Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Varėnos rajono savivaldybės administracija, Valstybės įmonė „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

15. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindų ir būtinų sąlygų nustatymo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių šį teisinį santykį, aiškinimo ir taikymo.

16. Nustatyta, kad pareiškėjas A. B. patikslintame pareiškime teismo prašė nustatyti juridinį faktą, kad jis įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – garažų boksą Nr. 9, kurio plotas 69,53 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad šį turtą 1996m. liepos mėnesį jam pardavė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija, o valdymas nuo šio garažų bokso įsigijimo daugiau kaip dvidešimt trejus metus buvo atviras ir nepertraukiamas.

17. Pirmosios instancijos teismas sprendimu patikslintą pareiškimą tenkino ir nustatė, kad pareiškėjas A. B. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – garažų boksą Nr. 9, kurio plotas 69,53 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, o pareiškimą atmesti. Apeliaciniame skunde teigia, kad garažų boksas Nr. 9 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) negali būti ir nėra privačios nuosavybės teisės objektu; teismas turėjo nustatyti aplinkybes dėl jo statybos teistumo dar iki perdavimo-priėmimo akto surašymo; teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į garažą, ėmėsi teismo kompetencijai nepriskirtinos administracinės veiklos dėl statinio ar jo dalies kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimo.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Vadinasi, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę, neperimdamas nuosavybės iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tas asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.

19. Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnio nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, o daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2, 3 dalys, 4.70 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnio nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip 3 metus. Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjai gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, nustatė, kad pareiškėjas įrodė visas įstatyme nustatytas privalomas sąlygas, kad patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y. faktą, kad pareiškėjas A. B. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – garažų boksą Nr. 9, kurio plotas 69,53 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 1996 metais priėmimo- perdavimo aktu perdavė pareiškėjui A. B. nekilnojamojo turto objektą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), jį pareiškėjas valdo atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai, o per visą dvidešimt ketverių metų laikotarpį pareiškėjui niekas nėra pareiškęs pretenzijų į šį turtą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nustatė prašomą nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

21. Apeliaciniame skunde apeliantė laikosi pozicijos, kad ginčo objektas buvo pastatytas galimai nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negavus statybos leidimų, dėl ko jis negali būti nuosavybės teisės objektu. Pasisakydamas šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo ginčo garažų bokso statytojas, todėl jis neturi prievolės įrodinėti, jog pradėjo ir vykdė garažų bokso statybą, gavęs nustatyta tvarka statybos leidimą ir laikydamasis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Vertinant apeliantės argumentus dėl garažų bokso statybos neteisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog garažų bokso statybos metu galiojusio Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240 patvirtintų Kaimo gyvenviečių statymo taisyklių 3 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kaimo gyvenviečių statymo bei teritorijų tvarkymo, taip pat visų rekonstruojamų ir naujai statomų objektų statybos kontrolę vykdo vietinės Tarybos, rajonų architektai ir rajonų architektai – inspektoriai. Šių taisyklių 29 punkte buvo reglamentuojama, kad statybą galima pradėti, tik turint paruoštą, nustatyta tvarka suderintą techninę dokumentaciją ir gavus rajono architekto – inspektoriaus leidimą. Bet kokių pastatų, įrenginių bei inžinerinių tinklų statyba be techninės dokumentacijos ir leidimo yra laikoma savavališka ir draudžiama. Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto (toliau nutartyje ir VSRK) 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta tik gavus atitinkamą leidimą; leidimus statyti ar rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir civilinius pastatus iš valstybinių, kooperatinių ir kolūkinių lėšų duoda rajonų architektai inspektoriai, o leidimus statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus (išskyrus aukščiau išvardintus) įformina rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. Leidimas galioja vienerius metus (sekančius kalendorinius metus). Šio įsakymo 2a punkte buvo nurodyta, kad duoti leidimai registruojami tam tikslui skirtose registracijos knygose, kuriose taip pat daromos atžymos, kai leidimai nustoja galioti arba objektai atiduodami naudoti.

22. Iš byloje pareiškėjo pateikto Leidimų statybai vykdyti (duomenys neskelbtini) mieste / rajone registracijos knygos 1968-1978 metais išrašo, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo garažo statyba buvo vykdoma turint nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Nustatyta, kad P. C. kolūkiui 1978 m. lapkričio 1 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) mechanizacijos kiemo rekonstrukcijai. Be to, Varėnos rajono savivaldybės administracijos architektūros skyrius, atsakydamas į pareiškėjo atstovo advokato 2020 m. spalio 15 d. prašymą dėl informacijos suteikimo, 2020 m. lapkričio 10 d. rašte informavo, kad P. C. kolūkiui ((duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei) 1978 m. lapkričio l d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) P. C. kolūkio mechanizacijos kiemo rekonstrukcijai ir 1981 m. vasario 2 d. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) statyti 5 ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Taip pat iš byloje esančių dokumentų (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos) matyti, kad garažas, į kurį pareiškėjas prašė pripažinti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti 1979 metai, kas sudaro pagrindą išvadai, jog pastatas pastatytas (rekonstruotas) statybos leidimo galiojimo metu, t. y. per sekančius kalendorinius metus nuo statybos leidimo išdavimo. Nors byloje duomenų apie ginčo statinio priėmimą naudoti registracijos knygoje nėra, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog statyba (statinio rekonstrukcija) buvo savavališka, neatitinkanti tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentą, kad garažų boksas Nr. 9 pastatytas savavališkai, dėl ko jis negali būti civilinių teisinių santykių apyvartos objektu, atmeta kaip nepagrįstą.

23. Atmestinas ir apeliantės argumentas, kad teismas ėmėsi teismo kompetencijai nepriskirtinos administracinės veiklos dėl statinio ar jo dalies kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimo. Byloje nustatyta, kad šis garažų boksas buvo įregistruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės turto apskaitoje, jis 1996 metų bendrovės Likvidacinės komisijos aktu perduotas pareiškėjui valdyti. Pagal 1978-1979 metais galiojusių teisės aktų nuostatas, kaimo vietovėse esantys nekilnojamojo turto objektai neturėjo būti privalomai registruojami Nekilnojamojo turto registre, pakako fiziniams asmenims priklausantį turtą registruoti vietinių Tarybų kaimo ūkinėse knygose, o juridiniams asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą apskaityti šio asmens buhalterinėje apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėtoje byloje pareiškėjas prašė patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kur pareiškėjui tenka prievolė įrodyti tik tas aplinkybes, kad jis teisėtai perėmė daiktą valdyti, yra tokio daikto sąžiningas valdytojas, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, bei nėra registruotas kitų asmenų vardu.

Dėl procesinės bylos baigties

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliantės nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.