- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-390-634/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15900-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- T. P.
- Civilinis ieškovas
- T. P.
- Advokatai
- Diana Višinskienė, Albertas Trumpulis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 187 straipsnį ir nuteistas 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Civilinis ieškinys tenkintas visiškai, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. P. iš nuteistojo A. A. priteista 804,90 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiojo T. P. patirtos 1 000 Eur advokato teisinės pagalbos teikimo išlaidos priteistos iš nuteistojo A. A. nukentėjusiojo T. P. naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. A. nuteistas už tai, kad 2018 m. kovo 26 d. apie 22.33 val. tyčia sugadino svetimą turtą – nenustatytu aštriu daiktu perbrėžė nukentėjusiajam T. P. priklausančio automobilio „Peugeot 307“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), kairės pusės priekinį ir galinį sparnus, kairės pusės priekines ir galines dureles, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. P. 784,90 eurų turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors kaltinamasis A. A. padaręs nusikaltimą neprisipažino, tačiau A. A. kaltė įrodyta nukentėjusiojo T. P. parodymais, juos patvirtinančiais liudytojų parodymais bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais, vaizdo įrašu.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 1 d. nuosprendį, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio l dalyje, ir priimti naują nuosprendį, A. A. išteisinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
3.1. Skunde teigia, jog nusikaltimo nepadarė. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, nuosprendis paremtas nepatikimais įrodymais ir prielaidomis, įrodymai vertinti šališkai. Nuteistasis nuosekliai teigė, kad automobilio nebraižė, eidamas pro T. P. automobilį rankose nieko nelaikė, tyčios apgadinti jo automobilį neturėjo, to ir nedarė. Skunde taip pat teigiama, kad liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, įvykio tiesiogiai jie nematė. Jų nuomonės, spėjimų, prielaidų nepatvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, ekspertizės akte esantys duomenys. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai prieštarauja objektyviai eksperto išvadai ir vaizdo įraše užfiksuotiems faktams.
3.2. Skunde nurodoma, kad T. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad stebėdamas vaizdo įrašą matė, kad A. A. praeidamas kažkuo braukė per jo automobilio kairę pusę, teisme nukentėjusysis jau nebepatvirtino, kad vaizdo įraše matė, kad A. A. praeidamas kažkuo braukė per jo automobilį. Apelianto teigimu, dar prieštaringesni yra liudytojų M. R., R. K. ir V. P. parodymai. Vaizdo įrašu užfiksuoti duomenys nepatvirtina liudytojų parodymų. Akivaizdu, kad liudytojai duodami parodymus sąmoningai klaidina teismą arba jei jie tai daro nesąmoningai, tai jie perteikia savo nuomonę, spėjimą ar daro savo prielaidas, o ne liudija tai, kas užfiksuota vaizdo įraše. Liudytojų parodymai nesutampa su vaizdo įrašo duomenimis, todėl jų parodymai nepatikimi, teismas nepagrįstai jais vadovavosi. Eksperto išvada paneigia vaizdo įrašo protokole fiksuotą aplinkybę, kad vyras „rankoje kažką laiko“ bei R. K. parodymus, kad piliečio rankoje yra tamsus daiktas – atsuktuvas ar lazda, kad matosi, jog galimai braukiama per automobilį. Eksperto išvada nepatvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymų ir vaizdo įrašo protokole fiksuoto fakto, kad vaizdo įraše fiksuotas vyras rankoje kažką laiko. Vaizdo įrašo protokole fiksuotas faktas paneigiamas objektyvia eksperto išvada. Ekspertas padarė išvadą, kad negalima nustatyti, kad tyrimą dominantis subjektas dešinėje rankoje laiko kokį nors objektą.
3.3. Skunde pažymėta, kad jokio daikto A. A. rankose objektyviai nėra fiksuota. Tiek vaizdo įrašo protokole, tiek eksperto akte stebima dešinės rankos plaštaka. Plaštaka yra ranka nuo riešo, delnas su pirštais. Norint laikyti rankoje kokį nors daiktą, plaštaką reikia suspausti į kumštį. Tokia plaštakos padėtis nėra fiksuota. Plaštakos nesuspaudus į kumštį neįmanoma laikyti jokio daikto rankoje. Vaizdo įraše A. A. kontaktas su nukentėjusiojo automobiliu nefiksuotas. Niekas negali paneigti, kad automobilis nebuvo subraižytas anksčiau ar vėliau. Kokį automobilį nukentėjusysis pastatė prie namų, nėra fiksuota. Teismui pateiktas ne ištisinis paros vaizdo įrašas, o tik A. A. liečiantis vaizdo epizodas, kas įvyko kitu laiku duomenų nėra. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė abejotinais įrodymais, tendencingai vertino vaizdo įraše ir vaizdo įrašo protokole, esančius duomenis, netinkamai vertino eksperto išvadą.
3.4. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosprendis yra šališkas, paremtas prielaidomis, įrodymai įvertinti netinkamai. Teisiamojo kaltė turi būti pagrįsta neabejotinais įrodymais ir visos abejonės turi būti aiškinamos teisiamojo naudai, tuo tarpu, teismas elgėsi priešingai, visas abejones aiškino jo nenaudai, kaip jo kaltės įrodymą, nepagrįstai sprendė, jog įrodymai abejonių nekelia. Bylos nagrinėjimo metu, prieštaravimai tarp liudytojų parodymų ir objektyvių įrodymų- vaizdo įrašo ir eksperto išvados nebuvo pašalinti.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. A. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde remiamasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai nenuoseklius liudytojų parodymus, netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą. Tačiau pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).
8. Nors nuteistasis nuosekliai nurodė, kad automobilio negadino, tačiau šie jo teiginiai buvo paneigti byloje surinktais įrodymais. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, to neneigė ir pats nuteistasis, kad 2018 m. kovo 26 d. apie 22.33 val., eidamas link savo automobilio, praėjo pro nukentėjusiajam T. P. priklausančio automobilio „Peugeot 307“, stovėjusio prie namo Nr. 23, esančio Kaune, Radistų a., šoną. Nukentėjusysis T. P. parodė, kad, ryte radęs perbrėžtą visą automobilio šoną, su kaimynu – liudytoju M. R. paržiūrėjo pastarojo turėtą įrengtos vaizdo kameros įrašą, kuriame užfiksuota, kaip A. A., praeidamas pro nukentėjusiojo automobilį, priartėjęs prie savo automobilio, patraukė ranką nuo nukentėjusiojo automobilio.
9. Apeliaciniame skunde teigiama, jog tiek nukentėjusiojo T. P., tiek liudytojų M. R., R. K. ir V. P. parodymai yra nenuoseklūs ir nesutampa su vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje yra pateiktas vaizdo įrašas, kuriame yra tiesiogiai užfiksuotas nagrinėjamas įvykis. Liudytojų atpasakojimas, ką jie matė vaizdo įraše, ir tų parodymų nesutapimas su ekspertizės akte pateikta išvada, negali būti vertinamas kaip jų parodymų nenuoseklumas. Baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai nėra ekspertai, neturi specialios vaizdo peržiūros įrangos ir programų, tiesiogiai įvykio nematė, todėl tiesiog nurodė, ką kiekvienas matė peržiūrėjęs vaizdo įrašą. Tai, kad liudytojas M. R. teigia vaizdo įraše matęs švytintį daiktą, o liudytojas R. K. matė atsuktuvą ar lazdą, niekaip negali paneigti objektyviai vaizdo įraše užfiksuotos informacijos ir, kaip jau buvo minėta, skirtingas vaizdo įrašo atpasakojimas, nedaro jų parodymų nenuosekliais.
10. Byloje tikrai nebuvo nustatyta, su kokiu konkrečiu aštriu daiktu (įrankiu ar pan.) A. A. subraižė nukentėjusiojo automobilį. Bet kuriuo atveju nustatyta, kad automobilis buvo sugadintas, ir duomenų, rodančių, kad automobilį galėjo sugadinti ne A. A., o kažkas kitas, byloje nėra, nes įvykio naktį pro automobilį praėjo tik nuteistasis. Konkrečiu atveju tai, su kokiu daiktu (įrankiu, raktu ar kt.) A. A. sugadino svetimą turtą, neturi esminės reikšmės nei apelianto veikos kvalifikavimui nei jo atsakomybės apimčiai, nei padarytos žalos nustatymui. Taigi šios aplinkybės nenustatymas nekeičia bylos esmės ir nepaneigia apelianto kaltės.
11. Tiek vizualiai žiūrint vaizdo įrašą, tiek ir ekspertizės akte nurodyta, kad A. A. praeina šalia nukentėjusiojo automobilio kairiojo šono, A. A. korpusas šiek tiek pasisukęs į dešinę pusę link automobilio. Vaizdo įraše taip pat užfiksuota A. A. dešinės rankos plaštaka, sulenkta per riešą, nukreipta į stovintį automobilį, po to jis staigiai atitraukia ranką (pakeičia riešo padėtį) nuo stovinčio automobilio (1 t., b. l. 152-153). Kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, paprastai pro automobilio šoną einantis asmuo eina tiesiai, o ne pasisukęs link šalimai stovinčio automobilio, taip pat laisvai ranką laikančio asmens plaštaka kabo laisvai, o ne būna sulenkta per riešą bei nukreipta į stovintį automobilį, kas rodo prievartinę asmens rankos padėtį, tuo labiau, kad tokia rankos padėtis baigiasi kaltinamajam pro nukentėjusiojo automobilį praėjus, tai yra patraukus ranką nuo automobilio ir kartu su kita ranka kažką darant krūtinės srityje. Ir nors apeliaciniame skunde teigiama, jog vaizdo įraše nėra fiksuota A. A. suspaustos plaštakos padėtis, iš ko būtų galima spręsti, kad jis rankoje kažką laiko, tačiau atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog vaizdo įraše užfiksuota, kad A. A. plaštaka yra ne laisvoje padėtyje, tačiau sulenkta per riešą, o pats A. A. savo korpusu yra pasisukęs link automobilio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. A., eidamas pro nukentėjusiojo automobilį, jį perbrėžė.
12. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog byloje pateiktas ne visas vaizdo įrašas, o nukentėjusiojo automobilis galėjo būti subraižytas jau anksčiau. Atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog liudytoja V. P. parodė, kad buvo peržiūrėtas visas vaizdo kamerų įrašas nuo 2018 m. kovo 26 d. 21 val. iki kitos dienos 5.30 val. ryto, T. P. buvo atiduotas konkretus įrašo laiko tarpas, nes viso peržiūrėto įrašo laiku niekas gatve pro T. P. mašiną nėjo. Nukentėjusysis T. P. nurodė esąs visiškai tikras, kad jis vakare prie namų pastatė nesugadintą automobilį. Ryte sugadinimo galbūt nebūtų pastebėjęs iš karto, jei būtų buvę nubrauktos tik keleivio pusės durelės, be to, braukimo linija atitinka asmens ūgio rankos padėtį, todėl sugadinimas buvo gerai matyti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtos liudytojos ir nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie nuoseklūs. Kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, teismas nenustatė, kad liudytoja V. P. ar nukentėjusysis turėtų kokių nors aiškių, pagrįstų nesutarimų su A. A., jie nėra susipykę, todėl neturi ir jokio pagrindo jį apkalbėti, pateikti ne visą vaizdo įraše užfiksuotą svarbią tyrimui informaciją.
13. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra apeliaciniame skunde savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. A. veiksmuose yra visi būtini BK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. A. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. A. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
14. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas bausmės rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).
15. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
16. Nukentėjusiojo T. P. atstovė advokatė Diana Višinskienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 1029204 (2 t., b. l. 19), iš kurio matyti, kad nukentėjusysis T. P. advokatei sumokėjo 500 eurų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58-222/2018, 2K-143-696/2017, 2K-177-696/2015, 2K-303/2014 ir kt.). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo T. P. interesais byloje, todėl jis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos. Dėl to nukentėjusiojo turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl jos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme turi būti atlygintos, tačiau patirtos atstovavimo išlaidos turi būti proporcingos suteiktai pagalbai. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą (baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta per vieną teismo posėdį), į tai, kad nukentėjusiojo atstovė dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jai bylos medžiaga buvo žinoma, sprendžia, kad priteistinas išlaidų atlyginimas mažintinas iki 300 eurų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo A. A. nukentėjusiajam T. P. 300 (tris šimtus) eurų jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.