Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. T. (buvusi pavardė V.) buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista:

pagal BK 163 straipsnį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant (idealios nusikaltimų sutapties atveju) ir iš dalies sudedant, paskiriant L. T. (V.) subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridėta 2016 m. gegužės 17 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirtos ir pilnai nesumokėtos baudos dalis, tai yra 1507,68 eurai, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 1507,68 eurų bauda. Paskirtą baudą nuteistoji įpareigota sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant L. T. visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką auklėti ir prižiūrėti savo nepilnametę dukrą G. U., rūpintis jos sveikata, išlaikyti ją bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūros vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

2019 m. rugsėjo 19 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nutartimi buvo patikslinta Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, įterpiant į ją naują - 7-ąją pastraipą, ją išdėstant taip:

„Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti L. T. (buvusi V.) ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. T. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad ji piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo vaiką, dėl ko jos mažametei dukrai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas šiomis aplinkybėmis:

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atnaujinus įrodymų tyrimą, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir pašalinti prieštaravimus tarp proceso dalyvių parodymų, buvo nutarta apklausti ekspertes S. S., D. P., taip pat, išklausyti L. T. pateiktus garso įrašus.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistosios L. T. apeliacinis skundas atmetamas.

9. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teisme ištirtais įrodymais, taip pat, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. T. pripažino kalta padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, 163 straipsnyje, tačiau, netinkamai kvalifikavo L. T. veiką, kas turėjo įtakos priimamo procesinio sprendimo teisėtumui, dėl ko, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

12. Apeliaciniame skunde nesutinkama su kaltinime nurodyta nusikaltimo padarymo vieta ir laiku, nurodant, kad šios faktinės aplinkybės nėra detalizuotos. Kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja kaltinamojo akto turiniui, todėl yra atmestini. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl prieštaringai nurodyto veikos padarymo laiko ir vietos, visų pirma pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-42-942/2016). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą bylos medžiagą būtų svarbios veikos kvalifikavimui, tačiau būtų nenurodytos ar neteisingai nurodytos kaltinamajame akte, nėra. Teismų praktikoje taip pat pasitaiko, kad kaltinamajame akte nedetalizuoti nusikaltimo darymo laikas, vieta, kai kurios kitos faktinės aplinkybės, bet tai nelaikoma absoliučia kliūtimi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kai kuriais atvejais tiesiog neįmanoma nustatyti daugiau ar mažiau tikslų nusikaltimo padarymo laiką ar vietą.

13. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju kaltinime tinkamai nurodytos inkriminuotų nusikaltimų sudėtį apibūdinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad kaltinime aiškiai nurodyta, jog jai inkriminuotas nusikalstamas veikas L. T. padarė laikotarpiu nuo 2013 m. pavasario iki 2017 m. liepos 13 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, adresu: (duomenys neskelbtini), ir kitose ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytose vietose. Nors L. T. apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad nukentėjusioji apie smurtą 2015, 2016 ir 2017 metais nenurodo, išskyrus vieną atvejį 2017 m. gegužės mėnesio viduryje, tačiau pažymėtina, kad L. T. buvo nuteista už sistemingą psichologinio ir fizinio smurto naudojimą, emocinė nepriežiūrą, kuri truko tam tikrą laiko tarpą ir šių veiksmų visumą nulėmė BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus padarinius – sveikatos sutrikdymą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo mastą galėjo lemti ir mažametės tėvo netinkamas elgesys, tačiau, kaip nurodyta 2017 m. gruodžio 12 d. -28 d. ekspertizės akte, nukentėjusioji patvirtino, kad šis smurto epizodas buvo seniai, kai jai buvo 4-5 metai, ir pati tiriamoji reikšmės šiam epizodui nesuteikia. Pažymėtina ir tai, kad 2018 m. gegužės 17 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, dalyvaujant gynėjui advokatui V. Tučkui, nuteistoji L. T. pati patvirtino, kad kaltinimas jai suprantamas, ji ir jos gynėjas pastabų, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir dėl to suvaržytos kaltinamosios teisės į gynybą bei kokie nors kaltinimo trūkumai kliudys teisingai išnagrinėti bylą, nepareiškė. Pažymėtina ir tai, kad L. T., apklausta pirmosios instancijos teisme, davė pakankamai išsamius parodymus, apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, liko prie tos pačios savo pozicijos, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nenurodydama iš esmės jokių naujų aplinkybių. Be to, tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme paduodant apeliacinį skundą ir teikiant paaiškinimus, nesuvaržant teisės į gynybą, apeliantė gebėjo kartu su gynėju ne tik tinkamai pasiruošti šios bylos procesui, bet ir gintis nuo jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Byloje esantys duomenys rodo, kad tiek L. T., tiek jos poziciją atstovavusiam gynėjui pareikšto kaltinimo esmė buvo aiški, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad toks kaltinimas suvaržė L. T. teisę gintis, taip pat trukdė teisingai nagrinėti bylą teisme. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad kaltinime nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išdėstytos taip, kad abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą nekyla. Nors nukentėjusioji apklausos metu negalėjo konkretizuoti laikotarpio ir vietos, kur ir kada L. T. prieš ją smurtavo, pažymėtina, kad smurtą šeimoje G. U. kentė pakankamai ilgą laikotarpį, todėl natūralu, kad tiksliai nurodyti konkrečių datų, kada mama L. T. prieš ją smurtavo, ji negalėjo. Kita vertus, kaip matyti iš G. U. apklausos protokolo, ji, kiek prisiminė, nurodė metus ir vietas, kada mama ją mušė, nurodydama, kad pradėjus eiti į mokyklą mama ją mušė per įvairias kūno vietas vadovėliu.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas, nepagrįstas, grįstas prielaidomis ir spėjimais. Priešingai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus atskirai ir jų visumą, palygino juos tarpusavyje bei padarė pagrįstas išvadas dėl L. T. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, 163 straipsnyje.

15.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

15.2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant L. T. kaltės klausimus, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei juos vertinant, padaryta nebuvo. Visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra ganėtinai išsamiai aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad L. T. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

15.3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei atmetė nukentėjusiosios G. U. 2018 m. rugpjūčio 1 d. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokių procesinių pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nesivadovauti ar abejoti nukentėjusiosios G. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta. Byloje esančiais įrodymais – nukentėjusios G. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat, pirminiais liudytojų S. Š., J. Š. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais – ekspertizės aktais ir kita bylos medžiaga - nustatyta, kad L. T. piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo vaiką, dėl ko jos mažametei G. U. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, paneigiant nuteistosios L. T. ir nukentėjusios G. U. teisiamojo posėdžio metu iškeltą versiją, jog mažametė tyčia apkalbėjo nuteistąją ir prieš ją nei fizinis nei psichologinis smurtas naudotas nebuvo.

15.5. Kaip matyti, visuose aukščiau paminėtuose dokumentuose, G. U. nuosekliai teigė, kad mama prieš ją smurtavo tiek fiziškai, tiek emociškai. Ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti G. U. paaiškinimai tiek apklausose, tiek kitose institucijose buvo nuoseklūs, nekintantys, papildantys vieni kitus, neprieštaraujantys tarpusavyje. Be to, priešingai nei nurodo nuteistoji tai, kad G. U. patyrė fizinį ir emocinį smurtą, kuris nulėmė nesunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina ne tik aukščiau paminėti nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir kita bylos medžiaga. 2017 m. gruodžio 12 d. – 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad L. V. veiksmai G. U. atžvilgiu turi reikšmingą poveikį jos asmenybės raidai ir psichikos būsenai (jai konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su byloje nagrinėjamais įvykiais - motinos L. V. psichologiniu ir fiziniu smurtu, emocine nepriežiūra). G. U. nustatytas sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, nes konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8 trunkantys ilgiau nei 10 dienų. G. U. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti. G. U. parodymai vertinami kaip realistiški, duoti remiantis asmenine patirtimi. G. U. daugiau dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir teismo posėdyje bei duoti parodymus nerekomenduojama. Abejojama, kad ji galėtų duoti išsamesnius parodymus, nei davė iki šiol, juolab, kad parodymus ji duoda apie šeimos narį (1 t., b. l. 80-88).

15.6. Nukentėjusios G. U. pirminius parodymus apie jos atžvilgiu naudotą smurtą patvirtina ir kartu gyvenusios prosenelės – S. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Iš liudytojos S. Š. 2017 m. liepos 20 d. parodymų matyti, kad maždaug nuo 2013 m. pavasario L. V. vartojo psichologinį smurtą prieš savo dukrą: žemino, įžeidinėjo, dukrą vadindama netikša, debile, durne, sakydavo, kad ji nieko nepasieks, kad jos vieta prie konteinerio ir pan. Fizinį smurtą prieš dukrą L. V. pradėjo naudoti maždaug nuo 2015 m., kuomet jai užeidavo pykčio priepuoliai, ji būdavo be nuotaikos ir visą pyktį išliedavo ant vaiko, savęs nevaldydavo, o ypač pastaruoju metu. L. V. išprovokuodavo net ir tai, jei dukra paprašydavo mamos paaiškinti kaip atlikti namų darbus ir pan. L. V. savo dukrą tampydavo už plaukų, rankomis mušdavo per galvą, nugarą, veidą, suėmusi abiem rankomis purtydavo. Kartais likdavo žymės- paraudimai ant vaiko kūno ar išpeštų plaukų sruoga. G. U. skųsdavosi, kad skauda sumuštas vietas, galvą (1 t., b. l.101-102). Liudytojas J. Š. 2017 m. rugpjūčio 7 d. apklausos metu taip pat parodė, kad L. V. su savo dukra G. U. elgėsi grubiai, vadindavo negražiais, įžeidžiančiais žodžiais, žemino ją. L. V. ant jos šaukdavo, kalbėdavo su ja pakeltu tonu. Daugiausiai su dukra ji konfliktuodavo virtuvėje, kur G. U. ruošdavo pamokas. Mergaitė verkdavo, tekdavo ir jam įsikišti - raminti L. V., nes ji tokiu riksmu traumuodavo vaiką. Dukra jos bijojo, verkdavo, drebėdavo. Ne kartą L. V. savo dukrą tampė už plaukų (1 t., b. l. 113-114). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi aukščiau paminėti duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, kad L. T. sistemingai, piktnaudžiaudama tėvų valdžia, gniuždydavo savo dukrą emociškai, ją įžeidinėdavo, taip pat, vartodavo fizinį poveikį, kuris mažametei nukentėjusiajai sukeldavo skausmą, baimę, nesaugumo pojūtį.

16. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nukentėjusioji G. U., tiek liudytojai J. Š. ir S. Š. teisiamojo posėdžio metu duodami parodymus savo poziciją pakeitė. Nukentėjusioji 2018 m. rugpjūčio 1 d. įvykusiame teisiamajame posėdyje parodė, kad mamą ji apkalbėjo įtakojama vyresnių draugų, norėdama daugiau laisvės. Apie mamos elgesį buvo primelavusi ir prosenelei. Iš tikro mama jos niekada neskriaudė, nenaudojo jokio smurto jos atžvilgiu ir nevadino negražiais žodžiais. Atitinkamai ir liudytojai J. Š. ir S. Š. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes buvo paveikti nukentėjusiosios melo. Iš tiesų, nematė, kad nuteistoji būtų smurtavusi prieš dukrą, o visas aplinkybes nurodė pagal G. U. pasakojimus. S. Š. patvirtino, kad G. U. jai prisipažino, kad dėl mamos naudojamo smurto jos atžvilgiu ji viską išgalvojo nenorėdama su mama vykti į užsienį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus laikė nepatikimais bei vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais. Teismas teisingai akcentavo, kad J. Š. ir S. Š. gyveno kartu su nukentėjusiąja ir jie patys matė visą situaciją. Analizuojant minėtų liudytojų parodymus, taip pat, akivaizdu, kad liudytojai papasakojo savo asmeninius potyrius ir stebėtus mamos ir dukros santykius, todėl liudytojos S. Š. iškelta versija, kad ji tik atpasakojo mažametės jai išdėstytas aplinkybes, vertinama kaip siekis padėti išvengti L. T. baudžiamosios atsakomybės. Nors tiek J. Š., tiek S. Š. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad jų parodymai buvo įtakoti tyrėjos, tačiau apklausta D. T. šias aplinkybes visiškai paneigė. Tyrėja teigė, kad apklausos protokolai buvo surašyti iš liudytojų duodamų parodymų, jie šiuos protokolus perskaitė ir pasirašė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojai J. Š. ir S. Š. nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl keičia viso ikiteisminio tyrimo metu duotus nuoseklius parodymus dėl įvykio aplinkybių, o nurodytosios priežastys, kad mažametė juos įtikino, kad prieš ją mama naudodavo smurtą, tokiomis nelaikytinos. Mažai tikėtina, kad kartu gyvenę asmenys būtų įtikinti mažametės apie jos atžvilgiu naudotą smurtą, jei šių epizodų patys nebūtų stebėję. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, G. U. nuosekliai tvirtino, kad buvo fiziškai ir emociškai skriaudžiama, tokias aplinkybes ji nurodė ne tik iš karto po konflikto su mama, po kurio persikėlė gyventi pas prosenelę, bet ir vėliau - 2017 m. gruodžio 12 d., kuomet buvo atliktas psichologinis tyrimas. Be to, kaip jau minėta aukščiau, ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kita byloje surinkta medžiaga – ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad G. U. buvo sutrikdyta sveikata, kuria iš esmės patvirtinami ir G. U. parodymai dėl fizinio ir emocinio smurto naudojimo jos atžvilgiu. Nors liudytoja S. Š., pakeisdama savo pirminius parodymus teisme nurodė, kad buvo įtakota nukentėjusios pasakojimų, dėl ko davė tikrovės neatitinkančius parodymus, tačiau, analizuojant S. Š. parodymus matyti, kad ji nurodo pati mačiusi nuteistosios netinkamo elgesio proveržius. Tuo labiau, kad iš ikiteisminio tyrimo chronologijos matyti, kad S. Š., dar prieš apklausiant nukentėjusiąją, davė parodymus, kuriuose detaliai nurodyti panaudoto smurto atvejai. Pažymėtina, kad S. Š. apie prieš proanūkę naudotą smurtą nurodė ne tik šiame ikiteisminiame tyrime, bet ir 2017 m. lapkričio 24 d. įvykusios psichiatro konsultacijos metu, kur kreipėsi dėl didelio G. U. nervingumo. S. Š. gydytojui nurodė, kad motina nuo mažens naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, mergaitei niekada nerodė dėmesio, meilės, atstumdavo (1 t., b. l. 81). Akivaizdu, jog tik pats asmuo dalyvavęs įvykiuose gali taip tiksliai ir nuosekliai nurodyti tas aplinkybes, kurias jis žino, ir ne viename proceso veiksme tiksliai atkartoti. Atitinkamai ir J. Š., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad ne tik asmeniškai girdėjo, jog ant nukentėjusiosios buvo šaukiama, bet ir kelis kartus ramino J. T.. Abu liudytojai nurodė matę ne tik L. T. pykčio proveržius, kurie buvo nukreipti prieš mažametę dukrą, bet ir nukentėjusiosios reakciją – G. U. verkė, drebėdavo. Kartu pažymėtina, kad G. U., 2018 m. sausio 5 d. teikdama paaiškinimą, nurodė, kad ji nori gyventi su mama, nes mano, jog ten bus geriau (nes mama bus atlaidesnė, leis į lauką, nes ją myli). Visgi, net ir 2018 m. sausio 5 d. G. U. apie tai, kad melavo duodama parodymus nenurodė. Norą grįžti mama ji siejo su pasikeitusiu mamos elgesiu.

17. Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2018 m. rugpjūčio 1 d. duodama parodymus apylinkės teisme G. U. buvo nenuosekli, o būtent: 2018 m. sausio 29 d. G. U. paaiškinime nurodė, kad melavo, jog mama prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Melavo, nes ją primokino promočiutė. Visgi, 2018 m. rugpjūčio 1 d. teisiamojo posėdžio metu G. U. nurodė, kad ji pati melavo prosenelei, kad mama ją muša, teigė, kad viską sugalvojo pati, įtakota draugų. Be to, teisiamojo posėdžio metu G. U. nurodė, kad buvo sugalvojusi pas močiutę pagyventi tik kelias savaites, tačiau, kaip matyti iš 2017 m. gruodžio mėnesio ekspertizės akto, G. U. net ir praėjus 5 mėnesiams teigė, kad su mama nenori taikytis. Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad ji melavo ir apie tėvo naudotą smurtą, nors tokio melo prasmės mažametė apskritai nepagrindė. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. U. retai bendraudavo su tėvu, todėl jai nebuvo jokio pagrindo meluoti apie tėvo naudotą smurtą. Paminėti duomenys leidžia spręsti, kad nuo 2018 m. sausio 29 d. paaiškinimus, o vėliau ir parodymus teisiamojo posėdžio metu G. U. davė siekdama padėti nuteistajai išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ji grįžo gyventi kartu su nuteistąja. Pažymėtina, kad pati L. T. pripažino, kad, net ir esant draudimams, ji siekė bendrauti su nukentėjusiąja, 2018 m. sausio 29 d. ji kartu su dukra atvyko į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kur G. U. surašė paaiškinimą dėl tariamai melagingų parodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. U. parodymų pakeitimo aplinkybes siejo su tuo, jog pablogėjo nukentėjusiosios prosenelės sveikata, dėl ko ji bijojo, jog gali būti palikta be priežiūros ir atsidurti vaikų namuose. Tuo labiau, kad ir 2017 m. atliktame ekspertizės akte buvo nurodyta, kad papildomai apklausti nukentėjusiąją nėra pagrindo, kadangi jos parodymai yra nuoseklūs, be to, jos parodymus gali įtakoti ir tai, kad jie yra duodami prieš savo šeimos narį, kas nagrinėjamu atveju ir įvyko. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017 m. gruodžio 20 d. S. Š. buvo paguldyta į ligoninę. Tuo tarpu, praėjus neilgam laiko tarpui, 2018 m. sausio 29 d. buvo gautas nukentėjusiosios paaiškinimas, kuriame ji nurodė išsigalvojusi visas aplinkybes. Nors skunde nuteistoji nurodo, kad G. U. pakeitė savo parodymus, nes suprato, kad elgiasi netinkamai, nustojo bendrauti su draugais, pasikeitė jos vertybės, tačiau paminėtos aplinkybės vertinamos kritiškai, kadangi toks laiko tarpas yra akivaizdžiai per trumpas, jog būtų galima teigti, kad G. U. pakeitė savo vertybes. Be to, nukentėjusiosios draugė L. V. apklausos metu nurodė, kad su nukentėjusiąja bendravo iki 2018 m. kovo mėnesio. Toks staigus nuomonės pasikeitimas neabejotinai buvo įtakotas nenumatytų aplinkybių, ką patvirtina ir teismo medicinos psichologijos ir psichiatrijos ekspertų atlikti nukentėjusiosios psichologiniai tyrimai, kurių rezultatai aptariami žemiau.

18. Nuteistoji teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad dukra ją apkalbėjo iš pykčio todėl, kad dukros daug kur neleisdavo, liepdavo mokytis, drausmindavo ją, dukrai neigiamą poveikį darė ir netinkama vyresnių draugų įtaka, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais nesirėmė. Kaip jau minėta aukščiau, aplinkybės apie tai, kad G. U. melavo apie tai, kad prieš ją buvo fiziškai ir psichiškai smurtavo, paneigtos byloje esančių ir aukščiau aptartų įrodymų visetu – nukentėjusiosios G. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais nuosekliais paaiškinimais, liudytojų S. Š. ir J. Š. parodymais, ekspertizės aktais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. Tuo tarpu L. T. parodymų nepatvirtina jokia objektyvi bylos medžiaga, be to, jos parodymai nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu L. T. nurodė, kad konfliktas tarp jos ir dukros kilo dėl to, kad dukra pareiškė norą vykti pas savo draugę į kaimą, tačiau, jai paprieštaravus, tarp jų įvyko konfliktas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde L. T. nurodė naujas konflikto kilimo priežastis – ji perskaitė jos telefone esančias žinutes. Be to, nuteistoji apeliaciniame skunde pažymi, kad G. U. teiginys, jog į ją buvo mestas batelis, taip pat yra melagingas, visgi, teisiamojo posėdžio metu nuteistoji pripažino, kad, būnant parduotuvėje, dukra supykusi, kad nėra tokių batų kokių ji nori, atsisakė matuotis ir iš to įkarščio šveitė batą į ją. Tuo tarpu L. T. iš to bato „paleido jai atgal“. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad L. T. santykiai su dukra buvo geri, ką neva patvirtina ir duomenys apie šeimos išvykas, visgi šios aplinkybės L. T. atsakomybės nešalina. Nukentėjusioji G. U. patvirtino, kad iš tiesų su mama vykdavo į Druskininkus, prie ežero, tačiau ir poilsio metu, tarp jų vykdavo konfliktai, mama rėkdavo. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai kritiškai vertino nuteistosios vyro L. T. parodymus. Nors minėtas liudytojas nurodo, kad L. T. gerai sutarė su dukra, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad šeima kartu gyveno apie savaitę laiko, todėl toks laiko tarpas buvo per trumpas įvertinti egzistuojančius mamos ir dukros santykius.

19. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti Teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės aktų Nr. 103MS-200/2017 ir Nr. 103MS-18/2019 ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių S. S. ir D. P. pateiktų išvadų ir paaiškinimų teisingumu. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės buvo paskirtos ikiteisminio tyrimo teisėjo ir bylą nagrinėjančio teisėjo nutartimis, jos atliktos eksperčių, esančių ekspertų sąrašuose. Tyrimas atliktas Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje dalyvaujant ekspertams ir nukentėjusiajai. Byloje nėra jokių duomenų, kad ekspertizės atliktos netinkamai, ekspertizės aktuose yra atsakyta į užduotus klausimus, ekspertizės aktai yra aiškūs, išsamūs, papildantys vienas kitą, jų išvados neprieštarauja ankstesnėms ekspertizėms ir kitai bylos medžiagai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrijos, teismo psichologines ekspertizes atlikusių eksperčių kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtuose ekspertizės aktuose pateiktomis išvadomis, kadangi netikėti nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia L. T., kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų visumos, nėra pagrindo. Neabejotina, jog nukentėjusioji G. U. pasakodama apie įvykius šeimoje, kai prieš ją buvo smurtaujama, atskleidė savo asmeninę patirtį gyvenant su motina, pasireiškusia neadekvačių tariamai auklėjimo priemonių taikymu. Ekspertės nenustatė veiksnių, dėl kurių nebūtų galima tikėti G. U. 2018 m. rugpjūčio 1 d. apklausos metu duotais parodymais. Ekspertės nurodo, kad nors G. U. neigia kada nors patyrusi smurtą, teigia melavusi, tačiau į tikslinančius klausimus reaguoja susierzinimu ir nenoru detalizuoti. Visos ekspertizės metu tiriamoji išlieka susikausčiusi, įsitempusi, niūrios ir nekintančios nuotaikos. Tuo tarpu 2017 m. gruodžio mėnesį atliktame tyrime ekspertės nurodo stebinčios pakankamą nuotaikos foną, adekvačias emocijas, į klausimus G. U. atsako pakankamai išsamiai, aiškiai. 2018 m. atliktos ekspertizės metu, kurios tikslas buvo įvertinti skirtingus nukentėjusiosios parodymus, taip pat buvo stebimas aktyvus emocijų išgyvenimų slopinimas. Ekspertizės metu išryškėjo kraštutiniai tiriamosios vertinimai (mamos idealizavimas ir prosenelės nuvertinimas), kurių ji nepaaiškina, taip pat, jie neatitinka ir kitų liudytojų parodymų apie nukentėjusiosios apsunkintą santykį su mama. Taip pat, ekspertizės akte nurodomos ir galimos priežastys, dėl kurių G. U. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus – pablogėjus prosenelės sveikatai, nukentėjusioji pradėjo jausti nerimą dėl to, kas jos laukia, ėmė bijoti gresiančio gyvenimo vaikų globos namuose, nors ir buvo laikinai apgyvendinta tėvo šeimos namuose, tačiau ten jautėsi nepageidaujama. Teisėjų kolegija pritaria ekspertų nuomonei, kad būtent šios priežastys lėmė pasikeitusius nukentėjusiosios parodymus. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad 2018 m. atliktame ekspertizės akte nėra duomenų apie šiuo metu konstatuojamus psichikos sutrikimus, visgi, pažymėtina, kad ekspertai nustatė, kad ekspertizės metu pateikti nukentėjusios paaiškinimai neatitinka emocinių jos išgyvenimų, kuriuos ji aktyviai slopina ir neigia. Nepaisant sąmoningo tiriamosios geros būklės demonstravimo ir aktyvaus emocijų slopinimo, elgesio ir pasisakymų kontroliavimo, jos psichikos būsenoje išlieka emocijų sutrikimo simptomai, tačiau šiuo metu nepakanka objektyvių duomenų emocijų sutrikimo diagnozei pagrįsti. Tokiu būdu ekspertai nurodė, kad būtina atlikti papildomus tyrimus, siekiant tinkamai įvertinti G. U. psichinės sveikatos būklę. Negana to, neabejojama, kad neigiamas byloje tiriamų įvykių poveikis nukentėjusiosios raidai išryškės ateityje, jei nebus užtikrinta saugi, nesmurtinė G. U. gyvenamoji aplinka. Nors G. U. teigė, kad prieš ekspertizės atlikimą ji pasidomėjo, kaip įtikinamiau meluoti, tačiau plačiau šios informacijos paaiškinti negalėjo. Teismas abejoja tokiais nukentėjusiosios teiginiais. Visgi, ekspertėms – aukštos kvalifikacijos psichiatrijos/psichologijos mokslų profesionalėms, susipažinusioms su tyrimui pateikta bylos medžiaga ir betarpiškai atlikusioms nukentėjusiosios psichologinės būklės tyrimą, visiškai pakako duomenų išvadai, kad G. U. sveikata sutriko būtent dėl motinos psichologinio ir fizinio smurto, emocinės nepriežiūros.

20. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, (duomenys neskelbtini) psichologinės tarnybos 2010 m. rugpjūčio 24 d. dienos pažymos, kuriose nurodoma, kad G. U. kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų nėra, žinios, mokėjimai, įgūdžiai ir gebėjimai atitinka amžiaus normas, nepaneigia ekspertizės išvadų. Pažymėtina, kad G. U. kalbos ar kiti komunikaciniai sutrikimai niekada nebuvo nustatyti, tuo tarpu duomenų, kad (duomenys neskelbtini) psichologinė tarnyba būtų vertinusi nukentėjusiosios emocijas, byloje nėra. Be to, neatmetama galimybė, kad nukentėjusiajai nustatytas sveikatos sutrikdymas atsidaro po šios tarnybos atlikto vertinimo.

21. Aptartų duomenų kontekste nekyla abejonių, kad nuteistoji L. T. tyčia smurtavo prieš mažametę dukrą G. U., ją psichiškai gniuždė, taip ją traumuodama tiek fiziškai, tiek psichologiškai. L. T. apeliacinio skundo argumentai, jog ji nėra kalta dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Pagrindo nuteistosios L. T. kaltės klausimu daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija nenustatė.

22. Kartu pažymėtina, kad nuteistoji skunde teigia, kad paauglės G. U. opozicinis, maištaujantis, prieštaraujantis nustatytoms taisyklėms elgesys, siekis amžiaus neatitinkančios laisvės, išprovokavo griežtus L. T. kaip motinos drausmės reikalavimus, dėl ko ji tėvų valdžią naudojo pagal dukros gerovę. Bylos duomenys patvirtina, kad G. U. susiduria su individualiais psichologiniais sunkumais, dėl ko jos elgesio korekcija reikalauja ypatingos priežiūros. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto. Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai. Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje, įvertinus bylos duomenis ir svarbą apsaugoti vaiko interesus, nėra pagrindo sutikti, kad nuteistoji savo veiksmus suvokė tik kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo dukrą paauglystės laikotarpiu, siekdama, kad jos dukra lankytų mokyklą, mokytųsi, neįgytų žalingų įpročių, kad jos elgesiui nedarytų įtakos neatsakingi draugai ir pan., kadangi byloje nustatyti vaiko mušimo faktai neabejotinai peržengia teisėtos motinos valdžios panaudojimo ribas.

23. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Šioje byloje L. T. buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant (idealios nusikaltimų sutapties atveju) ir iš dalies sudedant, paskiriant L. T. (V.) subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams. Tokiu būdu, apylinkės teismas kvalifikuodamas L. V. padarytą nusikalstamą veiką (nesunkus mažamečio šeimos nario sveikatos sutrikdymas) nepagrįstai ją vertino kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, paskirdamas už kiekvieną iš jų atitinkamo dydžio bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu asmens padarytoje veikoje yra pagrindinis ir kvalifikuojantis ar keli tą veiką kvalifikuojantys požymiai, veika kvalifikuojama pagal tą atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio dalį, kuri numato patį sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti visi byloje nustatyti padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai. Padarytos veikos gali būti vertinamos kaip keli nusikaltimai tik tada, kai padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. kai atskiros veikos padaromos skirtingu laiku. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. T. sukelti padariniai – mažamečio šeimos nario nesunkus sveikatos sutrikdymas - padaryti viena veika, todėl negalėjo būti kvalifikuota kaip nusikaltimų daugetas. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. L. T. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktą, paliekant jai skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą paskirtą bausmę. L. T. padarytas nusikaltimas dėl dukters G. U. nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai) ir nusikaltimas dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis bei pareigomis (BK 163 straipsnis), sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl už juos paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, kaip tai numato BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 330 straipsniu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

L. T. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį pakeisti:

L. T. padarytą veiką, kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus ir paskirti laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šiuo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant (idealios nusikaltimų sutapties atveju) ir iš dalies sudedant, paskiriant L. T. (V.) subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, L. T.pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus ir pagal BK 163 straipsnį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jai subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridėti 2016 m. gegužės 17 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirtos ir pilnai nesumokėtos baudos dalį, tai yra 1507,68 eurai, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams ir 1507,68 eurų baudą.

Likusią Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.