- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-27
- Bylos Nr.
- 2A-1404/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- L. J.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-6505-345/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „BSV“ ieškinį atsakovui L. J. dėl sandorio pripažinimo niekiniu (dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms) ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „BSV“ ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti 2009 m. balandžio 1 d. sandorį dėl 35 000 Lt paskolos grąžinimo, 2009 m. liepos 31 d. sandorį dėl 17 000 Lt paskolos grąžinimo, 2009 m. rugpjūčio 14 d. sandorį dėl 127 290 Lt paskolos grąžinimo niekiniais; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą L. J. grąžinti 179 290 Lt sumą ieškovui bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi UAB „BSV“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Forum regis“. Nutartis įsiteisėjo 2010 m. rugpjūčio 13 d. Įmonės administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatyme nustatytus įpareigojimus, nustatė, kad 2009 m. balandžio 1 d. UAB „BSV“ grąžino atsakovui 35 000 Lt paskolą, 2009 m. liepos 31 d.- 17 000 Lt, 2009 m. rugpjūčio 14 d. – 127 290 Lt. Iš viso UAB „BSV“ atsakovui grąžino 179 290 Lt paskolą. Minėti paskolų grąžinimai pažeidė imperatyvias įstatymų normas. Paskolų grąžinimo metu UAB „BSV“ turtui galiojo teismo nutartimi pritaikytas laikinas areštas ir paskolų grąžinimas buvo negalimas. Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas. Tokiu atveju paskolų grąžinimo metu esant įregistruotiems turto arešto aktams buvo apribota UAB „BSV“ teisė disponuoti turtu, kurios pažeidimas yra pagrindas pripažinti paskolos sutartis niekinėmis kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymų normoms. BUAB „BSV“ dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2009 m. gruodžio 17 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Atsiliepimas
Atsakovas L. J. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovo ieškinyje minimi pervedimai pagal sutartis yra teisėti, nes jie kyla iš teisėtų sandorių, todėl net jeigu ir pagal paskolos sutartis ieškovas būtų apmokėjęs atsakovui skolą, ieškovo veiksmai dėl apmokėjimo būtų pagrįsti, kadangi buvo suėję sutartyse numatyti mokėjimo terminai. Iš ieškovo pateiktų areštų registrų matyti, kad buvo pažeista Turto arešto aktų registro įstatymo 11 str., kadangi arešto iniciatoriai nepateikė jokių nurodytų duomenų tam, kad būtų identifikuotas areštuotas turtas, todėl suėjus vieno mėnesio terminui nuo arešto įregistravimo dienos, UAB „BSV“ pervesdama pinigines lėšas atsakovui, niekaip negalėjo pažeisti CPK 145 str. 8 d., kadangi patys arešto savininkai elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Ieškovui apmokėjimui buvo pateikti 2009 m. balandžio 20 d., 2009 m. balandžio 24 d., 2009 m. balandžio 31 d. vekseliai ir pranešimas apie negautą apmokėjimą suėjus terminui. Remiantis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 str. ieškovas nepagrįstai ginčija mokėjimus atsakovui, kadangi mokėjimai buvo pagrįsti remiantis vienašaliais sandoriais ir pareiga apmokėti vekselius buvo neišvengiama. Pervedimai vekselių pagrindu buvo atlikti laikotarpyje nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 14 d., todėl akivaizdu, kad BUAB „BSV“ nesumokėjus skolos, toks neveikimas būtų tik padidinęs BUAB „BSV“ kaštus antstolio atlyginimui už išieškojimą. Atlikti pervedimai nėra sandoriai, o teisėti veiksmai, atlikti po vekselių pateikimo. Ieškovas neginčija nei paskolos sutarčių sudarymo, nei vekselių. Turto areštai buvo išregistruoti iki atliekant piniginių lėšų pervedimus už skolą pagal vekselius. Kadangi Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas yra specialusis CK atžvilgiu, todėl CK normų atžvilgiu turi pirmenybę. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus įmonės sandorius gali ginčyti tik CK 6.66 str. pagrindu. Remiantis CK 6.66 str. 3 d. bankroto administratoriui kaip kreditorių atstovui yra taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniam dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu paduoti. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovas jo atnaujinti neprašo, todėl teismas ieškinį turėtų atmesti kaip nenagrinėtiną teisme, kadangi paskutinis terminas pateikti ieškinį buvo 2010 m. gruodžio 17 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovo BUAB „BSV“ ieškinį tenkino ir pripažino niekiniais 2009 m. balandžio 1 d., 2009 m. liepos 31 d., 2009 m. rugpjūčio 14 d. ieškovo BUAB „BSV“ atliktus mokėjimus, susijusius su paskolų grąžinimu, atsakovui L. J. bei taikė restituciją, priteisė iš atsakovo L. J. ieškovui BUAB „BSV“ 184010 Lt. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo L. J. ieškovo BUAB „BSV“ naudai 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo ieškovui priteistos sumos (184010 Lt), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2011 m. liepos 29 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju BUAB „BSV“ bankroto administratorius įmonės su atsakovu sudarytus sandorius ginčija kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), t.y. savo reikalavimą grindžia tuo, jog mokėjimų atlikimo atsakovui metu visas įmonės turtas buvo areštuotas, todėl nebuvo galimi ir jokie mokėjimai. Teismo vertinimu, esant nepanaikintiems abstraktiems turto arešto aktams, t.y. galiojanti teismo nutartims dėl ieškovo turto arešto, bei kartu esant apribojimams laisvai disponuoti įmonės turtu, ginčo mokėjimų atlikimas traktuotinas kaip CPK 18 str. įtvirtinto imperatyvo, kad teismo procesiniai sprendimai yra visuotinai privalomi, pažeidimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. balandžio 1 d. mokėjimas atsakovui buvo atliktas esant 2009 m. kovo 4 d. įregistruotam ir galiojančiam turto arešto aktui Nr. 0409001258; 2009 m. liepos 31 d. mokėjimai atlikti esant įregistruotiems ir galiojantiems turto arešto aktams Nr. 0409001258, Nr. 1509001484, Nr. 0109004780; ), 2009 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimas atliktas esant įregistruotiems ir galiojantiems turto arešto aktams Nr. 0409001258, Nr. 1509001484. Remiantis tuo teismas konstatavo, kad nors 2009 m. liepos 31 d., 2009 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimai buvo atlikti praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui nuo turto areštų registracijos, neduoda pagrindo išvadai, kad ieškovui BUAB „BSV“ atliekant mokėjimus atsakovui L. J. (BUAB „BSV“ akcininkui, nuo 2009 m. birželio mėn. įmonės direktoriui) teismo nutarčių pagrindu ieškovui nustatyti apribojimai disponuoti turtu nebūtų buvę pažeisti. Esant šioms aplinkybėms ieškovas atsako už arešto nustatytų apribojimų pažeidimą, todėl atlikti ginčo mokėjimų pavedimai prieštaravo CK 1.80 str. reikalavimams, o būtent CPK 18 str., 145 str., Turto arešto aktų registro įstatymo 11 str.
Teismas pasisakydamas dėl atsakovo prašomo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, nurodė kad įmonės bankroto administratorius, įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti ne tik actio Pauliana, bet ir kitais CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčijami mokėjimai kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų normoms, ieškiniui pareikšti yra taikytinas ne sutrumpintas 1 metų, bet bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas (CK 1.125 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas L. J. apeliaciniu skundu prašo:
1. Prijungti prie bylos BUAB „BSV“ bankroto bylą Nr. B2-3645-392/2011;
2. Prijungti prie bylos civilinę bylą Nr. 2-4902-553/2008, kurioje ieškovas UAB „AVJ statyba“;
3. Prijungti prie bylos civilinę bylą Nr. L2-03561-640/2009, kurioje ieškovas UAB „Consimmos“;
Šalies argumentai
4. Prijungti prie bylos civilinę bylą Nr. 2-4365-728/2009, kurioje ieškovas V. Z.;
5. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą;
6. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįsigilino į bylos aplinkybes, neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, patvirtinančius mokėjimų atlikimo pagrįstumą, ko pasėkoje buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas.
2. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai taikė CPK bei Turto areštų registro įstatymo nuostatas, dėl ko buvo pažeistas CPK 330 str., kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą.
3. Nagrinėjamos bylos atveju, teismas turėjo vadovautis CK 6.66 ir 6.67 straipsnių imperatyviosiomis teisės normomis, kuriose nurodomas ieškinio padavimo senaties terminas - 1 metai, todėl teismas turėjo atmesti ieškinį dėl sandorių pripažinimo niekiniais kaip nebenagrinėtiną teisme, kadangi paskutinis terminas pateikti ieškinį buvo 2010-12-17.
4. Priimdamas skundžiamą teismo sprendimą pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto pateiktų argumentų, susijusių su paskolos sutarčių ir vekselių sudarymo aplinkybėmis, būtinumo atsiskaityti pagal pateiktus apmokėjimui vekselius, todėl laikytina, jog teismo sprendimas yra neišsamus, nepakankamai motyvuotas, kas laikytina CPK pažeidimu.
5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą teismo sprendimą išsiuntė pažeisdamas CPK 275 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ta aplinkybė, kad teismas netenkino atsakovo prašymo prijungti prie bylos civilinę bylą Nr. 3-3645-392/2011 pažeidė atsakovo procesinę teisę teikti prašymus, įrodymus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo BUAB „BSV“ bankroto administratorius prašo Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 sprendimą palikti nepakeistą ir atmesti apelianto prašymus dėl kitų civilinių bylų prijungimo. Nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas, kuriuo ieškovo BUAB „BSV“ ieškinys tenkintas, yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo pateikė atsakovas L. J..
Apeliantas skunde nurodo, kad nagrinėjamos bylos atveju, teismas turėjo vadovautis CK 6.66 ir 6.67 straipsnių imperatyviosiomis teisės normomis, kuriose nurodomas ieškinio padavimo senaties terminas - 1 metai, todėl teismas turėjo atmesti ieškinį dėl sandorių pripažinimo niekiniais kaip nebenagrinėtiną teisme, nes minėtas terminas yra praleistas. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. Nagrinėjamos bylos atveju ieškinys buvo pareikštas CK 1.80 straipsnio pagrindu, t.y. dėl sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ieškiniui pareikšti yra taikytinas bendrasis 10 metų, o ne sutrumpintas 1 metų terminas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įmonių bankroto procesą reglamentuojančio LR Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Kadangi ĮBĮ nenustato savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius, ginčydamas bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi teisę juos ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.
Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, lemia tai, jog ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko, jog apelianto argumentai, kurie susiję su actio Pauliana taikymu, šioje byloje yra nereikšmingi, nes kaip jau buvo minėta ieškinys buvo pareikštas CK 1.80 straipsnio pagrindu, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „BSV“ 2009 m. balandžio 1 d. atsakovui grąžino 35000 Lt paskolą, 2009 m. liepos 31 d. atsakovui grąžino 17000 Lt paskolą, 2009 m. rugpjūčio 14 d. atsakovui grąžino 127290 Lt paskolą. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 23 d. nutartimi UAB „BSV“ iškėlė bankroto bylą ir administratoriumi paskyrė UAB „Forum regis“. Bylos duomenimis Turto arešto aktų registre 2009 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties pagrindu 2009 m. kovo 4 d. buvo įregistruotas turto arešto aktas Nr. 0409001258. Šis areštas buvo išregistruotas 2010 m. gegužės 20 d. (b. l. 42). Byloje esantis Turto arešto aktų registro išrašas patvirtina, kad 2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties pagrindu įregistruotas turto arešto aktas Nr. 1509001484 (b. l. 46-47). 2009 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrindu įregistruotas turto arešto aktas Nr. 0109004780 (b. l. 49-50). Visuose paminėtuose turto arešto aktų išrašuose nurodyta laikina būsena. Vadovaujantis Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 11 straipsnio 1 dalimi, ieškovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų bei turtinių teisių laikino arešto metu buvo apribotas disponavimas visu nurodytu UAB „BSV“ turtu (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, piniginės lėšos bei turtinės teisės). Turto areštas – tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (TAARĮ 2 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta matyti, jog UAB „BSV“ mokėjimai yra atlikti laikino arešto galiojimo metu, todėl laikytina, kad UAB „BSV“ neturėjo teisės disponuoti visu turtu, inter alia atlikti aukščiau įvardintus mokėjimus, tuo buvo pažeistos imperatyvios TAARĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Apeliantas skunde taip pat prašė prie nagrinėjamos bylos prijungti bankroto bylą bei civilines bylas, kuriose buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Šis prašymas netenkintinas, nes minėtas prašymas tinkamai buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo. Aukščiau įvardintų bylų prijungimas, neturėtų jokios teisinės reikšmės sprendžiant atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais klausimą. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl apelianto prašymas netenkintinas.
2012 m. birželio 27 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas atsakovo L. J. prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo bei bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija laiko, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas.
Minėtu prašymu apeliantas pakartotinai prašė prijungti bankroto bylą bei bylas, kuriose buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. L. J. teigimu civilinė byla Nr. L2-13561-640/2009 2009 m. birželio 18 d. nutartimi buvo nutraukta patvirtinus taikos sutartį, todėl ši aplinkybė įrodo, kad 2009 m. rugpjūčio mėnesį atlikti atsakovo mokėjimai nepažeidė turto arešto akto laikinos būsenos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad informacinės sistemos Liteko duomenimis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartimi teismo įsakymą panaikino ir patvirtino taikos sutartį, o 2009 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi UAB „BSV“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkino ir nurodė, kad pagal CPK 150 straipsnio 5 dalies nuostatą, ieškinio patenkinimo atveju byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, o skolininkas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių įsipareigojimų UAB „Consimmos“ įvykdymą, todėl jo prašymas buvo netenkinamas. Todėl paminėtos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas klaidingai nurodo aplinkybes dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo.
Apeliantas minėtame prašyme nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 2-14336-599/2009 (buvęs Nr. 2-4902-553/2008), teismas atsisakė nagrinėti bylą pagal ieškovo UAB „AVJ statyba“ ieškinį ir ieškinį grąžino ieškovui, kadangi ieškinys buvo paduotas ne tam teismui. Apelianto vertinimu minėtos aplinkybės įrodo, kad turto arešto aktai negaliojo, o jų neišregistravimas buvo tik formalus hipotekos padarytas pažeidimas. Prašyme apeliantas taip pat nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 2-4365-728/2009 ieškovas V. Z. praleido Turto arešto aktų registro įstatyme nustatytą terminą dėl arešto akto patikslinimo. Atsižvelgiant į apelianto prašyme nurodytus argumentus, teisėjų kolegija laiko, kad jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime padarytų išvadų, bei turto arešto aktų registro išrašuose nurodytų duomenų, todėl tokie apelianto argumentai laikomi nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas, todėl dėl turto arešto aktais pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo nepasisako.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.