- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-05
- Bylos Nr.
- I-6474-968/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Ina Kirkutienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- K. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės, Halinos Zaikauskaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas K. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ministerija) kanclerio 2015-12-21 sprendimą Nr. 11SP-7549 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą neskyrimo K. J.“ (toliau – Sprendimas) ir priimti sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (toliau – Pensija).
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis dirbo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) viršininko 2015-10-30 įsakymu Nr. 40-TE-1183 jis 2014-02-22 buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Sprendimu Ministerijos kancleris nusprendė neskirti pareiškėjui Pensijos, tačiau pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka. Teigia, kad jo atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – PKVPĮ) 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Pensija neskiriama asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareiškėjas jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną atitiko iki 2014-07-01 galiojusios redakcijos PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus Pensijai gauti. Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną jis nebuvo nuteistas, kadangi apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu įsiteisėjo tik 2014-02-28, t.y. jau po jo atleidimo. Įstatymas atgal negalioja, todėl PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2014-07-01, t.y. po pareiškėjo atleidimo, jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos. PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies redakcijos, įsigaliojusios nuo 2014-07-01, taikymas prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – EŽTK) ir pažeidžia pareiškėjo teises.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Ministerija atsiliepime (b. l. 22–23) su skundu nesutinka. Nurodo, kad Ministerijai priimant sprendimą dėl pareiškėjo Pensijos galiojo PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad sprendimas dėl Pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Tai procesinė norma, kurios tikslas – neskirti Pensijos tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ta procesinė norma, kuri galiojo priimant Sprendimą. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio pakeitimo įstatyme Nr. XII-837 (toliau – PKVPĮ pakeitimo įstatymas) nebuvo nustatyta jokių išimčių dėl minėtos nuostatos netaikymo. Konstitucinis Teismas 2008-12-24 nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (lot. be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, valstybinė pensija neskiriama. Šiuo atveju pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-28 nutartimi baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.
Atsakovės Ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimo nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas
5. Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti Pensiją už tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: Šiaulių apygardos teismo 2012-12-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį (b. l. 53–77); minėtas apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjo 2014-02-28, Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi Nr. 1A-88/2014 atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 78–95); Šiaulių AVPK viršininko 2015-10-30 įsakymu Nr. 40-TE-1183 pareiškėjas 2014-01-22 buvo atleistas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) (b. l. 8); pareiškėjas Šiaulių AVPK viršininkui 2015-11-23 padavė prašymą skirti Pensiją už tarnybą (b. l. 35–36); Ministerijos kancleris 2015-12-21 priėmė sprendimą Nr. 11SP-7549 neskirti pareiškėjui Pensijos (b. l. 24).
7. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad Ministerijos kancleris skundžiamą Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-12-09 rašte Nr. 9R-A-18106 (Sprendime nurodytas rašto Nr. 9R-A-18107 laikytinas rašymo apsirikimu) (b. l. 39–42) pateiktus duomenis, buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, o vadovaujantis PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalimi, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims Pensija neskiriama. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo nepagrįstai atsisakyta skirti Pensiją, kadangi jo atleidimo dieną jis nebuvo nuteistas, o jo atleidimo metu galiojusi PKVPĮ redakcija, Pensijos neskyrimą siejo tik su įsiteisėjusio teismo nuosprendžio priėmimu. Vadinasi, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar Ministerija tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei pagrįstai pareiškėjui pritaikė PKVPĮ nuostatas.
8. Pensija skiriama ir mokama pagal PKVPĮ nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, Pensija negali būti skiriama ir (arba) mokama. Pagal PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2014-07-01) nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims Pensija neskiriama. Nuo 2014-07-01 įsigaliojusios PKVPĮ redakcijos 13 straipsnio 3 dalyje (2014-04-17 įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims Pensija neskiriama; sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui; nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-06-30 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1682-502/2016, pažymėjo, kad PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2014-07-01) antrasis sakinys yra procesinė teisės norma, taikytina jos galiojimo momentu. PKVPĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2014-07-01.
9. Iš surinktų įrodymų matyti, kad 2015-11-23 prašymą skirti Pensiją už tarnybą (b. l. 35–36) Šiaulių AVPK viršininkui pareiškėjas padavė praėjus daugiau kaip 1 metams ir 8 mėn. nuo Šiaulių apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012 įsiteisėjimo dienos (t. y. nuo 2014-02-28) (b. l. 53–95), o Ministerijos Kancleriui priimant Sprendimą galiojo PKVPĮ redakcijos 13 straipsnio 3 dalies (2014-04-17 įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nuostata, pagal kurią nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims Pensija neskiriama, o sprendimas dėl Pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Atsižvelgdamas į tai, taip pat remdamasis šiame teismo sprendime nurodytu teisiniu reglamentavimu bei LVAT praktika, teismas atmeta pareiškėjo argumentą, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas, nes, atsižvelgiant į procesinį PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2014-07-01) antro sakinio nuostatos pobūdį, pareiškėjui pagrįstai, buvo pritaikyta įstatymo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo, o ne pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu. Kaip pagrįstai atsiliepime nurodo atsakovė, PKVPĮ pakeitimo įstatyme jokios išimtys minėtos normos galiojimui nenustatytos. Teisėjų kolegija nenustatė, kad Ministerijos kancleris, priimdamas Sprendimą būtų pažeidęs Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 2 dalies, EŽTK nuostatas. Aplinkybė, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu dar nebuvo įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, nagrinėjamu atveju vertintina kaip teisiškai nereikšminga, kadangi pagal PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2014-07-01) įtvirtintą procesinę normą, yra svarbus ne atleidimo iš vidaus tarnybos, bet Sprendimo priėmimo momentas.
10. Nustatytas aplinkybes įvertinus aukščiau pateikto teisinio reguliavimo bei su juo susijusios teismų praktikos kontekste, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Ministerijos kancleris, gavęs duomenų apie pareiškėjo nuteisimą už tyčinį nusikaltimą, pagrįstai pritaikė Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatą ir atsisakė pareiškėjui skirti Pensiją už tarnybą. Teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo Sprendimą panaikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. J. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.