Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1168/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-15
Bylos Nr.: 2A-1168/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00998-2009-2
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Artūras Driukas, Donatas Šernas
Atsakovas: P. P.
Ieškovas: J. Š.

Civilinė byla Nr. 2A-1168/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00998-2009-2Procesinio sprendimo kategorija 71.; 80. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1597-640/2013 pagal ieškovės J. Š. –B. ieškinį atsakovui P. P. dėl jungtinės veiklos rezultato padalijimo ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. Š. –B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui P. P. , kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo 250 000 Lt kompensaciją iš jungtinės veiklos rezultatų bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė teigė, kad ji ir atsakovas nuo 1994 m. pradėjo gyventi kartu. Nors ginčo šalys santykių neįregistravo, tačiau ieškovės teigimu, gyveno kaip vyras ir žmona, vedė bendrą ūkį, bendrai dalino savo pajamas ir išlaidas. Ieškovės manymu, tai galima apibūdinti kaip jungtinės veiklos santykius. Ieškovė ir atsakovas vertėsi nekilnojamojo turto verslu, pirko ir pardavinėjo nekilnojamojo turto objektus, o gauto pelno nesidalino, nes laikė, jog biudžetas yra bendras ir bendru sutarimu buvo išleidžiami abiejų poreikiams tenkinti, investuoti į naujai įsigyjamus objektus. 2003 m. pora susilaukė dukters, todėl ieškovė liko prižiūrėti dukrą ir rūpintis namais, o atsakovas toliau užsiėmė verslu. Visi kartu persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), esantį butą. Nors iš verslo gaunamu pelnu pora nesidalijo, ieškovė pilnai pasitikėjo atsakovu. Ieškovės teigimu, 2005 m. poros santykiai pašlijo ir 2007 m. rugsėjį nutrūko - ieškovei pasiūlius pasidalinti turtą, atsakovas pasiūlė nusipirkti butą. Vėliau ginčo šalys sutarė, kad atsakovas ieškovės vardu nupirks 2 kambarių butą. 2008 m. ieškovė su dukra išsikėlė gyventi pas mamą, o atsakovas savo pažado neįvykdė. Teigė, jog bendrai už bendras lėšas įgyto turto balansą sudaro atsakovo vardu įregistruotas 3 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė jungtinės veiklos santykių pasibaigimo metu buvo 500 000 Lt. Taip pat bendras jungtinės veiklos rezultatas yra atsakovo vardu registruota 67/128 žemė sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, kurio vertė 2007 m. sudarė 1 600 146 Lt, atitinkamai atsakovo dalis sudarė 837 576,38 Lt. Ieškovės teigimu, prie minėto turto įsigijimo šalys prisidėjo lygiomis dalimis, todėl ji gali pretenduoti į ½ dalį minėto turto, tačiau kadangi 2008 m. po ilgų derybų su atsakovu buvo susitarta, jog kaip kompensaciją atsakovas jai nupirks dviejų kambarių butą, tai mano, jog protinga kompensacijos suma sudarytų 250 000 Lt sumą, kurią ir prašė priteisti iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo P. P. 94 500 Lt kompensaciją, 266 Lt žyminio mokesčio ir 760 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovės J. Š. –B. naudai; kitoje dalyje ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės J. Š. –B. atsakovui P. P. 1 984 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų pagrindu teismas nustatė, kad šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo 1995 metų iki 2007 m. Pažymėjo, pagal ieškovės teiginius, minėtu šalių bendro gyvenimo laikotarpiu šalys įsigijo butą, (duomenys neskelbtini). Byloje esančios dovanojimo sutarties ir nekilnojamo turto registro duomenų pagrindu teismas nustatė, jog minėtą turtą atsakovas įgijo 2002 m. balandžio 26 d. dovanojimo sutarties pagrindu (turtą jam dovanojo A. P. ir V. J. , kurie minėtą butą įgijo iš varžytinių 1997 m. rugpjūčio 12 d. pagal teismo patvirtiną turto pardavimo iš varžytinių aktą). Teismas pažymėjęs, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prisidėjo prie šio buto pagerinimo šalių bendros jungtinės veiklos metu, sprendė, jog minėto turto nėra pagrindo pripažinti šalių bendros jungtinės veiklos rezultatu (CK 6.971 str.). Bylos duomenų pagrindu teismas taip pat nustatė, kad 2002 m. gegužės 15 d. ir 2005 m. spalio 19 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovo vardu buvo įsigytas turtas – žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), 67/128 dalys. Teismas pažymėjo, jog minėtu laiku šalys vedė bendrą ūkį, ir konstatavo, kad turtą šalys įsigijo bendrai. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu teismas nustatė, jog už minėtą sklypo dalį atsakovas sumokėjo 189 000 Lt (115000 Lt pagal 2005 m. spalio 19 d. sutartį, sutarties 2.1 p., ir 74 000 Lt pagal 2002 m. gegužės 15 d. sutartį, sutarties 3 p.). Nors atsakovas teigė, jog turtą jis įsigijo savo lėšomis, tačiau byloje nėra pateikta duomenų apie tai, jog atsakovas minėtų sutarčių sudarymo metu vienas būtų turėjęs pakankamas pajamas turtui įsigyti - todėl teismas sprendė, jog labiau tikėtina yra tai, kad minėtą turtą šalys įsigijo bendros jungtinės veiklos pagrindu, veikdamos kartu. Teismas pažymėjo, kad įnašu į bendrą veiklą laikytini ne tik piniginiai įnašai, bet ir profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.). Šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, todėl šiuo atveju įnašu laikytina ne tik piniginės lėšos, bet ir darbas bendram rezultatui pasiekti. Ieškovė teigė, jog kartu gyvendamos šalys ketino statytis namą, todėl būtent dėl to įsigijo žemės sklypą. Nors atsakovas tokias aplinkybes neigia, tačiau teismas, įvertinęs tai, jog 2005 metais, jau po to, kuomet buvo įsigytas žemės sklypas, šalys kreipėsi į teismą dėl leidimo įkeisti atsakovo vardu turimą butą, siekdamos gauti paskolą, kurią kaip nurodė teismui, ketino panaudoti namo statybai, sprendė, jog veikdamos bendros jungtinės veiklos pagrindu, šalys įsigijo žemės sklypą ir turėjo bendrą valią statytis namą. Tokiu būdu atsakovo vardu įsigyta dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažintina bendra daline šalių nuosavybe (CK 6.971 str.). Kadangi nei viena šalis nepateikė įrodymų, paneigiančių šalių įnašų lygių dalių principo, teismas sprendė, jog šalių dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (CK 6.970 str. 2 d.). Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovė siekia atidalinti savo dalį, priteisiant jai kompensaciją už savo dalį ir nurodė, kad minėto bendro turto vertė sudaro 837 576,38 Lt, tačiau šių savo argumentų nepagrindė įrodymais, todėl kompensacijos dydžio klausimą teismas sprendė, vadovaudamasis šalių piniginio įnašo suma (sumokėtos už turtą kainos suma - iš viso 189 000 Lt). Teismas nustatė, kad šalių bendra veikla nutrūko, nes šalys nustojo gyventi kartu, todėl sprendė, kad ieškovė pagrįstai siekia atidalinti savo dalį iš bendros nuosavybės. Teismas taip pat nustatė, jog šalių dalys yra lygios, todėl nusprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina kompensacijos suma už bendrą turtą lygi pusei sumokėtos už turtą kainos, t.y. 94 500 Lt.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas P. P. prašo:

- panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti;

- priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas;

- bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka;

- prijungti naujus įrodymus – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, paskolos sutartį, patvirtinančias, kad apeliantas turėjo asmeninių lėšų žemės sklypams įsigyti. Teigia, jog šių dokumentų nepateikė anksčiau, nes įrodinėjimo pareigą, ginčijant atsakovo nuosavybę, turėjo ieškovė, o ne atsakovas, tačiau teismui perkėlus įrodinėjimo naštą atsakovui, t. y. ieškovei nesugebėjus įrodyti, kad ji prisidėjo prie žemės sklypų įsigijimo, atsakovui tenka įrodinėti asmeninės nuosavybės turėjimą. Esant tokioms aplinkybėms, prašo pripažinti, kad minimų sutarčių pateikimo būtinybė atsirado vėliau.

Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Pasak apelianto, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad sklypų įsigijimui ieškovė būtų panaudojusi savo lėšas (prisidėjimas darbu neįmanomas), kad kartu su apeliantu būtų siekusi įsigyti žemės ūkio paskirties žemę (ieškovė teigia siekusi įsigyti žemės sklypą namo statybai), kad būtų naudojusi ir valdžiusi šį žemės sklypą – todėl teismas neturėjo jokio pagrindo žemės sklypo pripažinti bendros jungtinės veiklos rezultatu, vien dėl to, kad ieškovė ir atsakovas kurį laiką kartu gyveno.

2. Apelianto teigimu, teismas grubiai pažeidė tiek įrodinėjimą, tiek sprendimo surašymą reglamentuojančias imperatyvias teisės normas – nei sprendimo aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje nėra paminėtas nei vienas liudytojas, taip pat nei vienas rašytinis įrodymas, kurio pagrindu teismas padarė išvadą dėl bendro gyvenimo laikotarpio. Anot apelianto, bendro gyvenimo pradžia ir pabaiga turi esminę reikšmę šioje byloje. Pažymi, jog bylą nagrinėjant pirmą kartą, teismas nustatė, kad šalys kartu gyveno epizodiškai (tam tikrais laikotarpiais: nuo 1995 m. lapkričio iki 1996 m. rugsėjo; vėliau beveik dvejus metus šalys kartu negyveno - nuo 1996 m. iki 1998 m. balandžio; nuo 1998 m. balandžio pragyvenę mažiau nei metus, vėl nuo 1999 m. iki 2000 m. šalys buvo išsiskyrusios ir net nebendravo, nes ieškovė gyveno su kitu vyru) ir ilgiausiai nuo 2002 m. iki 2007 m. Aplinkybės dėl gyvenimo kartu laikotarpio ieškovė neskundė, apeliacinės instancijos teismas taip pat netikslino ir pripažino šį laikotarpį.

3. Apelianto manymu, šiuo atveju ieškovė ginčija jo nuosavybę, siekdama įrodyti dalinę nuosavybę, todėl pareiga įrodinėti tenka jai. Apeliantas teigia, kad žemės sklypai buvo įsigyti už jo asmenines lėšas: 1995 m. liepos 4 d. už 24 000 Lt jis pardavė asmenine nuosavybe turėtą butą; 1997 m. vasario 19 d. už 39 500 Lt pardavė jam dovanotą butą; 2006 m. balandžio 10 d. pardavė kitą butą už 74 000 Lt. Taip pat teigia, jog iki pažinties su ieškove apeliantas turėjo santaupų.

4. Teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais ir nesiaiškino reikšmingų aplinkybių, kurių nustatymas yra būtinas jungtinės veiklos konstatavimui, iš esmės pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų turinį, ir dėl to nebuvo atskleista bylos esmė bei jos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės. Mano, jog iš esmės buvo pažeista apelianto teisė į teisminę gynybą, todėl bylą apeliacinės instancijos teisme, siekiant užtikrinti visa apimtimi civilinio proceso principų įgyvendinimą, tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka;

Atsiliepimas

Atsiliepimų į atsakovo apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantas P. P. nagrinėjamoje byloje pareiškė prašymą prijungti naujus rašytinius įrodymus – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, paskolos sutartį, apelianto teigimu, patvirtinančias, kad jis turėjo asmeninių lėšų žemės sklypams įsigyti. Teigia, jog šių dokumentų nepateikė anksčiau, nes įrodinėjimo pareigą, ginčijant atsakovo nuosavybę, turėjo ieškovė, o ne atsakovas, tačiau teismui perkėlus įrodinėjimo naštą atsakovui, t. y. ieškovei nesugebėjus įrodyti, kad ji prisidėjo prie žemės sklypų įsigijimo, atsakovui tenka įrodinėti asmeninės nuosavybės turėjimą. Esant tokioms aplinkybėms, prašo pripažinti, kad minimų sutarčių pateikimo būtinybė atsirado vėliau.

CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad duomenų apie jo turėtas asmenines lėšas žemės sklypams įsigyti jis negalėjo pateikti anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kadangi atsikritimų į ieškinį pozicija buvo paremta ir tokiomis aplinkybėmis, jog nekilnojamojo turto objektą – 67/128 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo iš savo asmeninių lėšų 2002 m. gegužės 15 d., už sklypo dalį sumokėjęs 74 000 Lt ir 2005 m. spalio 19 d. už sklypo dalį sumokėjęs 115 000 Lt (210 b. l., 1 t.), jau pirmosios instancijos teisme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis buvo privalu įrodinėti jų atsiradimo šaltinius (lėšų kilmę). Teiginiai, kad tokių duomenų pateikimo būtinumą sąlygojo neva teismo įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovui, t.y. ieškovei nesugebėjus įrodyti, kad ji prisidėjo prie žemės sklypų įsigijimo, atsakovui tenka įrodinėti asmeninės nuosavybės turėjimą ar dėl apeliantui iš dalies nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo, šiuo atveju patvirtina tik pačios ginčo šalies neapdairų, nesąžiningą kitos proceso šalies atžvilgiu, dar daugiau, aiškiai prieštaraujantį CPK 142 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų bei CPK 226 straipsnio nuostatoms, elgesį. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl šios instancijos teisme pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) ir turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei juos pagrindžiantys įrodymai. Taigi teisėjų kolegija dėl pastarųjų apelianto prašomų prijungti įrodymų sprendžia, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, todėl netenkina apelianto prašymo prijungti naujai teikiamus įrodymus.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantas P. P. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, jo teigimu, bylą nagrinėjęs teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais ir nesiaiškino reikšmingų aplinkybių, kurių nustatymas yra būtinas jungtinės veiklos konstatavimui, iš esmės pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų turinį, ir dėl to nebuvo atskleista bylos esmė bei jos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, taip pat mano, jog iš esmės buvo pažeista apelianto teisė į teisminę gynybą. Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl nesusituokusių asmenų kartu gyvenant įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu priteisė iš atsakovo P. P. 94 500 Lt kompensaciją ieškovės J. Š. –B. naudai, konstatavęs, jog 2002 m. – 2005 m. šalys vedė bendrą ūkį ir nusprendęs, kad turtas (žemės sklypai) buvo įgytas jų bendrai.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas savo apeliaciniu skundu, be kita ko teigia, kad teismas grubiai pažeidė tiek įrodinėjimą, tiek sprendimo surašymą reglamentuojančias imperatyvias teisės normas – pasak jo nei sprendimo aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje nėra paminėtas nei vienas liudytojas, taip pat nei vienas rašytinis įrodymas, kurio pagrindu teismas padarė išvadą dėl bendro gyvenimo laikotarpio. Anot apelianto, bendro gyvenimo pradžia ir pabaiga turi esminę reikšmę šioje byloje. Pažymi, jog bylą nagrinėjant pirmą kartą, teismas nustatė, jog šalys kartu gyveno epizodiškai (tam tikrais laikotarpiais: nuo 1995 m. lapkričio iki 1996 m. rugsėjo; vėliau beveik dvejus metus šalys kartu negyveno - nuo 1996 m. iki 1998 m. balandžio; nuo 1998 m. balandžio pragyvenę mažiau nei metus, vėl nuo 1999 m. iki 2000 m. šalys buvo išsiskyrusios ir net nebendravo, nes ieškovė gyveno su kitu vyru) ir ilgiausiai nuo 2002 m. iki 2007 m. – ieškovė aplinkybės dėl gyvenimo kartu laikotarpio neskundė, apeliacinės instancijos teismas taip pat netikslino ir pripažino šį laikotarpį.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, vadovavosi ieškovės paaiškinimais; aplinkybe, jog šalys yra susilaukę 2003 m. dukros; liudytojų parodymais (teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti bylos lapai su liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis - 28 b. l., 2 .t). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės J. Š. ieškinys dėl jungtinės veiklos rezultato padalijimo ir 250 000 Lt priteisimo iš atsakovo P. J. , panaikino ir bylą šioje dalyje perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taigi nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas netikslino gyvenimo kartu laikotarpio ir pripažino šį laikotarpį.

Atsakovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat teigia, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovė būtų sklypų įsigijimui panaudojusi savo lėšas (prisidėjimas darbu neįmanomas), kad kartu su apeliantu būtų siekusi įsigyti žemės ūkio paskirties žemę (ieškovė nurodo siekusi įsigyti žemės sklypą namo statybai), kad būtų naudojusi ir valdžiusi šį žemės sklypą – todėl teismas neturėjęs jokio pagrindo žemės sklypo pripažinti bendros jungtinės veiklos rezultatu, vien dėl to, kad ieškovė ir atsakovas kurį laiką kartu gyveno.

Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; ir kt.). Nors vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos, sukuriant bendrą turtą įrodymų, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos dalyvių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, bei, kaip minėta, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad šalys savo veiksmais bei piniginėmis lėšomis siekė sukurti, naudoti ir valdyti bendrąją dalinę nuosavybę, tarp šalių susiklostė partnerystės santykiai. Teisėjų kolegija su šalių santykių kaip jungtinės veiklos kvalifikavimu visiškai sutinka.

Byloje esančioje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartyje pažymima, kad pareiškėjai P. J. ir J. Š. prašo leisti įkeisti jiems priklausantį butą, kadangi imama paskola (namo statybai), siekiant pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas ir yra būtina įkeisti butą paskolos užtikrinimui (25 b. l., 1 t.). Šios faktinės aplinkybės paneigia apelianto teiginį, jog tik ieškovė nurodo siekusi įsigyti žemės sklypą namo statybai.

Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo, sprendžia, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str.), todėl nespręstinas jų paskirstymo klausimas (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovui P. P. dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (60-63 b. l., 2 t.). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ši žyminio mokesčio suma iš jo priteistina valstybei (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio procerso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 535 Lt (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt penkis litus) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Artūras DriukasDonatas ŠernasEgidija Tamošiūnienė