Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus kalėjime laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 17 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos

Įvertinęs byloje esančius duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas pažymi, kad atsakovė į bylą pateikė konkrečius duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimą skirtingose Alytaus kalėjimo gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, nurodydamas jų plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Iš šių duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 17 d. iki 2025 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas svyravo nuo 3,67 kv. m iki 4,48 kv. m. Taigi net ir esant maksimaliam patalpų užimtumui pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas visais atvejais viršijo teisės aktuose nustatytą minimalią normą, taikomą tiek pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoms (3,1 kv. m), tiek uždaro tipo sąlygoms (3,6 kv. m). Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti atsakovės pateiktų duomenų apie patalpų plotą ar jose laikytų asmenų skaičių teisingumu. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu patalpos būtų buvusios užimtos didesniu asmenų skaičiumi nei numatyta jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiumi, ar kad pareiškėjas būtų laikytas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas būtų buvęs mažesnis nei nustatyta teisės aktuose. Vien pareiškėjo teiginiai, kad skaičiuojant kameros plotą turėtų būti eliminuojamas baldų ar sanitarinio mazgo užimamas plotas, savaime nepaneigia atsakovės pateiktų duomenų ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė teisės aktuose nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto normą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas visais atvejais atitiko teisės aktuose nustatytus minimalius reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, kad jo laikymo sąlygos buvo neteisėtos dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, yra nepagrįsti. Kadangi byloje nenustatytas teisės aktuose įtvirtintos minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimas, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą. Taigi, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais ar priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą šiuo pagrindu.

Dėl gyvenamųjų patalpų atitikimo higienos normoms

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų higienos normų reikalavimų, teigdamas, jog gyvenamosios patalpos, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamos būklės, neatitiko sveikatos saugos reikalavimų ir dėl to jam buvo sudarytos netinkamos gyvenimo sąlygos.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d.). Ši higienos norma nustato visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietoms, įskaitant patalpų įrengimą, jų priežiūrą bei eksploatavimą. Higienos normos HN 134:2015 1 ir 12 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad jų naudojimas nekeltų pavojaus asmenų sveikatai ir saugumui, o naudojimo metu būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Taigi šios teisės normos įpareigoja laisvės atėmimo vietų administraciją užtikrinti tinkamą patalpų techninę būklę ir jų eksploatavimą, atitinkantį visuomenės sveikatos saugos reikalavimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus kalėjimo gyvenamosios bei bendrojo naudojimo patalpos yra reguliariai tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų, kurie pagal jiems priskirtą kompetenciją vykdo visuomenės sveikatos saugos reikalavimų laikymosi kontrolę. Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2025 m. lapkričio 18 d. periodinio patikrinimo aktą Nr. PA (1-21 15.4.8Mr.) PA-4673, kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu buvo vertinamos tiek gyvenamosios, tiek bendrojo naudojimo patalpos. Iš minėto akto matyti, kad patikrinimo metu HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Taigi kompetentingos institucijos atliktas patikrinimas patvirtina, kad Alytaus kalėjimo patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus kalėjime laikomasi HN 134:2015 nustatytų mikroklimato reikalavimų. Atsakovė nurodė, kad šiltuoju metų laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose užtikrinama 18–28°C oro temperatūra, o šaltuoju metų laikotarpiu – 18–22°C. Taip pat užtikrinama ir norminiuose aktuose nustatyta santykinė oro drėgmė bei oro judėjimo greitis, o dirbtinės apšvietos lygis gyvenamosiose patalpose siekia ne mažiau kaip 200 lx. Nurodyti mikroklimato parametrai atitinka HN 134:2015 nustatytus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad Alytaus kalėjime esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir veikia nepertraukiamai visą parą, todėl leidžia palaikyti pastovią higienos normų reikalavimus atitinkančią temperatūrą visame kalėjimo pastate. Toks techninis sprendimas užtikrina tinkamas patalpų mikroklimato sąlygas nepriklausomai nuo išorės temperatūros svyravimų.

Vertinant patalpų vėdinimo klausimą, pažymėtina, kad HN 134:2015 17 punktas numato, jog patalpos gali būti vėdinamos natūraliu būdu – atidarant langus. Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose ir kamerose esantys langai gali būti atidaromi. Nors langai yra apsaugoti grotomis iš išorinės ir vidinės pusės, tačiau tai netrukdo juos atidaryti maždaug 15 cm į vidinę grotų pusę ir tokiu būdu užtikrinti patalpų vėdinimą. Taigi vien tai, kad ant langų įrengtos apsauginės grotos, savaime nereiškia, kad patalpų vėdinimas yra ribojamas ar neįmanomas. Atsakovė taip pat pateikė kamerų tipo patalpų Nr. 3, Nr. 26 ir Nr. 31 fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad šių patalpų langai yra tinkamo dydžio ir konstrukcijos, leidžiančios užtikrinti natūralaus apšvietimo bei vėdinimo galimybę. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų laikytas patalpose, neatitinkančiose minėtų reikalavimų.

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl galimo pelėsio gyvenamosiose patalpose, teismas taip pat atsižvelgia į HN 134:2015 37 punktą, kuriame nustatyta, kad patalpų, kurias pagal vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, valymą organizuoja patys šiose patalpose gyvenantys asmenys. Tai reiškia, kad kasdienė tokių patalpų švara ir higiena iš dalies priklauso ir nuo pačių jose laikomų asmenų veiksmų. Todėl vien pareiškėjo teiginiai apie galimą pelėsio atsiradimą, nepateikus objektyvių įrodymų, savaime nepatvirtina, kad kalėjimo administracija nevykdė savo pareigų užtikrinti tinkamas higienos sąlygas. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas patalpose, neatitinkančiose HN 134:2015 nustatytų sveikatos saugos reikalavimų. Priešingai, byloje esantys kompetentingos institucijos patikrinimo dokumentai patvirtina, kad Alytaus kalėjimo gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos atitinka taikytinus higienos normų reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir galimo higienos normų pažeidimo laikytini nepagrįstais.

Dėl baldų ir kito inventoriaus kamerose

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi reikalavimus nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Šiuose teisės aktuose yra nustatyta, kokiais baldais ir kitu inventoriumi turi būti aprūpintos laisvės atėmimo vietų patalpos, įskaitant kamerų tipo patalpas, taip užtikrinant minimalias gyvenimo sąlygas jose laikomiems asmenims.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus kalėjimo kamerų tipo patalpos yra aprūpintos minėtose normose numatytais baldais ir kitu inventoriumi. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama metalinė lova, taip pat prie lovos įrengta spintelė, skirta asmeniniams daiktams laikyti. Be to, kamerose yra įrengtos sėdimos vietos – taburetės arba suolai, numatant ne mažiau kaip po vieną sėdimą vietą kiekvienam kameroje laikomam asmeniui. Kamerose taip pat yra įrengtas stalas, skirtas maitinimuisi ar kitoms kasdienėms veikloms atlikti. Taip pat nustatyta, kad kamerose yra šiukšlių dėžės bei valymo inventorius, kurį sudaro šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių semtuvas ir valymo šluostės. Šis inventorius sudaro vieną komplektą ir yra skirtas patalpų švarai palaikyti. Be to, kamerose įrengtos sieninės pakabos arba spintos, užtikrinančios galimybę laikyti drabužius ir kitus asmeninius daiktus; jose įrengiama ne mažiau kaip po du kabliukus kiekvienam kameroje laikomam asmeniui. Atsakovė taip pat nurodė, kad visi kamerose esantys baldai yra techniškai tvarkingi ir saugūs naudoti. Pažymėtina ir tai, kad saugumo bei patalpų eksploatavimo sumetimais šie baldai yra pritvirtinti prie grindų arba sienų, taip siekiant užtikrinti jų stabilumą ir išvengti galimų nelaimingų atsitikimų ar inventoriaus sugadinimo. Tokia baldų tvirtinimo praktika yra įprasta laisvės atėmimo vietose ir laikoma būtina siekiant užtikrinti saugų patalpų naudojimą.

Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie netinkamą baldų ar inventoriaus būklę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad kamerose esantys baldai būtų buvę sulūžę, netvarkingi ar neatitikę teisės aktuose nustatytų aprūpinimo normų. Vien subjektyvūs pareiškėjo teiginiai apie netinkamas sąlygas, nepagrįsti objektyviais įrodymais, savaime negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti teisės aktų pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, kad Alytaus kalėjimo kamerų tipo patalpos buvo aprūpintos teisės aktuose nustatytais baldais ir kitu inventoriumi, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių šių reikalavimų pažeidimą, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų aprūpinimo baldais ir inventoriumi yra nepagrįsti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas taip pat atmestinas.

Dėl pareigūno iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose ir gyvenamosiose patalpose

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Taisyklės. Šiose Taisyklėse yra reglamentuojami pagrindiniai reikalavimai, susiję su patalpų įrengimu, jų funkcionalumu, saugumu bei jose laikomų asmenų priežiūros organizavimu. Pagal Taisyklių 12.11 papunktį gyvenamosiose patalpose turi būti įrengta priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema, sudaranti galimybę jose laikomiems asmenims prireikus išsikviesti pareigūną. Tokia sistema yra skirta užtikrinti operatyvų pareigūnų reagavimą į nuteistųjų ar suimtųjų poreikius, taip pat prisidėti prie saugios aplinkos užtikrinimo laisvės atėmimo vietose.

Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodė, kad Alytaus kalėjime gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos, atitinkančios minėtą teisinį reglamentavimą. Taigi asmenims, laikomiems gyvenamosiose patalpose ar kamerose, yra sudaryta reali galimybė prireikus iškviesti priežiūrą vykdantį pareigūną. Be to, siekdama pagrįsti šias aplinkybes, atsakovė į bylą pateikė kamerų tipo patalpų Nr. 3, Nr. 26 ir Nr. 31 fotonuotraukas, kurios patvirtina, kad šiose patalpose įrengtos atitinkamos iškvietimo sistemos. Teismas taip pat pažymi, kad galiojantys teisės aktai nenumato reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus. Taisyklėse tokia pareiga laisvės atėmimo vietų administracijai nėra nustatyta, todėl vien tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose tokie įrenginiai nėra įrengti, savaime negali būti laikoma teisės aktų pažeidimu ar netinkamų laikymo sąlygų sudarymu. Be to, pažymėtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nuteistųjų ar suimtųjų priežiūra yra organizuojama kitomis priemonėmis, įskaitant pareigūnų kontrolę bei vizualinę priežiūrą, kuri užtikrina saugumo reikalavimų laikymąsi ir leidžia operatyviai reaguoti į galimus incidentus ar kitus nenumatytus atvejus. Todėl vien tik iškvietimo mygtuko nebuvimas tokiose vietose nesudaro pagrindo konstatuoti, kad asmenų saugumas ar galimybė gauti pareigūnų pagalbą buvo neužtikrinta.

Atsižvelgdamas į tai, kad teisės aktai nenumato pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukų, o gyvenamosiose patalpose ir kamerose tokios sistemos Alytaus kalėjime yra įrengtos ir atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių nepagrįsti ir nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl elektros jungiklių įrengimo kamerose

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengti elektros apšvietimo jungikliai, todėl, jo teigimu, jis neturėjo galimybės savarankiškai reguliuoti apšvietimo kameroje, o tai, pareiškėjo vertinimu, sudarė netinkamas laikymo sąlygas ir pažeidė jo teises.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Taisyklės. Šios Taisyklės reglamentuoja laisvės atėmimo vietose esančių patalpų techninius ir funkcinius įrengimo reikalavimus, siekiant užtikrinti tiek jose laikomų asmenų saugumą, tiek įstaigos vidaus tvarką ir kontrolę. Pagal Taisyklių 12.8 papunktį kamerose elektros jungiklių įrengimas kameros viduje nėra numatytas. Minėtas teisinis reguliavimas nustato, kad elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, įrengiami koridoriuje prie kameros, iš kur ir yra valdomas apšvietimas bei elektros energijos tiekimas į kamerą. Tokia sistema leidžia priežiūrą vykdantiems pareigūnams kontroliuoti elektros energijos tiekimą ir apšvietimą kamerose, taip pat užtikrina įstaigos saugumo reikalavimų laikymąsi. Šis reguliavimas yra susijęs su specifinėmis laisvės atėmimo vietų saugumo užtikrinimo sąlygomis, kai tam tikrų inžinerinių įrenginių valdymas yra perkeltas į bendro naudojimo erdves, kurias kontroliuoja pareigūnai.

Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodė, kad Alytaus kalėjime elektros jungikliai, skirti valdyti kamerų apšvietimą ir elektros energijos tiekimą, yra įrengti koridoriuje prie kamerų, kaip tai ir numatyta minėtose Taisyklėse. Tokiu būdu apšvietimo valdymas yra organizuojamas laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl vien aplinkybė, kad elektros jungikliai nėra įrengti kameros viduje, savaime negali būti vertinama kaip teisės aktų pažeidimas ar netinkamų laikymo sąlygų sudarymas. Teismas taip pat pažymi, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai yra nustatomi atsižvelgiant į šių įstaigų veiklos specifiką, saugumo užtikrinimo būtinybę bei priežiūros organizavimo principus. Dėl šios priežasties tam tikrų techninių sprendimų pasirinkimas, įskaitant elektros jungiklių įrengimo vietą, yra reglamentuojamas taip, kad būtų užtikrinta tinkama įstaigos kontrolė ir prevencija galimiems pažeidimams ar incidentams. Atsižvelgdamas į tai, kad galiojantys teisės aktai nenumato pareigos kamerose įrengti elektros jungiklių, o apšvietimo valdymas Alytaus kalėjime organizuojamas taip, kaip nustatyta Taisyklių 12.8 papunktyje, teismas daro išvadą, kad atsakovė veikė laikydamasi teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su elektros jungiklių neįrengimu kamerų viduje, laikytini nepagrįstais ir nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl tarakonų ir blakių

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo paplitę kenkėjai – tarakonai ir blakės, o jų naikinimas, pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrinamas tinkamai, dėl ko, jo vertinimu, jam buvo sudarytos netinkamos laikymo sąlygos ir padaryta neturtinė žala.

Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas pažymi, kad laisvės atėmimo vietų sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Pagal šios higienos normos 20 punktą laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, o šiose įstaigose turi būti vykdomas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, organizuojamas jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. balandžio 21 d. sudarė Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos sutartį Nr. ST-217 su UAB „Dezinfekcijos paslaugos“. Pagal šią sutartį paslaugos teikėjas Alytaus kalėjimo patalpose reguliariai vykdo kenkėjų stebėjimo bei naikinimo darbus. Atsakovė nurodė, kad minėta įmonė kiekvieno mėnesio nustatytą dieną, taip pat esant poreikiui, atlieka graužikų ir nariuotakojų monitoringo bei jų naikinimo darbus Alytaus kalėjimo patalpose. Iš byloje pateiktų graužikų ir nariuotakojų stebėjimo bei naikinimo darbų atlikimo aktų matyti, kad šios paslaugos yra teikiamos ne tik bendrojo naudojimo patalpose, bet ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbai Alytaus kalėjime buvo organizuojami nuolat ir sistemiškai, laikantis sudarytos sutarties sąlygų. Teismas taip pat pažymi, kad Alytaus kalėjime yra nustatyta aiški tvarka, kaip turi būti reaguojama pastebėjus kenkėjus gyvenamosiose ar bendrojo naudojimo patalpose. Atsakovė nurodė, kad apie pastebėtus kenkėjus nuteistieji turi pranešti Resocializacijos skyriaus specialistui, kuris gautą informaciją perduoda Turto valdymo skyriaus komendantui, atsakingam už atitinkamų priemonių organizavimą. Tokia procedūra sudaro prielaidas operatyviai reaguoti į galimus kenkėjų atsiradimo atvejus ir organizuoti jų naikinimo darbus. Kartu atsakovė pažymėjo, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kai patys nuteistieji, anksčiau pateikę prašymus dėl kenkėjų naikinimo darbų atlikimo jų gyvenamosiose patalpose, paskirtą dieną atsisako įleisti paslaugos teikėjus ar kitaip nesudaro galimybės atlikti atitinkamų darbų. Tokios aplinkybės gali apsunkinti kenkėjų kontrolės priemonių įgyvendinimą, tačiau jos nepriklauso nuo laisvės atėmimo įstaigos administracijos valios. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie tarakonų ar blakių paplitimą gyvenamosiose patalpose ar apie tai, kad šių kenkėjų naikinimo priemonės Alytaus kalėjime būtų buvusios neveiksmingos ar nevykdomos. Vien tik pareiškėjo subjektyvūs teiginiai apie galimus kenkėjų atsiradimo atvejus savaime nėra pakankami konstatuoti, kad atsakovė nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad sprendžiant dėl nuteistųjų nusiskundimų, susijusių su buitinių parazitų ar graužikų paplitimu laisvės atėmimo vietose, vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga yra sudariusi sutartį su specializuotu subjektu dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, ar tokios sutarties sąlygų laikomasi, ar yra fiksuojami atlikti darbai bei ar šias aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys (pavyzdžiui, patikrinimų aktai ar atliktų darbų dokumentai). Nustačius tokias aplinkybes, paprastai daroma išvada, kad laisvės atėmimo įstaiga ėmėsi pakankamų priemonių užtikrinti, jog gyvenamosiose patalpose nebūtų buitinių parazitų ar graužikų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-618-602/2023, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Alytaus kalėjimo administracija yra sudariusi sutartį su specializuota įmone dėl kenkėjų monitoringo ir naikinimo paslaugų teikimo, šios paslaugos yra teikiamos reguliariai, o atlikti darbai yra dokumentuojami atitinkamais aktais. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė ėmėsi sisteminių ir nuolatinių priemonių siekdamas užkirsti kelią kenkėjų plitimui gyvenamosiose patalpose. Teismas taip pat pažymi, kad gyvenamųjų patalpų švaros ir tvarkos palaikymas laisvės atėmimo vietose yra susijęs ne tik su administracijos pareigomis, bet ir su pačių jose laikomų asmenų elgesiu. Atsakovė nurodė, kad Alytaus kalėjimo administracija sudaro sąlygas palaikyti švarą – nuteistiesiems suteikiamos valymo priemonės, organizuojamas patalynės, minkštojo inventoriaus ir drabužių skalbimas bei dezinfekavimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad patys nuteistieji taip pat privalo rūpintis asmenine higiena bei gyvenamųjų patalpų švara. Netinkamai prižiūrint patalpas, drabužius ar minkštąjį inventorių gali būti sudaromos palankios sąlygos kenkėjams atsirasti, todėl vien tik jų atsiradimo faktas negali būti automatiškai siejamas su laisvės atėmimo įstaigos administracijos neveikimu.

Atsižvelgdamas į tai, kad Alytaus kalėjimo administracija yra sudariusi sutartį dėl kenkėjų monitoringo ir naikinimo paslaugų, šios paslaugos yra teikiamos reguliariai, o byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie netinkamą kenkėjų kontrolę, teismas daro išvadą, kad atsakovė ėmėsi pakankamų ir teisės aktų reikalavimus atitinkančių priemonių siekdama užtikrinti, jog gyvenamosiose patalpose nebūtų tarakonų, blakių ar kitų kenkėjų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat atmestinas.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nustačius, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus kalėjimo neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.