Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Egidijus Selvenis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų A. J. ir D. J. skundą dėl antstolės E. R. veiksmų, suinteresuotas asmuo išieškotojas UAB „GelvoraSergel“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai (skolininkai) A. J. ir D. J. pateikė skundą, kuriame nurodė jog nesutinka su antstolės E. R. veiksmais vykdomojoje byloje Nr. 0069/11/01656/1, prašo panaikinti 2025 m. balandžio 29 d. patvarkymą Nr. S-25-69-26559 dėl turto kainos nustatymo, turto arešto akto Nr. 2024032087 patikslinimo ir turto realizavimo proceso pradėjimo; skirti papildomą ekspertizę realiai turto rinkos vertei nustatyti. Nurodo, kad antstolė, neįvykus dvejoms varžytynėms, kuriose turtas buvo įvertintas 2024 m. lapkričio mėn. ekspertizės akte nustatyta 126 400 Eur verte, nepagrįstai ir neteisėtai pervertino turtą ir ženkliai sumažino jo vertę iki 76 000 Eur, remdamasi vien faktu, jog varžytynės neįvyko, bei VĮ Registrų centro duomenimis. Pareiškėjų manymu, tokiais veiksmais antstolė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 681 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl skundžiamas patvarkymas turi būti panaikintas.

Antstolė E. R. 2025 m. gegužės 29 d. patvarkymu Nr. S-25-69-32553 atsisakė tenkinti skundą ir vykdomąją bylą su skundu persiuntė teismui. Antstolė patvarkyme pažymėjo, kad pagrindas pervertinti turtą atsirado po to, kai šešerios paeiliui vykusios varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis. Antstolė nurodė, kad turto realizavimo eiga buvo tokia: pirmiausia, remiantis 2023 m. rugsėjo 5 d. ekspertizės aktu, turto vertė buvo nustatyta 103 000 Eur, tačiau po šio įkainojimo surengtos dvejos varžytynės neįvyko; vėliau, 2024 m. vasario 22 d. pačios antstolės atliktu turto pervertinimu kaina buvo sumažinta iki 82 400 Eur, tačiau ir po šio perkainojimo vykusios dvejos varžytynės taip pat neįvyko; galiausiai, kai pagal skolininkų pateiktą 2024 m. lapkričio 8 d. vertinimo ataskaitą turto vertė buvo nustatyta 126 400 Eur, neįvyko dvejos paeiliui surengtos varžytynės. Dėl šių aplinkybių, vadovaudamasi CPK 681 straipsnio 2 dalimi, taip pat atsižvelgusi į nekilnojamojo turto rinkos padėtį Raseinių mieste, VĮ Registrų centro pateikiamus vidutinius vertinimus bei nebaigtos statybos faktą, ji pervertino turtą ir nustatė 76 000 Eur vertę. Antstolės vertinimu, ši suma atitinka realią turto kainą.

Pareiškėjų skundas tenkintinas.

Iš vykdomojoje byloje Nr. 0069/11/01656 esančių dokumentų matyti, kad antstolės E. R. kontoroje yra vykdomas 62178,65 Eur skolos, 39,68 Eur žyminio mokesčio (skolos) ir 42877,72 Eur palūkanų išieškojimas iš skolininkų A. J. ir D. J. išieškotojos UAB „GelvoraSergel“ naudai, pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011-07-15 vykdomąjį raštą Nr. 2-14822-285-2011. Antstolė 2025 m. balandžio 29 d. priėmė skundžiamą patvarkymą Nr. S-25-69-26559, dėl turto kainos nustatymo, turto arešto akto Nr. 2024032087 patikslinimo ir turto realizavimo proceso pradėjimo.

Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl proceso dalyviai (antstolis, skolininkas, išieškotojas) privalo griežtai laikytis nustatytos vykdymo tvarkos. Vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antstolės veiksmų teisėtumo, kai, vykdomojoje byloje esant galiojančiai turto vertinimo ekspertizei, antstolė, neįvykus dvejoms varžytynėms, savo iniciatyva pervertino turtą ir nustatė ženkliai mažesnę jo vertę, atsisakydama skirti naują ekspertizę, nepaisydama skolininkų prieštaravimo.

CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Šio straipsnio 4 dalyje imperatyviai nurodyta: „jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė“.

Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata dėl ekspertizės skyrimo, esant ginčui dėl turto vertės, yra imperatyvi. Tai reiškia, kad įstatymas antstoliui nesuteikia diskrecijos teisės spręsti, skirti ar neskirti ekspertizę, o nustato jam privalomą pareigą tai padaryti, kai yra bent viena iš įstatyme nurodytų sąlygų. Eksperto nustatyta turto vertė yra privaloma ir laikoma areštuoto turto verte. Antstolis privalo vadovautis eksperto nustatyta turto verte, nes turto vertinimo ekspertizę atlieka turto vertinimo kvalifikaciją turintys asmenys, turintys specialių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018).

Vykdomojoje byloje buvo atlikta turto vertinimo ekspertizė (2024 m. lapkričio 8 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 24104413), kuria turtas įvertintas 126 400 Eur. Ši ekspertizės išvada nebuvo nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, todėl, vadovaujantis CPK 681 straipsnio 4 dalimi, ši vertė laikytina galiojančia ir privaloma turto verte. Antstolės argumentas, kad neįvykusios varžytynės savaime įrodo per didelę kainą ir suteikia jai teisę vienašališkai pervertinti turtą, prieštarauja minėtai imperatyviai įstatymo normai. Nors CPK 681 straipsnio 2 dalis numato galimybę turtą perkainoti pasikeitus jo vertei, tai nereiškia, kad antstolė gali ignoruoti galiojančią ekspertizės išvadą ir remtis tik subjektyviu vertinimu ar VĮ Registrų centro duomenimis.

Net jeigu būtų pagrindas manyti, kad turto vertė pasikeitė, antstolė, gavusi skolininkų 2025 m. gegužės 5 d. prieštaravimą, privalėjo taikyti CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostatą ir, esant ginčui, skirti naują (pakartotinę ar papildomą) ekspertizę. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, antstolis, vykdydamas savo įstatymų numatytas pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir kilus abejonių dėl ekspertizės akto privalo pasinaudoti įstatymų numatyta teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimus dėl ekspertizės akto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Antstolė, priimdama skundžiamą patvarkymą, pažeidė ne tik CPK 681 straipsnio nuostatas, bet ir bendruosius vykdymo proceso principus. Antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (intra vires), užtikrinti išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Nustatydama ženkliai mažesnę turto vertę (76 000 Eur), nei nustatyta eksperto, ir atsisakydama skirti papildomą ekspertizę, antstolė pažeidė skolininkų interesus, kad jų turtas nebūtų realizuotas už per mažą, rinkos vertės neatitinkančią kainą.

Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad antstolė, gavusi motyvuotą skolininkų prieštaravimą dėl turto įkainojimo, privalėjo vadovautis imperatyvia CPK 681 straipsnio 1 dalies norma ir skirti ekspertizę. To neatlikusi, ji padarė proceso teisės normų pažeidimą, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą 2025 m. balandžio 29 d. patvarkymą Nr. S-25-69-26559.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510, 512, 513, 290, 291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjų A. J. ir D. J. skundą tenkinti.

Panaikinti antstolės E. R. 2025 m. balandžio 29 d. patvarkymą Nr. S-25-69-26559.

Įpareigoti antstolę E. R. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 681 ir 682 straipsniuose nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertei nustatyti.

Nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti antstolei vykdomąją bylą Nr. 2-14822-285/2011 (2 tomai).

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.