- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-26
- Bylos Nr.
- TA-361-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02272-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. D. 2019 m. birželio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. jis buvo laikomas (paliktas atlikti ūkio darbus) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kameroje trūko erdvės judėti, pailsėti (daug asmenų, baldai, perteklinės lovos), šio trūkumo nekompensavo galimybė dienos metu laisvai judėti įstaigos teritorijoje. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas asmenų privatumas, nes dušo patalpa įrengta pereinamoje patalpoje (asmenys, norėdami pasinaudoti tualetu, turėdavo pereiti dušą), o tualetai atskirti tik pertvaromis. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra suėjęs ieškinio senaties terminas, nes jis skaičiuotinas nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos, be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo atveju senaties terminas netaikytinas. Pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patyręs dvasines kančias, stresą, nevisavertiškumo jausmą, pažeminimą ir pan.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, atmesti jo skundą.
4. Atsakovas pateikė duomenis apie laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjui tekusį Lukiškių TI-K kamerų plotą ir tvirtino, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, akcentavo asmenų skirstymo į kameras tvarką. Paaiškino, kad nuteistieji, gyvenę sekcijose, turėjo galimybę lankyti sporto salę, kompiuterių klasę, valgyklą, judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Dienos metu dauguma nuteistųjų būdavo lauke ar dalyvaudavo socialinės, psichologinės reabilitacijos programose ir kt. Miegamieji nebūdavo rakinami. Patalpos aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi pagal teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio gyvenamosios patalpos Ūkio būrio tualetas ir dušas buvo įrengti atskirai nuo gyvenamosios patalpos. Kiekviename aukšte buvo po du atskirus tualetus ir po dvi atskiras dušo kabinas nuteistųjų privatumui užtikrinti. Sekcijose buvo atlikti remontai, todėl patalpos erdvios, tvarkingos, suremontuotos. Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. D. skundą.
6. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. birželio 20 d., todėl jis yra praleidęs terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2016 m. birželio 19 d., atlyginimą pareikšti. Teismas nenustatė priežasčių atnaujinti šį praleistą terminą, todėl atmetė minėtą reikalavimo dalį ir vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas tik laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2017 m. balandžio 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas sekcijoje Nr. 2 (11–24 asmenys), kurioje jam teko 4,39–9,57 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjui buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog, skaičiuojant jam tekusį gyvenamąjį plotą, turėtų būti atsižvelgiama į baldų užimamą plotą, bei pabrėžė, kad tik vertinant bausmės atlikimo sąlygų atitiktį Konvencijos 3 straipsnio reikalavimams (t. y. ar asmeniui teko ne mažiau nei 3 kv. m ploto) atsižvelgiama į sanitarinio mazgo užimamą plotą. Nagrinėjamu atveju nekonstatuota Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Remdamasis šiomis aplinkybėmis bei atsakovo atstovo paaiškinimais apie sekcijos Nr. 2 įrengimą, teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl baldų gausos ir laisvos erdvės nesuteikimo pripažino nepagrįstais.
8. Teismo vertinimu, pareiškėjo pretenzijos apie privatumo duše ir sanitariniame mazge neužtikrinimą prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Atsakovas, be kita ko, nurodė, kad tualetai ir dušai įrengti atskirose patalpose, patalpos suremontuotos ir tvarkingos. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl D. D. skundo“ ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo analogiškose bylose konstatuotos aplinkybės (žr., pvz., 2018 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4477-815/2018).
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai. Atsižvelgiant į tai, skundas atmestas.
III.
10. Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.
11. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai ištyrė jo nurodytas aplinkybes. Teigia, kad atsakovo atstovo nurodyti aukštuose įrengti dušai skirti nuteistiesiems, kalinamiems korpuse, o nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti, negalėdavo pasinaudoti šiais dušais. Minėtuose dušuose irgi nebūdavo užtikrintas privatumas, nes duryse įrengtas stebėjimo langelis. Nuteistieji taip pat negalėdavo naudotis nurodytais tualetais, nes jie skirti įstaigos darbuotojams, rakinami. Pareiškėjas pakartoja, jog dušas, kuriuo naudodavosi ūkio darbams atlikti palikti nuteistieji, buvo įrengtas pereinamoje patalpoje, todėl besimaudantieji būdavo matomi asmenų, einančių pasinaudoti tualetu. Tualete taip pat nebūdavo užtikrinamas privatumas. Pareiškėjas tvirtina, jog jis gyveno aplinkoje, kurioje jam nebuvo užtikrinamas privatumas ir visavertis poilsis. Pareiškėjas susidurdavo su kliūtimis pasinaudoti atsakovo atstovo nurodyta galimybe lankyti užsiėmimus, vaikščioti įstaigos teritorijoje ir pan., nes jam tekdavo dirbti (užsiėmimai vykdavo iki 16.30 val., o pareiškėjo darbo diena baigdavosi apie 21.00–21.30 val.), o laisvai judėti buvo galima ne visoje teritorijoje. Be to, persirengti darbui tekdavo gyvenamosiose patalpose, matant 20–24 asmenų. Pareiškėjo nuomone, teismas, spręsdamas dėl privatumo užtikrinimo, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A858-51/2013, Nr. A822-1395/2013, Nr. A492-2917/2012).
Atsiliepimas
12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
13. Atsakovo įsitikinimu, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyti jokie objektyvūs argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui atliekant bausmę Lukiškių TI-K laikotarpiu 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.
15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pretenzijas dėl nesudarytos galimybės pailsėti skunde siejo išimtinai tik su gyvenamuoju plotu, jam tekusiu miegamojoje patalpoje, tačiau apeliaciniame skunde jis neginčija pirmosios instancijos teismo skaičiavimų, kad vertinamuoju laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2017 m. balandžio 4 d.) pareiškėjui teko 4,39–9,57 kv. m ploto, taigi, minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau šių pretenzijų nenagrinėja.
17. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jis realiai negalėjo pasinaudoti galimybe laisvai judėti Lukiškių TI-K teritorijoje, dalyvauti įstaigoje organizuojamuose užsiėmimuose ir pan., taip pat kad persirenginėjant (prieš ir po darbo) jį galėjo stebėti kiti asmenys. Skunde pareiškėjas nebuvo pareiškęs nusiskundimų dėl nepakankamo užimtumo (ne darbo metu) bei neužtikrinto privatumo persirengiant darbo drabužiais, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartimi atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų darbo sąlygų (ilgų darbo valandų ir pan.) ir neteisingo atlyginimo už darbą, atlyginimą. Akcentuotina, kad, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu, be to, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d.). Pareiškėjui nepaaiškinus, kodėl jis dėl minėtų aplinkybių nesiskundė ir susidūrė su objektyviomis kliūtimis skųstis pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nevertina pastarųjų apeliacinio skundo teiginių.
18. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
19. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui Vilniaus PN). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
20. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).
21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinamo privatumo naudojantis dušu ir tualetu, pripažinęs, kad skunde nurodytas aplinkybes apie dušo ir tualeto įrengimą paneigia atsakovo pateikti paaiškinimai bei patikrinimo aktai, analogiškose bylose nustatyti faktai. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog dušas, kuriuo jis naudojosi, buvo pereinamoje patalpoje, o sanitarinio mazgo patalpoje tualetai atskirti tik pertvaromis. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad Lukiškių TI-K bendrabučio gyvenamosios patalpos Ūkio būrio tualetas ir dušas įrengti atskirai nuo gyvenamosios patalpos, kiekviename aukšte buvo įrengta po du atskirus tualetus ir po dvi atskiras dušo kabinas nuteistųjų privatumui užtikrinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžia, kad jis negalėjo naudotis atsakovo nurodytais atskirais tualetais ir dušo kabinomis, atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas nepasisakė dėl šių aplinkybių.
22. Byloje yra Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas (data ir numeris nenurodyti) „Dėl D. D. skundo“ (b. l. 23–25), kuriame teigiama, kad Lukiškių TI-K bendrabučio gyvenamosiose patalpose-sekcijose, kuriose apgyvendinti Ūkio būrio nuteistieji, dušai ir sanitariniai mazgai buvo įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, dušas nebuvo įrengtas pereinamoje patalpoje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pranešimas yra parengtas atsakovo atstovo, nurodytu aspektu nedetalus (neaišku, kuriomis konkrečiai patalpomis pareiškėjas turėjo galimybę naudotis ir kaip jos buvo įrengtos) bei nepagrįstas kitais objektyviais įrodymais (pvz., nuotraukomis, patalpų planais). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. ir 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktuose (b. l. 26–36) neužsiminta apie tai, kad kurie nors iš Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų, dušinių buvo įrengti netinkamai; kita vertus, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nei sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurių nuostatų įgyvendinimą kontroliavo Vilniaus visuomenės sveikatos centras, nenumatyti reikalavimai, susiję su privatumo užtikrinimu, be to, abu patikrinimai buvo atlikti iki vertinamojo laikotarpio pradžios (2016 m. birželio 20 d.), todėl, priešingai nei laikė pirmosios instancijos teismas, atliktų patikrinimų rezultatai nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas laikymo sąlygas (tualetai, dušai įrengti atskirose patalpose ir pan.) analogiškose bylose jau yra konstatavęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4477-815/2018 turinio nematyti, jog minėtoje byloje buvo sprendžiamas privatumo užtikrinimo naudojantis dušu, dušinės patalpų pobūdžio klausimas, be to, minėtoje byloje nuteistasis skundėsi, be kita ko, dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu (šiuo aspektu konstatuotas pažeidimas, priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais), t. y. nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. I-4477-815/2018 faktinės aplinkybės yra skirtingos. Skundžiamoje nutartyje nėra pateiktas pirmosios instancijos teismo atliktas pareiškėjo sąlygų pasinaudoti dušu ir tualetu vertinimas, o tik pacituojami atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai ir pateikiamos abstrakčios nuorodos į, kaip minėta, pareiškėjo nurodytų aplinkybių realiai nepaneigiančius dokumentus. Taigi, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus esminius pareiškėjo argumentus, pažeidė anksčiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas, be kita ko, žmogų kankinti, žeminti jo orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)).
24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Kita vertus, neatmestina tikimybė, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos faktines aplinkybes, net ir nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, gali būti konstatuotas pažeidimas dėl visiško privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018, 2018 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2018).
25. Šiuo atveju pareiškėjas privatumo naudojantis dušu ir sanitariniu mazgu neužtikrinimą laikė veiksmais, pažeidžiančiais Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas jo teises, bei iš šių neteisėtų veiksmų kildino patirtą neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti. Iš anksčiau aptartų išaiškinimų matyti, jog šie pareiškėjo nusiskundimai gali sudaryti savarankišką pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nėra aiškiai nustatytos sąlygos, kuriomis pareiškėjas naudojosi dušu ir tualetu. Atsižvelgiant į tai, kad administracinė byla turi būti nagrinėjama aspektais, kurie iš esmės nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir kurių ištyrimui gali būti tikslinga gauti papildomus įrodymus, paaiškinimus, siekiant nepažeisti ginčo šalių teisės į apeliaciją, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. dėl privatumo naudojantis dušu ir sanitariniu mazgu neužtikrinimo, atlyginimą, ir neturtinės žalos dėl minėtų pareiškėjo teigiamų pažeidimų atlyginimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, o konstatuotas proceso teisės normų pažeidimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl privatumo naudojantis dušu ir sanitariniu mazgu neužtikrinimo, atlyginimą panaikinama ir byla šioje dalyje perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl privatumo naudojantis dušu ir sanitariniu mazgu neužtikrinimo, atlyginimą panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 10 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Nutartis neskundžiama.