Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovei Lietuvos Kalėjimų tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2022 m. vasario 22 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 2K-90-788/2022) panaikino 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir 2021 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį, pritaikė Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsnį, atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų veikų mažareikšmiškumo bei baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai pradėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje, galiojusi Statuto redakcija nenumatė ribojimų, susijusių su pareigūno statusu, jei asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatė apribojimus pareigūnams, padariusiems tik tyčinį nusikaltimą ir atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (Statuto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. liepos 1 d., 62 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Taip pat pažymi, kad priėmimo į tarnybą metu galiojo teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas (Statuto 3 straipsnio 8 dalis). Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Statuto redakcija, kurioje numatyta, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei įstatymų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai. Pareiškėjo nuomone, pagal teisėtų lūkesčių apsaugos ir pagarbos įgytoms teisėms principą, teisės aktai, keičiantys ir nustatantys naują teisinį reguliavimą, turėtų būti taikomi tik tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado po tokio reguliavimo įtvirtinimo.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėjo individualų konstitucinį skundą, kuriame ginčyta Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitiktis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarime konstatavo, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors nutarime nepasisakė dėl kitų Statuto 9 straipsnio 2 dalies punktų, įtvirtinančių sąlygas, kurioms esant asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, pareiškėjo nuomone, šiame nutarime pateikti išaiškinimai aktualūs ir jo atžvilgiu.

Pareiškėjo manymu, šiuo atveju svarbios Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies „piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ ir 48 straipsnio 1 dalies „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ nuostatos. Nurodo, kad iš Konstitucinio Teismo praktikos matyti, kad specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT) 2022 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4136-438 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija Nr. XIII-1381) 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „įstatymų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai“ neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniams proporcingumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principams. Kadangi šis kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl aukščiau paminėtų nuostatų įvertinimo konstitucingumo prasme, pareiškėjo nuomone, tiesiogiai susijęs ir su šiuo ginčo atveju, tikslinga stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės LVAT prašymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl LKT Rašto, kuriuo buvo atsisakyta atkurti pareiškėjui V. T. pareigūno statusą bei grąžinti jį į anksčiau eitas pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2282-1121/2020 buvo pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 50 MGL (2 500 Eur) bauda už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, davė žinomai melagingus parodymus.

Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-929/2021 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą.

Vilniaus pataisos namų direktorius, vadovaudamasis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi, 55 ir 78 straipsniais ir kt. teisės aktais, 2021 m. balandžio 15 d. Įsakymu pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos 1-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto (vidaus tarnybos leitenanto laipsnis) pareigų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3530-631/2021 skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3941-1062/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Nustatyta, jog LAT 2022 m. vasario 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-788/2022, be kita ko, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartį; pareiškėją, pritaikius BK 37 straipsnį, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų veikų mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukė.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į LAT nutartį, su 2022 m. kovo 14 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atkurti jo, kaip vidaus tarnybos pareigūno, statusą ir esant galimybei grąžinti į anksčiau eitas pareigas.

Vilniaus pataisos namai pateikė atsakymą, kad nors pareiškėjas ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau jis nelaikomas visiškai reabilituotu, o vidaus tarnybos sistemoje neturėtų būti pareigūnų, kurie dėl tam tikrų aplinkybių Statuto prasme nelaikytini nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Vilniaus pataisos namai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas negali būti nepriekaištingos reputacijos, kadangi jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai, todėl pareigūno statuso atkūrimas ir pareiškėjo grąžinimas į anksčiau eitas pareigas negalimas pagal Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas negali būti patenkintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1247-860/2023 panaikino Vilniaus pataisos namų 2022 m. liepos 26 d. raštą Nr. 9-4643 ,,Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir įpareigojo Vilniaus pataisos namų teisių perėmėją Lietuvos kalėjimų tarnybos padalinį – Vilniaus kalėjimą – iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. kovo 14 d. prašymą.

Kalėjimų tarnyba skundžiamu 2023 m. gegužės 2 d. raštu ,,Dėl prašymo atkurti pareigūno statusą pakartotinio išnagrinėjimo“ pakartotinai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2022 m. kovo 14 d. prašymą ,,Dėl pareigūno statuso atkūrimo ir grąžinimo į ankstesnes pareigas“.

Pareiškėjas su šiuo raštu nesutinka ir jį skundžia teismui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinių įstaigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnų rengimo ir tarnybos organizavimo taisyklės, patvirtintos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-645 (toliau – ir Taisyklės).

Statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai, kurie atlikdami pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareigūnai už mažareikšmius tarnybinius nusižengimus tarnybinės atsakomybėn netraukiami. Pareigūnai už tarnybinius nusižengimus ar pareigūno vardą žeminančią veiką tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą.

Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 23 d.) 80 straipsnis, reglamentuojantis grąžinimą į vidaus tarnybą, nustato, kad buvęs pareigūnas, atitinkantis šio statuto 8 ir 9 straipsniuose nustatytus reikalavimus ir neturintis 16 straipsnyje nustatytų apribojimų, jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą ir skiriamas į pareigūno pareigas Statuto 28 straipsnyje nurodytu atrankos būdu. Statuto 29 straipsnio 7 dalyje nurodyti buvę pareigūnai į pareigūno pareigas skiriami be atrankos. Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato ministras.

Buvusių pareigūnų grąžinimo į vidaus tarnybą tvarka detalizuota Taisyklėse, nustatančiose, kad buvę pareigūnai, atleisti iš vidaus tarnybos statutinėje įstaigoje (toliau – buvę pareigūnai), pageidaujantys grįžti į vidaus tarnybą, turi atitikti Vidaus tarnybos statuto 8 ir 9 straipsniuose nustatytus reikalavimus ir neturėti Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnyje nustatytų apribojimų (174 punktas); buvęs pareigūnas, pageidaujantis grįžti į vidaus tarnybą, su prašymu grąžinti jį į vidaus tarnybą (toliau – prašymas grąžinti) kreipiasi į atitinkamos statutinės įstaigos, kurioje norėtų tarnauti, vadovą. <...> (175 punktas); statutinės įstaigos vadovas, kuris, atsižvelgęs į statutinės įstaigos pareigūnų poreikį, nesutinka grąžinti buvusio pareigūno į vidaus tarnybą šioje statutinėje įstaigoje, apie tai motyvuotu raštu per 10 darbo dienų nuo prašymo grąžinti gavimo dienos praneša buvusiam pareigūnui (176 punktas).

Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pretenduojantys į vidaus tarnybą asmenys ir pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos. Pagal Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka šiame statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato imperatyvų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą – kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Statuto 39 straipsnio 1 dalį, už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) perkėlimas į žemesnes pareigas; 5) atleidimas iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – paskirta už tai, kad jis pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Vidaus tarnyba grindžiama statutiniais pagrindais, kurių pobūdis lemia ypatingą tarnybinės drausmės ir tarnybinės atsakomybės reikšmę vidaus tarnybos sistemoje. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Statuto 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kuomet nustatoma minėtų aplinkybių visuma.

Pagal Statuto 9 straipsnio 1 dalį, pretenduojantys į vidaus tarnybą asmenys ir pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos, pagal 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis įstatymų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai.

LVAT praktikoje, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

Aukščiau nurodytų ginčui aktualių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad asmens nepriekaištinga reputacija – būtinoji sąlyga buvusių pareigūnų grąžinimui į vidaus tarnybą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas už pareigūno vardo pažeminimą. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį (melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas), kadangi apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, davė žinomai melagingus parodymus. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2021 balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-170 „Dėl V. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Savo prašymą dėl pareigūno statuso atkūrimo ir grąžinimo į ankstesnes pareigas, pareiškėjas grindžia tuo, jog LAT nutraukė jo atžvilgiu baudžiamąją bylą, pasisakydamas, kad padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principo nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas.

Vertindamas byloje susiklosčiusią situaciją, teismas pažymi, kad pareiškėjo reputacija, kaip ji suprantama Statute, negali būti pripažįstama nepriekaištinga, nes jis, atleistas už pareigūno vardo pažeminimą, atitinka Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą dėl asmens nelaikymo nepriekaištingos reputacijos. Teismo vertinimu, LAT nutartimi pareiškėjas buvo ne išteisintas dėl jam inkriminuojamos nusikalstomos veikos, o atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta nutartimi LAT nustatė, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, taip pat nustatė, kad būtent pareiškėjas dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Šios neginčijamai įrodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjui, prieš duodant parodymus kaip liudytojui baudžiamojoje byloje, pagal Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso 277 straipsnio 1 dalį teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino jo pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, ir įspėjo dėl atsakomybės pagal šio Kodekso 235 straipsnį už melagingus parodymus. Jis turėjo pasirašyti po priesaikos tekstu, taip patvirtindamas, kad teismui sakys tik tiesą. Teismui konstatavus, kad davė žinomai melagingus parodymus, akivaizdu, jog jis sulaužė duotą priesaiką ir savo veiksmais nusižengė BK 235 straipsnio reikalavimams.

Statutinių valstybės tarnautojų statusą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta atsvara suteiktiems didesniems įgaliojimams – sugriežtinta tarnybinė atsakomybė. Atitinkamai, pareigūnams taikomi griežtesni reikalavimai priimant į tarnybą, priėmimo procedūros ir kitos sąlygos, susijusios su tarnybos ypatumais, kurie daugiausia reglamentuoti specialiuose aktuose – Statutuose.

Tarnybinė atsakomybė kyla valstybės tarnautojui pažeidus viešosios teisės normų įtvirtintą tarnybinę tvarką, kuri numato valstybės tarnautojo (statutinio pareigūno) prievoles atliekant priskirtas viešojo administravimo funkcijas.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 33 straipsnio 1 dalimi, piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. (2011 m. liepos 7 d. nutarimas); asmuo, įgyvendinęs Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę stoti į valstybės tarnybą, privalo būti lojalus valstybei ir dirbti taip, kad jo ištikimybė valstybei ir patikimumas nekeltų jokių abejonių, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės tarnautojais (2019 m. balandžio 18 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovės 2023 m. gegužės 2 d. raštas Nr. 7S-261, kuriuo atsisakyta pareiškėją grąžinti į vidaus tarnybą, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodomais argumentais, skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas nesutinka su pareiškėjo skunde pateiktu teiginiu, jog atsakovė rėmėsi Konstitucinio Teismo pripažintomis Konstitucijai prieštaraujančiomis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, bei pažeidė kitus principus.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad administraciniame akte (sprendime) turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, remiantis tuo kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas LKT raštas priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus svarbias aplinkybes. LKT, kaip viešojo administravimo subjektas, gero viešojo administravimo principo nepažeidė. Argumentuotai ir motyvuotai, remiantis ginčui aktualiu metu galiojančiais, ne pareiškėjo priėmimo į tarnybą laikotarpiu galiojusiais teisės aktais bei aktualia teismų praktika, išdėstė savo poziciją ginčijamame dokumente, kuris pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra aiškus, suprantamas, aiškiai nurodyta prašymo netenkinimo priežastis, apskundimo tvarka, raštą pasirašė jį priėmusio viešojo administravimo subjekto vadovo.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.