Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. (toliau – Ž. P.) gynėjos advokatės Gitanos Butrimienės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, Ž. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, šią priemonę įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš Ž. P. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteisiant 334,16 (tris šimtus trisdešimt keturis eurus ir 16 centų) turtinei žalai dėl nukentėjusios I. P. gydymo išlaidų atlyginti.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš Ž. P. civiliam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui priteisiant 434 (keturis šimtus trisdešimt keturis) eurus nusikaltimu padarytai turtinei žalai už I. P. išmokėtą ligos pašalpą atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą šeimos nariui – sutuoktinei I. P., o būtent: 2018 m. sausio 7 d., apie 4 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia delnais sudavė ne mažiau penkis kartus nukentėjusiajai į veido sritį bei vieną kartą spyrė į nugaros sritį, dėl ko I. P. griuvo ant lovos, po ko, suėmęs už kaklo, Ž. P. nukentėjusiąją smaugė bei uždėjęs pagalvę ant veido dusino, po to kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau dešimt smūgių į kairę ranką ir kairę koją bei ne mažiau dešimt kartų sudavė kumščiais į pilvo ir galvos sritis, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai I. P. padarydamas galvos sumušimą, dešinio kelio sumušimą, kraujosruvas veide, abiejų žastų ir abiejų dilbių srityse, dešinio kelio srityje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dėl to nukentėjusiajai sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 (dešimties) dienų laikotarpiui.

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo Ž. P. gynėja prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir Ž. P. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; atmesti civilinių ieškovų civilinius ieškinius; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą ir į posėdį kviesti ekspertus J. V. arba Ž. M..

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo Ž. P. gynėjos advokatės G. Butrimienės apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas ir (ar) jo ginamasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

8. Nors nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde detaliai analizuoja Ž. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto ir ekspertizės akto išvadas), teigdama, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį neabejotina, kad vertinamu atveju Ž. P. kaltė pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios I. P. parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos įrodymais, įrodymai įvertinti nepažeidžiant aukščiau aptartų teisės normų, kurių visumoje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį Ž. P. atžvilgiu.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. sausio 7 d., apie 4 val. konflikto metu Ž. P. tyčia delnais sudavė ne mažiau nei penkis kartus nukentėjusiajai I. P. į veido sritį bei vieną kartą spyrė į nugaros sritį, dėl ko, I. P. griuvo ant lovos, po ko, suėmęs už kaklo nukentėjusiąją Ž. P. smaugė bei uždėjęs pagalvę ant veido dusino, po to kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau nei dešimt smūgių į kairę ranką ir kairę koją bei ne mažiau nei dešimt kartų sudavė kumščiais į pilvo ir galvos sritis, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Ginčo dėl to, jog šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje tarp I. P. ir Ž. P. kilo konfliktas, byloje nėra. Šios aplinkybės nei apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ar apeliaciniame skunde neneigė ir nuteistasis, nesutikdamas tik su nukentėjusiajai suduotais smūgiais, tvirtindamas, jog jokių smūgių savo sutuoktinei jis nesudavė, fizinio smurto jos atžvilgiu nenaudojo.

10. Vertinant šių nuteistojo teiginių pagrįstumą ir objektyvumą visų pirma pažymėtina, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, bet ir paties kaltinamojo/nuteistojo parodymų nuoseklumas viso baudžiamojo proceso metu, kuris analizuojamu atveju vis tik nenustatytas.

11. Apklausiamas iš karto po įvykio, t. y. 2018 m. sausio 23 d., Ž. P. savo kaltę dėl fizinio smurto panaudojimo savo sutuoktinės I. P. atžvilgiu pripažino, patvirtino, kad konflikto, kilusio po surastų žinučių žmonos telefone apie jos neištikimybę, metu sudavė jai smūgius rankomis į veido sritį, spyrė, galimai pataikydamas jai į nugaros sritį, paėmęs pagalvę į rankas, jai grasino (1 t., b. l. 84-85). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šiais nuteistojo parodymais skundžiamame nuosprendyje remiamasi nepagrįstai, jie buvo surašyti ne pagal nuteistojo nurodytas vertinamo įvykio faktines aplinkybes, bet pagal nukentėjusiosios I. P. parodymus, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu atmesti aptartus Ž. P. parodymus kaip nepatikimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta M. S. nurodė, kad 2018 m. sausio 23 d. apklausos metu Ž. P. pripažino sumušęs savo sutuoktinę, jo apklausos protokolas buvo surašytas iš jo žodžių, jokio kontakto su nukentėjusiąja nei iki Ž. P. apklausos, nei ankščiau, ji nebuvo turėjusi. Netikėti šios liudytojos, 2018 m. sausio 23 d. vykdžiusios jai, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnei, pavestas darbines funkcijas, parodymais, teisinio pagrindo nėra. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jos parodymai atitiko faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, iki vertinamo įvykio nei Ž. P., nei I. P. ji nepažinojo, todėl pagrindo melagingai apkalbėti nuteistąjį akivaizdžiai neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. P. Ž. P. 2018 m. sausio 23 d. apklausoje nedalyvavo, duomenų apie tai, kad duodamas parodymus M. S. Ž. P. būtų kažką skaitęs (jam iš anksto padiktuotus I. P. parodymus), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, šios aplinkybės apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino ir M. S.. Be to, ir nukentėjusiosios pateikta įvykių versija, kurios ji iš esmės laikėsi viso baudžiamojo proceso metu, nuo Ž. P. 2018 m. sausio 23 d. apklausos metu išdėstytų aplinkybių, šiek tiek skyrėsi, todėl teigti, kad aptariami Ž. P. parodymai buvo surašyti iš I. P. žodžių, teisinio pagrindo nėra.

12. Nesutinkant su nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo motyvais, tuo pačiu neabejojant 2018 m. sausio 23 d. Ž. P. apklausos protokole užfiksuotomis vertinamo įvykio aplinkybėmis, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad komentuojamame apklausos protokole užfiksuotus Ž. P. parodymus, šis patvirtino savo parašu, o supažindintas su savo, kaip įtariamojo, teise turėti advokatą, nepageidavo, kad apklausoje dalyvautų jo gynėjas (1 t., b. l. 78). Duomenų, patvirtinančių, kad nuteistojo apklausoje būtų dalyvavę kokie nors kiti asmenys (pvz. nukentėjusioji I. P.), galėję daryti jam spaudimą, kad šis pripažintų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, todėl vien tai, kad protokole nebuvo įrašyti žodžiai „iš mano lūpų surašyta teisingai“, aptariamų Ž. P. parodymų patikimumo ir objektyvumo nemenkina. Motyvuojant šią išvadą paminėtina, kad pagal BPK 188 straipsnio 4 dalį, įtariamojo apklausos protokolas surašomas laikantis šio Kodekso 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Remiantis BPK179 straipsnio nuostatomis, protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus; protokole turi būti nurodyta tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda); tyrimo veiksmą atliekantis asmuo ir visi asmenys, kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama; apklaustų asmenų parodymai arba kitų tyrimo veiksmų aprašymas ir rezultatai; asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai (2 dalis). Protokolą pasirašo atlikęs tyrimo veiksmą asmuo, protokolą surašęs asmuo ir visi kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą (3 dalis). Iš aptaro seka, kad reikalavimas į įtariamojo apklausos protokolą įrašyti žodžius „iš mano lūpų surašyta teisingai“, BPK nėra keliamas, todėl vien šių žodžių nebuvimas 2018 m. sausio 23 d. Ž. P. apklausos protokole, priešingai nei tai konstatuojama Ž. P. gynėjos apeliaciniame skunde, vertinamo protokolo turinio teisingumo nepaneigia.

13. Manyti, jog 2018 m. sausio 23 d. apklausos protokole užfiksuotus Ž. P. parodymus lėmė I. P. veiksmai reikalaujant iš Ž. P. 100000 eurų, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Jokio civilinio ieškinio, turėdama tokią teisę, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje I. P. nereiškė, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog pasipelnyti iš vertinamos situacijos ji nesiekė. Šią išvadą patvirtina dar ir tai, kad pati I. P. nei į gydymo įstaigą, nei į policijos pareigūnus savo iniciatyva po įvykio nesikreipė. Policijos pareigūnai buvo iškviesti ligoninės personalo po to, kai I. P. buvo pristatyta į ligoninę dėl prastos savijautos kitą dieną po analizuojamo įvykio, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog vertinamu atveju I. P. akivaizdžiai nenorėjo viešinti tarp jos ir sutuoktinio buvusio konflikto, bandė jį užglaistyti be trečiųjų asmenų įsikišimo ir tik tuomet, kai pasijuto blogai, ji kreipėsi į gydymo įstaigą ieškodama pagalbos.

14. Esant išdėstytų duomenų visumai, netikėti 2018 m. sausio 23 d. apklausos metu Ž. P. duotais parodymais, kuriais jis iš esmės pripažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu sprendžiant šių duomenų, kaip Ž. P. kaltę patvirtinančių įrodymų, pagrįstumo klausimą, vis tik pažymėtina, jog faktas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Ir nors prokuroro ir/ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys esminės reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio, tačiau tai nereiškia, kad priimdamas nuosprendį teismas juos turi ignoruoti. Juo labiau, jog pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Nagrinėjamu atveju abejonių tuo, kad pirmosios instancijos teismas Ž. P. 2018 m. sausio 23 d. apklausos metu duotus parodymus perskaitęs teisiamajame posėdyje galutines išvadas padarė vis tik įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, remdamasis tik ta Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalimi, kurią patvirtino ir kiti baudžiamosios bylos duomenys, teisėjų kolegijai nekyla, todėl toks pirmosios instancijos teismo atliktas Ž. P. parodymų vertinimas BPK taisyklių nepažeidžia ir negali būti pripažintas nepatikimu ir/ar nepagrįstu.

15. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo motyvus, paminėtina ir tai, kad būtent 2018 m. sausio 23 d. apklausos protokole, o ne vėlesnėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose Ž. P. duotus parodymus esminėse aplinkybėse patvirtino ir nukentėjusioji I. P.. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji parodė, kad šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje jiems sėdint miegamajame ant lovos, Ž. P. smūgiavo jai į veidą ir pilvą (2018 m. sausio 23 d. apklausos metu Ž. P. patvirtino sudavęs savo sutuoktinei ne mažiau nei 5 smūgius į veidą), spyrė į nugarą (remiantis 2018 m. sausio 23 d. apklausos metu Ž. P. duotasis parodymais, jis ketino įspirti savo sutuoktinei į sėdmenis, tačiau to padaryti nepavykus, galimai pataikė jai į nugarą), bandė nuo kaklo nutraukti kryželį (2018 m. sausio 23 d. apklausos metu Ž. P. patvirtino norėjęs nuplėšti nuo savo sutuoktinės kaklo grandinėlę su pakabuku), smaugė jos kaklą (šiuos veiksmus Ž. P. galėjo atlikti bandydamas nuo I. P. kaklo nuplėšti minėtą grandinėlę), dusino ją pagalve (2018 m. sausio 23 d. apklausos metu Ž. P. nurodė grasinęs I. P. į rankas paėmęs pagalvę), kas esminėse analizuojamo įvykio aplinkybėse patvirtina 2018 m. sausio 23 d. apklausos metu Ž. P. duotus parodymus ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.

16. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad aukščiau aptarti nukentėjusiosios parodymai paneigia apeliacinio skundo motyvus, jog apklausiama teisiamojo posėdžio metu I. P. atsisakė savo teiginių dėl Ž. P. smaugimo ir dusinimo pagalve veiksmų, kadangi šias aplinkybes, sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų, ji teisiamojo posėdžio metu vis tik patvirtino. Svarbu tai, kad iš esmės analogiškas analizuojamo įvykio aplinkybes, kiek jos susijusios su I. P. suduotais smūgiais bei jais padarytais sužalojimais, jų lokalizacija ir mechanizmu nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, jas patvirtindama ir savo protokolu – pareiškimu, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu, priešingai nei Ž. P., buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Akcentuotina ir tai, kad parodymus I. P. davė įstatymų nustatyta tvarka, kurios pagrindu, ji be kita ko, buvo įspėta ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą patvirtino savo parašais, juos atkartodama ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti pirmiau aptartais nukentėjusiosios parodymais apie jai padarytų sužalojimų pobūdį, intensyvumą ir įvykdymo aplinkybes. Tuo tarpu vien tik tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiosios parodymuose, kuriuos savo apeliaciniame skunde taip akcentuoja nuteistojo gynėja (dėl I. P. užrakinimo kambaryje, Ž. P. jai suduotų smūgių lokalizacijos (kakta, skruostas, nesant pagrindo abejoti, kad tam tikri Ž. P. smūgiai jai vis tik buvo suduoti į veido sritį (šią aplinkybę pirmosios apklausos metu patvirtino ir pats Ž. P.), kurią apima tiek kakta, tiek skruostas), nesudaro pakankamo pagrindo aukščiau aptartus nukentėjusiosios parodymus atmesti kaip nepagrįstus ar nepatikimus. Atsižvelgiant į I. P. nustatytų sužalojimų skaičių ir tarp I. P. bei Ž. P. vykusių grumtynių aplinkybes, apeliaciniame skunde aptarti neatitikimai nukentėjusiosios parodymuose esminės reikšmės įrodymų visumos vertinimui neturi. Šių duomenų kontekste Ž. P. gynėjos skundo motyvas, kad I. P. dusinimas nebuvo nustatytas jokiais objektyviais duomenimis, atmestinas kaip nepagrįstas. Žmogaus dusinimas pagalve, t. y. minkštą paviršių turinčiu daiktu, jokių liekamųjų reiškinių nepalieka, todėl akivaizdu, kad jokie duomenys, patvirtinantys I. P. dusinimą pagalve, nei specialisto išvadoje, nei ekspertizės akte negalėjo būti užfiksuoti. Ir vis tik, nesant pagrindo abejoti I. P. parodymų visuma, kai juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, abejoti aplinkybe dėl jos dusinimo, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

17. Įvertinus aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl I. P. parodymų vertinimo, nėra paneigtos, todėl priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai. Juo labiau, jog jie atitinka ne tik BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus, bet ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus.

18. Kaip nustatyta 2018 m. sausio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio specialisto išvados Nr. G 26/2018 (09) duomenimis, I. P. nustatytas vegetacinis nervų sistemos sutrikimas, galvos sumušimas, somatoforminė autonominė disfunkcija, dešinio kelio sumušimas, kraujosruvos veide, abiejų žastų ir abiejų dilbių srityse bei dešinio kelio srityje; sužalojimai galėjo būti padaryti 2018 m. sausio 7 d.; visumoje jie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio I. P. galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 37-38). Svarbu tai, kad komentuojama specialisto išvada buvo pateikta ne tik fiziškai apžiūrėjus nukentėjusiąją, bet ir įvertinus jos gydymo stacionare ligos istorijos bei asmens sveikatos istorijos duomenis, šiuos veiksmus atliekant praėjus vos kelioms dienoms po vertinamo įvykio, kompetentingo, net 22 metų ekspertinio darbo stažą atliekant mirusių ir gyvų asmenų tyrimus, turinčio specialisto, todėl, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, abejonių šios išvados patikimumu ar objektyvumu, teisėjų kolegijai nekyla. Nors apeliaciniame skunde abejojama kraujosruvų buvimu ant I. P. veido ir kūno, teigiama, jog iš karto po įvykio jos nebuvo matomos, jų nepastebėjo nei pats nuteistasis, nei kiti liudytojai – T. P., A. Ž., tačiau, remiantis aptariamos specialisto išvados duomenimis, I. P. apžiūros, atliktos praėjus vos kelioms dienoms po vertinamo įvykio, metu buvo nustatytos kraujosruvos ties I. P. dešinės akies išoriniu kampu, apatinio žandikaulio kairės pusės kampo srityje, dešinio žasto nugariniame paviršiuje, dešinio dilbio nugarinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, kairio žasto nugarinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, priekinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, kairio dilbio nugarinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, dešinio kelio srityje, pažymint ir tai, kad I. P. nosies nugarėlė kiek patinusi, čiuopiant skausminga. Analogiški I. P. nustatyti sužalojimai buvo konstatuoti ir 2019 m. vasario 1 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 3/2019 (02), papildomai pažymint, kad visos I. P. nustatytos kraujosruvos gali būti iki trijų parų senumo ir kiekviena atspindi tiesioginį traumuojantį kontaktą su kietu buku daiktu (2 t., b. l. 80-86). Ir nors ekspertizės akte nurodyta, kad atmesti galimybės, jog visos I. P. konstatuotos poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti ir be pašalinės jėgos (kito asmens veikimo), tačiau nesant pagrindo netikėti I. P. parodymais, Ž. P. pirmosios apklausos metu neneigus sudavus smūgius I. P., abejoti aptartų kraujosruvų atsiradimo mechanizmu šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

19. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su specialisto išvadoje ir ekspertizės akte nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išsamiai jas kritikuojant, teigiant, jog pateiktos išvados nebuvo konkrečios, aiškios, neabejotinos ir neginčijamos, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad tiek ekspertizės aktas, tiek specialisto išvada, kaip vienas iš įrodymų, vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, jų visetu, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Tokiu būdu, vien tai, kad nuteistojo ar jo gynėjos netenkina specialisto išvadoje ar ekspertizės akte nustatytos aplinkybės, nepateikiant jokių objektyvių juose konstatuotų išvadų paneigimo motyvų, teigiant, jog jos yra tik tikėtinos, jų teisėtumo bei pagrįstumo nemenkina. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) iš tiesų gali būti formuojamos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės, tačiau baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tik tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015), ką nagrinėjamu atveju būtent ir patvirtina aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma.

20. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo motyvai, kad prie 2018 m. sausio 9 d. specialisto išvados nebuvo pateikta vaizdinė medžiaga. Šis faktas minėtoje specialisto išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigia, pagrindo abejoti išvadų pagrįstumu ir objektyvumu, nesudaro. Motyvuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad pagal BPK 90 straipsnio 3 dalį, specialisto išvadoje turi būti: specialisto asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija; tirti objektai; naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Šie reikalavimai imperatyvūs tada, kai specialisto išvada yra surašoma atskiru dokumentu. Tuo tarpu BPK 90 straipsnio 3 dalyje esantis nurodymas, kad prie specialisto išvados pridedama vaizdinė medžiaga, yra privalomas tada, kai tiriant objektus buvo filmuojama, fotografuojama, daromi planai, schemos ir pan. Šioje byloje esančioje specialisto išvadoje nėra pažymėta, kad atliekant tyrimą buvo daromi aukščiau minėti veiksmai, tad šiuo konkrečiu atveju abejoti dėl specialisto išvados, kaip procesinio dokumento, formos, pagrindo nėra. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-801/2006).

21. Neabejojant aukščiau aptartais specialisto išvadoje ir ekspertizės akte nustatytais objektyviais duomenimis, darytina abejonių nekelianti išvada, kad I. P. nustatyti sužalojimai, jų mechanizmas ir lokalizacija iš esmės sutampa su I. P. parodymais dėl Ž. P. jai padarytų sužalojimų pobūdžio bei aplinkybių. Abejonių tuo, kad I. P. konstatuotos kraujosruvos nebuvo senesnės nei trijų parų ir galėjo būti padarytos šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, kas iš esmės patvirtina Ž. P. pareikštus kaltinimus, teisėjų kolegijai nekyla. Nors apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl I. P. konstatuotų kraujosruvų laiko, teigiant, kad byloje taip ir liko neišaiškinta, kokiu būdu buvo nustatyta, jog jos atsirado ne vėliau kaip 3 paros iki I. P. apžiūros, tačiau nesant pagrindo abejoti ekspertizės akte užfiksuotomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausus specialistą V. V., paaiškinusį kraujosruvų atsiradimo laiką bei jo nustatymo būdą, sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog jokių duomenų, patvirtinančių, kad I. P. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, liudytoja pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta I. Ž. patvirtino, kad 2018 m. sausio 7 d. rytą, apie 9-10 val., pas ją buvo atėjusi jos sesuo I. P., kuri skundėsi, jog naktį ją sumušė vyras – smaugė, daužė ją rankomis, spardė jai į pilvą ir kojas, dusino pagalve, pažymėdama ir tai, kad tuo metu ant I. P. ryškiai mėlynių nesimatė, jos išryškėjo tik ligoninėje, tačiau buvo matomos raudonos žymės kaklo srityje, ant kojų matėsi mėlynės. Iš esmės analogiškas aplinkybes dėl ant I. P. kūno akivaizdžiai matomų sužalojimų patvirtino ir liudytoja R. Ž., nurodžiusi, kad 2018 m. sausio 7 d. ant I. P. kūno matėsi įvairaus pobūdžio sužalojimai – prie smakro, akies ir ant rankos matėsi sumušimo žymės, mėlynės dar nebuvo visiškai išryškėjusios (ką, be kita ko, pažymėjo ir I. Ž.). Netikėti šių asmenų parodymais, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde (be kita ko, nepateikiant jokių nesutikimo su šių asmenų parodymais motyvų), teisinio pagrindo nėra. Nors su I. P. jos ir susijusios artimais giminystės ryšiais (I. Ž. yra I. P. sesuo, o R. Ž. – jos motina), tačiau tiek apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme jos buvo įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai viso baudžiamojo proceso metu sutapo tarpusavyje, atitiko ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines vertinamo įvykio aplinkybes, todėl abejonių I. Ž. ir R. Ž. parodymais teisėjų kolegijai nekelia. Juo labiau, jog tiek I. Ž., tiek R. Ž. patvirtino iki komentuojamo įvykio su Ž. P. neturėjusios jokių konfliktų, su juo sutarusios gerai, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad jokio suinteresuotumo melagingai apkalbėti nuteistąjį analizuojamu atveju jos neturėjo. Pasakyti to paties apie nuteistojo gynėjos įvardintą liudytoją T. P., teisėjų kolegija vis tik negalėtų. Bylos duomenimis nustatyta, kad vykstant I. P. ir Ž. P. skyrybų procesui T. P. gyvena su savo tėvu, byloje esančios T. P. I. P. rašyti SMS pranešimai patvirtina jo neigiamą požiūrį mamos atžvilgiu, todėl pasitikėti jo parodymais ir grįsti jais Ž. P. nekaltumo klausimą, priešingai nei tai teigiama apeliaciniame skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

22. Abejoti skundžiamo nuosprendžio motyvais, tuo pačiu ir atlikto ikiteisminio tyrimo objektyvumu, remiantis apeliacinio skundo teiginiais dėl I. P. praeityje užimtų pareigų (prokuroro padėjėja), teisinio pagrindo taip pat nėra. Ikiteisminis tyrimas analizuojamu atveju buvo atliktas tinkamai, jokie BPK pažeidimai atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus padaryti nebuvo, o sprendžiant iš liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos M. S., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikusios ikiteisminį tyrimą, parodymų visumos, su I. P. iki vertinamo įvykio ji nebuvo susitikusi, jos asmeniškai nepažinojo, todėl suinteresuotumo nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi ji akivaizdžiai neturėjo. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, vien tik I. P. praeityje užimtos pareigos, nesant jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumą patvirtinančių objektyvių duomenų, nesudaro pakankamo pagrindo pagrįstai manyti, jog ikiteisminis tyrimas vertinamu atveju buvo atliktas netinkamai, t. y. pažeidžiant BPK nuostatas. Nors aprašydama galimus procesinius pažeidimus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistojo gynėja nurodo ir faktą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo gynėjos prašymą į teisiamąjį posėdį kviesti ekspertus, tačiau, įvertinus tai, kad specialistas V. V. teisiamojo posėdžio metu vis tik buvo apklaustas, o nei specialisto išvadoje, nei ekspertizės akte konstatuotos faktinės aplinkybės abejonių pirmosios instancijos teismui nekėlė (jų nekelia ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai), spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo gynėjos prašymą, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

23. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo gynėjos savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, ar jo gynėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad Ž. P. gynėjos apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Ž. P. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas Ž. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams dėl Ž. P. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

24. Apeliaciniame skunde keliamas ir iš Ž. P. priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimas, teigiant, jog diagnozė, kurios pagrindu buvo išduotas nedarbingumas I. P. ir jo pagrindu nukentėjusiajai išmokėta ligos išmoka, nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su Ž. P. atliktais veiksmais. Tačiau, sutikti su šiais nuteistojo gynėjos teiginiais ir jų pagrindu sumažinti iš Ž. P. priteistų civilinių ieškinių dydžius, teisinio pagrindo nėra. Bylos duomenimis, į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių I. P. kreipėsi dėl sveikatos sutrikimo kitą dieną po analizuojamo įvykio. Ligoninėje I. P. nustatyta diagnozė galvos sumušimas, o esant duomenų apie šeimoje buvusį smurtą (ką ligoninės darbuotojai pranešė policijos pareigūnams), diagnozei patikslinti I. P. buvo atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija. Negana to, pagal I. P. konstatuotus simptomus ji buvo stebima ir gydoma ligoninės stacionare, o pagerėjus jos būklei, išrašyta ambulatoriniam gydymui. Asmens sveikatos istorijoje nurodyta klinikinė diagnozė hospitalizuojant – vegetacinės nervų sistemos sutrikimas, galvos sumušimas, somatoforminė automimuninė disfunkcija, galutinė diagnozė – autonominė (vegetacinė) nervų sistemos ligos (G90.9), kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas (S00.8), somatoforminė autonominė disfukcija (F 45.38). Esant šių duomenų visumai, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad I. P. objektyviais bylos duomenimis nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kitu, nei nagrinėjama, laiku, vietoje ir aplinkybėmis, abejonių kaltais ir tyčiniais Ž. P. veiksmais I. P. padarytais sužalojimais teisėjų kolegija nekyla. Nors didžiausias dėmesys apeliaciniame skunde skiriamas I. P. nustatyto autonominės (vegetacinės) nervų sistemos sutrikimo analizei, teigiant, jog ši liga nukentėjusiajai buvo diagnozuota ir ankščiau, o jos atsinaujinimo priežastys nėra aiškios, tačiau įvertinus šios ligos prigimtį – nervinio pobūdžio susirgimas, neabejotina, kad šio sutrikimo paūmėjimui/atsinaujinimui artimo asmens smurtas bei skyrybos turėjo pakankamai didelę, jei ne vienintelę reikšmę analizuojamoje situacijoje. Šią išvadą sustiprina ir aukščiau aptartame ekspertizės akte nustatytos aplinkybės, kurių duomenimis, 2018 m. sausio 7 d. įvykio emocijos I. P. galėjo išprovokuoti jau buvusios ligos simptomų paūmėjimą. Ir nors ankstesnių ligų paūmėjimas nėra faktorius, kuriuo remiamasi nustatant asmeniui padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, tačiau faktinių nuteistojo tyčinių veiksmų padarinių, priešingai nei tai teigiama nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, šis faktas nešalina. Neabejotina, kad Ž. P. žinojo apie anksčiau nukentėjusiajai konstatuotus susirgimus, todėl vartodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu jis turėjo galimybę numatyti ir šias pasekmes, t. y. autonominės (vegetacinės) nervų sistemos ligos paūmėjimą. Tokiu būdu, nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį visiškai, pagrindų jo mažinimui, teisėjų kolegija neįžvelgia. Analogiškais motyvais atmestini ir nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo teiginiai dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinio ieškinio. Ligos išmoka I. P. buvo išmokėta jai išduoto nedarbingumo pagrindu. Nedarbingumas jai buvo išduotas po Ž. P. jos atžvilgiu atliktų veiksmų dėl jo tyčiniais veiksmais jai padarytų sužalojimų, todėl abejonių pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinio ieškinio, teisėjų kolegijai taip pat nekyla.

25. Esant šių duomenų visumai spręstina, jog Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, nuteistojo Ž. P. gynėjos apeliacinį skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. P. gynėjos advokatės Gitanos Butrimienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.