Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo su intensyvia priežiūra bausme, įpareigojant būti gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis bei įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiosios I. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. M. priteista nukentėjusiajai 1 000 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 600 Eur advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. M. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 31 d. apie 12.55 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme tyčia teleskopine lazda trenkė I. M. į galvą, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą kaktoje - kairiame antakyje, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

2. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2021 m. liepos 8 d. nuosprendyje konstatuota, kad V. M. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas konstatavo, kad nuteistojo V. M. padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, administracine tvarka baustas, dirba.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis V. M. ir jo gynėjas advokatas Raimundas Vasiliauskas palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokuroras Osvaldas Stadalius, nukentėjusioji I. M. ir jos atstovas advokatas Donatas Ramanauskas prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios atstovas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis kaltės neginčija, tačiau prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Skunde taip pat keliamas bausmės individualizavimo klausimas, nesutinkama su civiliniu ieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad V. M. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios I. M. sveikatą. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad V. M. kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Žmogaus asmuo neliečiamas.“ Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas. Tai reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką. Su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Galima teigti, kad asmens neliečiamybė nustato kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų asmens neliečiamybei. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog minėtosios vertybės saugomos kartu: „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Taigi, žmogaus asmens neliečiamumas yra Konstitucijos saugoma vertybė.

9. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai. Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018).

10. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija, įvertinusi visus padarytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju V. M. padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti mažareikšme ir yra tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio pagrindu. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017, tačiau šioje byloje faktinė situacija nėra analogiška nagrinėjamai (tarp asmenų ilgą laiką buvo susiklostę įtempti santykiai, nukentėjusiojo elgesys buvo itin provokuojantis, įžūlus, nukentėjusysis fiziškai stiprus), todėl, sprendžiant dėl BK 37 straipsnio taikymo, minėta nutartimi kaip precedentu nesivadovaujama. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. M. sužalojimą už save akivaizdžiai fiziškai silpnesniam asmeniui - savo buvusiai sutuoktinei padarė naudodamasis teleskopine lazda, pritaikyta žaloti asmens sveikatą. Akcentuotina, kad šia lazda buvo suduota į gyvybiškai pavojingą kūno sritį – galvą, dėl ko iškilo didelis gumbas, kuris konstatuotas byloje esančioje teismo medicinos specialisto išvadoje. V. M. tyčia teleskopine lazda trenkdamas nukentėjusiajai į galvą ir sukeldamas jai fizinį skausmą, padarė žalą I. M. asmens neliečiamybei,- sutrikdė sveikatą, bei pažeidė konstitucinį imperatyvą laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis).

11. Nors ir proceso dalyviai neneigė, kad išties liudytojas M. M. parodė nepadorų gestą nuteistajam, tačiau tai nepateisina V. M. veiksmų, kadangi jį įžeidžiantys veiksmai buvo mažareikšmiai ir jis pats grįžo pas buvusią sutuoktinę aiškintis. Nagrinėjamu atveju V. M. nebuvo susidariusi pavojinga situacija, dėl kurios jam kiltų grėsmė, reiktų gintis, todėl lazdos panaudojimas šioje situacijoje buvo perteklinis. Be to, įvertintina, kad nuteistasis sužalojimus nukentėjusiajai padarė matant kitiems žmonėms, iš jų ir I. M. sūnui, tokiais savo veiksmais parodydamas aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Fizinio skausmo sukėlimas mušant žmogų ar kitaip prieš jį smurtaujant yra minimalūs nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė (BK 140 straipsnio 1 dalis), tačiau, tokiais veiksmais pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, o tai draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs nors ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių visuma arba smurtinius kaltininko veiksmus sukelia itin provokuojantis, įžūlus nukentėjusiojo elgesys. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jis neturėjo tyčios sužaloti I. M., jos sveikatai nekilo rimtų padarinių, veiksmai buvo spontaniški, nėra pakankami išvadai dėl padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei nėra pagrindas veiką pripažinti mažareikšme. Nors ir nukentėjusioji I. M. pripažino, kad įvykio metu galėjo rankų nagais apdraskyti nuteistąjį, tačiau tai darė gindamasi nuo akivaizdaus pavojaus – teleskopine lazda mosikuojančio buvusio sutuoktinio. Byloje nenustatyta jokių ypatingų aplinkybių, mažinančių veikos pavojingumą, todėl nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas.

Dėl bausmės

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. taip pat nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme ir prašo skirti švelnesnę bausmės rūšį arba neskirti intensyvios priežiūros. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

13. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nagrinėjamu atveju V. M. buvo nuteistas 1 metų laisvės apribojimo su intensyvia priežiūra bausme. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo nustatoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam V. M. bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

14. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. M., nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, neteistas, baustas administracine tvarka, dirbantis, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgęs į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė laisvės apribojimo su intensyvia priežiūra bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių, argumentų, kodėl paskirta bausmė jam turėtų būti švelninama.

15. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad yra įkūręs mažąją bendriją ,,V.“, kuri gamina metalo gaminius, darbai vykdomi visoje Lietuvoje, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirta intensyvi priežiūra atims galimybę vykdyti darbinę veiklą. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad BK 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo paskirta kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, nesudaro jam kliūčių užsiimti darbine veikla ar įsidarbinti kitoje darbovietėje. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kaip konkrečiai nustatytas priežiūros laikas pažeidžia apelianto teises, todėl nėra pagrindo teigti, kad intensyvi priežiūra nepagrįstai ribotų nuteistojo laisvę ir būtų per griežta priemonė, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

Dėl kitų klausimų

16. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį arba sumažinti priteistą sumą, tačiau nėra nurodoma jokių prašymą pagrindžiančių argumentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiosios civilinis ieškinys yra pagrįstas, kadangi neabejojama, kad dėl fizinio sužalojimo, buvo patirti neigiami išgyvenimai, stresas, o priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose byloje.

17. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios I. M. atstovas advokatas Donatas Ramanauskas prašė priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, susidariusias už nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, pateikė tai patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą (2 t., b. l. 111). BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014). Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla nuteistojo V. M. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal jo paties apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Šioje byloje buvo keliami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios I. M. interesais byloje, todėl ji turėjo kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos atstovaujant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji išlaidas patyrė dėl nuteistojo jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, todėl nukentėjusiosios turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl atstovavimo apeliaciniame procese, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš V. M.. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, bylos apimtį (2 tomai), suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, į tai, kad byla išnagrinėta iš esmės per 1 teismo posėdį, trukusį 40 minučių, nukentėjusiąją pirmojoje instancijoje atstovavo tas pats advokatas, kuris buvo susipažinęs su bylos medžiaga, protinga ir pagrįsta iš nuteistojo priteistina atstovavimų išlaidų suma laiko 200 Eur. Be to, teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-303/2017).

18. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. M. priteisti nukentėjusiajai I. M. 200 Eur (du šimtus eurų 00 ct) turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.