neatitinka vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika ir neatsižvelgė į tai, kad šalių sūnus pas ieškovą gyvena jau ilgiau kaip vienerius metus ir keisti gyvenamąją vietą be svarių priežasčių nebuvo pagrindo. Vaikas jau ilgiau kaip vienerius metus lanko darželį (duomenys neskelbtini), jame gerai pritapo, turi draugų, pradėjo lankyti futbolo treniruotes. Paimti vaiką iš jam artimos aplinkos vien dėl to, kad to nori mama, yra žalinga vaiko interesams.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2017 m. lapkričio 14 d. pasirašė susitarimą, kad kol atsakovė bus išvykusi (3 mėn.), mažametis jų vaikas gyvens pas ieškovą ir bus jo prižiūrimas. Grįžusi iš užsienio, sūnų iš ieškovo atsakovė pasiims. Pagal šalių sudarytą susitarimą mažametį sūnų atsakovė augino viena, ieškovas teikė išlaikymą. 2018 m. kovo 9 d. teisme gautas ieškovo ieškinys atsakovei dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovės bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant šalių mažamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su ieškovu. 2018 m. kovo 13 d. nutartimi Plungės apylinkės teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, uždraudė atsakovei išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos teritorijos, kadangi ieškovas turi pagrindą manyti, kad atsakovė gali siekti išsivežti sūnų į Vokietiją. Plungės apylinkės teismui 2018 m. spalio 26 d. sprendimu atmetus ieškovo ieškinį ir patenkinus atsakovės priešieškinį, laikinosios apsaugos priemonės panaikintos.

25. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad šalių vaiko gyvenamoji vieta nuo 2017 m. lapkričio 14 d. buvo kartu su ieškovu tol, kol šalių ginčas buvo išspręstas Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. ginčijamu sprendimu. Iš lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) 2018 m. kovo 5 d. rašto Nr. D2-21 matyti, kad ieškovas vaiką į darželį atveda ir pasiima tik nuo 2017 m. lapkričio mėn. Taigi, darytina išvada, kad vaikas negyveno daugiau kaip vienerius metus su ieškovu, tuo labiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad vaikas negyveno kartu su savo motina visą nurodytą laiką dėl atsakovės kaltės. Apelianto prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kol byla bus išspręsta iš esmės, bylos nagrinėjimo metu vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškovu ir nustatyta jo bendravimo tvarka su atsakove. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas teisminio bylos nagrinėjimo metu negali būti vertinamas kaip esminis kriterijus nekeisti vaiko gyvenamosios vietos, todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika ir neatsižvelgė į tai, kad šalių sūnus pas ieškovą gyvena jau ilgiau kaip vienerius metus, atmestini kaip nepagrįsti.

26. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės ir liudytojo A. V. (atsakovės tėvo) liudijimo, kad dabartinis atsakovės draugas turi problemų dėl alkoholio ir azartinių žaidimų, tad tokia aplinka nepilnamečiam vaikui nėra tinkama gyventi. Deklaratyvus atsakovės paaiškinimas, kad jie kažką dėl to darys, neįrodo fakto, kad iš viso kažkas yra padaryta, ir teismas, vertindamas įrodymus, negalėjo daryti išvados, kad atsakovė su tuo nesitaiksto ir ieško sprendimų.

27. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apelianto argumentais, kadangi atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus, Žemaitijos psichikos sveikatos centro 2018 m. spalio 11 d. raštą, iš kurio matyti, kad dabartinis atsakovės draugas savo noru vieneriems metams susileido „priešalkoholinę torpedą“. Minėtoje pažymoje užfiksuota, jog T. M. su galimomis pasekmėmis išgėrus alkoholio yra supažindintas, kas reiškia, kad jis supranta, kad negali vartoti alkoholio, tai netgi pavojinga jo gyvybei. Atsakovė nurodo, kad, T. M. atsisakius alkoholio, dingo potraukis ir azartiniams lošimams. Taigi, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, akivaizdu, kad ši problema jau išspręsta, todėl apelianto argumentai dėl atsakovės dabartinio draugo problemų dėl alkoholio ir azartinių žaidimų ir dėl to nesaugios aplinkos nepilnamečiam sūnui jos gyvenamojoje vietoje atmestini kaip nepagrįsti.

28. Apeliantas nurodo, kad vaiko apklausa negalėjo turėti lemiamos reikšmės sprendžiant jo gyvenamosios vietos klausimą dėl kelių priežasčių. Visų pirma, vaikas į apklausą atvyko iš tėčio namų ir akivaizdu, kad buvo pasiilgęs mamos. Prieš apklausą mama vaiką lydėjo ir į apklausos kambarį ir ten buvo iki pat apklausos pradžios. Antra, abejotina, ar vaikas teisingai suprato gyvenimo pas mamą sąvoką. Dėl vaiko amžiaus negalima vienareikšmiškai atsakyti, kad vaikas tiksliai suprato savo atsakymą.

29. Nagrinėjamu atveju šalių mažametis sūnus apklausos metu, dalyvaujant psichologui, nurodė, jog myli mamą ir tėtį, jam gerai gyventi tiek pas mamą, tiek pas tėtį, tačiau labiausiai norėtų gyventi su mama.

30. Pažymėtina, jog kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis), taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, jog ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas) ir teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus, kuriuos kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-49/2009). Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius.

33. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Taigi tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.

34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo turtinė padėtis šiuo metu yra geresnė – nuosavybės teise turi dalį gyvenamo būsto, gauna darbo pajamų, atsakovė nuomojasi butą ir ieško darbo, tačiau tiek ieškovas, tiek atsakovė pagal esamą materialinę padėtį gali užtikrinti sūnui tinkamas gyvenimo sąlygas. Be to, kaip žinoma iš bylos duomenų, kartu su atsakove gyvena dukra A. Abu vaikus taip pat sieja stiprus emocinis ryšys, jie labai gerai sutaria, todėl, nustačius sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, šis ryšys galbūt nutrūktų, o tai prieštarautų abiejų vaikų interesams. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog vaiko noras gyventi su mama prieštarauja jo interesams, byloje nenustatyta. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad vaiko norą gyventi su atsakove nulėmė būtent aplinkybė, jog vaikas į apklausą atvyko iš tėčio namų ir akivaizdu, kad buvo pasiilgęs mamos. Prieš apklausą mama vaiką lydėjo ir į apklausos kambarį ir ten buvo iki pat apklausos pradžios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai tik patvirtina, kad vaikas jaučia motinos gyvenimo kartu trūkumą ir nuolatinį ilgesį, nustatyta bendravimo tvarka su atsakove nepatenkino vaiko poreikių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išklausęs ir paties vaiko nuomonę, tinkamai išsprendė klausimą dėl mažamečio šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove.

35. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apelianto argumentu, kad nepaisant to, jog teismas nustatė vaiko gyvenamąją vietą su mama, išlaikymo suma už tą laiką, kai vaikas augo su tėvu, turėjo būti priteista ieškovui. Pažymėtina, kad apeliantas ieškinyje reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nepareiškė, tiesiog nurodė, jog atsakovė neteikė sūnui jokio išlaikymo, kol buvo Vokietijoje, tokių aplinkybių neįrodinėjo ir jokiais rašytiniais įrodymais. Tik 2018 m. spalio 7 d. patikslintame ieškinyje, prieš pat teismo posėdį 2018 m. spalio 8 d., kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, pareiškė reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas, norėdamas, kad atsakovė kompensuotų jam patirtas išlaidas laikotarpiu, kai jis vien savo lėšomis išlaikė sūnų, gali kreiptis į teismą ir įrodinėti dėl to patirtą žalą.

36. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė minimalią vaiko ir tėvo bendravimo tvarką, nors tam nebuvo jokių priežasčių. Vaiko ir tėčio ryšys yra glaudus, geras, tėtis nedaro vaikui neigiamos įtakos, todėl jis turi teisę su sūnumi bendrauti ne tik kas antrą savaitgalį, bet ir ne mažiau kaip dvi dienas per savaitę darbo dienomis. Tėtis gali atvykti ir pasiimti vaiką iš darželio, o su juo pabendravęs keletą valandų grąžinti į jo gyvenamąją vietą. Ieškovas savo ieškinyje buvo nurodęs, kad mama turėtų bendrauti su vaiku antradieniais ir ketvirtadieniais, pasiimdama iš darželio, tačiau teismas tokios sąlygos nenustatė nustatydamas vaiko ir tėčio bendravimo tvarką.

37. Pažymėtina, kad kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 170 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

38. CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Teismas, nesant duomenų, kad nuolatinis maksimalus bendravimas pakenks vaikų interesams, turi nustatyti tokią vieno iš tėvų, gyvenančio skyrium nuo vaikų, bendravimo tvarką, kuri užtikrintų šio tėvo maksimalų galimą dalyvavimą auklėjant vaikus, galimybę vaikui bendrauti su artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su vaikais, t. y. kuri atitiktų vaikų interesus ir būtų protinga, sąžininga ir teisinga tiek vaikų tėvo, giminaičių, tiek ir kito tėvo bei pačių vaikų atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2002).

39. Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl teismo nustatytos ieškovo bendravimo su sūnumi tvarkos. Pažymėtina, kad ir pati atsakovė atsiliepime nurodė, jog geranoriškai žiūri į tėvo ir sūnaus bendravimą, pati skatina vaiką bendrauti su tėvu, nors šis ne visada atsako sūnui tuo pačiu. Todėl, apeliantui siekiant bendradarbiauti su atsakove, būtų tikrai galima geranoriškai rasti sprendimą ir dėl dažnesnio bendravimo su sūnumi.

40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytą apelianto bendravimo su sūnumi tvarką, tai, kad byloje nenustatyta, jog maksimalus bendravimas su ieškovu kenkia vaiko interesams, sutinka su apeliantu ir konstatuoja, jog nustatyta bendravimo tvarka pažeidžia tiek vaiko, tiek ieškovo teises ir teisėtus interesus, kadangi nėra užtikrinamas nuolatinis maksimalus tėvo ir sūnaus bendravimas. Apeliantas turi teisę su sūnumi bendrauti ne tik kas antrą savaitgalį, bet ir ne mažiau kaip dvi dienas per savaitę darbo dienomis. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vaiko bendravimo su ieškovu tvarkos keistina, papildant, kad ieškovas pasiima sūnų iš darželio darbo dienomis antradieniais ir ketvirtadieniais ir bendrauja nuo 17 val. iki 19 val. ir grąžina sūnų į jo gyvenamąją vietą.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas priešieškinį tenkinant iš dalies, t. y. papildant ieškovo bendravimo su vaiku tvarką, nustatant, kad ieškovas pasiima sūnų iš darželio darbo dienomis antradieniais ir ketvirtadieniais ir bendrauja nuo 17 val. iki 19 val. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

42. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, atitinkamai perskaičiuotinos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

43. Nagrinėjamu atveju, patenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš dalies, priešieškinis tenkinamas tik iš dalies ir patenkintų priešieškinio reikalavimų dalis sudaro 75 procentus. Atitinkamai atsakovės netenkintų priešieškinio reikalavimų dalis sudaro 25 procentus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 575 Eur išlaidų, iš jų 75 Eur žyminis mokestis ir 500 Eur atstovavimo išlaidos. Ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 75 Eur išlaidų dėl sumokėto žyminio mokesčio, duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme nepateikta. Taigi atsakovei iš ieškovo priteistina 431,25 Eur (575 Eur x 75 proc.), o ieškovui iš atsakovės – 18,75 Eur (75 Eur x 25 proc.), atlikus tarpusavio įskaitymą, atsakovei iš ieškovo priteistina 412,50 Eur (431,25 – 18,75) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, patenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš dalies, patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalis sudaro 33 procentus. Atitinkamai ieškovo netenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalis sudaro 67 procentus.

45. Ieškovas pateikdamas apeliacinį skundą sumokėjo 113 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir patyrė 400 Eur išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo surašymu, iš viso 513 Eur. Atsakovė pateikė duomenis, jog patyrė 300 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, apeliacinį skundą patenkinus iš dalies (33 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina 169,29 Eur (513 Eur x 33 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovo priteistina 201 Eur (300 Eur x 67 proc.) bylinėjimosi išlaidų, atlikus tarpusavio įskaitymą, atsakovei iš ieškovo priteistina 31,71 Eur (201 – 169,29) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti tokią M. S. bendravimo su sūnumi N. S., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką: M. S. su sūnumi bendrauja kas antrą savaitgalį, pasiimdamas sūnų penktadieniais iš darželio ir grąžindamas į jo gyvenamąją vietą sekmadienį iki 19 val., taip pat, pasiimdamas sūnų iš darželio darbo dienomis antradieniais ir ketvirtadieniais, bendrauja nuo 17 val. iki 19 val. ir grąžina sūnų į jo gyvenamąją vietą. Taip pat sūnus su tėvu praleidžia 1/2 dalį rudens, pavasario, žiemos ir vasaros atostogų. Su vaiku praleidžia Tėvo dieną, lyginiais metais tėvas su sūnumi praleidžia šv. Velykų šventes, o nelyginiais metais – šv. Kalėdų šventes.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. V. iš ieškovo M. S. 31,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.