Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1-421/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-14
Bylos Nr.: 2A-1-421/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: viešosios įstaigos ,,Teleradijo kompanija Hansa“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“, ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, akcinei bendrovei ,,Lietuvos telekomas“

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
29.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1/2014Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 29.4; 44.2.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovo atstovams T. L., M. P.,atsakovo atstovams R. R., advokatui D. P.,LR Ryšių reguliavimo tarnybos atstovei A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos ,,Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-625-34/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui viešajai įstaigai ,,Teleradijo kompanija Hansa“, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, akcinei bendrovei ,,Lietuvos telekomas“ dėl pažeistų teisių gynimo, iškeldinimo ir nuostolių atlyginimo bei atsakovo priešieškinį ieškovui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, trečiajam asmeniui AB ,,Lietuvos telekomas“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia bei dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo dalies panaikinimo, dalyvaujant valstybės institucijai, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, teismo įtrauktai dalyvauti procese išvadai duoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui viešajai įstaigai ,,Teleradijo kompanija Hansa“, kurį patikslinęs, prašė:

1. nutraukti tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ esančius požeminių kolektorių nuomos prievolinius santykius ir iškeldinti atsakovui VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priklausančius 75,891 km ilgio telekomunikacijos tinklus iš požeminių kolektorių, kurių unikalūs numeriai: 10/998-0206-01-5, 10/986-0246-01-0, 10/990-0430-01-9, 10/985-0409-01-3, 13/983-0024-01-2;

2. priteisti iš atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ 333 455, 46 Lt nuostolių atlyginimo ir 7 692,55 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis - 7 434,55 Lt, VĮ „Registrų centras“ išrašai 22 Lt, faktinių aplinkybių konstatavimas - 236 Lt) – iš viso 341 148, 01 Lt;

3. įpareigoti atsakovą VšĮ „Teleradijo kompanija Hansą“ mokėti 6 (šešių) procentų metines palūkanas už priteistą 333 455,46 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4. pripažinti, kad atsakovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą priešieškinį ir įpareigoti atsakovą VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ mokėti 6 (šešių) procentų metines palūkanas už pervestą į teismo depozitą 100 000 Lt sumą nuo 2005-10-11 iki depozito grąžinimo ieškovui;

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2002 m. balandžio 1 d. tarp jo ir atsakovo susiklostė požeminių kolektorių nuomos prievoliniai santykiai.

2002 m. kovo 22 d. SP AB Vilniaus šilumos tinklai, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Šilumnešis“, UAB „Vilniaus energija“ pasirašė susitarimą Nr. 116, pagal kurį ieškovui buvo perduotos nutiestų kolektorių ir techninių koridorių panaudos gavėjo teisės ir pareigos. VĮ „Registrų centras“ įregistravo Vilniaus m. savivaldybės nuosavybę į požeminius kolektorius ir techninius koridorius, viešame registre buvo įregistruota ir panauda.

2000 m. kovo 16 d. atsakovas su AB „Lietuvos telekomas“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2000/LPP-75, kurios pagrindu įsigijo nuosavybės teisę į požeminiuose kolektoriuose nutiestus laidinio radijo tinklus ir perėmė visas pardavėjo teises ir pareigas, susijusias su radiofikacijos tinklais, tame tarpe ir AB „Lietuvos telekomas“ pareigą mokėti kolektorių nuomos mokestį. Apie tinklų savininko pasikeitimą ieškovas sužinojo tik 2002 m. birželį.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ nuo 2002 m. balandžio 1 d. privalo vykdyti 2000 m. sausio 19 d. Nutiestų kolektorių ir techninių koridorių panaudos sutarties 4.4 punktą, t. y. sudaryti nuomos sutartis su kolektoriuose esančių komunikacijų savininkais, priskaičiuoti nuomos mokestį, jį surinkti ir panaudoti kolektorių priežiūrai bei remontui. Atsakovui, kurio radiofikacijos tinklai yra nutiesti požeminiuose kolektoriuose ir kuris faktiškai naudojasi ieškovo paslaugomis, aukščiau išdėstytais pagrindais atsirado prievolė sumokėti nuomos mokestį. Nuomos mokestis skaičiuojamas visiems komunikacijų savininkams pagal vienodą, Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintą metodiką. Ieškovas patyrė 73 267,03 Lt nuostolių dėl atsakovo nesumokėto nuomos mokesčio laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d. ir buvo priverstas pareikšti ieškinį dėl jų priteisimo.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo nuo 2002 m. balandžio 1 d. atsirado požeminių kolektorių nuomos prievoliniai santykiai, pripažino, kad nuomos mokestis paskaičiuotas teisingai, priteisė iš atsakovo ieškovui 73 267,03 Lt (už laikotarpį nuo 2002 04 01 iki 2002 10 31) nuostolių dėl atsakovo nesumokėto nuomos mokesčio, įpareigojo atsakovą pasirašyti kolektorių nuomos sutartį su ieškovu. Atsakovo apeliacinis ir kasacinis skundai buvo atmesti. Šios aplinkybės, ieškovo teigimu, turi prejudicinę galią, todėl ieškovas atleistas nuo jų įrodinėjimo (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).

Ieškovas tebevykdo kolektorių remontą, priežiūrą ir apsaugą, dėl to 2002 m. lapkritį - 2005 m. gegužę turėjo 6 706 960 Lt sąnaudų, šias sąnaudas galima padengti iš komunikacijų savininkų mokamo nuomos mokesčio. Kolektorių nuomos prievoliniai santykiai su atsakovu tęsiasi iki šio laiko, atsakovas ieškovo paslaugas priima, naudojasi požeminiais kolektoriais.

Laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. atsakovas privalėjo sumokėti 333 455, 46 Lt už požeminių kolektorių nuomą, tačiau nieko nemokėjo, PVM sąskaitas-faktūras grąžino kaip pateiktas be teisinio pagrindo.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu įpareigojo atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti su ieškovu praeinamųjų kolektorių nuomos sutartį Nr. 231, atitinkančią ieškovo 2002 m. liepos 19 d. pateiktą redakciją, išskyrus sąlygą, kad sutartis galioja nuo 2002 m. balandžio 1 d.

Atsakovas įvykdė šį teismo sprendimą ir 2004 m. birželio 1 d. pasirašė jam pateiktą Praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį Nr. 231 (toliau - Sutartis), tačiau liko nepasirašytas Sutarties priedas Nr. 1, kuriame detalizuoti kolektorių adresai, kabelių ilgiai, nuomos mokestis. Nors tarp šalių susiklostė kolektorių nuomos prievoliniai santykiai, dėl atsakovo kaltės rašytinė Sutartis liko nesudaryta: pagal Sutarties 4.2 punktą Priedas Nr. 1 turi būti patvirtintas abiejų šalių parašais, antspaudais, jis yra neatskiriama Sutarties dalis. Atsakovas piktybiškai nevykdo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo dėl Sutarties sudarymo, nuomos mokesčio nemoka.

2005 m. kovo 21 d. atsakovui buvo pareikšta pretenzija dėl prievolinių santykių nutraukimo, komunikacijų iškeldinimo iš kolektorių ir skolos padengimo iki 2005 m. balandžio 1 d. Atsakovas 2005 m. kovo 31 d. atsakė, kad pareikšta pretenzija yra nepagrįsta ir neteisėta.

Atsakovas nevykdo prievolės atsiskaityti už kolektorių nuomą, dėl to ieškovui buvo padaryti nuostoliai, t. y. ieškovas negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu vykdytų savo pareigas, todėl patyrė 333 455,46 Lt nuostolių dėl atsakovo nesumokėto kolektorių nuomos mokesčio laikotarpyje nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d.

Atsakovas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė:

1. pripažinti Praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties Nr. 231 4.5 punktą, įtvirtinantį sąlygą, jog „nustatydamos nuomos mokestį šalys vadovaujasi veikiančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu, kuris šalims yra privalomas“, neteisėtu ir negaliojančiu;

2. nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ dalyje, kuria buvo nuspręsta „patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus“ (1 p.)“.

Atsiliepimas

Atsakovas teigė, kad ieškinio reikalavimus UAB ,,Vilniaus energija“ grindžia Sutarties 4.5 p., tačiau ši sąlyga yra neteisėta bei šiurkščiai pažeidžia VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ teises ir teisėtus interesus, kuriuos VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ nurodė pareikšdama atsiliepimą į ieškinį. Normatyvinio užmokesčio dydžio, nustatomo Vilniaus miesto savivaldos institucijų sprendimu, įtvirtinimas Sutartyje, atsakovo teigimu, šiurkščiai pažeidžia Ryšių reguliavimo tarnybos kompetenciją dalyvauti sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus dėl užmokesčio dydžio bei nustatyti protingumo kriterijų atitinkantį užmokesčio dydį, t. y. iš esmės paneigiama Elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 9 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte įtvirtinta Ryšių reguliavimo tarnybos funkcija kontroliuoti, prižiūrėti ir įgyvendinti ERĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas. Sutarties 4.5 punkte įtvirtintos sąlygos pripažinimas absoliučiai negaliojančia nedaro negaliojančia visos Sutarties (CK 6.225 str., 6.226 str. l d.). Sutarties 4.5 punkte įtvirtinta sąlyga, nustatanti kolektorių nuomos mokesčio dydį, prieštarauja imperatyvioms ERĮ 39 straipsnyje bei Telekomunikacijų operatorių vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 25 punkte įtvirtintoms teisės normoms, todėl pripažintina negaliojančia (CK 6.226 str. l d., 6.227 str. 2 d.).

Atsakovas teigė, jog Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ dalis, kuria buvo nuspręsta patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus“ (1 p.) (toliau – Sprendimas) yra neteisėta bei prieštarauja imperatyvioms įstatyme įtvirtintoms teisės normoms. ERĮ 39 straipsnio trečioji dalis nustato šalių pareigą sutartyje numatyti užmokesčio už kolektorių naudojimą dydį. ERĮ ir Taisyklės nenumato savivaldybės institucijų kompetencijos bei nenustato šių institucijų teisės reguliuoti užmokesčio už telekomunikacijų infrastruktūros objektų bendrą naudojimą dydį. Sprendime įtvirtintos imperatyvios teisės normos, reguliuojančios kolektorių nuomos kainas, pažeidžia telekomunikacijų tinklų valdytojo teisę reikalauti, jog sutartyje dėl infrastruktūros naudojimo būtų nustatyti protingi įkainiai. Taip pat šis Sprendimas šiurkščiai pažeidžia ERĮ 2 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintus mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje principus. Savivaldybės institucijos priimtas teisės aktas, kuriame įtvirtintomis teisės normomis teisiniai santykiai, įstatymo leidėjo palikti privačių subjektų savireguliacijai, yra reguliuojami valdingais įsakymais, yra visiškai neteisėtas, prieštarauja įstatyme įtvirtintoms teisės normoms bei principams ir šiurkščiai pažeidžia VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ teises ir teisėtus interesus. Poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti įstatymų, negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymų normų turinio, jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

priteisė iš atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 333 455,46 Lt nuostolių už naudojimąsi praeinamaisiais kolektoriais ir techniniais koridoriais už laikotarpį nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d., 7 434,55 Lt žyminio mokesčio ir 258 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o taip pat šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo 333 455,55 Lt sumos už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

nusprendė iškeldinti atsakovui VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priklausančius telekomunikacijų tinklus iš požeminių kolektorių, kurių unikalūs numeriai 10/998-0206-01-5, 10/986-0246-01-0, 10/990-0430-01-9, 10/985-0409-01-3, 13/983-0024-01-2;

ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovą VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ mokėti 6 (šešių) procentų metines palūkanas už pervestą į teismo depozitą 100 000 Lt sumą atmetė;

atmetė atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priešieškinio reikalavimą dėl Praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties Nr. 231 4.5 punkto, įtvirtinančio sąlygą, jog „nustatydamos nuomos mokestį šalys vadovaujasi veikiančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu, kuris šalims yra privalomas“, pripažinimo neteisėta ir negaliojančia;

paliko nenagrinėtą atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priešieškinio reikalavimą nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ dalyje, kuria buvo nuspręsta „patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus“ (1 p.)“.

Teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais kolektoriais ir techniniais koridoriais panaudos pagrindais (pagal 2000-01-19 sutartį), o atsakovui VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ nuosavybės teise priklausantys radiofikacijos tinklai užima ieškovo valdomus kolektorius ir techninius koridorius. Atsakovas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ be teisinio pagrindo, nesant teisės akto ar sandorio, nesudarydamas praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties ir nemokėdamas nuomos mokesčio, kurį ieškovas pagrįstai skaičiavo vadovaudamasis Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“, nuo 2002 m. balandžio 1 d. naudojosi ieškovo UAB „Vilniaus energija“ valdomais Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais praeinamaisiais kolektoriais ir techniniais koridoriais, todėl vadovaujantis CK 6.242 straipsnio 1 dalimi, nuo 2002 m. lapkričio 1 d. privalo atlyginti ieškovui nepagrįsto praturtėjimo dydžio nuostolius.

Teismas pripažino, kad ginčo nuomos sutartis turi viešosios sutarties požymių (CK 6.161 str.), tačiau tai nepaneigia ieškovo, kaip paslaugas teikiančio asmens, teisės ginti pažeistas teises įstatymo nustatytu būdu.

Pasak teismo, atsakovo pareigą sudaryti nuomos sutartį su ieškovu nustato Vilniaus miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimas, kuriuo taip pat nustatyta, kad atsakovas, įsigydamas telekomunikacijų tinklus ir pradėdamas jais naudotis, tapo prievolinių santykių, atsiradusių 2002 m. balandžio 1 d., dalyviu. Šis sprendimas iki šiol neįvykdytas, jis suteikia teisę ieškovui skaičiuoti mokesčius už naudojimąsi praeinamais kolektoriais ir techniniais koridoriais, o atsakovui - pareigą atsiskaityti pagal sutarties sąlygas ir jos priede Nr. 1 nustatytus įkainius. Dėl šių aplinkybių teismas reikalavimą priteisti 333 455,46 Lt pripažino pagrįstu.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, naudodamasis praeinamais kolektoriais ir techniniais koridoriais ir nemokėdamas užmokesčio, pažeidžia ieškovo valdymo teises. Ieškovas turi sąnaudų, prie kurių atsakovas visiškai neprisideda, todėl ieškovas turi teisę ginti savo valdymą ir iškeldinti atsakovą. Nevykdydamas teismo sprendimo, atsakovas elgiasi nesąžiningai ir neteisingai ieškovo atžvilgiu, o savo atsikirtimus grįsdamas ERĮ normomis, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ piktnaudžiauja savo teise, todėl teismas tokias atsakovo teises atsisakė ginti (CK 1.2 str. 2 d., 1.137 str. 3 d.).

Teismas sprendė, kad, patenkinus ieškinį ir iškeldinus atsakovą VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ iš ieškovo valdomų praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių, atsakovas nebeteks reikalavimo teisės į priešieškinio patenkinimą, nes Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo pagrindu atsiradę prievoliniai teisiniai santykiai tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ pasibaigs.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovui ir atsakovui nesusitarus dėl esminių sutarties sąlygų (atsakovui nepasirašius sutarties priedo Nr. 1), ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, nes šalių teisės ir pareigos (prievolės) atsirado teismo sprendimo, o ne sandorio pagrindu (CK 1.136 str. 2 d. 1-2 p.).

Teismas sprendė, kad, atsakovui neįvykdžius Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti su ieškovu praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį Nr. 231, atitinkančią ieškovo 2002 m. liepos 19 d. pateiktą redakciją, atsakovas neturi teisės ginčyti šios sutarties sąlygų, nes atsakovas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, neįvykdęs teismo sprendimo, nėra šios sutarties šalis. Be to, dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl nuomos sutarties 4.5 punkto buvo pasisakyta sprendžiant ginčą dėl atsakovo įpareigojimo pasirašyti nuomos sutartį Nr. 231, todėl pakartotinis ginčas dėl tos pačios sutarties negalimas.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ su reikalavimu panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 842V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ dalyje, kuria buvo nuspręsta „patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus“ (1 p.), į teismą kreipėsi nesilaikydamas tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka, todėl šį atsakovo priešieškinio reikalavimą paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovo ieškinį atmesti; atsakovo priešieškinį patenkinti:

pripažinti Praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties Nr. 231 4.5 punktą, įtvirtinantį sąlygą, jog ,,nustatydamos nuomos mokestį, šalys vadovaujasi veikiančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu, kuris šalims yra privalomas“ negaliojančiu;

nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ dalį, kuria buvo nuspręsta patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus (1 punktą.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė ginti atsakovo VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ teises ir teisėtus interesus, neanalizavo ir netyrė atsakovo argumentų bei įrodymų, todėl objektyviai negalėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo. Atsakovas pagrįstai rėmėsi ir prašė taikyti ERĮ. Ryšių reguliavimo tarnyba teismui pateiktoje išvadoje patvirtino, jog atsakovo argumentai yra pagrįsti, ERĮ normos bei su šio įstatymo įgyvendinimu susijusių kitų teisės aktų normos turi būti taikomos, sprendžiant ieškovo ir atsakovo ginčą.

2. ERĮ 39 straipsnis reglamentuoja teisinius santykius tarp subjektų, jeigu vienas iš teisinių santykių dalyvių yra viešųjų ryšių tinklų teikėjas. Sistemiškai išanalizavus ERĮ 3 straipsnio 15, 14, 16, 68 dalis, atsakovas VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ laikytinas viešųjų ryšių tinklų teikėju ERĮ prasme. ERĮ 39 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas pavyzdinis sąrašas infrastruktūros, kurios valdytojas privalo ją suteikti naudotis viešųjų ryšių tinklų teikėjui (kolektoriai, kabelių kanalai, patalpos ir kitokie įrenginiai). Tai rodo, jog ieškovo valdomi kolektoriai ir techniniai koridoriai pripažintini tinkama infrastruktūra ERĮ 39 straipsnio prasme. Todėl šalių teisinius santykius reglamentuoja Elektroninių ryšių įstatymas.

3. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo išdėstyti argumentai, kad jis nėra telekomunikacijų infrastruktūros valdytojas Telekomunikacijų įstatymo 3 straipsnio 31 punkto ir ERĮ 3 straipsnio 11 punkto prasme, yra nepagrįsti, nes ERĮ nesieja subjekto, valdančio vamzdynus, kabelių kanalus, kolektorius, bokštus, stiebus, patalpas ir kitokius įrenginius, pareigos leisti viešųjų ryšių tinklų teikėjui jais bendrai naudotis su šių objektų pripažinimu elektroninių ryšių infrastruktūra.

4. Kadangi ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ dalyvauja eksploatuojant atsakovo telekomunikacijų tinklą, jis veikia kaip telekomunikacijų operatorius Telekomunikacijų įstatymo 3 straipsnio 33 dalies prasme. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio ERĮ nuostatos bendro infrastruktūros naudojimo nesieja su infrastruktūros valdytojo pripažinimu operatoriumi (ERĮ 39, 29 str.).

5. Kadangi ieškovas valdo kolektorius, kurie yra tinkama ir būtina infrastruktūra atsakovui teikiant viešųjų ryšių tinklą, tarp ieškovo ir atsakovo atsirandančius teisinius santykius reglamentuoja ERĮ 39 straipsnyje įtvirtintos teisės normos, be kita ko, reglamentuojančios ir infrastruktūros valdytojo pareigą leisti naudotis valdoma infrastruktūra, sutarties sąlygas, nustatančias užmokestį už infrastruktūros naudojimą, reikalavimus užmokesčio dydžiui ir kt.

6. Kadangi Taisyklių 1, 4 punktuose yra nurodyta, jog ,,Taisyklės privalomos visiems telekomunikacijų operatoriams, veikiantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje“, 2 punkte nurodyta, kad ,,Taisyklės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymu“, todėl Telekomunikacijų įstatymo normas pakeitus ERĮ nuostatomis, Taisyklės prieštarauja ERĮ 39 straipsnio nuostatoms dalyje, kurioje yra nustatytas subjektų, kuriems taikomos Taisyklės, ratas.

7. ERĮ 79 straipsnio 4 dalis nustato, jog ,,poįstatyminiai teisės aktai, priimti iki šio Įstatymo įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam Įstatymui“, todėl Taisyklės, priėmus ERĮ, galioja tiek, kiek neprieštarauja ERĮ įtvirtintoms teisės normoms, o Taisyklėse įtvirtintos teisės normos turi būti taikomos, atsižvelgiant į ERĮ reglamentavimą. ERĮ prieštarauja Taisyklių 1, 4 punktai, 6 punkto 1 ir 2 dalys, ir kitos teisės normos, nustatančios reikalavimą, kad infrastruktūros valdytojas turi atitikti ,,telekomunikacijų operatoriaus“ požymius, t. y. nustatančios siauresnę Taisyklių taikymo sritį.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas neteisingai išsprendė ieškovo bei atsakovo reikalavimus, nes netaikė ir neanalizavo aukščiau aptartų teisės normų. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus, remdamasis vien ta aplinkybe, jog Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu buvo patenkinti UAB ,,Vilniaus energija“ reikalavimai, nes iš esmės pakito teisinis reglamentavimas (nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo ERĮ), išnagrinėtoje byloje ginčas vyko dėl nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d., nebuvo ginčijamas Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 843V.

9. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu įtvirtintos teisės normos nustato kitokias nei ERĮ reglamentuotos atlyginimo už kolektorių naudojimą apskaičiavimo taisykles, prieštarauja ERĮ 2 straipsnio 1 daliai, 39 straipsnio 1 - 4 dalims, Telekomunikacijų įstatymo (nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 15 straipsnio 1 daliai, 16 straipsnio 1 daliai, 25 straipsnio 6-8 dalims. ERĮ 39 straipsnio 3 dalis nustato, jog užmokestis už infrastruktūros naudojimą turi būti nustatomas infrastruktūros valdytojo ir jos naudotojo susitarimu, infrastruktūros naudotojo mokamas užmokestis privalo atitikti tinkamumo kriterijų. ERĮ nenumato savivaldybės institucijų kompetencijos, jų teisės reguliuoti užmokesčio už infrastruktūros naudojimą dydžio. Sprendimas, kuriuo yra nustatomi fiksuoti kolektorių naudojimo tarifai, šiurkščiai pažeidžia ERĮ 2 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintus mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje principus. Normatyvinis užmokesčio dydžio nustatymas Vilniaus miesto valdybos sprendimu šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybos kompetenciją dalyvauti sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus dėl užmokesčio dydžio bei nustatyti protingumo kriterijų atitinkantį užmokesčio dydį.

10. Neišsprendus Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo teisėtumo, neįmanomas teisingumo vykdymas šioje byloje, todėl yra būtina sustabdyti bylą ir kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo teisėtumo.

11. Teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 842V 1 punkto panaikinimo. Atsakovas pagal šį reikalavimą yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba, o ne UAB ,,Vilniaus energija“. Teisės aktai nenumato jokios privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos, kuria VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ turėtų vadovautis, siekdama nuginčyti administracinį aktą. Nežiūrint į tai, VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl minimo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo (prašymų nuorašai pateikti byloje). Priešieškinio reikalavimu yra ginčijama Vilniaus miesto valdybos priimto administracinio teisės akto dalis. Ryšių reguliavimo tarnyba neturi kompetencijos pakeisti ar panaikinti Vilniaus miesto valdybos priimtą administracinį teisės aktą ar jo dalį. ERĮ 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad Ryšių reguliavimo tarnyba privaloma išankstine tvarka sprendžia tik ginčus tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas. Vilniaus miesto savivaldybė nėra ūkio subjektas, teikiantis elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas.

12. Praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties Nr. 231 4.5 punktas prieštarauja ERĮ 39 straipsnio 3 daliai, Telekomunikacijų operatorių vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų naudojimo taisyklėms.

13. Remdamasi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančia sąlyga standartinėse sutartyse, UAB ,,Vilniaus energija“ nesąžiningai siekia praturtėti telekomunikacijų infrastruktūros objektų nuomotojų sąskaita. Tai patvirtina dar 2000 m. lapkričio 9 d. priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad ,,Kauno kolektorių 1 km remonto ir eksploatavimo išlaidos yra žymiai mažesnės, negu Vilniaus kolektorių 1 km analogiškos išlaidos. Tarifai, apskaičiuoti pagal normatyvines išlaidas, yra žymiai nutolę nuo faktinių UAB ,,Šilumnešis“ kolektorių remonto ir eksploatavimo išlaidų ir gali būti per aukšti“. Iš šio nutarimo matyti, kad ieškovas, pažeisdamas Taisyklių 25 punkto reikalavimus, ir toliau vadovaujasi ne faktinėmis išlaidomis, o užmokestį už kolektorių naudojimą nustato vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos sprendimu patvirtintais tarifais.

14. Net ir teismui nustačius, jog sutarties nuoroda į Vilniaus miesto valdybos sprendimą neprieštarauja imperatyvioms ERĮ 39 straipsnio ir Taisyklių 25 punkto nuostatoms, sprendimu patvirtinta kainos apskaičiavimo metodika privalo atitikti Taisyklių 26-28 punktuose nurodytus mokesčio apskaičiavimo už kolektorių naudojimą principus.

15. Ieškovas vengė ir vengia pateikti užmokesčio už kolektorių naudojimą dydžio pagrindimą, nors šios faktinės aplinkybės įrodinėjimo naštą Taisyklių 27 punktas nustato būtent ieškovui.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismui nustačius, kad faktinės tiesioginėmis sąnaudomis pagrįstos UAB ,,Vilniaus energija“ telekomunikacijų infrastruktūros (kolektorių) priežiūros ir eksploatacijos išlaidos nesutampa su Vilniaus miesto valdybos sprendimu nustatytais įkainiais, turi būti taikomas sąnaudomis pagrįstas užmokesčio dydis, nes ieškovo nustatytas nuomos mokestis neatitinka Taisyklių 26 punktu įtvirtinto protingumo kriterijaus reikalavimų.

17. Teismas visai nevertino VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo prašoma priteisti nuomos mokesčio suma yra neprotinga, nepagrįsta sąnaudomis, todėl pažeidė procesines teisės normas (CPK 185 str.).

18. To paties pobūdžio kolektorių nuomos (naudojimo) sutartyse atskiriems ūkio subjektams yra taikomos nevienodos (diskriminacinės) sąlygos, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas, dalis ūkio subjektų yra visiškai atleidžiami nuo kolektorių nuomos mokesčio, o visas kolektorių eksploatacijos išlaidas dengia nuomos mokestį mokantys ūkio subjektai, kolektorius eksploatuojanti UAB ,,Vilniaus energija“ pati nemoka už kolektorių eksploatavimą.

19. UAB ,,Vilniaus energija“ reikalauja iš VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ priteisti neprotingai didelę sumą už naudojimąsi kolektoriais ir techniniais koridoriais, tokie ieškovo veiksmai turėtų būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

20. Atsakovas ne kartą kreipėsi į ieškovą su raginimu vykdyti Sutarties 4.3 punkto įsipareigojimus ir, dalyvaujant atsakovo atstovui, atlikti kabelių inventorizaciją, tačiau ieškovas konkliudentiniais veiksmais vienareikšmiškai atsisakė vykdyti Sutarties 4.3 punktą. Dėl ieškovo kaltės neatlikus inventorizacijos, buvo objektyviai neįmanomas nei Sutarties priedo Nr. 1 pasirašymas, nei tinkamas mokėtino užmokesčio už naudojimąsi kolektoriais dydžio nustatymas.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1036-11/2003 bei toje pačioje byloje priimtais apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimais buvo nustatyti juridiniai faktai, kurių nereikia įrodinėti šioje byloje. Minėtas sprendimas iki šiol neįvykdytas, tačiau jis suteikia teisę ieškovui skaičiuoti atsakovui mokesčius už kolektorių nuomą pagal sutarties sąlygas ir Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintus įkainius, taip pat reikalauti atlyginti nepagrįsto praturtėjimo dydžio nuostolius.

Šalies argumentai

2. Nepagrįsta atsakovo išvada, kad šalių teisnius santykius reglamentuoja Elektroninių ryšių įstatymas, Telekomunikacijų įstatymas. Ieškiniu buvo prašoma priteisti nuostolius už laikotarpį nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. Telekomunikacijų įstatymas galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., o nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Elektroninių ryšių įstatymas. Apeliantas nepagrįstai laiko, kad ieškovo valdomi kolektoriai yra elektroninių ryšių infrastruktūra. Atitinkamai ieškovas nėra elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas.

3. Atsakovo išvada, kad ieškovas gali būti laikomas net operatoriumi, nes jo funkcijos yra susijusios su atsakovo komunikacijų apsauga, prieštarauja Telekomunikacijų įstatymo 3 straipsnio 33 dalies nuostatai ir Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 29 dalies turiniui. Ieškovas, kaip kolektorių nuomotojas, įpareigotas vykdyti būtent kolektorių eksploatavimo ir remonto darbus. Jokios elektroninių ryšių veiklos ieškovas nevykdė ir nevykdo.

4. Atsakovas negali reikalauti, kad jam būtų taikoma Elektroninių ryšių įstatymo 39 straipsnio 2 dalis. Pagal šią teisės normą naudotis kolektoriais galima tik sudarius sutartį su jų valdytoju. Atsakovas neįvykdė teismo sprendimo teismo sprendimo ir sutarties nesudarė, nesumokėjo už naudojimąsi kolektoriais.

5. Ginčijamu laikotarpiu nei Elektroninių ryšių įstatymas, nei Telekomunikacijų įstatymas nesuteikė Ryšių reguliavimo tarnybai teisės nustatyti nuomos mokestį, jeigu telekomunikacijų (elektroninių ryšių) infrastruktūros valdytojas vienu ir tuo pačiu metu nėra operatorius ir kolektoriai yra bendro naudojimo.

6. Nepagrįsta yra atsakovo sugalvota ir vienašališkai taikoma ieškovo turėtų sąnaudų paskaičiavimo metodika, nes joje sąnaudos skaičiuojamos, tik atsižvelgiant į atsakovo kabelio skerspjūvį ir jo santykį su kolektoriaus skerspjūviu. Tačiau pagal saugos ir komunikacijų išdėstymo kolektoriuose ir techniniuose koridoriuose taisykles reikalavimus, išdėstant kabelius, prisilaikoma atitinkamų normatyvų. Todėl kolektoriuose laisvoje erdvėje negali būti klojamos kitų tipų komunikacijos. Sprendimu patvirtintoje metodikoje nuomos mokestis atskiriems nuomininkams pagrįstai skaičiuojamas ne pagal atskirų komunikacijų skerspjūvio plotą, o pagal atskiroms komunikacijoms skirtos zonos plotą, kuris numatytas projektavimo stadijoje. Praėjimo plotas paskirstytas tarp visų komunikacijų zonų.

7. Vilniaus miesto savivaldybės taryba valdo kolektorius nuosavybės teise. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą, taryba priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką. Todėl ši institucija, būdama kolektorių savininkė, savo kompetencijos ribose teisėtai nustatė kolektorių nuomos mokesčio skaičiavimo metodiką.

8. Klausimą dėl nuomos sutarties projekto, sąlygų, nuomos mokesčio dydžio paskaičiavimo, taip pat dėl sutarčių laisvės išnagrinėjo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1036-11/2003, jo sprendimas įsiteisėjo. Šios aplinkybės turi prejudicinę galią ir ieškovas yra atleistas nuo jų pakartotinio įrodinėjimo šioje byloje.

9. Atsakovas vertina sutartį kaip galiojantį, abiejų šalių pasirašytą dokumentą. Tačiau sutartis liko neįforminta raštu, nes atsakovas nepasirašė jos priedo Nr. 1, už tai jam buvo paskirtos baudos, t. y. teismas pripažino, kad sutartis nebuvo sudaryta tinkamai. Priedas Nr. 1 yra neatskiriama sutarties dalis. Todėl atsakovo priešieškinis dėl abiejų šalių nepasirašytos sutarties negaliojimo yra nepagrįstas. Teisė reikšti tokį ieškinį atsakovui galėjo atsirasti tik po sutarties priedo Nr. 1 pasirašymo.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Mano, kad taikyti Elektroninių ryšių įstatymą nėra pagrindo. Tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu nustatyta, kad atsakovas įgijo pareigą mokėti mokestį už naudojimąsi pereinamaisiais kolektoriais ir techniniais koridoriais, tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Taigi, ieškovas, reikšdamas ieškinį, pagrįstai vadovaujasi CK normomis. Todėl nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia išimtinai Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V.

2. Atsakovas neįvykdė savo prievolės, todėl ieškovo reikalavimas yra pagrįstas ir pirmosios instancijos teismas sprendimas pagrįstai jį iš dalies patenkino.

3. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 843V yra norminis aktas, kurį priėmė savivaldybės administravimo subjektas. Bendrosios kompetencijos teismas negali nagrinėti norminio administracinio akto teisėtumo.

4. Apeliantas nenurodo argumentų, kuriais grindžia reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 843V. Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį, norminis administracinis aktas laikomas panaikintu ir negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl jo pripažinimo neteisėtu. Todėl apeliantas nepagrįstai reikalauja ginčijamą sprendimą panaikinti nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. Minėto sprendimo teisėtumo ištyrimas neturi įtakos šiai civilinei bylai išspręsti.

5. Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso komunikaciniai kolektoriai ir techniniai koridoriai, t. y. statiniai, kurie atitinka statybos įstatymo 2 straipsnio 2 d dalies 9 punkte nustatytas statinio ir inžinerinio įrenginio sąvokas. Jie nėra telekomunikacijų infrastruktūra Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 11 punkto prasme. Pagal Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V priėmimo metu galiojusio LR Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 14 punktą savivaldybės valdyba valdo, naudoja ir saugo savivaldybės turtą. Šiuo metu galiojančio LR Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 26 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką. Kolektoriai ir požeminiai koridoriai nuosavybės teise priklauso savivaldybei, todėl ji turi teisę priimti sprendimus dėl jų techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų.

Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnyba pateikė paaiškinimus, kuriuose teigia, kad sistemiškai aiškinant Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad kitiems tinkamos infrastruktūros valdytojams, įskaitant ir ieškovą, teisės aktų, reglamentuojančių infrastruktūros bendrą naudojimą, t. y. Elektroninių ryšių įstatymo, Telekomunikacijų operatorių vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų bei kitų priemonių bendro naudojimo taisyklių nuostatos taikytinos nuo 2004 m. gegužės 1 d. Pagal ERĮ 28 straipsnio 1 dalies ir RRT direktoriaus 2005 m. birželio 3 d. įsakymu patvirtintų Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninio ryšio tinklus ir (ar) paslaugas sprendimo taisykles, RRT privaloma tvarka išankstine ne teismo tvarka sprendžia ginčus tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninio ryšio tinklus ir (ar) paslaugas. Kadangi UAB ,,Vilniaus energija“ nėra ūkio subjektas, teikiantis elektroninių ryšių paslaugas, o yra tik bendrai naudojamų tinkamos paskirties kabelių kanalų, kolektorių ir kitokių įrenginių valdytojas, Tarnyba neturi teisės nagrinėti iškilusius ginčus tarp infrastruktūros valdytojo UAB ,,Vilniaus energija“ bei elektroninių ryšių tinklų tiekėjo VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos ,,Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų civilinio proceso kodekso 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais kolektoriais ir techniniais koridoriais panaudos pagrindais pagal 2000 m. sausio 19 d su Vilnius miesto savivaldybe sudarytą panaudos sutartį, o atsakovui VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ nuosavybės teise priklausantys radiofikacijos tinklai užima dalį ieškovo valdomų kolektorių ir techninių koridorių.

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1036-11/03, atsakovas VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ buvo įpareigotas per 10 dienų nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti su ieškovu UAB ,,Vilniaus energija“ praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį Nr. 231, atitinkančią ieškovo pateiktą redakciją, išskyrus sąlygą, kad sutartis galioja nuo 2002 m. balandžio 1 d. Tokia sutartis buvo pasirašyta 2004 m. birželio 11 d. (136-137 b. l., 1 t.), tačiau atsakovas VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ atsisakė pasirašyti sutarties priedą Nr. 1, kuriame buvo pateiktas nuomos mokesčio skaičiavimas (138-139 b. l., 1 t.), o šioje byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas ginčija minėtos sutarties 4.5 punktą bei Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ dalį, kuria buvo nuspręsta patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės Komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus.

Minėtu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu nustatyta, kad 2000 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijęs nuosavybės teisę į tinklus, atsakovas VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ perėmė visas pardavėjo AB ,,Lietuvos telekomas“ teises ir pareigas, susijusias su laidinio radijo tinklu, taip pat ir prievolę mokėti nuomos mokestį UAB ,,Vilniaus energija“ ir vykdyti visus nuomininko įsipareigojimus, faktiškai naudotis požeminiais pereinamaisiais kolektoriais ir techniniais koridoriais pradėjo 2002 m. balandžio 1 d., ir nuo šios datos tarp ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ ir atsakovo VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ atsirado prievoliniai santykiai.

Toje pačioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 24 d. nutartimi taip pat nustatyta, kad atsakovas (VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“), be teisinio pagrindo nesudarydamas pereinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties su ieškovu ir nemokėdamas nuomos mokesčio, kurį ieškovas paskaičiuoja vadovaudamasis Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintais Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifais, be pagrindo sutaupė šio dydžio nuomos mokesčius ieškovo sąskaita. Šia nutartimi taip pat nustatyta, kad: ,,teismas, įpareigodamas atsakovą (VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“) sudaryti sutartį su ieškovu, teisingai įvertino sutarties projekto sąlygų atitikimą įstatymo (CK 6.447 straipsnis) keliamiems reikalavimams, pagrįstai atsižvelgė į šios sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdį, kurios vienas iš bruožų yra tai, kad atitinkamos sutarties sąlygos, tame tarpe ir paslaugų kainos, yra tvirtinamos atitinkamos valstybės institucijos ir turi būti vienodos tos pačios kategorijos vartotojams“.

Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, priimtais kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys - UAB ,,Vilniaus energija“ ir VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“, yra prejudiciniai faktai ir iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 p.).

Šioje byloje pareikštu piešieškiniu ginčydamas praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties 4.5 punktą, įtvirtinantį sąlygą, jog nustatydamos nuomos mokestį, šalys vadovaujasi veikiančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu, kuris šalims yra privalomas, atsakovas teigė, kad ši sąlyga yra neteisėta bei šiurkščiai pažeidžia VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ teises ir teisėtus interesus. Pasak atsakovo, sistemiškai aiškinant LR Elektroninių ryšių įstatymo ir LR Telekomunikacijų operatorių vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų naudojimo taisyklių (toliau Taisyklės) normas, užmokesčio už telekomunikacijų infrastruktūros objektų naudojimą dydis nustatomas ne valstybės ar savivaldos institucijų priimamais teisės aktais, o privatiems ūkio subjektams suteikta laisvė bei pareiga nustatyti Elektroninių ryšių įstatymo ir Taisyklių kriterijus atitinkantį užmokesčio dydį. Atsakovo teigimu, Sutarties 4.5 įtvirtinta sąlyga, nustatanti kolektorių nuomos mokesčio dydį, prieštarauja imperatyvioms Elektroninių ryšių įstatymo 39 straipsnio bei Taisyklių 25 punkte įtvirtintoms teisės normoms. Normatyvinio užmokesčio dydžio, nustatomo Vilniaus miesto savivaldos institucijų sprendimu, įtvirtinimas Sutartyje, atsakovo teigimu, šiurkščiai pažeidžia Ryšių reguliavimo tarnybos kompetenciją dalyvauti sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus dėl užmokesčio dydžio bei nustatyti protingumo kriterijų atitinkantį užmokesčio dydį, t. y. iš esmės paneigiama Elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 9 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte įtvirtinta Ryšių reguliavimo tarnybos funkcija kontroliuoti, prižiūrėti ir įgyvendinti ERĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas.

Atsakovas priešieškinyje taip pat teigė, kad dėl tų pačių argumentų yra neteisėtas ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“. Atsakovo teigimu, Elektroninių ryšių įstatymas ir Taisyklės nenumato savivaldybės institucijų kompetencijos bei nenustato jų teisės reguliuoti užmokesčio už telekomunikacijų infrastruktūras dydį; imperatyvios ginčijamame sprendime įtvirtintos normos pažeidžia telekomunikacijų tinklų valdytojo teisę reikalauti, kad sutartyje būtų nustatyti protingi infrastruktūros naudojimo įkainiai; sprendimu nustatyti fiksuoti tarifai pažeidžia Elektroninių ryšių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus mažiausio būtino reguliavimo principus.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, padarė išvadą, kad ieškovui ir atsakovui nesusitarus dėl esminių sutarties sąlygų (atsakovui nepasirašius sutarties priedo Nr. 1), ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, nes šalių teisės ir pareigos (prievolės) atsirado teismo sprendimo, o ne sandorio pagrindu, o atsakovui neįvykdžius Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti su ieškovu praeinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį Nr. 231, atitinkančią ieškovo 2002 m. liepos 19 d. pateiktą redakciją, atsakovas neturi teisės ginčyti šios sutarties sąlygų, nes jis neįvykdęs teismo sprendimo, nėra šios sutarties šalis.

Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atsakovas, be kita ko, teigia, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus, remdamasis vien aplinkybe, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu buvo patenkinti UAB ,,Vilniaus energija“ reikalavimai. Apelianto teigimu, iš esmės pakito teisinis reglamentavimas (nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo ERĮ), išnagrinėtoje byloje ginčas vyko dėl nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d., nebuvo ginčijamas Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 843V.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 18 straipsnio nuostatą, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai vienas iš esminių civilinio proceso principų, reiškiančių, kad įsiteisėjusiame teismo sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys. Be to, kaip jau minėta, aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, priimtais kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys yra prejudiciniai faktai ir iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 p.).

Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-1036-11/03, kuri buvo užbaigta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu, buvo sprendžiamas ginčas ne tik dėl nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d., bet ir dėl atsakovo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ prievolės sudaryti pereinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį. Šiuo sprendimu atsakovas VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ buvo įpareigotas pasirašyti pereinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį Nr. 231, atitinkančią ieškovo 2002 m. liepos 19 d. pateiktą redakciją, išskyrus sąlygą, kad sutartis įsigalioja nuo 2002 m. balandžio 1 d. Taigi, šio sprendimo pagrindu šalims atsirado pareiga pasirašyti nuomos sutartį tokio turinio ir tokiomis sąlygomis, kokios buvo nustatytos išnagrinėtoje byloje ir aplinkybė, kad pasikeitė teisinis reglamentavimas, pagrindo nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo bei ginčyti teismo sprendimu nustatytas sutarties sąlygas nesudaro (CPK 18 str.).

Tokia sutartis, įskaitant jos 4.5 punktą, įtvirtinantį sąlygą, jog nustatydamos nuomos mokestį, šalys vadovaujasi veikiančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu, kuris šalims yra privalomas, iš esmės ir buvo pasirašyta 2004 m. birželio 11 d., išskyrus sutarties 4.2 punkte numatytą 1-ąjį sutarties priedą, kurioje turėjo būti išdėstytas nuomos mokesčio paskaičiavimas. Šį priedą atsakovas atsisakė pasirašyti, argumentuodamas tuo, kad jis, atsakovo įsitikinimu, neatitinka teismo sprendime nurodytos sutarties redakcijos priedo Nr. 1 turinio (136-139 b. l., 1 t). Nepaisant to, kad 1-asis sutarties priedas liko nepasirašytas, tačiau pasirašydamas pačią sutartį, atsakovas, be kita ko, įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, apmokėdamas nuomotojo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, o taip pat patvirtino, kad nustatant nuomos mokestį, bus vadovaujamasi veikiančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu, kuris šalims yra privalomas (sutarties 1, 3.7, 4.5 punktai). Duomenų, kad atsakovas, pasirašęs sutartį ir manydamas, kad ji turi būti pakeista dėl pakitusio teisinio reguliavimo, įstatymo nustatyta tvarka būtų iniciavęs atitinkamus sutarties pakeitimus, byloje nėra. Taigi, atsakovo elgesys, pasirašius nuomos sutartį, atsisakant pasirašyti jos priedą, kuriame išdėstytas nuomos mokesčio paskaičiavimas, atsisakant mokėti nuomos mokestį, paskaičiuotą sutartimi nustatyta tvarka, ir ginčijant sutarties sąlygą, kuri nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir kurią atsakovas pasirašė, negali būti laikomas sąžiningu.

Pažymėtina, kad prievolė laikytis sąžiningumo principo yra įtvirtinta įstatyme: pagal Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatą, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nustatęs, kad asmuo piktnaudžiauja teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas, nevykdydamas įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas pasirašyti pereinamųjų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartį per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, naudodamasis pereinamaisiais kolektoriais ir techniniais koridoriais be jokio užmokesčio, elgėsi nesąžiningai, iš esmės turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovas piktnaudžiauja teise ir taikyti CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostatą, leidžiančią teismui atsisakyti ginti subjekto, kris piktnaudžiauja savo subjektine teise, atsisakyti šią teisę ginti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad net ir nepaisant šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei išvados, kad atsakovas nepagrįstai ginčija įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą nuomos sutarties sąlygą, sutikti, kad ši sutarties sąlyga prieštarauja imperatyvioms Elektroninių ryšių įstatymo normoms, nėra pagrindo.

Pareikštu priešieškiniu atsakovas teigia, kad jo ginčijama nuomos sutarties 4.5 punkto nuostata, pagal kurią nustatydamos nuomos mokestį, šalys vadovaujasi veikiančiu Vilniaus miesto valdybos sprendimu, kuris šalims yra privalomas, prieštarauja Elektroninių ryšių įstatymo 39 straipsnio 3 daliai.

Su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo.

Elektroninių ryšių įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad infrastruktūros naudotojas šalių susitarimu moka tinkamą užmokestį asmeniui, kurio infrastruktūra naudojasi. Pagal LR Telekomunikacijų operatorių vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų naudojimo taisyklių 25 punkto nuostatą, operatorius moka sutartyje nurodytą užmokestį už telekomunikacijų infrastruktūros objektų naudojimą. Pagal Taisyklių 26 punkto nuostatą, telekomunikacijų infrastruktūros valdytojas nustato užmokestį už telekomunikacijų infrastruktūros objektų naudojimą, ne didesnį, nei tos sąnaudos, pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, ir tiesiogiai susijusios su telekomunikacijų infrastruktūros objektų priežiūra ir eksploatavimu.

Šioje nutartyje jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 24 d. nutartimi nustatyta, jog teismas, įpareigodamas atsakovą (VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“) sudaryti sutartį su ieškovu, teisingai įvertino sutarties projekto sąlygų atitikimo įstatymo (CK 6.447 straipsnis) keliamiems reikalavimams, pagrįstai atsižvelgė į šios sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdį, kurios vienas iš bruožų yra tai, kad atitinkamos sutarties sąlygos, tarp jų ir paslaugų kainos, yra tvirtinamos atitinkamos valstybės institucijos ir turi būti vienodos tos pačios kategorijos vartotojams. Šios aplinkybės, kaip prejudiciniai faktai, iš naujo neįrodinėjamos (CPK 182 str. 2 d.).

Nuostata, kad viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos, įtvirtinta CK 6.161 straipsnio 3 dalyje.

Kadangi kolektoriai ir techniniai koridoriai nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o ieškovas jais naudojasi panaudos pagrindais, tai savivaldybė, įgyvendindama savo nuosavybės teisę per savo instituciją – valdybą, kuri pagal ginčijamo Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 14 punkto nuostatą valdo, naudoja ir saugo savivaldybės turtą, turėjo teisę nustatyti jai priklausančio turto nuomos mokestį, tvirtinti jai priklausančio turto techninio aptarnavimo ir remonto darbų tarifus.

Taigi, šioje byloje ginčijamu Vilniaus miesto valdybos sprendimu ir buvo patvirtinti savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifai, kuriais šalys, sudarydamos šio savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos sutartį, privalėjo vadovautis, todėl nuomos sutartimi nustatant nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, sutarties 4.5 punkte pagrįstai buvo nustatyta, kad nustatydamos nuomos mokestį, šalys vadovaujasi Vilniaus miesto valdybos sprendimu. Būtent taip nuomos sutartimi buvo nustatyta nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka ir teigti, kad ši sutarties nuostata prieštarauja Elektroninių ryšių įstatymo 39 straipsnio 3 dalies nuostatai, pagal kurią infrastruktūros naudotojas šalių susitarimu moka tinkamą užmokestį, ar Taisyklių 25 punkto nuostatai, pagal kurią operatorius moka sutartyje nurodytą užmokestį už telekomunikacijų infrastruktūros objektų naudojimą, nėra pagrindo. Nenustačius, kad ieškovo apskaičiuotas mokestis yra didesnis nei sąnaudos, pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, ar apskaičiuotos sąnaudos tiesiogiai nesusijusios su telekomunikacijų infrastruktūros objektų priežiūra ir eksploatavimu, teigti, kad sutarties 4.5 punktas prieštarauja Taisyklių 26 punktui taip pat nėra pagrindo.

Savo apeliaciniu skundu atsakovas, be kita ko, teigia, kad neišsprendus Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo teisėtumo, neįmanomas teisingumo vykdymas šioje byloje, reiškė prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo teisėtumo patikrinimo.

Šioje byloje priimta 2012 m. spalio 22 d. nutartimi atsakovo prašymas sustabdyti bylą ir kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašant ištirti, ar Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V dalis, kuria buvo nuspręsta patvirtinti Vilnius miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus (1 punktas), atitinka Elektroninių ryšių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 39 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis ir Telekomunikacijų įstatymo (nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos) 25 straipsnio 6, 7, 8 dalis, buvo atmestas (36 b. l., 8 t.).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Taigi, bylos dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų teisėtumo yra priskirtos administracinių teismų kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymas buvo priimtas 1998 m. birželio 9 d., įsigaliojo 1998 m. rugpjūčio 1 d. ir neteko galios 2004 m. balandžio 15 d., o Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas buvo priimtas 2004 m. balandžio 15 d., įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Tuo tarpu Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 843V ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“, kurio dalies atitikimą minėtų įstatymų normoms, pasak atsakovo, turėtų ištirti administracinis teismas, buvo priimtas 1996 m. gegužės 30 d. Taigi, šioje byloje ginčijamo savivaldybės administravimo subjekto akto priėmimo metu įstatymai, kurių normoms, atsakovo teigimu, prieštarauja šis aktas, kurio teisėtumą (atitikimą minėtų įstatymų normoms), atsakovo nuomone, turėtų ištirti administracinis teismas, nebuvo priimti ir negaliojo. Kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymus, kurie šio akto priėmimo metu nebuvo priimti ir negaliojo, nėra pagrindo.

Šioje nutartyje jau minėta, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ šioje byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas ginčijo iš esmės tais pačiais argumentais, t. y. kad sprendimas neteisėtas ir prieštarauja imperatyvioms Elektroninių ryšių įstatymo ir Telekomunikacijų operatorių vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų naudojimo taisyklių normoms. Taip pat nustatyta, kad pagal ginčijamo Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 14 punkto nuostatą, valdyba, pagal įstatymo jai priskirtą kompetenciją valdydama, naudodama ir saugodama savivaldybės turtą, turėjo teisę nustatyti jai priklausančio turto nuomos mokestį, tvirtinti jai priklausančio turto techninio aptarnavimo ir remonto darbų tarifus, o šalys, sudarydamos šio savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos sutartį, šiais tarifais privalėjo vadovautis, be to, teigti, kad nuomos sutarties 4.5 punktas prieštarauja Elektroninių ryšių įstatymo nuostatoms, nėra pagrindo. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo pripažinti prieštaraujančiu minėto įstatymo nuostatoms ir ginčijamą savivaldybės sprendimą, tuo labiau, kad priimant šį sprendimą, įstatymai, kurių nuostatoms, atsakovo teigimu, prieštarauja ginčijamas Vilniaus miesto valdybos sprendimas, nebuvo priimti ir joms sprendimas jo priėmimo metu negalėjo prieštarauti.

Negalima nesutikti ir su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytu teiginiu, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį, norminis administracinis aktas laikomas panaikintu ir negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl jo pripažinimo neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ pagrindu paskaičiuotas ir ieškovo reikalaujamas bei pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas mokestis už praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomą (naudojimą) buvo paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d., negalima nesutikti ir su teiginiu, kad minėto sprendimo teisėtumo ištyrimas įtakos šios civilinės bylos išsprendimui negali turėti, tuo labiau, kad reikalavimas panaikinti šį sprendimą nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. nesuderinamas su Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalies nuostata ir jai iš esmės prieštarauja.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 842V 1 punkto panaikinimo nepagrįstai paliko nenagrinėtą. Pasak apelianto, teisės aktai nenumato jokios privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos, kuria VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ turėtų vadovautis, siekdama nuginčyti administracinį aktą, o Ryšių reguliavimo tarnyba neturi kompetencijos pakeisti ar panaikinti Vilniaus miesto valdybos priimtą administracinį teisės aktą ar jo dalį.

Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutikti iš esmės nėra pagrindo.

Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 28 straipsnio 1 dalies nuostatą, ryšių reguliavimo tarnyba privaloma išankstine ne teismo tvarka sprendžia ginčus tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, dėl šio Įstatymo reglamentuotų visuomeninių santykių.

Nepaisant to, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra praeinamų kolektorių ir techninių koridorių savininkė, tačiau šia infrastruktūra panaudos pagrindais naudojasi ir kitiems ūkio subjektams nuomoja ieškovas, o savivaldybė negali būti pripažinta subjektu, teikiančiu elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas. Taigi, Ryšių reguliavimo tarnyba nėra išankstine neteismine tvarka ginčus dėl savivaldybės priimtų norminių aktų nagrinėjanti institucija ir neturi kompetencijos panaikinti savivaldybės priimtus sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą normą, pagal kurią teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą Vilniaus miesto valdybos sprendimą paliko nenagrinėtą ir kad panaikinti jo nėra pagrindo, o priešieškiniu pareikšto reikalavimo atmetimas iš esmės pablogintų apelianto padėtį, apeliacinės instancijos teismas pakeisti ar panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovo priešieškinio dalis buvo palikta nenagrinėta, neturi pagrindo (CPK 313 str.).

Nenustačius, kad ginčijama praeinamų kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutarties Nr. 231 4.5 punkte nustatyta sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, apelianto teiginys, kad ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ nesąžiningai siekia praturtėti telekomunikacijų infrastruktūros objektų nuomotojų sąskaita, neturi pagrindo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu nustatyta, kad pagal Vilniaus miesto valdybos patvirtintą metodiką, skirstant mokestį abonentams, abonentui priskiriamas plotas paskaičiuojamas pagal lentynos, ant kurios įrengtas kabelis, plotą ir atitinkamus atstumus, skirtus praėjimui ir atstumus tarp lentynų. Šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.). Minėtu sprendimu taip pat nustatyta, kad atsakovas, nesutikdamas su jo nuosavybei tenkančios komunikacijos užimamo ploto paskaičiavimu, siekdamas įrodyti, kad ieškovo reikalavimas nepagrįstas, pateikė firmos ,,Tyrimai ir projektai“ aktą, kuriame užfiksuota išvada apie vieno kilometro inžinerinių komunikacijų, esančių techniniame koridoriuje ir kolektoriuje, aptarnavimo kainą. Teismo vertinimu, pateikta išvada nepaneigia ieškovo pateiktos įkainio apskaičiavimo metodikos pagrįstumo, nes išvadoje kalbama apie statinyje esančios komunikacijos aptarnavimo mokestį, o ne apie paties statinio aptarnavimo ir išlaikymo mokestį, kuo grindžiamas ieškovo reikalavimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekdamas įrodyti, jog ieškovas šioje byloje reikalaujamą priteisti mokestį už kolektorių ir techninių koridorių nuomą už laikotarpį nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. paskaičiavo nepagrįstai, pateikė analogišką firmos ,,Tyrimai ir projektai“ tyrimo aktą, sudarytą 2005 m. lapkričio 9 d. (177 – 180 b. l., 4 t.). Šiame akte, kaip ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu aptartame to paties eksperto pasirašytame 2003 m. spalio 38 d. akte Nr. 3/74 (civ. byla Nr 2-1036-11/2003, 71-73 b. l., 2 t.), apskaičiuojant kolektorių ir techninių koridorių priežiūros bei eksploatacijos sąnaudų dydį, buvo atsižvelgta tik į kabelių ir vamzdynų skerspjūvių plotus, tačiau visiškai neatsižvelgta į kolektorių ir techninių koridorių plotą ir atitinkamus atstumus, skirtus praėjimui ir atstumus tarp lentynų. Taigi, analogiškai, kaip ir išnagrinėtoje byloje tarp tų pačių šalių, kurioje iš atsakovo buvo priteistas mokestis už nuomą už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2002 spalio 31 d., atsakovo pateiktas aktas iš esmės atspindi tik statinyje esančios komunikacijos aptarnavimo mokestį, o ne paties statinio aptarnavimo ir išlaikymo mokestį, kuo grindžiamas ieškovo reikalavimas ir šioje byloje.

Reikalaujamo mokesčio dydžio apskaičiavimo pagrįstumą ieškovas pagrindė šioje byloje pateiktais įrodymais apie turėtas sąnaudas, pateiktomis pažymomis, kitais rašytiniais įrodymais (73-74, 95-102, 168 b. l., 1 t.).

Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo pateiktų mokesčio skaičiavimų pagrįstumu ir teigdamas, kad ieškovo ir jo vertinimas dėl mokėtino mokesčio už kolektorių ir techninių koridorių eksploatavimą apskaičiavimo pagal Metodikos reikalavimus skiriasi, pareiškė prašymą skirti ekspertizę (57-63 b. l., 8 t.), tačiau atliktos teismo ekspertizės aktas tik patvirtina ieškovo pateiktų skaičiavimų pagrįstumą (87-102 b. l., 8 t.).

Taigi, nenustačius, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ šie tarifai buvo nustatyti neteisėtai ar nepagrįstai, nenustačius, kad ieškovo apskaičiuotas mokestis yra didesnis nei sąnaudos, pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, ar apskaičiuotos sąnaudos tiesiogiai nesusijusios su telekomunikacijų infrastruktūros objektų priežiūra ir eksploatavimu, teigti, kad Vilniaus miesto valdybos sprendimu patvirtinta kainos apskaičiavimo metodika neatitinka Taisyklių 26-28 punktuose nurodytų mokesčio už kolektorių naudojimą apskaičiavimo principų, ar faktinės tiesioginėmis sąnaudomis pagrįstos UAB ,,Vilniaus energija“ telekomunikacijų infrastruktūros (kolektorių) priežiūros ir eksploatacijos išlaidos nesutampa su Vilniaus miesto valdybos sprendimu nustatytais įkainiais, apelianto teiginys, kad ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ reikalauja iš VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ priteisti neprotingai didelę sumą už naudojimąsi kolektoriais ir techniniais koridoriais ir tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, pripažįstamas nepagrįstu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.)

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepareiškė ir šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo šioje byloje pareiškęs atsakovas VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ į Lietuvos apeliacinio teismo specialiąją sąskaitą sumokėjo 30 000 Lt avansą ekspertizės atlikimo išlaidoms padengti.

Kartu su ekspertizės aktu apmokėjimui už atliktą ekspertizę Lietuvos teismo ekspertizės centras pateikė 2013 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija LTEC Nr. 0000663, apmokėjimo suma – 4072,24 Lt (103 b. l., 8 t.). Ši suma iš atsakovo VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ į Lietuvos apeliacinio teismo specialiąją sąskaitą sumokėto 30 000 Lt avanso turi būti pervesta į PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą Lietuvos teismo ekspertizės centro sąskaitą atliktos ekspertizės apmokėjimui.

Kadangi atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tai ir išlaidos atliktai teismo ekspertizei apmokėti atsakovui neatlyginamos. Todėl atsakovui turi būti grąžinamas ekspertizės atlikimo išlaidoms padengti jo sumokėto avanso ir ekspertizės apmokėjimui pervestų sumų skirtumas 25 927,76 Lt (30 000 Lt – 4072,24 Lt).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pavesti Lietuvos apeliacinio teismo finansų skyriui iš atsakovo VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ į Lietuvos apeliacinio teismo specialiąją sąskaitą Nr. LT117180300000345101 įmokėtų lėšų (30 000 Lt) sumokėti už atliktą ekspertizę pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktą 2013 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija LTEC Nr. 0000663, apmokėjimo suma – 4072,24 Lt (keturi tūkstančiai septyniasdešimt du litai ir dvidešimt keturi centai).

Grąžinti atsakovui VšĮ ,,Teleradijo kompanija Hansa“ iš jo į Lietuvos apeliacinio teismo specialiąją sąskaitą Nr. LT117180300000345101 įmokėtų lėšų 25 927,76 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt septynis litus ir septyniasdešimt šešis centus).

Teisėjai Gintaras PečiulisNijolė PiškinaitėDonatas Šernas