Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-716-210/2018

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-16
Bylos Nr.: e2A-716-210/2018
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Valantienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
Ieškovas: ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“
Atsakovas: N. J., D. M.

Kategorijos

2.6.11Mainai

Civilinė byla Nr. e2A-716-210/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00256-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.; 2.6.12.;2.1.2.4.1.4.;3.3.1.20.; (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „Ginkūnų agrofirma“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2331-907/2018 pagal ieškovės ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ ieškinį atsakovėms N. J. ir D. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, D. V., notarui D. J. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl mainų sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, jo kvalifikavimo pirkimo-pardavimo sutartimi, pirkėjo teisių ir pareigų pagal pirkimo-pardavimo sutartį perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama 2015 m. spalio 23 d. mainų sutartį, sudarytą tarp atsakovių N. J. ir D. M., pripažinti apsimestiniu sandoriu ir kvalifikuoti pirkimo-pardavimo sutartimi; perkelti ieškovei ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ pirkėjos teises ir pareigas pagal 2015 m. spalio 23 d. mainų sutartį, kuri kvalifikuotina pirkimo-pardavimo sutartimi, ir įpareigoti ieškovę ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ sumokėti atsakovei N. J. 10000,00 Eur, o atsakovę D. M. įpareigoti perduoti ieškovei ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)); įpareigoti atsakovę N. J. grąžinti atsakovei D. M. 0,12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)) bei 9711,00 Eur priemoką; priteisti iš atsakovių N. J. ir D. M. solidariai visas ieškovės ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nuo 2009 m. sausio 1 d. (aštuonerius metus) nuomojosi 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)). Sutartimis buvo pratęstas 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), nuomos terminas iki 2019 m. gruodžio 31 d. Minėta sutartis buvo įregistruota viešame registre. Mirus A. A. B. nuo 2015 m. liepos 23 d. žemės sklypo savininke tapo atsakovė N. J.. Atsakovė N. J. patikino, jog nuomos sutartis bus tęsiama. 2015 m. spalio 23 d. atsakovės N. J. ir D. M. sudarė mainų sutartį, pagal kurią atsakovė D. M. perdavė atsakovei N. J. 0,12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), o atsakovė N. J. perdavė atsakovei D. M. 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)). Atsakovės susitarė, kad atsakovė D. M. sumokės atsakovei N. J. 9711,00 Eur priemoką. Ieškovės nuomone, atsakovės tokį sandorį sudarė, siekdamos išvengti pareigos žemės ūkio paskirties žemės sklypą pirmiausia pasiūlyti pirkti bendraturčiui ir teisėtam jos naudotojui, šiuo atveju trečiajam asmeniui D. V. ir ieškovei, kuri jau aštuonerius metus šį žemės ūkio paskirties žemės sklypą nuomojasi. Abejonių ieškovei kelia tame pačiame rajone esančių žemės ūkio paskirties žemės sklypų mainų tikslas ir žemės sklypų verčių skirtumas, didžiosios dalies kainos sumokėjimas ne mainomais daiktais, o pinigais, todėl, ieškovės teigimu, iš tiesų buvo sudarytas šio žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo, o ne mainų sandoris.

2. Atsakovė N. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog jos valia buvo žemės sklypą mainyti, o ne pirkti-parduoti. To žemės sklypo jai reikėjo, nes arti tėviškė, kelias, šalia upė, ateityje žada ten statyti namą. Ji neturėjo jokio intereso vengti žemės sklypo pardavimo ieškovei ar D. V., bet jie nieko nesiūlė, ieškovė tik tikslinosi dėl mainų sutarties vykdymo po savininko pasikeitimo. Ji su D. M. sudarė mainų sutartį, nes sutapo jų abipusis interesas įsigyti būtent tą žemę. D. M. yra ūkininkė, ji suinteresuota įgyti žemės sklypą jos veiklos plėtrai arti jos dirbamos žemės.

3. Atsakovė D. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog jos valia buvo žemės sklypą mainyti, o ne pirkti-parduoti. Mainų sutartis buvo sudaryta su tam tikru tikslu: N. J. ketina statytis gyvenamąjį namą, tas žemės sklypas yra arčiau gyvenvietės, upės, kelio, o D. M. toliau ketina vykdyti ūkininko veiklą, tas žemės sklypas yra šalia jos dirbamos žemės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovė neturėjo pirmenybės teisės įsigyti 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies. Mainų sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas (toliau – LR ŽŪPŽĮĮ) (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 1 iki 2018 m. sausio 1 d.) pirmenybės teisės įsigyti žemės sklypą bendraturčiui arba naudotojui nenumatė, jame tik buvo nustatyta, kas turi teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Taip pat nebuvo numatyta ir pranešimo išsiuntimo Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui. Teismas vertino, kad pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą pirmenybės teisė pirkti parduodamą bendro turto dalį numatyta tik bendraturčiui, bet ne naudotojui, o bendraturtė D. V. niekada ir niekaip neišreiškė, jog nori pasinaudoti tokia teise. Įvertinęs tai, kad atsakovės sudarė mainų sandorį, kuris atitiko tikrąją jų valią, įgijo individualiais požymiais apibrėžtus daiktus, o ne siekdamos išvengti pareigos pasiūlyti minėtą turtą įsigyti ieškovei ar bendraturtei, atsižvelgęs į tai, kad pati ieškovė ir bendraturtė neatliko jokių veiksmų, jog įgytų minėtą daiktą, teismas atsakovių sudaryto mainų sandorio nepripažino apsimestiniu, dėl to ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovė ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apeliantė pagal registruotą nuomos sutartį 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį nuomojosi net aštuonerius metus, nuomos sutartis galiojo tiek ginčijamos Mainų sutarties sudarymo metu, tiek galioja šiuo metu, apeliantė (ieškovė) atitinka įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus, todėl ji turėjo pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Teismas suklydo taikydamas įstatymo redakcijas, nes būtent sandorio sudarymo metu galiojusioje (nuo 2014 m. gegužės 1 iki 2018 m. sausio 1 d.) redakcijoje žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui buvo numatyta pirmumo teisė jį įsigyti.

6.2. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė neatliko jokių veiksmų ir aiškiai išreiškė savo valią ne pirkti naudojamą žemės sklypą, o jį toliau nuomoti. Apeliantei nebuvo įteiktas joks pranešimas apie tai, kad atsakovė N. J. 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį ketina parduoti, todėl apeliantė jokia forma ir būdu negalėjo išreikšti savo nuomonės apie ketinimą pirkti 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį. Apeliantė (ieškovė) nurodė, kad pasikeitus 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies savininkui mainų pagrindu ji ir toliau nuomosis žemės sklypą, tačiau tai jokiu būdu negali reikšti jos pirmenybės teisės pirkti žemės sklypą atsisakymo. Priešingai, tai tik pagrindžia ieškovės poziciją, kad 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis jai yra reikalinga vykdant jos veiklą. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė yra juridinis asmuo, verslininkė, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl žinodama, jog ginčo žemė bus perleista, privalėjo domėtis, laiku nepasidomėjus, turi prisiimti jai tenkančias neigiamas pasekmes.

6.3. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, nei nuo kokio momento turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas, nei kada jis baigėsi, nei apie tai, kokią įtaką senaties termino klausimas turi priimtam sprendimui – pateiktas tik teismo vertinimas, kad ieškovė praleido sutrumpintą trijų mėnesių kreipimosi į teismą terminą. Apeliantės teigimu, prašymui sandorį pripažinti apsimestiniu nėra numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, todėl taikomas bendras 10 metų senaties terminas. Akivaizdu, kad šis terminas nėra praleistas, tik pripažinus sandorį apsimestiniu atsiras subjektinė apeliantės (ieškovės) teisė kreiptis dėl jos pirmumo teisės pažeidimo.

6.4. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovių sudaryta mainų sutartis nėra apsimestinis sandoris, juo buvo pasiekti mainų esmę atspindintys tikslai. Apeliantės vertinimu, nepagrįstas atsakovės N. J. motyvas įsigyti mažesnį žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, nes 0,12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, o ne gyvenamosios paskirties. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad šiame sklype gyvenamojo namo statyba nėra leidžiama. Atsakovės buvo suinteresuotos, kad 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis būtų parduota ne ieškovei, o ilgametei kaimynei –atsakovei D. M.. Apeliantė nesutinka su teismo išaiškinimu, kad apeliantės išties turėjo tikslą mainyti visiškai nelygiaverčius sklypus, kurių kainos skirtumą (97 procentus) sumokėjo pinigais. Tai, kad atsakovė D. M. didžiąją žemės ūkio paskirties žemės sklypo kainos dalį sumokėjo pinigais, o mainai buvo atlikti vos dėl trijų procentų 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies vertės, rodo, kad iš tiesų buvo sudarytas šio žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo, o ne mainų sandoris. Apeliantė įsitikusi, kad atsakovių susitarimas neatitinka mainų sutarties sampratos esmės bei yra sudarytas pirkimo-pardavimo sandoriui pridengti, siekiant išvengti ieškovės pirmumo teisės pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės N. J. ir D. M. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

7.1. ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ byloje nėra tinkama ieškovė. Nekilnojamojo turto registre įrašas apie ieškovo sudarytą nuomos sutartį įregistruotas 2015-01-13, todėl ieškovė LR ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, 2015 metų spalio mėnesį nebuvo žemės sklypo naudotoja, turinti pirmumo teisę prieš kitus asmenis įsigyti parduodamą žemės sklypą.

7.2. Apeliantė savo ieškinį grindė tik tuo, kad sandoris esąs apsimestinis vien dėl išmainytų žemės sklypų vertės disproporcijos ir sandorio. Jokiais kitais įrodymais apeliantė sandorio apsimestinumo ieškinyje neįrodinėjo. Įstatymas leidžia šalims susitarti dėl mainomų daiktų kainų skirtumo apmokėjimo. Atsakovės sandorį sudarė būtent tuo tikslu, kad būtų apsikeista jų turimais daiktais, taip kiekvienai iš jų įgyjant nuosavybės teisę į joms svarbius individualius požymius turinčius daiktus, todėl nėra jokių faktinių ir teisinių priežasčių šį sandorį laikyti apsimestiniu.

7.3. Jei teismas ginčijamą mainų sandorį būtų pripažinęs menamu, tai pirmumo teisę įsigyti žemės sklypo dalį kaip bendrasavininkė turėtų D. V., o ne apeliantė.

7.4. Teismas senaties taikymo argumentu ieškinio neatmetė, o skundžiamame teismo sprendime taip pat nėra konstatuoti jokie terminų praleidimo faktai.

7.5. Apeliantė ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo žemės sklypo bendraturtė ir pirmumo teisės į perleidžiamą žemės sklypo dalį pagal CK 4.79 straipsnį neturėjo.

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo notaras D. J. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas visapusiškai, ne vien formaliai, įvertino sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tikruosius ketinimus ir visiškai teisingai konstatavo, kad ginčijamas žemės sklypų mainų sandoris nėra apsimestinis. Sudarant mainų sutartį sutapo šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą.

8.2. Mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų. Nelygiaverčiai daiktai gali būti mainų sandorio dalyku, neišskiriant verčių ir (ar) dydžio skirtumo.

8.3. Nurodoma, kad 5,03 ha žemės sklypo dalies nuomos santykių tarp ieškovės ir atsakovės N. J. tęstinumo nebuvo, jie egzistavo trumpiau kaip vienus metus nuo nuomos sutarties sudarymo bei įregistravimo nekilnojamojo turto registre, o tai reiškia, kad pirmumo teisės įgyti (pirkti) tos žemės sklypo dalies ieškovė ir negalėjo turėti.

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Mainų sandorio esmė yra jo šalių siekis ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios. Be to, mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžią įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų, todėl nėra pagrindo akcentuoti mainomo turto verčių skirtumo. Papildomai reikėtų įvertinti ir tai, kad nuo 2016 metų rudens nusiėmusi derlių ieškovė daugiau žemės sklypu nesinaudojo, nuomos mokesčio nei vienai iš atsakovių nemokėjo, tai patvirtina, jog ieškovė aiškiai suprato, kad nuomos sutartis yra nutraukta, tai pripažindama savo konkliudentiniais veiksmais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės pirmumo teisės pirkti ginčo žemės sklypą, reikalaujant mainų sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu ir perkelti jai pirkėjo teises.

Dėl ieškovės pirmumo teisės pirkti ginčo žemės sklypą

11. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas suklydo taikydamas LR ŽŪPŽĮĮ redakcijas, nes būtent sandorio sudarymo metu galiojusioje (nuo 2014 m. gegužės 1 iki 2018 m. sausio 1 d.) redakcijoje žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui buvo numatyta pirmumo teisė jį įsigyti. Apeliantė tvirtina, kad pagal registruotą nuomos sutartį 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį nuomojosi net aštuonerius metus, nuomos sutartis galiojo tiek ginčijamos Mainų sutarties sudarymo metu, tiek galioja šiuo metu, todėl ieškovė atitinka įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus turint pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad teismas taikė ne sandorio sudarymo metu galiojusią LR ŽŪPŽĮĮ redakciją, todėl šio skundžiamo sprendimo dalies motyvai keičiami.

12. Tiek Žemės įstatyme, tiek kituose įstatymuose (Civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme) įtvirtintos pirmenybės teisės įsigyti žemę prigimtis yra analogiška. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau, nei visi kiti tretieji asmenys, ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginę įtaką, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo suteikta garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-611/2016; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007).

13. Kaip numato LR ŽŪPŽĮĮ 2 straipsnio 1 dalis (redakcija nuo 2014 m. balandžio 24 d.) teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi: 1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu asmeniu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų ir (ar) mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naudmenas ir pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) padalinio pagal žemės buvimo vietą leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę; 2) juridinis asmuo ar kita organizacija (toliau – juridinis asmuo), ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs ir žemės ūkio naudmenas ir pasėlius deklaravęs, jeigu jo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir jeigu jo ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žemės ūkio ministerija) nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.

14. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius 2015 m. liepos 22 d. ŽŪB „Ginkūnų agrofirmai“ buvo išdavęs Leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Nr. 31L-83-(14.31.37.) ir ieškovė mainų sutarties sudarymo laikotarpiu atitiko subjektams, ketinantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus (129 b. l. 1 t.).

15. Pirmenybės teisė į parduodamą privatų žemės sklypą nustatyta specialiuosiuose žemės santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. LR ŽŪPŽĮĮ (aktuali akto redakcija ginčijamo sandorio sudarymo metu, galiojanti nuo 2014 m. gegužės 1 d.) 5 straipsnis reglamentuoja pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, jo 1 dalyje nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (sutartis) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyto įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės ploto ribojimo, pirmumo teise jo pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens dalyvis, jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus; 3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Taigi, šiuo atveju aktualus 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Tam, kad apeliantė, kuri nėra privačios žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorio šalis, turėtų teisę ginčyti ginčo žemės perleidimo sandorį ir reikalauti perkelti jai iš tokio sandorio kylančias pirkėjo teises ir pareigas, turi atitikti LR ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas – t . y. būti parduodamo žemės sklypo naudotoja, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (sutartis) naudojusi šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus.

16. CK 6. 559 straipsnyje nustatyta, jog, kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat kai pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Taigi pagal įstatymą žemės sklypo savininko pasikeitimas nėra pagrindas nuomos teisiniams santykiams pasibaigti, jeigu nuomos sutartis yra įregistruota viešame registre.

17. Byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad ieškovė ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ nuo 2009 m. sausio 1 d. (aštuonerius metus) nuomojosi 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) (11, 150–152 b. l.). Iš 2015-01-01 privačios žemės sklypo nuomos sutarties iš 2011-11-09 pratęsimo Nr. 2015/16 matyti, kad ieškovė ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ ir A. A. B., kuriam mirus jo teisių perėmėja yra atsakovė N. J., 2015 m. sausio 1 d. sudarė privačios žemės sklypo nuomos sutarties iš 2011 m. lapkričio 5 d. pratęsimą Nr. 2015/16, pagal kurį buvo pratęstas 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) nuomos terminas iki 2019 m. gruodžio 31 d. (11 b. l.). Minėta sutartis 2015-01-13 buvo įregistruota viešame registre (12–13 b. l.). 2015-04-11 mirus A. A. B., nuo 2015 m. liepos 23 d. žemės sklypo savininke tapo atsakovė N. J. pagal paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (135–137 b. l.). Tiek 2009-01-01 žemės nuomos sutartis, tiek 2011-11-09 nuomos sutarties pratęsimas, tiek 2015-01-01 žemės sklypo nuomos sutartis buvo įregistruoti viešame registre, todėl esant žemės nuomos santykių tęstinumui, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė ginčo mainų sutarties sudarymo metu – 2015-10-23 iš esmės atitiko Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus reikalavimus. Aptartas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo reguliavimas teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad ieškovė turėjo pirmumo teisę įsigyti atsakovei N. J. priklausiusį žemės sklypą, jeigu pastaroji būtų nutarusi jį parduoti. Taigi neabejotinai turi teisę ir reikšti ieškinį, gindama savo teises.

18. Aiškindamas jau minėtas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatas, liečiančias pirmumo teisę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytoje normoje įtvirtintos pirmumo teisės tikslas – užtikrinti asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu daugiau negu visi kiti tretieji asmenys ir kuriems šio turto perleidimas gali turėti tiesioginės įtakos ateityje, interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-696/2013; kt.). Tačiau pirmiau nurodyti apribojimai nepaneigia sutarčių sudarymo laisvės principo (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir pirkėjo teisių perkėlimo

19. Apsimestinio sandorio negaliojimo sąlygos, tokio sandorio teisinės pasekmės apibrėžtos CK 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys.

20. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; kt.). Taigi tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovė privalėjo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys.

21. Šioje byloje esminę reikšmę turi mainų sutarties teisėtumo įvertinimas, tačiau teismas pažymi, kad pareigą įrodyti ieškovės teisę sukuriančius faktus, t. y. kad ginčo sandoris yra apsimestinis, neatitiko ginčo sutarties šalių valios, turi ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosekliai analizavo ir vertino visus ieškovės nurodomus argumentus, kuriais buvo grindžiamas ieškinys, ir motyvuotai juos atmetė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šiuos teismų praktikoje apsimestiniam sandoriui nustatyti suformuotus reikalavimus ir byloje pateiktus įrodymus vertino būtent šių reikalavimų aspektu, todėl kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus, kad teismas netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio reikalavimus.

22. Šioje byloje iš šalių ir kitų dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2015 m. spalio 23 d. tarp atsakovių N. J. ir D. M. buvo sudaryta mainų sutartis, pagal kurią atsakovė D. M. perdavė atsakovei N. J. 0,12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), priklausantį jai asmeninės nuosavybės teise, o atsakovė N. J. perdavė atsakovei D. M. 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), priklausantį jai asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė D. M. perdavė atsakovei N. J. žemės sklypą, kurio 2015 m. spalio 19 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė buvo 281,00 Eur. Atsakovė N. J. perdavė atsakovei D. M. žemės sklypo dalį, kurio 2015 m. liepos 9 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė buvo 11750,00 Eur. Pačios atsakovės 2015 m. spalio 23 d. mainų sutartyje 0,12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įvertino 289,00 Eur, o 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), – 10000,00 Eur (mainų sutarties 3.2.1 ir 3.2.2 p.). Atsakovės susitarė, kad atsakovė D. M. sumokės atsakovei N. J. 9711,00 Eur priemoką.

23. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė neatliko jokių veiksmų ir aiškiai išreiškė savo valią ne pirkti naudojamą žemės sklypą, o jį toliau nuomoti. Apeliantė nurodo, kad jai nebuvo įteiktas joks pranešimas apie tai, kad atsakovė N. J. 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį ketina parduoti, todėl apeliantė jokia forma ir būdu negalėjo išreikšti savo nuomonės apie ketinimą pirkti 5,03 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį.

24. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė N. J. pardavinėjo jai priklausiusį žemės sklypą, todėl neprivalėjo apeliantės apie tai informuoti. Atsakovė N. J. yra nurodžiusi, jog ji, savo vardu įregistravusi žemę, iš karto kreipėsi į ieškovę, laukdama pasiūlymo minėtą žemės sklypą pirkti, nes ginčo žemės sklypas jai buvo per didelis ir nereikalingas. Kadangi atsakovė N. J. ketino įsigyti mažesnį žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, ieškovei neišreiškus noro įsigyti šio žemės sklypo dalies, apžiūrėjusi jų siūlomą žemės sklypą, jiems apžiūrėjus jos siūlomą žemės sklypą, sklypo paveldėtoja nutarė sudaryti mainų sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu reikšminga tai, kad atsakovė N. J. neprivalėjo pranešti ieškovei apie mainų sutartį, tačiau ji 2015 m. spalio 19 d. pranešimu informavo ieškovę, kad ketina perleisti nuomojamą žemės sklypo dalį, sudarydama mainų sandorį (14 b. l.). Kelių dienų laikotarpiu ieškovė nurodė atsakovei N. J., kad laikysis privačios žemės sklypo nuomos sutarties vykdydama atsiskaitymus, paprašė informuoti ją apie žemės sklypo savininko pasikeitimą (sandorio įregistravimą) bei kaip bus vykdoma privačios žemės sklypo nuomos sutartis įvykus mainams ir pasikeitus nuomojamo žemės sklypo savininkui, taip norėdama tęsti nuomos santykius (15 b. l.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi tai, kad atsakovė N. J. neturėjo jokio intereso vengti jai priklausančios žemės sklypo dalies pardavimo apeliantei. Apeliacinės instancijos teismui akivaizdu, kad ieškovė, gavusi iš atsakovės N. J. pranešimą apie galimą ginčo žemės sklypo perleidimą, neišreiškė noro įsigyti ginčo žemės sklypo.

25. Apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad atsakovių sudaryta mainų sutartis nėra apsimestinis sandoris. Apeliantė nesutinka su teismo išaiškinimu, kad apeliantės išties turėjo tikslą mainyti visiškai nelygiaverčius sklypus, kurių kainos skirtumą (97 procentus) sumokėjo pinigais. Apeliantė įsitikusi, kad atsakovių susitarimas neatitinka mainų sutarties sampratos esmės bei yra sudarytas pirkimo-pardavimo sandoriui pridengti, siekiant išvengti ieškovės pirmumo teisės pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

26. Visų pirma, atsakovė D. M. vykdo ūkininko veiklą ir yra suinteresuota įsigyti žemės ūkio paskirties žemę reikalingą jos veiklos plėtrai. Siekis atsakovėms sudaryti mainų sandorį atsirado ieškovei išreiškus poziciją toliau sklypą nuomoti ir sutapus abipusiams D. M. ir N. J. interesams – pastarajai susidomėjus galimybe mainais įsigyti D. M. priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio paprastai parduoti ši ketinimo neturėjo, tačiau buvo suinteresuota mainyti į didesnio ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Teismas vertina ir tai, kad mainų sandorio esmė yra jo šalių siekis ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios. Be to, mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžią įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų, todėl nėra pagrindo akcentuoti mainomo turto verčių skirtumo. Teismui akivaizdu, kad atsakovės sandorį sudarė būtent tuo tikslu, kad būtų apsikeista jų turimais daiktais, taip kiekvienai iš jų įgyjant nuosavybės teisę į joms svarbius individualius požymius turinčius daiktus, todėl nėra jokių faktinių ir teisinių priežasčių šį sandorį laikyti apsimestiniu.

27. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad senaties taikymo klausimas byloje nebuvo keliamas ir teismas senaties taikymo aspektu skundžiamame sprendime nepasisakė, todėl teisėjų kolegija dėl šio ir kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie nelemia apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo, teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės N. J. ir D. M. pateikė įrodymus, kad jos patyrė po 484,00 Eur advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovės jų naudai priteistina po 484,00 Eur sumą už advokato teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei N. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“, juridinio asmens kodas 175728892, 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti atsakovei D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“, juridinio asmens kodas 175728892, 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Danutė BurbulienėVytautas KursevičiusVilija Valantienė