- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-25
- Bylos Nr.
- 1S-559-511/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Eligijus Gladutis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eligijus Gladutis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Ž. L. skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014-05-28 nutarties, kuria patvirtintas 2014-05-22 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro K. G. nutarimas dėl R. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 300 str. 1 d. pagal laidavimą bei ikiteisminio tyrimo nutraukimo R. M. atžvilgiu,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
2014-01-10 Utenos apskrities VPK NTS ENTP buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 str. 1 d.
Ikiteisminio tyrimo metu R. M. pareikštas įtarimas pagal BK 300 str. 1 d. tuo, kad jis 2012-07-04 laikotarpyje nuo 13.30 val. iki 14.31 val., VĮ „Regitra“ Utenos filialo, esančio adresu Metalo g. 1, Utena, aikštelėje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, kaip fizinis asmuo parduodamas Norvegijos Karalystėje įgytą automobilį VOLVO B 12, VIN kodas (duomenys neskelbtini), asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą jis, turėdamas tuščią blanką „Naudoto automobilio pirkimo - pardavimo sutartis" su spausdintu jame norvegų kalba tekstu, įrašydamas jame melagingus duomenis: - grafoje „pardavėjas“ nurodė pardavėją -„(duomenys neskelbtini) - grafoje „adresas“ nurodė pardavėjo adresą – „(duomenys neskelbtini)“; -grafoje „pardavėjas patvirtina, kad gavo pirkimo sumą. kuri yra“ nurodė, kad gavo „31236 kronų (4000 eurų); - grafoje „pirkimo suma žodžiais“ nurodė žodžiais pirkimo sumą „trisdešimt tūkstančių trisdešimt šešios kronos“; - grafoje „data“ nurodė pardavimo datą „2012-06-22“; -grafoje „pardavėjas" nurodė pardavėją „(duomenys neskelbtini)"; nors automobilio VOLVO B12, VIN kodas (duomenys neskelbtini), pardavėjas buvo jis R. M., jo, kaip pardavėjo adresas - (duomenys neskelbtini), jis, kaip pardavėjas, už automobilį gavo 16000 Lt, o automobilio pardavimo data - 2012-07-04, bei pasirašydamas „Naudoto automobilio pirkimo - pardavimo sutarties“ grafoje „pardavėjas“ už nurodytą pardavėją „(duomenys neskelbtini)“, o asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą žinant, kad šioje sutartyje nurodyti neteisingi duomenys, bet savo parašu patvirtinus šią sutartį, tyčia suklastojo tikrą dokumentą - „Naudoto automobilio pirkimo - pardavimo sutartį“.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras K. G. kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą dėl jo vardu priimto 2014-05-22 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš R. M. ir perduoti jį jo mamai Z. M. pagal laidavimą patvirtinimo. Prokuroras nutarime nurodė, kad R. M. praeityje neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai – šios aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad R. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktinas, įtariamąjį R. M. pagal laidavimą perduodant teismo pasitikėjimo vertai jo motinai Z. M..
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Utenos rajono apylinkės teismo 2014-05-28 nutartimi patvirtintas 2014-05-22 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro K. G. nutarimas, kuriuo R. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., pagal laidavimą, R. M. perduodant laiduotojos Z. M. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, bei ikiteisminis tyrimas R. M. atžvilgiu nutrauktas.
Šalies argumentai
Ž. L. skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014-05-28 nutartį, kuria R. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliantas nesutinka nei su 2014-05-22 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro K. G. nutarime nurodytomis aplinkybėmis, nei su 2014-05-28 ikiteisminio tyrimo teisėjos Kristinos Latožienės nutartimi dėl to, jog R. M. neatitinka laidavimui keliamų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4 punktuose. Be to, prokuroras K. G. buvo suinteresuotas bylos baigtimi R. M. naudai, dėl ko nebuvo pilnai atskleistos reikšmingos bylai aplinkybės. Apeliantas teigia, kad prokuroro 2014-05-22 nutarime, kurio pagrindu teismas atleidžia R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, akivaizdžiai matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu nors ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo pripažino savo kaltę dėl dokumento suklastojimo, tačiau duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu akivaizdžiai pateikė melagingus duomenis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, o konkrečiai R. M. apklausų metu nurodė, jog jis tarpininkavo parduodant autobusą bei su Norvegijos kompanijos (duomenys neskelbtini) atstovu (duomenys neskelbtini) susitarė, jog galutinę pirkimo - pardavimo sutartį atsiųs tada, kai suras galutinį pirkėją ir neva (duomenys neskelbtini) pateikė R. M. neužpildytą pirkimo - pardavimo sutarties formą, tačiau tokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys atmestini rašytiniu įrodymu – Interpolo Norvegijos nacionalinio biuro pranešimu (2014-03-04 TR/913/23/LT/14), kuriame nurodyta, jog Norvegijos kompaniją autobusą pardavė R. M.. Tai reiškia, jog nebuvo jokio susitarimo su Norvegijos kompanijos atstovu apie galutinės sutarties atsiuntimą ir (duomenys neskelbtini) jokios tuščios sutarties formos R. M. negalėjo pateikti, nes pagal Interpolo pažymą, 2014-03-04 dienai oficialus autobuso VOLVO B12 pirkėjas buvo ir yra R. M., bet ne aš, todėl pagal Interpolo pateiktus duomenis, tarpininku R. M. negali būti, nes šis buvo pirkėjas. Be to, sprendžiant iš Interpolo pateiktos pažymos, R. M. yra padaręs ir kitą nusikalstamą veiką – panaudojęs svetimo asmens duomenis, t.y. nurodė kitą asmenį - R. M., gimusį (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra gimęs (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu pasiteiravus tyrėjo E. N. kodėl neatitikimas datoje, šis atsakė, jog tai visai kitas asmuo, gyvenantis Kaune, todėl laidavimo pagrindu atleistas asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. turi sulaukti ir atitinkamo teisinio įvertinimo panaudojus kito asmens duomenis neteisėtiems veiksmams atlikti. Visuma šių aplinkybių patvirtina tai, jog jau nuo 2012-06-22 R. M. sukčiavo, pateikdamas Norvegijos kompanijai ne apie save, o apie kitą asmenį duomenis, jog nuslėptų įkalčius, be to, tai patvirtina, jog apklausų metu R. M. akivaizdžiai melavo apie tai, jog šis susitarė su (duomenys neskelbtini) dėl galutinės sutarties atsiuntimo ir tuščio blanko gavimo, taip siekdamas išvengti kaltinimų dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Iš viso to darytina išvada, jog duodamas neteisingus parodymus, R. M. nenorėjo atskleisti bylai reikšmingų aplinkybių apie tai, jog jis jam, Ž. L., buvo pateikęs jau iš anksto užpildytą blanką, ant kurio prašė nurodyti savo duomenis. Pažymėtina ir tai, jog R. M. sukčiaudamas veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, kurios direktoriumi ar akcininku šis yra arba buvo, siekdamas išvengti mokestinės prievolės Lietuvos valstybei, jis suklastojo autobuso dokumentus ant kurių apgaulės įtakoje dėl teisinio neišprusimo ir išsilavinimo stokos apeliantas pasirašė ir jam atsirado mokestinė prievolė Lietuvos muitinei - 22942 Lt. Apeliantas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu tas visiškai nebuvo tirta ir aiškintasi, nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl negalima daryti išvados, jog R. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nes davė melagingus parodymus, siekdamas išvengti kaltinimų dėl sukčiavimo, be to, kaip ir minėta anksčiau, šis asmuo pirkdamas autobusą, panaudojo visai kito R. M. duomenis, todėl neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų reikalavimų ir negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Skunde teigiama, kad Mokestinių ginčų komisija prie LRV tenkinusi jo skundą (2014-04-28 sprendimas Nr. S-81 (7-30/2014) pridedamas) dėl mokestinio ginčo, kilusio tarp jo ir Lietuvos muitinės aiškiai pasisakė, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininkais muitinei, visų pirma, yra laikomi asmenys neteisėtai įvežę į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, todėl nustačius, jog realiai autobusą iš Norvegijos Karalystės į Lietuvą įvežė R. M., būtent jis turi būti pripažintas importuotoju ir skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Todėl akivaizdu, jog R. M. padaryto nusikaltimo motyvai ir tikslai buvo išvengti mokestinės prievolės Lietuvos muitinei ir mokestinę prievolę sukčiaujant sukurti jam, todėl šioje byloje jis, apeliantas yra nukentėjęs asmuo (dar įsigydamas autobusą Norvegijoje R. M. iš anksto rengėsi daryti nusikaltimą, nes pateikė kito R. M. duomenis, taip pat iš anksto ant autobuso dokumentų pasirašė Norvegijos kompanijos vardu prieš parduodant autobusą). Atsižvelgiant į tai, R. M. neatitinka ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimų, kadangi nėra iš dalies ar visiškai atlyginta jo nusikalstamais veiksmais padaryta žala ar įsipareigojimas ją atlyginti ir nėra pagrindo manyti, jog R. M. visiškai atlygins ar pašalins jam padarytą turtinę žalą, dėl kurio veiksmų jis, apeliantas, yra pripažintas skolininku muitinei ir turi susimokėti jai 22942 Lt.
Šalies argumentai
Apelianto manymu, prokuroras K. G. buvo suinteresuotas bylos baigtimi R. M. naudai, kadangi 2014-05-19 priėmė nutarimą, kuriuo panaikino jo, kaip nukentėjusiojo statusą, o 2014-05-22 jau kreipėsi į teismą nutarimu perduoti įtariamąjį pagal laidavimą, kai tuo tarpu nutarimas, kuriuo panaikintas jo statusas nėra įsiteisėjęs (gautas 2014-05-26, apskųstas 2014-05-31) ir jame nenurodyta apskundimo galimybė. Tokiais savo veiksmais prokuroras K. G. panaikino jo, kaip nukentėjusiojo statusą ir perdavė pagreitinto proceso tvarka Utenos rajono apylinkės teismui spręsti klausimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal laidavimą R. M. atžvilgiu tam, jog R. M. išvengtų BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimų, t.y. jog nebūtų sprendžiamas klausimas dėl jam padarytos žalos atlyginimo, be to, pats R. M. buvo pareiškęs, jog neatlygins padarytos žalos, todėl akivaizdu, jog negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, prokuroras K. G. nutarimą, kuriuo panaikino jo, kaip nuketėjusiojo statusą, priėmė 2014-05-19, kai tuo tarpu nukentėjusiojo statusas dar buvo išlikęs 2014-05-20, nes jis, kaip nukentėjęs asmuo, ir jo atstovas D. S. dalyvavo 2014-05-20 Utenos VPK akistatoje su R. M. ir tyrėjas E. N., atlikęs ikiteisminį tyrimą neturėjo tokios informacijos, jog jo, kaip nukentėjusiojo statusas panaikintas, be to, pas minėtą tyrėją buvo visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl nėra aišku, kaip Panevėžio apygardos prokuroras K. G. neturėdamas ikiteisminio tyrimo medžiagos ir neįvertinęs akistatoje gautos informacijos, galėjo priimti nutarimą, kuriuo jo, kaip nukentėjusiojo statusas, buvo panaikintas.
Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleista, kokie buvo R. M. nusikaltimo tikslai ir motyvai klastoti dokumentą, nes dabar gi susidaro tokia situacija, kuomet R. M. šiaip sau suklastojo autobuso VOLVO B12 pirkimo - pardavimo dokumentą dėl neaiškių priežasčių, be to, panaikinus jam nukentėjusiojo statusą, nebuvo pasisakyta ir dėl jo neva padaryto nusikaltimo (pasirašymo ant suklastoto dokumento ir jo panaudojimo) motyvų ir tikslų. Susidaro įspūdis toks, jog jis-apeliantas tyčia suklastojo dokumentus ir šiuos panaudojo tam, jog taptų skolininku Lietuvos muitinei, o vėliau dar ir pagal paties pareiškimą jam būtų iškelta byla dėl dokumentų klastojimo. Be to, nukentėjusiojo statusas jam negalėjo būti panaikintas, nes nebuvo tiesioginės tyčios (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-126/2010, 2K-559/2011, 2K-205/2012) ir negali būti vien už formalumą baudžiamas, nes nesuprato ant ko pasirašė, kadangi viskas įvyko apgaulės įtakoje, o baudžiamoji atsakomybė atsiranda padarius tik pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010,2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012).
Panevėžio apygardos prokuratūra atsiliepimu į Ž. L. skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad R. M. pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl jo padarytos BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Mano, kad teismas teisingai įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatytas aplinkybes, jog R. M. visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs BK 300 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, kadangi įtarimų dėl jokių kitų nusikalstamų veikų R. M. nebuvo pateikta. R. M. visiškas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjismasis dėl dokumento suklastojimo atitinka BK 40 str. 2 d. 2 p. reikalavimus. Prokurorė taip pat pažymi, kad dėl dokumento suklastojimo turtinė žala nepadaryta, todėl teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, BK 40 str. nuostatų nepažeidė. Teigia, kad kilęs administracinio pobūdžio ginčas dėl 22 942 Lt mokesčių valstybeo sumokėjimo bus išspręstas ne baudžiamojo proceso, o administracinės teisenos priemonėmis. Ž. L. teiginiai, kad R. M. sukčiavo Norvegijoje nurodydamas pirkėju kitą asmenį, o ne save, bei veikė UAB “(duomenys neskelbtini)” naudai, kurios direktoriumi šis buvo, yra deklaratyvaus pobūdžio, ir šie galimai nusikalstami Norvegijoje įvykdyti veiksmai galėtų būti tiriami Norvegijos, o ne Lietuvos teisėsaugos institucijų. Prokurorė taip pat nurodo, kad Ž. L. skundas dėl prokuroro K. G. 2014-05-19 nutarimo, kuriuo panaikintas nutarimas dėl pripažinimo nukentėjusiuoju, panaikinimo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės J. Č. 2014-06-11 atmestas.
R. M. atsiliepimu į Ž. L. skundą prašo skundo nagrinėjimo procesą nutraukti ir Ž. L. skundą palikti nenagrinėtu. Teigia, kad Ž. L. skundo argumentai nepagrįsti, neteisėti, o teismo nutartis ir prokuroro nutarimas yra teisėti ir pagrįsti. Mano, kad pagal BPK 440 str. Ž. L. neturėjo teisės skųsti teismo nutarties, todėl jo skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Nurodo, kad nusikalto pirmą kartą, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, anksčiau nėra teistas, visiškai pripažino savo kaltę, gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Teigia, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, padarymo aplinkybės. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, neigiamas padarytos veikos vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas siekia pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius ir kt. Nurodo, kad davė išsamius parodymus, niekada neneigė ir pripažino, kad yra pirkęs autobusą perpardavimno tikslu. Dėl Ž. L. skunde nurodyto asmens, ta pačia pavarde, bet kita gimimo data, R. M. teigia, kad R. M., gim. (duomenys neskelbtini), nepažįsta ir nėra sutikęs. Nurodo, kad jis niekada neturėjo jokių Norvegijos dokumentų. Mano, kad Norvegijoje dirbantis tokį patį vardą ir pavardę turintis asmuo buvo pažymėtas kaip jis, taip blogai identifikuojant jį (duomenys neskelbtini) sistemoje. R. M. taip pat nurodo, kad Ž. L. nepagrįstai teigia, kad jis, R. M., veikė UAB “(duomenys neskelbtini)” naudai, nes visi dokumentai buvo pildyti asmeniškai jo vardu, o UAB “(duomenys neskelbtini)” nėra vykdžiusi jokios veiklos iki šiol. Taip pat pažymima, kad jis nepadarė jokios žalos nei valstybei, nei kitiems asmenims, be to, byloje nebuvo pareikštas ir civilinis ieškinys, o nutarimas pripažinti Ž. L. nukentėjusiuoju panaikintas 2014-05-19 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu.
R. M. atsiliepime nurodo, kad tuo metu galioję LR teisės aktai nedraudė iš Norvegijos įvežti transporto priemones ir jas registruoti. Vadovaujantis Bendrijos Muitinės kodekso 38 str. 1 d. asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba, b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną (jūra arba oru, ar sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena). Įvežant autobusą jam nebuvo duoti jokie muitinės nurodymai. Tai, kad reikėjo deklaruoti muitinei, jis nežinojo. Žinojo tik tai, kad įregistravus transporto priemonę Lietuvoje, reikės sumokėti mokesčius, apie buvo informuotas ir Ž. L..
Visi skunde išdėstyti argumentai, susiję su sukčiavimo padarymu, visiškai nesusiję su priimtais prokuratūros ir teismo sprendimais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Ž. L. skunde klaidingai interpretuoja ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, aplinkybes aiškindamas tik sau naudinga linkme. Pažymi, kad prokuroras ir teismas konstatavo, jog veika padaryta veikiant kartu su Ž. L., todėl akivaizdu, jog pateikdamas bylos duomenims prieštaraujančius argumentus pastarasis pats siekia išvengti atsakomybės. Nurodo, kad jo dokumento suklastojimo motyvai paprasti – nebenorėjo vykti į Norvegiją dėl pardavėjo parašo, o Ž. L. buvo labai svarbu nupirkti autobusą labai žema kaina, kurį pirko ir naudojo Ž. L. vadovaujama UAB “(duomenys neskelbtini)”. Tai buvo Ž. L. planuota ir apgalvota veika, klastojant dokumentą išvengti privalomų valstybei mokesčių. Akivaizdu, kad būdamas įmonės vadovu, Ž. L. ne kartą yra sudaręs tokias sutartis ir jam turėtų būti žinoma jų sudarymo tvarka ir pasekmės. Be to, Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi Ž. L. skundą, ne tenkino jį, kaip teigiama skunde, o dėl procedūrinių pažeidimų grąžino iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. R. M. pažymi, kad vadovaujantis Bendrijos Muitinės kodekso 202 str. 3 p., pačiam Ž. L., o ne jam kyla pareiga mokėti importo mokesčius.
Z. M. atsiliepimu į Ž. L. skundą prašo jo netenkinti ir palikti jį nenagrinėtu. Mano, kad teismo nutartis ir prokuroro nutarimas yra teisėti ir pagrįsti. Teigia, kad Ž. L. skundo argumentai nepagrįsti, klaidinantys teismą. Mano, kad tokiais veiksmais Ž. L. bando išvengti atsakomybės, nes jis pats ne tik klastojo, bet ir panaudojo suklastotą dokumentą. Taip pat jos manymu, Ž. L. neturi teisės skųsti priimti teismo sprendimo, todėl tokie jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise. Pažymi, kad R. M. padarė nesunkų nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, jis dirba ir charakterizuojamas teigiamai. Nurodo, kad ji pati yra neteista, administracine tvarka nebausta, nepriekaištingos reputacijos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, skundo bei atsiliepimų į jį argumentais, sprendžia, kad Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2014-05-28 nutartimi pagrįstai patvirtino Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro K. G. 2014-05-22 nutarimą dėl R. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 300 str. 1 d. pagal laidavimą bei ikiteisminio tyrimo nutraukimo jo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos BK 40 str. numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 d. numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nustatyta, jog tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų visų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-31/2010, 2K-51/2010).
Kaip matyti iš Ž. L. skundo turinio, jame ginčijamas net trijų sąlygų buvimas. Pareiškėjo įsitikinimu, R. M. neatitinka laidavimui keliamų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4 punktuose. Tačiau įvertinus visus bylos duomenis, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių dėl visų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimo.
Kaip matyti iš įtariamajam R. M. pareikšto įtarimo, jis yra įtariamas vieno tyčinio, nesunkaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., padarymu. Teismui pateiktoji medžiaga patvirtina, kad įtariamasis R. M. praeityje neteistas, minėtą nusikaltimą padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikaltimą.
Ž. L. skundu ginčija R. M. visišką kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, teigdamas, kad įtariamasis neprisipažino dėl sukčiavimo. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad įtarimas dėl sukčiavimo R. M. nebuvo pareikštas ir ginčijami prokuroro bei teismo sprendimai yra priimti būtent R. M. pareikšto įtarimo dėl dokumento suklastojimo ribose. Todėl visiškas kaltės pripažinimas ir gailestis dėl padaryto nusikaltimo vertintini atsižvelgiant į pareikšto įtarimo apimtį. Tuo tarpu byloje esantys duomenys nekelia abejonių dėl R. M. prisipažinimo suklastojus dokumentą bei gailintis dėl šio nusikaltimo.
Vertinant kitą Ž. L. ginčijamą BK 40 str. 2 d. 3 p. numatytą sąlygą – bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigojimą ją atlyginti, jei ji buvo padaryta, pažymėtina, kad pagal R. M. pareikštą įtarimą dėl dokumento suklastojimo žalos padarymas nėra konstatuotas, todėl minėtoji laidavimo taikymo sąlyga nėra pažeista. Be to, teismas sutinka su prokuroro 2014-05-22 nutarime bei jo atsiliepime į Ž. L. apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, kad Ž. L. minima 22 942 Lt nesumokėtų mokesčių valstybei suma yra administracinės atsakomybės klausimas, spręstinas administracinės teisenos priemonėmis, o ne baudžiamojoje byloje.
Įtariamojo R. M. asmenybė – neteistas, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis, charakterizuojamas teigiamai leidžia pagrįstai manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pateiktas Z. M. prašymas perduoti sūnų R. M. jos atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojos asmenybė dėl ją teigiamai charakterizuojančių aplinkybių apylinkės teismui taip pat pagrįstai nekėlė abejonių, kad laiduotoja gali daryti teigiamą įtaką R. M.. Įvertinęs tai, apylinkės teismas pagrįstai nutarė, kad esant visoms privalomoms sąlygoms, numatytoms BK 40 str. 1-3 dalyse, R. M. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.
Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos Ž. L. nurodytos aplinkybės dėl galimo sukčiavimo, nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Šie teiginiai yra nepagrįsti. Taip pat skunde nepagrįstai teigiama apie prokuroro šališkumą ir neteisėtą jo nukentėjusiojo statuso panaikinimą.
Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad buvo tiriamos Ž. L. nurodytos aplinkybės, o tyrimo metu surinkti duomenys įvertinti prokurorui priimant atitinkamą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad būtent prokurorui, atliekančiam konkretų ikiteisminį tyrimą žinomi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, jis planuoja ikiteisminio tyrimo eigą ir numato galimus ikiteisminio tyrimo rezultatus. Tai, kad prokuroro sprendimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo, ikiteisminis tyrimas baigtas ne pagal Ž. L. lūkesčius, tai yra atleidžiant įtariamąjį R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir atitinkamai ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nutraukiant, nereiškia, kad prokuroras buvo šališkas, neobjektyvus. Skundą nagrinėjantis teismas nedisponuoja jokiais objektyviais duomenimis, leidžiančiais suabejoti Ž. L. skunde minimo prokuroro K. G. nešališkumu.
Kadangi skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Atmesti Ž. L. skundą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2014-05-28 nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.