Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo D. J. (D. J.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo D. J. prašymas pratęsti turtinės žalos atlyginimo terminą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams dviem mėnesiams bausmė, įpareigojant jį šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su lankymusi gydymo įstaigose ar darbu, ir per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš D. J. priteista A. B. 384,08 Eur turtinei ir 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas, iš D. J. priteisti 194,21 Eur ir 5 (penki) procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta išieškoti iš D. J. 2 520 Eur nukentėjusiojo patirtų išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 22 d.

2. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas nuteistojo D. J. prašymas pratęsti turtinės žalos atlyginimo terminą 18 mėnesių.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Nuteistasis D. J. skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir nustatyti 18 mėnesių atstovavimo išlaidų atlyginimo nukentėjusiajam terminą, kas mėnesį nukentėjusiajam jis galėtų pervesti po 140 eurų.

4.1. Nuteistasis skunde nurodė, kad teismas nenagrinėjo jo 2021 m. gegužės 21 d. prašyme nurodytų aplinkybių ir jo turtinės padėties. Būstas, kuriame jis su šeima gyvena, priklauso jam nuosavybės teise. Nei vienas iš automobilių, nurodytų nukentėjusiojo atsiliepime, nei jokia kita transporto priemonė nuosavybės teise jam nepriklauso. Jis nežadėjo atlyginti nukentėjusiajam žalą iki 2021 m. liepos 18 d. Susirašinėjimo su nukentėjusiuoju metu jis buvo bedarbis ir, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis reikalavo jam atlyginti žalą per šešis mėnesius, jis pasakė, kad pasistengs tai padaryti, tačiau pažado nedavė.

4.2. Nuteistasis nesutinka su apygardos teismo argumentu, jog nuosprendžiu nebuvo nustatytas nukentėjusiojo atstovo išlaidų apmokėjimo terminas, dėl to nėra pagrindo jį pratęsti. Toks terminas nėra nustatinėjamas, tačiau, nuteistojo nuomone, tai nereiškia, jog jis neturi teisės prašyti teismo nustatyti šių išlaidų atlyginimo įvykdymo termino bei išdėstyti priteistos sumos sumokėjimo dalimis.

5. Atsiliepime nukentėjusysis nurodė, kad nuteistasis jam yra sumokėjęs tik 580 Eur, paskutinę 80 Eur įmoką jis padarė 2021 m. liepos 15 d. Prieš tai paskutinę įmoką sumokėjo 2021 m. balandžio 28 d. Iš socialiniuose tinkluose esančių nuotraukų matyti, kad nuteistasis naudojasi dviem skirtingai automobiliais. Nuteistasis buvo susitaręs su juo dėl mokėjimų, tačiau susitarimo nesilaikė, ėmėsi veiksmų ištempti mokėjimo terminą taip didindamas jo patirtas išlaidas. Viso proceso metu nuteistasis neslėpė savo neapykantos ir paniekos nukentėjusiajam, nerodė gailesčio dėl padarytų veiksmų, nukentėjusiojo neatsiprašė, bendradarbiaudamas su nukentėjusiuoju neieškojo išeities, todėl nukentėjusysis nesutinka su nuteistojo prašymu.

6. Pareiškimų dėl nušalinimo nepareikšta, prašymų negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje 2020 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu iš D. J. nukentėjusiajam A. B. buvo priteista 384,08 Eur turtinei žalai atlyginti (paskyrus laisvės apribojimą, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, jam buvo nustatytas įpareigojimas per 6 mėnesius atlyginti turtinę žalą) ir 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, Vilniaus teritorinei ligonių kasai buvo priteista 194,21 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat buvo nuspręsta iš D. J. išieškoti 2 520 Eur nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Savo pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme nuteistasis nurodė, kad jis yra atlyginęs nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą, yra sumokėjęs 1 115,92 Eur neturtinei žalai ir proceso išlaidoms atlyginti, taip pat yra atlyginęs dalį teritorinei ligonių kasai priteistos žalos. Iš jo išieškotiną sumą nukentėjusiojo patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti jis laiko turtine žala ir mano, kad ją turi sumokėti per teismo nustatytą 6 mėnesių laikotarpį (šis terminas nustatytas kaip vieno iš įpareigojimų paskyrus nuteistajam laisvės apribojimo bausmę įvykdymo terminas). Likusias nesumokėtas sumas jis žadą sumokėti per 18 mėnesių, mokant po 140 Eur per mėnesį (18 mokėjimų po 140 Eur yra 2 520 Eur). Prašymą grindė nedidelėmis gaunamomis pajamomis ir prašė pirmosios instancijos teismo pratęsti turtinės žalos atlyginimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė nurodęs, kad išlaidų advokato paslaugoms apmokėti terminas nuosprendžiu nebuvo nustatytas, todėl pagrindo jį pratęsti nėra. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis, nesutikdamas su nuteistojo pasiūlyta išlaidų apmokėjimo tvarka (dalimis) ir terminais, turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos sprendimas yra teisingas, tačiau teisėjų kolegija nesutinka nutartyje išdėstytais argumentais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis sako, kad teismo funkcija yra vykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija ... (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (2007 m. gegužės 15 d., 2011 m. sausio 31 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (1995 m. gruodžio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo ir protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai, 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimas); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų (2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad suinteresuotam asmeniui pasikreipus į teismą dėl jam svarbių klausimų, teismas privalo, jei įstatymai priskiria jam tokią kompetenciją ir to reikalauja teisingumo interesas, šiuos klausimus išnagrinėti iš esmės. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija priėmė formalų sprendimą, neišsiaiškino prašymo esmės, prašymo pratęsti terminą netenkino tuo pagrindu, kad nuosprendyje iš viso nebuvo nustatytas terminas.

Nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei BPK, nei kiti įstatymai nenustato pareigos į teismą besikreipiantiems asmenims išmanyti teisę ar naudotis profesionalaus teisininko pagalbą. Turintis interesą asmuo gali pats surašyti prašymą, nurodyti motyvus ir prašymus, pridėti, jo manymu, svarbius ir prašymą pagrindžiančius dokumentus bei kreiptis į teismą. Teismas, vykdydamas teisingumą, būdamas profesionalus ir kvalifikuotas, turi suprasti prašymo esmę ir jį išspręsti. Jeigu teismui kyla neaiškumų dėl motyvų, prašymų ar pateiktų dokumentų, teismas privalo būti aktyvus ir teismo posėdyje išsiaiškinti visus neaiškumus, išsireikalauti dokumentus ar atlikti kitus reikalingus veiksmus, kad klausimas būtų išspręstas iš esmės ir teisingai, kad teisingumas būtų įvykdytas.

Iš nuteistojo prašymo ir skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašo nustatyti 18 mėnesių terminą savanoriškai sumokėti 2 520 Eur, kuriuos teismas nusprendė iš jo išieškoti kaip nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Per šį laikotarpį savanoriškai mokėdamas po 140 Eur nuteistasis per 18 mėnesių sumokėtų visą išieškotiną 2 520 Eur sumą. Savo prašymą nuteistasis motyvuoja darbo neturėjimu, nedidelėmis pajamomis ir šeimos išlaikymu.

Savo prašyme nuteistasis neteisingai teismo sprendimą iš jo išieškoti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti laiko sprendimu priteisti nukentėjusiajam turtinę žalą, kurią, pagal teismo įpareigojimą, jis turi atlyginti per 6 mėnesius. Nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nėra nukentėjusiojo patirta turtinę žala ir ji neįeina į per 6 mėnesius atlygintiną sumą. Šios sumos teisinis statusas yra toks, kad teismui nusprendus iš nuteistojo ją išieškoti ir nenustačius jokio išieškojimo termino, nukentėjusysis iš karto gali pradėti priverstinį jos vykdymą.

Lietuvos Respublikos BPK nenumato, ar nuosprendyje turi būti nustatytas savanoriško tokių išlaidų atlyginimo terminas. BPK ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau ir – BVK) nereglamentuoja nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti vykdymo tvarkos ir vykdant tokius sprendimus pateiktų prašymų, tame tarpe ir tokių, koks yra paduotas šioje byloje, patenkinimo ar atmetimo kriterijų. BPK iš viso nereglamentuoja teismo priteistų piniginių prievolių vykdymo tvarkos, o BVK nustato tik baudos savanoriško sumokėjimo tvarką – BVK 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos teisėje nėra jokių sprendimų vykdymą reglamentuojančių nuostatų. Teismų sprendimai yra vykdomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (toliau ir – CPK), kuris ir yra pamatinis teisės aktas vykdant teismų priimtus sprendimus, tame tarpe ir baudžiamosios bylose priimtuose nuosprendžiuose priimtus sprendimus išieškoti piniginius reikalavimus. BPK ir BVK nereglamentuojant galimybės teismui nustatyti sprendimo išieškoti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti savanoriško atlyginimo tvarkos, tačiau siekiant teisingumo esant būtinumui išspręsti tokius klausimus, jų sprendimą ir sąlygas reglamentuojant CPK, atsižvelgiant į šios nutarties 11 punkte nurodytus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo motyvus, teismas turi vadovautis CPK normomis ir iš esmės išspręsti prašymą.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškinant šią nuostatą Lietuvos teismų praktikos yra išaiškinta, kad CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti ar išdėstyti tik išimtiniais atvejais. Prie tokių atvejų priskirtina skolininko sunki turtinė padėtis, kitos nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti teismo sprendimą. Ar tokios aplinkybės egzistuoja, yra fakto klausimas. Aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-594/2006). Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. D., bylos Nr. 3K-7-61/2011). Taigi, spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes: 1) į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių; 2) turi būti siekiama išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą; 3) turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Nuteistasis savo prašymą grindžia savo turtine padėtimi. Svarstant nuteistojo turtinę padėtį matyti, kad jis dirba UAB (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. balandžio mėnesį jo atlyginimas buvo 754,44 Eur. Teismo gauti duomenys rodo, kad kovo mėnesį toje pat darbovietėje jis gavo 1 090,20 Eur pajamų, o gegužės mėnesį jo atlyginimas buvo 1 200 Eur. Jis yra vedęs, išlaikytinių neturi. Nuteistasis turi butą (duomenys neskelbtini), kuriam hipoteka neįregistruota, savo vardu įregistruotų automobilių ar kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis, net ir gaudamas pajamas, neskiria jų mokėjimams nukentėjusiajam, nes paskutinis mokėjimas buvo padarytas 2021 m. balandžio 28 d.. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino atidėjimo ar išdėstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-495/2004). Nustačius, kad atsakovo dabartinė finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto arba paaiškėjus, kad dabartinė atsakovo padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės, teismas netenkina atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, nepaisant to, kokia yra ieškovo turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-594/2006; nutartis byloje Nr. 3K-7-61/2011 ir kt.). Teismas nevertina nuteistojo padėties kaip blogos, kuri sąlygotų būtinybę atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistojo padėtis ateityje pagerės. Iš išrašo iš socialinio draudimo fondo duomenų bazės apie nuteistojo darbinę veiklą matyti, kad jis nuolat dirba mažai apmokamus darbus ir nėra jokių motyvų išvadai, kad tokia situacija ateityje pasikeis.

Vertinant kitus teismų praktikos suformuluotus kriterijus matyti, kad nuteistasis nepateikė ir byloje nenustatyta jokių reikšmingų ir gintinų nuteistojo interesų, galinčių nusverti nukentėjusiojo interesą, kad teismo pripažinta teisė būtų įgyvendinta nedelsiant. Vertinant interesų pusiausvyrą matyti, kad nuteistasis vertina tik savo interesą, visai nekreipdamas dėmesio į nukentėjusiojo, kuris dėl nuteistojo veiksmų turėjo išlaidų, interesą, pats nesiekia bendradarbiauti su nukentėjusiuoju, nerodo iniciatyvos ir geranoriškumo, anksčiau pasiektų susitarimų nesilaiko. Padaręs nusikaltimą nuteistasis negali tikėtis gyventi taip pat patogiai, kaip gyveno iki nusikaltimo padarymo, o jo patiriami nepatogumai yra jo paties veiksmų pasekmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. J. skundą atmesti.

Ši nutartis neskundžiama.