Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo P. Š. ieškinį atsakovei V. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų susijusių klausimų, atsakovės V. Š. priešieškinį ieškovui P. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, priverstinės hipotekos nustatymo, turto padalijimo, kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „TF bank“, P. Š., institucija, teikianti išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7.1. Nurodo, kad niekada nebuvo nusišalinęs nuo vaikų išlaikymo, reguliariai teikė išlaikymą vaikams tiek tiesiogiai išmokomis į vaikų motinos sąskaitą, tiek apmokėdamas vaikų ugdymo išlaidas. Sutinka, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, tačiau mano, kad protingas ir pagrįstas laikino išlaikymo dydis būtų po 170,00 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui.

9.1. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tačiau išsamiai nevertina tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą ar išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai.

9.2. Ieškovas iki 2022 m. balandžio mėn. apmokėdavo vaikų ikimokyklinės įstaigos lankymo išlaidas, o duomenų, kad jo turtinė padėtis pablogėjo, nepateikė, todėl darytina išvada, jog priteistas laikinas išlaikymas nėra neadekvati finansinė našta ieškovui. Pagal ieškovo prie ieškinio pateiktas 2021 m. gegužės mėn. pažymas apie gaunamą darbo užmokestį (vidutiniškai 1 021 Eur atskaičius mokesčius), nevertinant minimaliosios algos padidinimo nuo 2022 m. sausio 1 d., akivaizdu, kad ieškovas turi galimybę teikti vaikams prašomo dydžio laikiną išlaikymą. Pažymi, kad visa vaikų auginimo našta tenka jai, todėl ieškovas turi galimybę daugiau laiko skirti geriau mokamo darbo paieškoms ar papildomam darbui.

9.3. Ieškovo siūlomo teikti laikino išlaikymo dydis neužtikrintų nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių, jis nėra proporcingas išaugusioms prekių ir paslaugų kainoms (dėl infliacijos) ir pernelyg suvaržo jos teises ir teisėtus interesus, juo labiau kad šioje byloje prioritetas turi būti skiriamas vaikų interesams ir poreikiams.

9.4. Pažymi, kad ieškovas sutiko, jog vaikai lankytų privatų vaikų darželį, pats už jo lankymą mokėjo, tai nebuvo vienvaldiškas jos sprendimas. Jeigu iš ieškovo būtų priteistas išlaikymas tik po 170,00 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, galimybė vaikams lankyti darželį, kuriame jie jau yra adaptavęsi, įgiję draugų, pasitikėjimą pedagogais, pasirinkę jiems įdomias lavinančias veiklas, nebegalėtų būti užtikrinta. Tai reikštų, jog būtų daug sumaišties nusistovėjusiame mažamečių vaikų gyvenime, išbalansuota jų emocinė pusiausvyra, o visa atsakomybė už vaikų adaptaciją kitoje ugdymo įstaigoje tektų išimtinai jai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir iš ieškovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 250,00 Eur per mėnesį kiekvienam, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje.

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir civilinio kodekso 3.3 straipsnio nuostatose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius.

14. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, prašymą sumažinti priteisto vaikams laikino išlaikymo dydį nuo 250,00 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui iki 170,00 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui grindžia iš esmės tuo, kad teikė ir teiks savo vaikams reikalingą išlaikymą, o atsakovės prašyta suma – po 250,00 Eur kiekvienam vaikui – sukelia neproporcingų nepatogumų jam, be to, atsakovė nepateikė vaikų realius poreikius pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, kad apeliantas savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Sutiktina su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, jog ieškovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir siekdamas sumažinti iš jo vaikams priteistą laikiną išlaikymą, nepateikė jokių tokį poreikį pagrindžiančių įrodymų ir atskirąjį skundą grindžia vien deklaratyviais teiginiais. Kaip pagrįstai atsiliepime nurodo atsakovė, apeliantas pateikė įrodymus, kad jo darbo užmokestį vidutiniškai sudaro apie 1 000 Eur atskaičius mokesčius, o įrodymų, kad apelianto darbo užmokestis būtų iš esmės sumažėjęs, byloje nėra pateikta. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog 500,00 Eur per mėnesį laikino išlaikymo suma abiem vaikams sukeltų jam nepagrįstai didelių suvaržymų ar būtų nepakeliama finansinė našta. Pažymėtina, jog teigdamas, kad dėl sveikatos būklės turi ribotas galimybes dirbti, apeliantas taip pat nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas turi dvi darbovietes.

15. Pagrįstais laikytini atsakovės argumentai, jog vaikai visą laiką gyvena su ja, apeliantas šios aplinkybės neginčija, todėl atsakovei neišvengiamai tenka didesnė rūpinimosi vaikų kasdienių poreikių tenkinimu našta. Nors apeliantas teigia, kad atsakovė objektyviais duomenimis nepagrindė realių vaikų poreikių, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktikoje pripažintu vidutinės mėnesinės minimaliosios algos kriterijumi nustatydamas vaikų išlaikymui reikalingos sumos dydį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, kad vaikams, net ir mažamečiams, kaip ir kiekvienam žmogui, reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, vaistai, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, lavinimas, pramogos, poilsis ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodo ir pats apeliantas, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, orientaciniu kriterijumi teismų praktikoje pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020), juo labiau kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas tik laikino išlaikymo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo klausimas. Kai išlaikymo reikalingi ieškovo nepilnamečiai vaikai, kaip šiuo atveju, yra du, nėra teisinio pagrindo kitaip vertinti orientacinio kriterijaus dydį ir išlaikymo reikalingų mažamečių vaikų poreikių dydį. Be to, visuotinai žinoma aplinkybė dėl šiuo metu šalyje esančios didelės infliacijos ir nuolatinio kainų augimo (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog dar 2021 m. rugsėjo 27 d. pateiktoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomonėje Nr. 5SD-5648 nurodyta, jog ieškovo siūlomas 170 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui išlaikymas ir 70 Eur valstybės kiekvienam vaikui skiriama išmoka iš esmės neprieštarauja nepilnamečių vaikų interesams, tačiau neatitinka ekonominės šalies situacijos, neapima vaikų lavinimo, ugdymo poreikių, o tenkina tik būtinuosius vaikų poreikius. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo kitaip vertinti ir ieškovo prašomą priteisti laikino išlaikymo vaikams dydį. Taigi, ieškovui neturėtų kelti abejonių tai, jog jo mažamečiams vaikams reikalingo laikino išlaikymo suma gali siekti apie 500 Eur, kaip nurodyta prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nevertinant valstybės teikiamos paramos šeimoms, auginančioms vaikus.

16. Apeliantui teigiant, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių jis patiria nepatogumų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai sukelia tam tikrus suvaržymus, tačiau apeliantas nenurodo ir neteikia jokių įrodymų, kad priteistas laikinas išlaikymas vaikams objektyviai jam yra per didelė finansinė našta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas nėra aiškiai per didelis ar neproporcingas, priešingai, priteistas laikinas išlaikymas po 250,00 Eur kiekvienam vaikui iki teismo sprendimo priėmimo yra protingo, racionalaus dydžio, kad bylos nagrinėjimo metu patenkintų nepilnamečių ieškovo vaikų poreikius ir laikinai apsaugotų jų interesus.

17. Papildomai pabrėžtina, kad ieškovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai, susiję su neįrodytomis aplinkybėmis dėl šalių turtinės padėties, vaikų poreikių realumo ir pagrįstumo, valstybės išmokomis vaikams ir pan., nėra papildomai nagrinėjami bei vertinami, kadangi, kaip jau minėta pirmiau, šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tik preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius, kadangi reguliaraus ir nenutrūkstamo išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimas yra sąlyga, leidžianti užtikrinti būtinuosius vaikų poreikius. Nepilnamečiams vaikams priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikai gautų būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi nei galimybės, nei privalo visiškai ir visapusiškai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, nustatyti reikalingą ir būtiną išlaikymo vaikams dydį ar tėvų galimybes teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę ir privalės įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaikų poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaikų išlaikymo ir kt. Dėl to yra nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo šias aplinkybes nustatyti spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

18. Atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – priteisė iš ieškovo laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams po 250 Eur kas mėnesį kiekvienam mokamomis periodinėmis išmokomis. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą, taigi, pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir ne tik nesaisto teismo priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą teismui dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo CPK 148 ar 149 straipsniuose nustatyta tvarka.

19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui spręsti tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

21. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti jos nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.