- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- e2A-938-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23164-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Parkavimo paslaugos“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Jarinta“
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitė (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Parkavimo paslaugos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parkavimo paslaugos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Jarinta“ dėl nuostolių, kildinamų iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 7592 Eur nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB ,,Verslo aptarnavimo centras“, įgaliota atlikti pirkimą perkančiosios organizacijos AB „Energijos skirstymo operatorius“ vardu, vykdė viešąjį pirkimą skelbiamų derybų būdu („Automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugų pirkimas Vilniuje“). Konkurso laimėtoja buvo pripažinta ieškovė. Tarp ieškovės ir perkančiosios organizacijos buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis. UAB „Jarinta“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms UAB ,,Verslo aptarnavimo centras“ ir AB ,,Energijos skirstymo operatorius“, prašydama pripažinti neteisėtais: perkančiosios organizacijos 2019 m. sausio 17 d. sprendimą dėl UAB ,,Jarinta“ pasiūlymo atmetimo praleidus dokumentų patikslinimo terminą; perkančiosios organizacijos 2019 m. sausio 7 d. sprendimą dėl pasiūlymų eilės sudarymo; perkančiosios organizacijos neteisėtus reikalavimus UAB ,,Jarinta“ 2018 m. lapkričio 16 d., 2018 m. lapkričio 22 d., 2018 m. gruodžio 6 d. ir 2018 m. gruodžio 11 d. pranešimuose pateikti konkurso sąlygose nenurodytus dokumentus kvalifikacijai pagrįsti; įpareigoti atsakovę iš naujo sudaryti pasiūlymų vertinimo eilę, įtraukiant UAB ,,Jarinta“ pasiūlymą, bei sudaryti viešojo pirkimo sutartį su UAB ,,Jarinta“; pripažinti negaliojančia viešojo pirkimo sutartį, sudarytą tarp perkančiosios organizacijos ir UAB ,,Parkavimo paslaugos“. Teikdama teismui ieškinį UAB ,,Jarinta“ taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, UAB „Jarinta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – sustabdė AB ,,Energijos skirstymo operatoriaus“ ir UAB ,,Parkavimo paslaugos“ 2019 m. vasario 11 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 30010/490123 vykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, UAB ,,Jarinta“ ieškinys buvo atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas.
3. Ieškovės teigimu, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, nurodytoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, tačiau dėl UAB „Jarinta“ ieškinio pareiškimo ir byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB ,,Parkavimo paslaugos“ patyrė nuostolius. Anot ieškovės, nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos:
3.1. Neteisėti veiksmai. Įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimas patvirtina, kad atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o tai laikytina neteisėtais atsakovo veiksmais.
3.2. Žala. Nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmai ieškovei sukėlė tiek tiesioginius (3146 Eur), tiek netiesioginius nuostolius (4446 Eur), iš viso – 7592 Eur. Netiesioginiai nuostoliai pasireiškė tuo, kad ieškovė dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo vykdyti AB ,,Energijos skirstymo operatoriaus“ ir UAB ,,Parkavimo paslaugos“ 2019 m. vasario 11 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 30010/490123, dėl to prarado galimybę iš bendrovei priklausančių parkavimo aikštelių nuomos gauti pajamas. Toks draudimas ieškovei galiojo 114 dienų, t. y. nuo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo iki Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos (pagal 2019 m. vasario 11 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 30010/490123 Priedo Nr. 2 nuostatas šalys buvo sulygusios, kad vienos parkavimo vietos per dieną kaina yra 39 Eur plius PVM, o pagal Techninės specifikacijos 3 punkto nuostatas UAB ,,Parkavimo paslaugos“ paslaugų gavėjui AB ,,Energijos skirstymo operatoriaus“ visą teismo pritaikytų ribojimų laikotarpį buvo rezervavusi 50 parkavimo vietų; tokiu būdu ieškovė dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negavo 4446 Eur (114 d. x 39 Eur) pajamų). Tiesioginiai nuostoliai pasireiškė tuo, kad ieškovė dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių privalėjo samdyti UAB „Selvaag LT“, kad pastaroji atliktų parkavimo aikštelės vartų sistemos perprogramavimo darbus, kurie užtikrintų, jog AB ,,Energijos skirstymo operatoriaus“ automobiliai teismo pritaikyto ribojimo laikotarpiu negalėtų įvažiuoti į UAB ,,Parkavimo paslaugos“ priklausančią parkavimo aikštelę. Už tokių paslaugų suteikimą UAB ,,Parkavimo paslaugos“ sumokėjo UAB „Selvaag LT“ 363 Eur. Tiesioginiai nuostoliai taip pat pasireiškė tuo, kad ieškovė, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-2760-855/2019, patyrė 2783 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas. Dėl susiklosčiusios blogos finansinės padėties ieškovė neturėjo galimybių sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas apmokėti ir pateikti teismui apmokėjimą patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme (ieškovė mokėjimo pavedimą atliko tik 2019 m. balandžio 23 d.). Dėl to ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos.
3.3. Priežastinis ryšys. Byloje dėl UAB „Jarinta“ prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei buvo sustabdytas 2019 m. vasario 11 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 30010/490123 vykdymas, o dėl sustabdo paslaugų teikimo ieškovė patyrė žalą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės yra priežastis kilusių negautų pajamų ir tiesioginių nuostolių. Jei ieškovė būtų teikusi automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugas, būtų gavusi sutartyje nustatytas pajamas ir nebūtų turėjusi bylinėjimosi išlaidų.
3.4. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo asmeniui, prašiusiam taikyti tokias priemones, yra taikoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl nagrinėjamu atveju, atsakovės atsakomybei kylant be kaltės, ieškovė kaltės įrodinėti neturi.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnio 2 dalį tik atsakovas turi teisę reikalauti laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukeltų nuostolio atlyginimo, tuo tarpu šiuo atveju ieškovės procesinė padėtis civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 buvo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, todėl ji neturi teisės pasinaudoti išimtai atsakovams įstatymo leidėjo suteikta teise reikalauti nuostolių atlyginimo.
4.2. Ieškovė savo pasyviu elgesiu (ieškovė neginčijo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei galimai nesiėmė veiksmų panaudoti laisvas likusias automobilių stovėjimo ir gauti pajamas iš kitų asmenų) nesiekė išvengti galimų nuostolių ir elgėsi nerūpestingai, todėl jos reikalaujamų priteisti nuostolių dydis privalo būti mažintinas.
Šalies argumentai
4.3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu būtų gavusi po 39 Eur be PVM už visas 50 parkavimo vietų, nes techninės specifikacijos 3 punkte nurodyta, kad pirkimo objekto apimtys yra ne mažiau kaip 30 ir ne daugiau kaip 50 automobilių stovėjimo vietų, o paslaugų teikimo sutarties specialiosios dalies priede Nr. 2 nurodyta, kad vienos vietos automobiliui kaina yra 39 Eur be PVM per mėnesį, o ne per dieną.
4.4. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo metu paslaugų teikimo sutartimi rezervuotos vietos nebuvo naudojamos trečiųjų asmenų.
4.5. Ieškovė, reikalaudama negautų pajamų, nevertino su paslaugų teikimų susijusių sąnaudų (ieškovė, teikdama sutartyje numatytas paslaugas būtų nepaneigiamai patyrusi papildomų išlaidų, susijusių su stovėjimo aikštelių administravimu bei priežiūra), taip pat neatsižvelgė į pajamoms taikomus mokesčius. Šiuo atveju iš atsakovės galėtų būti reikalaujama atlyginti tik grynąjį pelną, kurį būtų gavusi ieškovė, jei ginčo laikotarpiu sutarties vykdymas nebūtų buvęs sustabdytas.
4.6. Ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti 363 Eur perprogramavimo darbų kainą, nes pagal remiantis paslaugų teikimo sutartį automobilių stovėjimo aikštelės perprogramavimas, pasikeitus statomoms transporto priemonėms, nuomos paslaugos aktyvavimas ir kita administravimo veikla yra įskaičiuotina į 39 Eur mėnesinį mokestį.
4.7. Vadovaujantis teismų praktika, civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos jos patirtais nuostoliais dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų priteisimo klausimas negali būti nagrinėjamas šioje byloje.
4.8. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukelta žala yra trumpalaikė ir lengvai ištaisoma. Ieškovei pratęsus pirminį sutarties terminą vienu iš sutartyje nurodytų būdų, laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukelta žala būtų ištaisyta ir CPK 146 straipsnio 2 dalimi grindžiamas žalos atlyginimas netektų prasmės.
5. Ieškovė pateikė dubliką, kurį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Atsakovės argumentai, kad remiantis CPK 146 straipsnio 2 dalimi ieškovė neturi teisės reikalauti laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukeltų nuostolių atlyginimo, nes ieškovės procesinė padėtis civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 buvo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, yra nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikos.
Atsiliepimas
5.2. Atsakovės argumentai dėl ieškovės pasyvumo dėl jos atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra nepagrįsti, nes ieškovė, UAB „Verslo aptarnavimo centras“ pateikus atskirąjį skundą, pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame išdėstė jį palaikančius argumentus, t. y. ėmėsi visų priemonių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui.
5.3. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo laikotarpiu ieškovė ėmėsi priemonių išnuomoti jos turimas automobilių stovėjimo vietas, naudodamasi „Barking.lt“ rezervavimo sistema, kurios dėka asmenys gali trumpam laikui išsinuomoti ieškovei priklausančias automobilių stovėjimo vietas, tačiau iš pateiktos užimtumo ataskaitos matyti, kad per „Barking.lt“ sistemą faktiškai pavykdavo išnuomoti vos 1 vietą per dieną.
5.4. Iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo AB „Energijos skirstymo operatorius“ faktiškai naudojo 50 automobilių stovėjimo vietų, todėl ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti negautas pajamas už 50 dėl atsakovės kaltės nenaudotų parkavimo vietų, t. y. viso 7410 Eur, tačiau ieškiniu reikalauja atlyginti negautas pajamas tik už 30 parkavimo vietų, iš viso 4446 Eur (1,30 Eur x 114 d. x 30 automobilių).
5.5. 2019 m. kovo 6 d. ieškovė iš viso valdė 61 automobilių stovėjimo vietą, iš kurių 50 vietų buvo priskirta AB „Energijos skirstymo operatorius“. Automobilių parkavimo aikštelės užimtumo ataskaita patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo laikotarpiu nenaudojamų automobilių stovėjimo vietų buvo daugiau nei maksimalus AB „Energijos skirstymo operatorius“ priskirtų vietų skaičius, t. y. 50.
5.6. Atsakovės argumentas, kad ieškovė netinkamai skaičiavo ir nepagrindė reikalaujamų atlyginti pajamų dydžio, laikytinas nepagrįstu. Atsakovė, tvirtindama, kad ieškovė nepaneigiamai turėjo patirti papildomų išlaidų, nepateikia jokių tą pagrindžiančių įrodymų, todėl tokie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė negautų pajamų dydžio nepagrįstumą taip pat sieja su tuo, kad iš atsakovės galėtų būti reikalaujama atlyginti tik grynąjį pelną, kurį ieškovė būtų gavusi, tačiau atsakovė nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių perskaičiavimų, nors pagal CPK 178 straipsnį būtent atsakovė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus.
5.7. Pagal paslaugų teikimo sutarties nuostatas sutarties kaina (39 Eur vienos automobilio stovėjimo vietos kaina vienam mėnesiui) apima visas tiesiogines ir netiesiogines išlaidas, susijusias su paslaugų (automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugų) teikimu, tuo tarpu, vartų sistemos perprogramavimo darbai buvo skirti tam, kad būtų įvykdytos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. sustabdytas paslaugų teikimo sutarties vykdymas ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ automobiliai negalėtų įvažiuoti į parkavimo aikštelę.
5.8. Atsakovės teiginiai, kad už perprogramavimo darbus atlikti mokėjimai negali būti pripažįstami ieškovės patirtais nuostoliais, nes tiek ieškovė, tiek UAB „Selvaag LT“ yra valdomos to paties vadovo, yra nepagrįsti, nes atlikti automobilių stovėjimo aikštelės vartų sistemos perprogramavimo darbus yra priskirta ne vadovo kompetencijai (parkavimo aikštelės vartų sistemos perprogramavimo darbai reikalauja specialių žinių, kuriuos turi darbuotojai atsakingi už techninius darbus).
5.9. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Pagal analogiją atitinkamas aiškinimas taikytinas ir tais atvejais, kai procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo reikalaujama iš atsakovo, kuris nėra valstybė.
5.10. Atsakovės argumentai dėl galimybės pratęsti pirminį sutarties terminą ir tokiu būdu ištaisyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių patirtą žalą yra nepagrįsti, nes galimybė pratęsti paslaugų teikimo terminus priklauso ne tik nuo ieškovės, bet ir nuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ valios. Be to, net ir pratęsus paslaugų teikimo terminus ar paslaugų teikimo sutarties galiojimo terminą, sukelta žala nebūtų ištaisyta, nes 114 dienų, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, automobilių stovėjimo vietos taip ir liko rezervuotos, bet nepanaudotos, o paslaugų teikimo sutarties terminų pratęsimas tik reikštų, jog nukeliamas paslaugų teikimo laikotarpio terminas, kuriuo ieškovė galėtų teikti paslaugas kitiems asmenims, gaudama tokias pačias pajamas kaip ir iš AB „Energijos skirstymo operatorius“.
6. Atsakovė pateikė tripliką, kurį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimas su palaikančiais skundą argumentais negali būti prilyginamas aktyviems ieškovės veiksmams, kuriais siekiama panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
6.2. Ieškovė galėjo nuomoti stovėjimo vietas iki bylos nagrinėjimo iš esmės posėdžio apeliaciniame teisme datos. Be to, ieškovės pateikta užimtumo ataskaita bei kiti įrodymai neįrodo, kad tretieji asmenys turėjo galimybę išsinuomoti AB „Energijos skirstymo operatorius“ paslaugų sutartimi paskirtas automobilių stovėjimo vietas.
6.3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais, todėl ieškovės argumentai, kad atsakovė turi įrodyti, kokias papildomas išlaidas turėjo patirti ieškovė, yra teisiškai nepagrįsti.
6.4. Automobilių stovėjimo aikštelių vartų perprogramavimas pasikeitus statomoms transporto priemonėms, nuomos paslaugos aktyvavimas ir kita administravimo veikla negali būti laikoma papildomais nuostoliais, kadangi tai įeina į paslaugos teikimo sąnaudas, kurias savo rizika prisiima ieškovė.
6.5. Ieškovės dublike pateikti argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų, patirtų civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, priteisimu yra visiškai nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjama byla.
6.6. Ieškovės pateikti argumentai nepaneigia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukelta žala yra trumpalaikė ir lengvai ištaisoma. Ieškovė turi visas galimybes ištaisyti kilusią žalą pratęsdama sutarties galiojimo terminą, todėl reikalavimas priteisti patirtą žalą iš atsakovės yra nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
8. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių atstovų paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad UAB ,,Verslo aptarnavimo centras“, įgaliota atlikti pirkimą perkančiosios organizacijos – AB „Energijos skirstymo operatorius“ vardu, vykdė viešąjį pirkimą skelbiamų derybų būdu („Automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugų pirkimas Vilniuje“). Konkurso laimėtoja buvo pripažinta ieškovė, kuri su perkančiąja organizacija sudarė viešojo pirkimo sutartį. UAB ,,Jarinta“ Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį, pareikštą atsakovėms UAB ,,Verslo aptarnavimo centras“ ir AB ,,Energijos skirstymo operatorius“, prašydama pripažinti neteisėtais: perkančiosios organizacijos 2019 m. sausio 17 d. sprendimą dėl UAB ,,Jarinta“ pasiūlymo atmetimo praleidus dokumentų patikslinimo terminą; perkančiosios organizacijos 2019 m. sausio 7 d sprendimą dėl pasiūlymų eilės sudarymo; perkančiosios organizacijos neteisėtus reikalavimus UAB ,,Jarinta“ 2018 m. lapkričio 16 d., 2018 m. lapkričio 22 d., 2018 m. gruodžio 6 d. ir 2018 m. gruodžio 11 d. pranešimuose pateikti konkurso sąlygose nenurodytus dokumentus kvalifikacijai pagrįsti; įpareigoti atsakovę iš naujo sudaryti pasiūlymų vertinimo eilę, įtraukiant UAB ,,Jarinta“ pasiūlymą, bei sudaryti viešojo pirkimo sutartį su UAB ,,Jarinta“ ir pripažinti negaliojančia viešojo pirkimo sutartį, sudarytą tarp perkančiosios organizacijos ir UAB ,,Parkavimo paslaugos“.
9. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad, teikdama ieškinį, UAB ,,Jarinta“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, UAB „Jarinta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – sustabdė AB ,,Energijos skirstymo operatoriaus“ ir UAB ,,Parkavimo paslaugos“ 2019 m. vasario 11 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 30010/490123 vykdymą. Apskundus šią nutartį apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo liko nepakeista. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, UAB ,,Jarinta“ ieškinys buvo atmestas, o Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimas paliktas nepakeistas ir, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos.
10. Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių atstovų paaiškinimus ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, jog dėl Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji patyrė nuostolių, kuriuos atlyginti turėtų atsakovė.
11. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovės teisė vykdyti su AB „Energijos skirstymo operatorius“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį buvo apribota nuo 2019 m. kovo 6 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo dienos, ir ieškovei turėjo būti žinoma bei suvokiama, kad, sustabdžius paslaugų sutarties vykdymą, ji neteks iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ gaunamų pajamų, o šiai bendrovei rezervuotos vietos liks nepanaudotos, tačiau nepaisant to, ieškovė jos atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pati neginčijo. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad prisidėjimas prie kitos šalies atskirojo skundo (atsiliepimo pateikimas) CPK nuostatų prasme yra prilyginamas tinkamam savo procesinių teisių gynimui, nes bet kurioje proceso stadijoje kita šalis gali atsiimti savo procesinį dokumentą (šiuo atveju atskirąjį skundą) arba jo atsisakyti ir apeliacinį procesą nutraukti. Teismas padarė išvadą, kad atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimas su palaikančiais skundą argumentais šiuo atveju negali būti prilyginamas aktyviems ieškovės veiksmams, siekiant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, be to, ieškovė atsiliepimą į atskirąjį skundą pateikė tik dėl Lietuvos apeliacinio teismo įpareigojimo, o UAB „Verslo aptarnavimo centras“ pateiktas atskirasis skundas negalėjo turėti įtakos ieškovės siekiui ginti savo interesus. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atskirojo skundo pateikimas būtų pažeidęs CPK 7 straipsnio nuostatose įtvirtintą proceso ekonomiškumo principą, nes CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatose yra įtvirtina, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o šiuo atveju palikus laikinųjų apsaugos priemonių apskundimo klausimą tik UAB „Verslo aptarnavimo centras“ galėjo susidaryti situacija, kai atskirąjį skundą padavęs asmuo, vadovaudamasis CPK 308 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsiima skundą ir tokiu atveju ieškovės interesai nebūtų iš viso ginami.
12. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų savo tariamai pažeistoms teisėms ginti (pati ieškovė nepateikė atskirojo skundo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių), teismas sprendė, jog ieškovė šiuo atveju nesiėmė visų įmanomų priemonių išvengti nuostolių, kilsiančių pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad byloje nėra duomenų apie tai, ar ieškovė, kaip privatus pelno siekiantis verslo subjektas, ėmėsi visų veiksmų išnuomoti dėl paslaugų sutarties sustabdymo nenaudojamas automobilių vietas ir tokiu būdu sumažinti ar net eliminuoti dėl laikinųjų paslaugos priemonių kylančius nuostolius. Teismas taip pat sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovės pateikta užimtumo ataskaita ir kiti įrodymai visiškai neįrodo aplinkybių, jog tretieji asmenys turėjo galimybę išsinuomoti AB „Energijos skirstymo operatorius“ paslaugų sutartimi paskirtas automobilių stovėjimo vietas. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad pateikta AB „Energijos skirstymo operatorius“ automobilių stovėjimo vietų naudojimo ataskaita (laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) įrodo aplinkybę, kad faktiškai buvo nuomojama po 50 vietų, nes pateikta ataskaita apima tik labai trumpą laikotarpį (3 darbo dienas), o ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ parkavimo paslaugas jau teikė laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. kovo 6 d. (imtinai) bei po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 27 d. iki šiol.
13. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė šiuo atveju nepateikė jokių įrodymų, susijusių su ieškovės patirtomis papildomomis išlaidomis bei mokestinėmis prievolėmis, taip pat neįrodė aplinkybių, jog automobilių stovėjimo aikštelių vartų perprogramavimas, pasikeitus statomoms transporto priemonėms, nuomos paslaugos aktyvavimas ir kita administravimo veikla šiuo atveju turi būti laikoma ieškovės papildomais nuostoliais, nes tokios ieškovės išlaidos įeina į paslaugos teikimo sąnaudas, kurias savo rizika turi prisiimti pati ieškovė. Teismas laikė nepagrįstais ir nelogiškais ieškovės argumentus, kad, siekiant įgyvendinti laikinąsias apsaugos priemonės, buvo būtini vartų sistemos perprogramavimo darbai, kurie iš esmės skiriasi nuo eilinio aikštelės administravimo, kai atnaujinama duomenų bazė, pridedant naujus numerius, kurie gali patekti į stovėjimo aikštelę, ir pašalinant senus, kurie tolesnių ieškovo paslaugų atsisako, nes analogiški perprogramavimo darbai turėtų būti atliekami AB „Energijos skirstymo operatorius“ pakeitus savo užsakymą ir iš 50 stovėjimo vietų sumažinus iki 30, ar pasikeitus vienam iš darbuotojų, nes tokiu atveju turėtų būti užtikrinta, jog atitinkama transporto priemonė daugiau nebepatektų į ieškovo stovėjimo aikštelę bei tinkamai būtų vykdomi paslaugų sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentu, kad už perprogramavimo darbus atlikti mokėjimai turi būti laikomi ieškovės patirtais nuostoliais, nes, nepaisant to, jog darbus atliko ne pats direktorius, tokiu būdu tik buvo perkeltos lėšos iš vieno susijusio juridinio asmens į kito susijusio juridinio asmens sąskaitą ir nė vienam iš šių juridinių asmenų nuostoliai nekilo, todėl automobilių stovėjimo aikštelių vartų perprogramavimas, pasikeitus statomoms transporto priemonėms, nuomos paslaugos aktyvavimas ir kita administravimo veikla negali būti laikoma ieškovo papildomais nuostoliais, nes tai įeina į paslaugos teikimo sąnaudas.
14. Teismas sutiko atsakovės argumentais, kad nagrinėjamu atveju ieškovės įrodinėjami nuostoliai kilę ne dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų baudžiamajame procese, o rūpestingumo kriterijaus neatitinkančio elgesio civiliniame procese, todėl šiam ginčui išimtinai turi būti taikomos tik civilinės teisės normos. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika susijusi tik su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio nuostatose įtvirtintų išlaidų atlyginimu, o civiliniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas reglamentuoja CPK normos bei jas plėtojanti teismų praktika ir analogija tarp šių skirtingų teisės šakų negali būti taikoma.
15. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo, ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsiliepimas
16.1. Priešingai nei sprendime nurodė teismas, ieškovė buvo maksimaliai rūpestinga ir aktyvi, kad būtų sumažinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jai kylantys nuostoliai. Ieškovė pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. kovo 18 d. atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame išdėstė argumentus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties nepagrįstumo ir prašė UAB „Verslo aptarnavimo centras“ atskirąjį skundą tenkinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir UAB „Jarinta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Ieškovė neteikė atskirojo skundo dėl nurodytos Vilniaus apygardos teismo nutarties, nes atskirąjį skundą jau buvo pateikusi atsakovė UAB „Verslo aptarnavimo centras“, kuri vykdė viešąjį pirkimą AB „Energijos skirstymo operatorius“ vardu. Ieškovė, susipažinusi su UAB „Verslo aptarnavimo centras" atskiruoju skundu, nematė prasmės didinti savo bylinėjimosi išlaidas ir teikti dar vieną atskirąjį skundą dėl to paties dalyko. Ieškovė pateikė išsamų atsiliepimą į UAB „Verslo aptarnavimo centras“ atskirąjį skundą, išdėstydama visus savo argumentus dėl nutarties nepagrįstumo, todėl negali būti laikoma, kad ieškovė nesiėmė įmanomų priemonių nuostoliams išvengti. Be to, tuo atveju, jeigu ieškovė pati būtų teikusi atskirąjį skunda dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės nuostoliai dėl patiriamų bylinėjimosi išlaidų būtų dar labiau išaugę.
16.2. Ieškovė, siekdama sumažinti savo nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bandė nuomoti bendrovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ rezervuotas parkavimo vietas trumpalaike nuoma (dienai) per barking.lt sistemą, kurios dėka asmenys gali išsinuomoti ieškovei priklausančias automobilių stovėjimo vietas, esančias (duomenys neskelbtini). Tačiau rinkoje patrauklesnė yra ilgalaikė nuoma, o bylinėjimosi laikotarpiui buvo neaiškus terminas, kada laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos ir ieškovė turės vykdyti paslaugų teikimo sutartį, todėl nebuvo galimybių sudaryti ilgalaikių nuomos sutarčių su trečiaisiais asmenimis.
16.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės pateikta automobilių stovėjimo vietų naudojimo ataskaita neįrodo, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ faktiškai buvo nuomojama po 50 vietų. Ši teismo išvada nėra susijusi su ieškinio dalyku. Ieškovė tiek dublike, tiek baigiamojoje kalboje akcentavo, kad ieškiniu prašoma priteisti 4446 Eur negautų pajamų suma yra paskaičiuota už 30, o ne 50 automobilių stovėjimo vietų. Kadangi ieškovė ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovės negautas pajamas už minimalų ieškovės bendrovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ teiktinų paslaugų skaičių – 30 automobilių stovėjimo vietų, o vienos dienos parkavimo kaina vienam automobiliui yra 1,30 Eur (39 Eur / 30 d.), laikytina, kad laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu (114 d.) ieškovės negautos pajamos sudarė 4446 Eur (1,30 Eur x 114 d. x 30 automobilių).
16.4. Pasisakydamas dėl ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos sudarė parkavimo aikštelės vartų sistemos perprogramavimo darbų kaina (363 Eur), teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vartų perprogramavimas, pasikeitus statomoms transporto priemonėms, nuomos paslaugos aktyvavimas ir kita administravimo veikla įeina į paslaugos teikimo sąnaudas ir negali būti laikomi ieškovės papildomais nuostoliais. Pagal paslaugų teikimo sutarties bendrosios dalies 5.3.6 punktą sutarties kaina (39 Eur vienos automobilio stovėjimo vietos kaina vienam mėnesiui) apima visas tiesiogines ir netiesiogines išlaidas, susijusias su paslaugų (automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugų) teikimu, tuo tarpu vartų sistemos perprogramavimo darbai, pasikeitus statomoms transporto priemonėms, nuomos paslaugos aktyvavimas ir kita administravimo veikla buvo skirti tam, kad būtų įvykdytos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. sustabdytas paslaugų teikimo sutarties vykdymas ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ automobiliai negalėtų įvažiuoti į parkavimo aikštelę.
16.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atliekant mokėjimus už vartų perprogramavimo darbus buvo tik perkeltos lėšos iš vieno susijusio juridinio asmens į kito susijusio juridinio asmens sąskaitą, todėl ieškovės sumokėta suma nelaikytina jos nuostoliais. Tokia teismo išvada prieštarauja ne tik paslaugų sutarties sampratai, bet ir protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams. Nurodytas teismo argumentas suponuoja išvadą, kad tuo atveju, kai paslaugas teikia susijęs juridinis asmuo, už tokias susijusio juridinio asmens suteiktas paslaugas neturi būti atsiskaitoma, nes susijusiems juridiniams asmenims nuostoliai nekyla. Aplinkybė, kad tiek ieškovė, tiek UAB „Selvaag LT“ yra valdomos to paties vadovo – E. D., nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad paslaugas suteikusi UAB „Selvaag LT“ nepatyrė sąnaudų, o ieškovei nekilo pareiga už suteiktas paslaugas atsiskaityti. Ieškovė su ieškiniu pateikė 2017 m. gruodžio 29 d. valdymo paslaugų sutartį, kurios pagrindu UAB „Selvaag LT“ atliko parkavimo aikštelės vartų sistemos perprogramavimo darbus, kurie užtikrino, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ automobiliai teismo pritaikyto ribojimo laikotarpiu negalėtų įvažiuoti į ieškovei priklausančią parkavimo aikštelę.
16.6. Iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aiškūs teismo motyvai, kodėl nebuvo tenkintas ieškovės ieškinio dalis dėl ieškovės turėtų 2783 Eur dydžio atstovavimo išlaidų civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, kurioje ji buvo trečiuoju asmeniu ir bylinėjimosi išlaidos jai nebuvo priteistos. Teismo nurodyta aplinkybė, kad negali būti taikoma analogija tarp baudžiamosios ir civilinės teisės šakų, nėra pakankama išvadai, jog ieškovės turėtos atstovavimo išlaidos kitoje byloje negali būti atlygintos. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad tuo atveju, kai ieškovas pareiškia ieškinį priteisti jam turėtas atstovavimo išlaidas kitoje byloje, kurioje jis buvo atsakovu ir šios išlaidos nebuvo priteistos dėl to, kad jis nebuvo pateikęs laiku – iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos įrodymu apie turėtas išlaidas, jo reikalavimai gali būti tenkinami kitoje civilinėje, jei įrodymais pagrįstas prašomų priteisti išlaidų dydis (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1109-275/2013). Teismas turėjo priteisti ieškovės išlaidas už advokato teisines paslaugas, kurios buvo patirtos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, nes tam egzistuoja visos reikiamos civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovės neteisėti veiksmai, nuostoliai, priežastinis ryšys tarp nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų bei kaltė.
17. Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Ieškovė neįrodė, kad dėjo maksimalias pastangas išvengti nuostolių. Priešingai nei teigia ieškovė, atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimas su palaikančiais skundą argumentais negali būti prilyginamas aktyviems ieškovės veiksmams, kuriais siekiama panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės argumentai, kad atskirojo skundo pateikimas būtų tik beprasmiškai padidinęs jai tenkančias bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįsti. Pagrįstai ginant savo pažeistas teises, visos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos iš pralaimėjusios puses, taigi atskirojo skundo pateikimas ieškovei tenkančių finansinių kaštų nebūtų padidinęs, o tik leidęs geriau ginti savo teises bei interesus teisme. Šiuo atveju palikus laikinųjų apsaugos priemonių apskundimo klausimą tik UAB „Verslo aptarnavimo centras“, galėjo susidaryti situacija, kada atskirąjį skundą padavęs asmuo, vadovaudamasis CPK 308 straipsnio 1 dalimi, atsiima skundą ir ieškovės teisės nebūtų ginamos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų ginti savo tariamai pažeistas teises (pati atskirojo skundo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepateikė), o tik kaip trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, konstatuotina, kad ieškovė nesiėmė visų įmanomų priemonių išvengti žalos, kilsiančios pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.
17.2. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji negalėjo realizuoti AB „Energijos skirstymo operatorius“ skirtų vietų, nes laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas buvo neapibrėžtas. Atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos 2019 m. kovo 6 d., sprendimas civilinėje byloje priimtas 2019 m. balandžio 19 d., bet nespėjus jam įsigalioti buvo apskųstas apeliacine tvarka, ieškovė galėjo nuomoti stovėjimo vietas iki bylos nagrinėjimo iš esmės posėdžio apeliacinės instancijos teisme datos. Ieškovės pateikta užimtumo ataskaita bei kiti įrodymai visiškai neįrodo, kad tretieji asmenys turėjo galimybę išsinuomoti AB „Energijos skirstymo operatorius“ paslaugų sutartimi paskirtas automobilių stovėjimo vietas, nes juose pateikta informacija neatspindi ieškovės aktyvaus elgesio, nuomos pasiūlymų viešinimo, maksimalių pastangų rasti naujų klientų, kuriems stovėjimo vietos būtų išnuomotos, techninių galimybių tretiesiems asmenims tas vietas pradėti nuomoti.
17.3. Ieškovė nepagrįstai cituoja ir remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartimi, nes nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės nėra tapatus. Cituojamos bylos atveju teismas pasisakė dėl ieškovo veiksmų nusprendus neskųsti sprendimo atmesti prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, tai yra, ieškovas elgėsi aktyviai – pateikė prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, taigi dėjo maksimalias pajamas išvengti nuostolių. Tuo tarpu šio ginčo atveju ieškovė nei pati skundė pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nei prašė jas pakeisti, taigi Lietuvos apeliacinio teismo pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju neaktualūs.
17.4. Ieškovė neprašė teismo pritaikyti CPK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, nors visi tariamai kilę nuostoliai Ieškovei jau buvo žinomi vos pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, ieškovė nedėjo maksimalių pastangų išvengti nuostolių, neišnaudojo visų įmanomų priemonių eliminuoti jai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių suvaržymus.
Šalies argumentai
17.5. Ieškovė reikalauja priteisti patirtus minimalius pagal paslaugų sutartyje nurodytus įkainius, tačiau iš prašomos priteisti sumos neatskaito su paslaugų teikimų susijusių sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalauja priteisti būtent negautų pajamų forma patirtą žalą, jai priteistina ne visa gautina suma, o tik grynasis pelnas – tai yra lėšos, kurias ieškovė būtų gavusi atskaičius visas mokestines prievoles bei paslaugų teikimo sąnaudas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis iš tikro asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017).
17.6. Ieškovei nepateikus išsamių įrodymų ir apskaičiavimų dėl planuotų sąnaudų ir šių sąnaudų neatėmus iš planuojamų gauti pajamų, ieškovė laikytina neįrodžiusia patirtos žalos. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką būtent ieškovei tenka pareiga tiksliai įrodyti negautų pajamų dydį. Ieškovė, teikdama sutartyje numatytas paslaugas, būtų nepaneigiamai patyrusi papildomų išlaidų, susijusių su stovėjimo aikštelių administravimu bei priežiūra. Ieškovės valdomos aikštelės yra daugiabučio namo pastate, taigi, akivaizdu, kad tokioms aikštelėms išlaikyti yra patiriama didelių sąnaudų: aikštelių nusidėvėjimas, reikalingas remontas, elektros (įskaitant apšvietimo), valymo, priežiūros, sistemos palaikymo, apsaugos, administracinės ir kitos sąnaudos. Taip pat ieškovė neatsižvelgė į pajamoms taikomus mokesčius. Ieškovė nepateikė absoliučiai jokių duomenų apie savo paslaugų sąnaudas.
17.7. Pagal kasacinio teismo praktiką, negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014). Šiuo atveju ieškovė iš atsakovės teoriškai galėtų būti reikalaujama atlyginti tik grynąjį pelną, kurį ieškovė būtų gavusi, jei 2019 m. kovo 6 d. – 2019 m. birželio 27 d. laikotarpiu sutarties vykdymas nebūtų buvęs sustabdytas. Ieškovė nepateikė duomenų apie grynąjį pelną, kurį būtų gavusi iš sutarties vykdymo.
17.8. Ieškovė, skaičiuodama savo tariamas negautas pajamas, visiškai nevertino paslaugų teikimo sąnaudų bei vykdant veiklą taikomų mokestinių prievolių, nurodė hipotetinius nuostolius, nes faktiškai vykdžiusi paslaugas, tokių pajamų ji nebūtų įgijusi, todėl reikalavimas priteisti visą iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ gautiną sumą už 30 stovėjimo vietų nuomą yra visiškai nepagrįstas.
17.9. Ieškovei nebuvo atimta teisė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu automobilių stovėjimo vietas nuomoti tretiesiems asmenims ir tokiu būdu išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų neigiamų finansinių padarinių. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad automobilių stovėjimo vietas nuomojo per „Barking.lt“ sistemą, tačiau nepateikė konkrečių duomenų, kokias pajamas gavo iš trečiųjų asmenų už tokių automobilių stovėjimo vietų nuomą. Be to, ji turėjo visas galimybes laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu išnuomoti visas ginčui aktualias automobilių stovėjimo vietas ir taip apskritai nepatirti jokių neigiamų pasekmių.
17.10. Ieškovė turėjo ir tebeturi galimybę pratęsti sutarties galiojimą ir tokiu būdų gauti visas iš sutarties jai turėjusias tekti pajamas. Paslaugų sutarties 9.8.5 punktas numato, kad nesibaigus sutartyje nustatytam paslaugų teikimo terminui, šalių rašytiniu susitarimu paslaugų teikimo terminai gali būti pratęsti, jeigu paslaugų teikėjas, ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms iki termino pabaigos, pateikia klientui argumentuotą prašymą pratęsti paslaugų suteikimo terminą ir jame nurodo, jog vykdant sutartį paaiškėjo šios sutarties pasirašymo momentu nenumatytos aplinkybės (teismine tvarka vykstantys ginčai ir kt.) Kadangi sutartyje yra tiesiogiai įtvirtinta galimybė dėl įvykusių teisminių ginčų aplinkybės pratęsti sutartį, ieškovė turi teisę reikalauti pratęsti sutarties vykdymą terminui lygiam laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui ir taip gauti visą sutartyje nurodytą paslaugų kainą.
17.11. Sutartyje taip pat numatyta, kad jeigu likus iki sutarties galiojimo termino pabaigos nemažiau kaip 90 kalendorinių dienų nė viena iš šalių raštu nepateikia pageidavimo nepratęsti sutarties galiojimo, sutartis tokiomis pačiomis sąlygomis pratęsiama dar 1 metams, neviršijant sutarties specialiosios dalies 2.3 punkte nurodytos bendros paslaugų kainos. Pratęsimo sąlyga taikoma ne daugiau nei 2 kartus (sutarties specialiosios dalies 7.2 punktas). Taigi ieškovė turi net kelias galimybes pratęsti sutarties terminą ir taip gauti visas numatytas gauti pajamas iš sutarties.
17.12. Galimybė pasinaudoti CPK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta teise reikalauti laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukeltos žalos atlyginimo susiejama su faktu, kad patirtos žalos nebegalima ištaisyti. Nagrinėjamu atveju, ieškovei pratęsus pirminį sutarties terminą vienu iš nurodytų būdų, laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukelta žala būtų ištaisyta (neigiamų teisinių pasekmių būtų išvengta) ir CPK 146 straipsnio 2 dalimi grindžiamas žalos atlyginimas netektų prasmės.
17.13. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kad vartų sistemos perprogramavimo darbai buvo skirti ne automobilių stovėjimo paslaugų pagal paslaugų teikimo sutartį vykdymui, o pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimui. Visos išlaidos, susijusios su paslaugų teikimu, įeina į sutarties kainą (sutarties 5.3.1, 5.3.5 punktai), t. y. jos jau įskaičiuotos į 39 Eur mėnesinį mokestį. Papildomas išlaidas savo rizika turi prisiimti ieškovė.
17.14. Kai ieškovė dalyvavo viešajame pirkime, UAB „Selvaag“ nebuvo nurodytas kaip ieškovės subtiekėjas. Ieškovė neturi teisės samdyti subtiekėjų be raštiško kliento sutikimo. Ieškovė įsipareigojo visas paslaugas suteikti pati, todėl jai kyla pareiga savo sąskaita padengti UAB „Salvaag“ sumokėtas sumas.
17.15. Laikytini nelogiškais ieškovės teiginiai, kad, siekiant įgyvendinti laikinąsias apsaugos priemones, buvo būtini vartų sistemos perprogramavimo darbai, kurie iš esmės skiriasi nuo eilinio aikštelės administravimo, automobilių stovėjimo saugomoje aikštelėje paslaugų teikimo. Pats šios paslaugos teikimas lemia nuolatinį duomenų bazės atnaujinimą, atitinkamų transporto priemonių duomenų įvedimą bei pašalinimą, nes priešingu atveju ieškovė negalėtų kontroliuoti, kas naudojasi jai priklausančiomis automobilių stovėjimo vietomis. Ieškovė neišvengiamai turi periodiškai pridėti naujus automobilių numerius į duomenų bazę, užtikrinti, kad klientai gali į stovėjimo aikštelę patekti, o ieškovės paslaugų atsisakius pasirūpinti, kad buvę klientai į aikštelę nebepatektų. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių įgyvendinimui atlikti veiksmai niekuo nesiskiria nuo įprastinio aikštelės administravimo, paslaugų teikimo. Be to, analogiški perprogramavimo darbai nuolat turi būti atlikinėjami vykdant su AB „Energijos skirstymo operatorius“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį, nes paslaugų gavėjas turi teisę keisti stovėjimo vietų kiekį (nuo 30 iki 50) bei transporto priemones, kurioms leidžiama naudotis automobilių stovėjimo vietomis.
17.16. Ieškovės pateiktose sąskaitose faktūrose nurodoma, kad UAB „Selvaag LT“ atliko įeigos ir vartų sistemos programavimą ((duomenys neskelbtini)) bei parkavimo vietų nuomos paslaugos aktyvavimą: komunikavimą, administravimą du kartus – 2019 m. kovo ir liepos mėnesiais, tačiau sąskaitose nenurodyta, kad atlikti darbai išimtinai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių įgyvendinimu ar AB „Energijos skirstymo operatorius“ darbuotojų automobilių aptarnavimu. Įvertinus tai, kad ieškovė ir UAB „Selvaag LT“ yra susiję subjektai, atliktas ieškovės mokėjimas bendrovei UAB „Selvaag LT“ laikytinas iš esmės tik lėšų perkėlimu iš vieno susijusio subjekto kitam susijusiam subjektui, o tai negalėjo ieškovei sukelti žalos.
17.17. Ieškovės argumentai dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 priteisimo yra nepagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje aiškiai nurodyta, kad reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio teisinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio, todėl dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima, šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Jeigu teismas sprendime neišsprendžia kokių nors teismo išlaidų paskirstymo klausimo, šiuo klausimu gali būti priimamas papildomas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-232/2013). Kitoje byloje pasisakyta, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai su šia byla susijusios, todėl išvestiniai iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-686/2017).
Šalies argumentai
17.18. Šiuo atveju, ieškovė naudojasi būtent CPK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta teise reikalauti nuostolių atlyginimo atsiradusių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o 2783 Eur bylinėjimosi išlaidų nėra tiesioginis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padarinys. Atsakovei neprašius taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, ieškovė iš esmės būtų patyrusi analogiško dydžio išlaidas teisinei pagalbai gauti, nes dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo papildomai parengtas tik atsiliepimas į atskirąjį skundą. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas į nuostolių sąvoką bylinėjimosi išlaidų neįtraukė (CK 6.249 straipsnis), todėl kreipiantis į teismą su reikalavimu atlyginti nuostolius, turi būti įrodinėjami nuostoliai, kurie susidarė ne dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2590/2013).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
20. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Jarinta“ (šioje byloje – atsakovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms UAB „Verslo aptarnavimo centras“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ dėl viešojo pirkimo, kurioje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, buvo UAB „Parkavimo paslaugos“ (šioje byloje – ieškovė).
Žemesnės instancijos teismas
21. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi patenkino UAB „Jarinta“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo sustabdė atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir trečiojo asmens UAB „Parkavimo paslaugos“ 2019 m. vasario 11 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 30010/490123 (toliau – ir Paslaugų teikimo sutartis) atsakovės vykdytame viešame pirkime „Automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugos Vilniuje“ vykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės UAB „Verslo aptarnavimo centras“ atskirąjį skundą, 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą.
22. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, UAB „Jarinta“ ieškinį atmetė; panaikino teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs UAB ,,Jarinta“ apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
23. Ieškovė UAB „Parkavimo paslaugos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,Jarinta“ nuostolius, kuriuos ji patyrė dėl atsakovės prašymu civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – Paslaugų teikimo sutarties vykdymo sustabdymo. Ieškovės teigimu, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji negavo 4446 Eur pajamų, taip pat patyrė 3146 Eur tiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro 363 Eur išlaidos už automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimą ir 2783 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios ieškovei nebuvo atlygintos civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019.
Dėl teisės gauti nuostolių, kilusių dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą
24. Pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį atsakovas turi teisę įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nurodytą teisę taip pat turi ir tretieji asmenys, jeigu dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jie patyrė nuostolių (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-387/2005; 2006 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-536/2006).
25. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d., CPK 146 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) normos taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos skolininkas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2016 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-684/2016, 36 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013 nurodyta, kad civilinės atsakomybės sąlygos dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies suformuotoje kasacinio teismo praktikoje išlieka nepakitusios ir taikant CPK 146 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.).
27. Kasacinio teismo pažymėta, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies (dabar galiojančio CPK 146 straipsnio 2 dalis) pagrindu deliktinė atsakomybė taikoma nenustatant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis; spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2011; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; kt.). Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis).
28. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga, pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).
29. Byloje nustačius, kad atsakovės ieškinys civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, kurioje atsakovės prašymu ieškovės atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo atmestas, vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika, pripažintina, jog atsakovės neteisėti veiksmai yra nustatyti, todėl spręstina kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.
30. Jau nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė, be kita ko, siekia nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo. Ieškovė byloje įrodinėja, kad dėl atsakovės prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji negavo 4446 Eur pajamų, kurias būtų gavusi, jei nebūtų sustabdytas Paslaugų teikimo sutarties vykdymas ir ieškovė būtų teikusi automobilių stovėjimo bei saugojimo paslaugas. Atsižvelgdama į tai, kad Paslaugų teikimo sutartimi jos šalys susitarė dėl 39 Eur kainos vienam automobiliui per mėnesį, taip pat kad automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugos turėjo būti teikiamos ne mažiau kaip 30 ir ne daugiau kaip 50 automobilių stovėjimo vietų, ieškovė apskaičiavo, kad jos negautas pajamos sudaro 4446 Eur (1,30 Eur (paslaugų kaina vienam automobiliui per dieną x 114 dienų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpis x 30 automobilių).
31. Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurias jis tikėjosi gauti ir kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014).
32. Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs kriterijus, kokios turėtų būti nustatytos ir įvertintos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį. Pirma, negautos pajamos turi būti numatomos, t. y. kai atsakovas sugeba įrodyti, kad negavo pajamų, kurias buvo numatęs gauti, jeigu jam nebūtų sutrukdžiusi taikoma laikinoji apsaugos priemonė. Antra, negautos pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo ateities įplaukų praradimą. Trečia, reikšmingu laikytinas ir prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikant, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017).
33. Pažymėtina ir tai, kad, nors įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais privalo nukentėjęs asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006), ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, jog, nustačius negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).
34. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo atmetė iš esmės remdamasis tik tuo, kad ieškovė, gindama savo galimai pažeistas teises, nebuvo pakankamai aktyvi – neteikė atskirojo skundo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir nesiėmė visų galimų veiksmų, siekdama tretiesiems asmenims išnuomoti dėl Paslaugų teikimo sutarties sustabdymo neišnuomotas automobilių vietas. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius, kad ieškovė nesiėmė visų įmanomų priemonių galimiems nuostoliams išvengti, ši aplinkybė galėtų būti pagrindas mažinti priteistinų nuostolių dydį, bet ne apskritai jų nepriteisti.
35. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškovė byloje neįrodė, jog paslaugų gavėja AB „Energijos skirstymo operatorius“ faktiškai naudojosi 50 automobilių stovėjimo vietų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė, apskaičiuodama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negautas pajamas, vadovavosi Paslaugų teikimo sutarties nuostata, pagal kurią automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugos turi būti teikiamos ne mažiau kaip 30 ir ne daugiau kaip 50 automobilių stovėjimo vietų, ir prašomą priteisti negautų pajamų sumą apskaičiavo ne už 50, bet už 30 automobilių stovėjimo vietų. Taigi ieškovė byloje neįrodinėjo ir neturėjo įrodyti, kad paslaugų gavėja laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu būtų naudojusi 50 automobilių stovėjimo vietų.
36. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išskyrus pačios ieškovės elgesio vertinimą, visiškai nepasisakė dėl kitų teismų praktikoje suformuotų kriterijų, taikytinų sprendžiant, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos (negautų pajamų numatomumo, realumo), neanalizavo ir nevertino ieškovės pateikto negautų pajamų apskaičiavimo bei jį pagrindžiančių įrodymų, taip pat nenustatinėjo teisingo padarytų nuostolių (negautų pajamų) dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovės veiksmų. Nurodytos aplinkybės laikytinos esminėmis, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo – priteisti žalos negautų pajamų forma atlyginimą – pagrįstumo.
37. Be netiesioginių nuostolių (negautų pajamų), ieškovė byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovės tiesioginius nuostolius – 363 Eur ieškovės turėtas išlaidas už automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimo darbus. Ieškovės teigimu, būtinybė atlikti nurodytus darbus atsidaro būtent dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškovė turėjo užtikrinti, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ automobiliai negalėtų įvažiuoti į ieškovei priklausančią automobilių stovėjimo aikštelę.
38. Spręsdamas dėl ieškovės patirtų automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimo išlaidų, pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovės argumentams, kad automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimas, pasikeitus statomoms transporto priemonėms, nuomos paslaugos aktyvavimas ir kita administravimo veikla negali būti laikoma ieškovės nuostoliais, nes tai įeina į paslaugos teikimo sąnaudas, t. y. ši suma įskaičiuotina į 39 Eur mėnesinį mokestį, mokamą už kiekvieną automobilio stovėjimo vietą. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta stokojančia pagrįstumo.
39. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl aikštelės vartų perprogramavimo darbų kvalifikavimo padarė visiškai neanalizavęs ir neatlikęs jokio Paslaugų teikimo sutarties sąlygų, susijusių su teiktinų paslaugų pobūdžiu ir apimtimi, vertinimo. Be to, tai, ar šiuo konkrečiu atveju už aikštelės vartų perprogramavimo darbus ieškovės sumokėtos sumos laikytinos išlaidomis, susijusiomis su Paslaugų teikimo sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymu, t. y. išlaidomis, kurios įskaičiuojamos į paslaugų kainą, būtų teisiškai reikšminga tik tuo atveju, jeigu būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo. Situacija, kai ieškovei būtų priteisiamos ir negautos pajamos, ir išlaidos už automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimą (tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad šie darbai patenka ir pagal Paslaugų teikimo sutartį teiktinų paslaugų apimtį), reikštų nukrypimą nuo visiško nuostolių atlyginimo principo, nes priteistas žalos atlyginimas viršytų tikruosius nuostolius ir ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Taigi šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tiek negautų pajamų, tiek turėtų tiesioginių papildomų išlaidų klausimai yra glaudžiai susiję ir turėtų būti sprendžiami neatsietai vienas nuo kito. Tuo tarpu byloje nenustačius pagrindo priteisti negautas pajamas, kurias ieškovė tikėjosi gauti ir kurios buvo negautos dėl Paslaugų teikimo sutarties vykdymo sustabdymo, atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu automobilių stovėjimo ir saugojimo paslaugos faktiškai nebuvo teikiamos, turėtų būti sprendžiama dėl nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovės veiksmų, t. y. nustatinėjama, ar ieškovės patirtas išlaidas už automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimo darbus lėmė atsakovės prašymu civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ar kitos priežastys, nesusijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino.
40. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeista proceso dalyvių teisė į apeliaciją. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovės ieškinio reikalavimo dalis dėl 4446 Eur negautų pajamų ir 363 Eur išlaidų už automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimo darbus priteisimo, ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl ieškovės kitoje civilinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo
41. Ieškovė nagrinėjamoje byloje taip pat prašo priteisti iš atsakovės 2783 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias ieškovė patyrė ir kurios nebuvo priteistos iš atsakovės Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019. Ieškovės teigimu, už nurodytoje civilinėje byloje suteiktas teisines paslaugas ieškovei 2019 m. kovo 31 d. buvo išrašyta sąskaita faktūra, tačiau dėl susiklosčiusios blogos finansinės padėties ieškovė šią sąskaitą apmokėjo jau po sprendimo byloje priėmimo, todėl neturėjo galimybės pateikti teismui dokumentų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
42. Nurodytą reikalavimą ieškovė, be kita ko, grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
43. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 2783 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019, priteisimo atmetė, konstatavęs, kad ieškovės įrodinėjami nuostoliai yra kilę ne dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų baudžiamajame procese, o dėl rūpestingumo kriterijaus neatitinkančio elgesio civiliniame procese, todėl nagrinėjamos bylos atveju netaikytina ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika, susijusi su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis proceso išlaidų, patirtų baudžiamajame procese, atlyginimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad civiliniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas reglamentuoja CPK normos ir jas aiškinanti teismų praktika, todėl analogija tarp skirtingų teisės šakų negalima.
44. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kodėl nebuvo patenkinta ieškinio reikalavimo dalis dėl 2783 Eur bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 priteisimo, nėra aiškūs. Anot ieškovės, nagrinėjamu atveju yra visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, o vien tai, kad negali būti taikoma analogija tarp skirtingų teisės šakų, nėra pakankamas pagrindas nepriteisti ieškovei civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
45. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl ieškovės civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra pakankamai išsamūs ir aiškūs. Kita vertus, vien ši aplinkybė neteikia pagrindo panaikinti šią sprendimo dalį, nes šiuos pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
46. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
47. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, yra pasisakyta, kad tokį reglamentavimą galima paaiškinti įstatymų leidėjo siekiu užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, tačiau byloje nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai gali būti netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2010).
48. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 270 straipsnio 5 dalyje, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas turi išspręsti priimdamas sprendimą. Tais atvejais, kai teismas neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo, gali būti priimtas papildomas sprendimas (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 277 straipsnio 2 dalis). Kai procesinis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi teisę jį atnaujinti suinteresuoto asmens prašymu ar savo iniciatyva (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Taigi tais atvejais, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo apmokėti išlaidas advokato pagalbai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šis klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą. Teisiniai santykiai dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo nėra savarankiški materialiniai teisiniai santykiai, o procesinių bylos, kurioje išlaidos patirtos, santykių tąsa, todėl negali būti atskiros bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013).
49. Analogiški nagrinėjamiems proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai kasacinio teismo praktikoje spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001. Nurodytoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio teisinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio, todėl dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima, šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Jeigu teismas sprendime neišsprendžia kokių nors teismo išlaidų paskirstymo klausimo, šiuo klausimu gali būti priimamas papildomas sprendimas.
50. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovės atstovas už Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 suteiktas teisines paslaugas išrašė ieškovei 2019 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą AAA Nr. 2019/124, pagal kurią mokėtina suma – 2783 Eur. Iš byloje pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovė nurodytą sąskaitą faktūrą apmokėjo 2019 m. balandžio 23 d., t. y. po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 priėmimo.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovo išrašyta sąskaita už teisines paslaugas faktiškai buvo apmokėta jau po sprendimo byloje priėmimo, tai savaime neeliminuoja ieškovės galimybės gauti tokių išlaidų atlyginimą.
52. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai neriboja kliento ir advokato teisės susitarti dėl atsiskaitymo už paslaugas tvarkos ir terminų, taip pat leidžiami vadinamieji pacta de quota litis susitarimai, pagal kuriuos advokato užmokesčio dydis gali priklausyti nuo bylos baigties (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalis). Atsiskaitymas už suteiktas teisines paslaugas taip pat gali užtrukti dėl proceso šalies sunkios turtinės padėties ar kitų priežasčių, kurios nepriklauso nuo jų valios. Taigi klientui ir advokatui nedraudžiama susitarti, kad visą ar dalį atlyginimo už teisines paslaugas klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokės per tam tikrą terminą, kuris gali sueiti vėliau, nei išnagrinėjama byla. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų turėjęs asmuo, turintis teisę gauti jų atlyginimą, gali kreiptis į sprendimą priėmusį teismą ir prašyti priimti byloje papildomą sprendimą dėl tokių išlaidų atlyginimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu atveju svarbu, kad prašymą priteisti būsimas išlaidas ir jų dydį patvirtinančius įrodymus šalis pateiktų teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-196-381/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-188-236/2016).
53. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovė su prašymu priimti papildomą sprendimą dėl jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 per CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų terminą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos nesikreipė. Kita vertus, nurodytas terminas nėra naikinamasis, todėl pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi teisę jį atnaujinti.
54. Vadovaudamasi aptartu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019 turėtas bylinėjimosi išlaidas kaip patirtą žalą, netinkamai įgyvendino savo procesines teises. Kadangi reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra išimtinai procesinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio, toks reikalavimas negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas, t. y. prašyti patirtas bylinėjimosi išlaidas atlyginti kaip patirtą žalą naujoje byloje negalima, šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje buvo priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, šiuo atveju – Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2760-855/2019.
55. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 4446 Eur negautų pajamų ir 363 Eur išlaidų už automobilių stovėjimo aikštelės vartų perprogramavimo darbus priteisimo. Šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą skundžiamo sprendimo dalį palikti nepakeistą.