Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viginto Višinskio, Astos Radzevičienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. M. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-659-640/2019 pagal ieškovų G. M. ir R. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „HQ Development“ ir akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo, hipotekos pripažinimo pasibaigusia, netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai G. M. ir R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė:

1.1 pripažinti ieškovui G. M. nuosavybės teisę į dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią sudaro butas Nr. 10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 37,03 kv. m bendro ploto (toliau – Butas Nr. 10), parkavimo vieta pastato rūsyje (2014 m. gegužės 2 d. Parkavimo plane pažymėta Nr. 13) (toliau – Parkavimo vieta), butas Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51,21 kv. m. bendro ploto (toliau – Butas Nr. 2), bei į dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas Nr. 1), kuri apskaičiuota proporcingai viso pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini)unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas), ir ieškovo G. M. nuosavybės teise įgyto šiame pastate turto plotui;

1.2 priteisti ieškovui G. M. iš atsakovės UAB ,,HQ Development“ 2 184 Eur netesybų, šia suma sumažinant numatytą kainą už Buto Nr. 10 bei Buto Nr. 2 statybos darbų atlikimą pagal 2016 m. balandžio 14 d. sudarytas Preliminariąsias būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. NŠB(09)/2016-04/14 (toliau – Sutartis Nr. 1) bei Nr. NŠB(10)/2016-04/14/2 (toliau – Sutartis Nr. 2);

1.3 pripažinti pasibaigusia hipoteką Butui Nr. 2, Butui Nr. 10, Parkavimo vietai, Žemės sklypui Nr.1;

1.4 pripažinti ieškovei R. S. nuosavybės teisę į dalį Pastato, kurią sudaro butas Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 59,50 kv. m bendro ploto (toliau – Butas Nr. 3), bei į dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas Nr. 2), kuri apskaičiuota proporcingai viso Pastato, ir ieškovės R. S. nuosavybės teise įgyto šiame pastate turto plotui;

1.5 priteisti ieškovei R. S. iš atsakovės UAB ,,HQ Development“ 2 213,85 Eur netesybų, šia suma sumažinant numatytą kainą už Buto Nr. 3 statybos darbų atlikimą pagal 2014 m. lapkričio 28 d. sudarytą Preliminarią būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. NŠB(03)/2014-11/28 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – Sutartis Nr. 3);

1.6 pripažinti pasibaigusia hipoteką Butui Nr. 3 bei Žemės sklypui Nr. 2.

2.1. priteisti iš ieškovo G. M. atsakovės UAB „HQ Development“ naudai 36 424,4 Eur (80 proc. Buto Nr. 2 ir Buto Nr. 10 kainos, sumažintos priteistinomis netesybomis ir ieškovo sumokėta suma pagal Sutartį Nr. 1 ir Nr.2), šią sumą sumokant į atsakovės AB „Šiaulių bankas“ nurodytą sąskaitą Kredito Nr. KS-2013-31-12 dengimui ir pripažinti pasibaigusia hipoteką Butui Nr. 2, Butui Nr. 10 ir Žemės sklypui Nr. 1;

2.2. priteisti iš ieškovės R. S. atsakovės UAB „HQ Development“ naudai 1 704,35 Eur (80 proc. Buto Nr. 3 kainos, sumažintos priteistinomis netesybomis ir ieškovės sumokėta suma pagal Sutartį Nr. 3), šią sumą sumokant į atsakovės AB „Šiaulių bankas“ nurodytą sąskaitą Kredito Nr. KS-2013-31-12 dengimui ir pripažinti pasibaigusia hipoteką Butui Nr. 3, bei Žemės sklypui Nr. 2.

3. Ieškovai nurodė, kad G. M. 2016 m. balandžio 14 d. sudarė su atsakove UAB „HQ Development“ Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2, kuriomis atsakovė UAB „HQ Development“ įsipareigojo pastatyti Butą Nr. 10 su Parkavimo vieta bei pastatyti Butą Nr. 2. Šiose Sutartyse šalys susitarė, jog abiejų butų 1 kv. m. kaina yra 1 450 Eur. Ieškovas G. M., vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, sumokėjo visas Sutartyse numatytas įmokas – 60 000 Eur (49,18 proc. visos Buto Nr. 10 kainos bei 48,69 proc. visos Buto Nr. 2 kainos).

4. Ieškovė R. S. 2014 m. lapkričio 28 d. sudarė su atsakove UAB „HQ Development“ Sutartį Nr. 3. Šia sutartimi atsakovė UAB „HQ Development“ įsipareigojo pastatyti Butą Nr. 3. Sutartyje Nr. 3 šalys susitarė, jog perkamo buto 1 kv. m. kaina yra 1 448,10 Eur. Ieškovė R. S., vykdydama prisiimtus įsipareigojimus, sumokėjo visas Sutartyje Nr. 3 numatytas įmokas, viso – 60 820,22 Eur (75,68 proc. visos Buto Nr. 3 kainos).

5. Ieškovai įvykdė savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal preliminariąsias Sutartis, tačiau Butai nebuvo pastatyti iki Sutartyse numatyto baigtumo lygio, nebuvo sudarytos pagrindinės Butų pirkimo-pardavimo sutartys. Pastatas nebuvo pripažintas tinkamu naudoti. Minėti atsakovės UAB „HQ Development“ įsipareigojimai nėra įvykdyti iki šiol ir jų net nebeketinama vykdyti ateityje. Vilniaus miesto apygardos teismas 2018 m. sausio 19 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „HQ Development“ restruktūrizavimo bylą bei patvirtino 2017 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkime patvirtintą restruktūrizavimo planą.

6. Atsakovė AB Šiaulių bankas (toliau – Bankas) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Bankas yra atsakovės UAB „HQ Development“ kreditorius. Bankas 2013 m. gruodžio 30 d. Kredito sutartimi Nr.KS-2013-31-12 atsakovei UAB „HQ Development“ suteikė 1 679 796,11 Eur kreditą, žemės sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir daugiabučio gyvenamojo namo šiame sklype statybai, parduotuvės su kavine, administracinėmis ir gyvenamosiomis patalpomis, bei žemės nuomos teise į po patalpomis esančio žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), pirkimui, patalpų su komercinėmis patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai. Iš suteikto kredito buvo panaudota 1 275 650,03 Eur kredito dalis. Kredito grąžinimo terminas baigėsi 2016 m. gruodžio 31 d. Šiuo metu atsakovės UAB „HQ Development“ įsiskolinimas pagal 2013 m. gruodžio 30 d. Kredito sutartį Nr.KS-2013-31-12 sudaro 1 322 660,54 Eur. Prievolių pagal Kredito sutartį su juridiniu asmeniu Nr.KS-2013-31-12 įvykdymui užtikrinti Bankui buvo įkeistas Pastatas. Hipotekos sandoriais buvo įkeistos ir ieškovų ieškinyje nurodyti Butai, į kuriuos prašoma pripažinti nuosavybės teises. Pastato statyba užsitęsė ir Banko finansuojamas projektas laiku nebuvo įgyvendintas ne dėl atsakovės UAB „HQ Development“ kaltės ir tuo labiau ne dėl Banko kaltės, o dėl objektyvių priežasčių. Dėl susidariusios situacijos ir teisinių ginčų, atsakovės UAB „HQ Development“ akcininkai nusprendė pradėti įmonės restruktūrizavimą supaprastinta tvarka. Atsakovė RUAB „HQ Development“ turi restruktūrizuojamos įmonės statusą. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovo G. M. naudai iš atsakovės UAB ,,HQ Development“ 2 184 Eur netesybas bei 36 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovės R. S. naudai iš atsakovės UAB ,,HQ Development“ 2 213,85 Eur netesybas bei 54 Eur bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas sprendė, kad ieškovų su atsakove UAB ,,HQ Development“ sudarytos Sutartys nelaikytinos turinčiomis vartojimo sutarties požymių. Ieškovai neįrodinėja ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Sutartis ieškovai sudarė būtent savo asmeninių poreikių tenkinimui, t.y. patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą.

9. Teismas nustatė, kad preliminariose Sutartyse numatyti butai buvo suformuoti kaip atskiri turtiniai vienetai, todėl jie gali būti nuosavybės teisės objektu. Iš nekilnojamo turto registro duomenų matyti, jog Butų baigtumas yra 55 proc., kuris įregistruotas 2014 m. lapkričio 3 d. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog Butai buvo statomi ieškovų lėšomis ir jie buvo ieškovams perduoti, kadangi įmokas už Butus jie sumokėjo po to, kai atsakovė UAB „HQ Development“ buvo įregistravusi Butus su 55 proc. baigtumu.

10. Teismas pažymėjo, kad kaip turtinis vienetas suformuoti tik Butai Nr. 2. Nr. 3 ir Nr. 10, į kuriuos siekiama įgyti nuosavybės teises, jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovų siekiamas įsigyti kitas turtas – Parkavimo vieta ir Žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2, kaip turtinis vienetas nėra suformuoti ir neįregistruoti. Todėl, nors ieškovai ir nurodo, kad pagal Sutartis atsakovė UAB „HQ Development“ įsipareigojo pastatyti ir parduoti ne tik Butus, bet ir Parkavimo vietą bei Žemės sklypus, tačiau šiam turtui nesant įregistruotam kaip atskiram turtiniam vienetui, nuosavybės teisės į jį negali būti pripažintos. Be to, ieškovai savo reikalavime net nėra nurodę, kokią dalį žemės sklypo siekia įgyti.

11. Teismas, nustatęs, kad atsakovė UAB „HQ Development“ neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, padarė išvadą, jog pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovės UAB „HQ Development“ kaltės, todėl yra pagrindas iš atsakovės UAB „HQ Development“ priteisti ieškovams prašomas netesybas.

12. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą sumažinti priteistinų netesybų suma Sutartyse numatytą kainą už Butus, konstatavęs, kad vien tas faktas, jog atsakovei UAB „HQ Development“ kyla pareiga atlyginti netesybas, nesudaro teisinio pagrindo mažinti Sutartyse numatytų Butų kainų.

13. Teismas nurodė, kad pagal Sutarčių nuostatas ieškovai sutiko, jog Butų įkeitimas bus išregistruotas per 60 dienų nuo visiško atsiskaitymo pagal pagrindinę sutartį. Tokiu būdu pagrindas hipotekai pasibaigti būtų tik tuomet, jei ieškovai būtų sumokėję visą Sutartyse numatytą turto kainą. Todėl dalinis atsiskaitymas pagal Sutartis nesuponavo ieškovų teisės prašyti pripažinti hipoteką pasibaigusia.

14. Teismas atskirai nevertino ir nepasisakė dėl ieškovų pareikšto alternatyvaus reikalavimo, konstatavęs, kad atmetus ieškinio dalį dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir nustačius, kad atsakovė UAB „HQ Development“ šiuo metu restruktūrizuojama įmonė, nėra pagrindo jo spręsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15. Apeliaciniame skunde ieškovai prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų reikalavimai atmesti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Teismas nepagrįstai nelaikė ieškovų vartotojais. Teismo išvada, kad ieškovai nelaikytini ginčo santykiuose vartotojais, buvo siurprizinė, padaryta nepasiūlius pateikti papildomų įrodymų. Atsakovai procesiniuose dokumentuose šiuo klausimu atsikirtimų taip pat nenurodė. Todėl ieškovai apeliaciniam teismui teikia papildomus įrodymus, kurie pagrindžia, kad ieškovai butus įsigijo asmeninių poreikių tenkinimui.

15.2. Teismo sprendimas neatitinka motyvuotam sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi teismas ginčo šalių santykius kvalifikavo pagal CK 6.401 straipsnį ir nelaikė, kad ieškovai veikė su verslu, amatu ar profesija susijusiais tikslais ir interesais, tačiau netaikė ieškovams skirtos vartotojų teisių apsaugos.

15.3. Teismas nenurodė, kuo remiantis sprendė, kad ginčo butų 55 proc. baigtumas buvo įregistruotas būtent 2014 m. lapkričio 3 d. (kadastro duomenų nustatymo dieną), bet ne naujo suformuoto daikto registravimo dieną – 2015 m. gruodžio 3 d.

15.4. Ieškovų sumokėtais avansais buvo dengiami atsakovės UAB „HQ Development“ įsipareigojimai pirminiam Pastato finansuotojui – Bankui, todėl tokie mokėjimai be jokio teisinio pagrindo teismo nebuvo pripažinti Butų statybos finansavimu.

15.5. Įstatymai nedraudžia pripažinti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės, kai pirkėjas yra finansavęs tik dalį statybos, tačiau šios galimybės pirmosios instancijos teismas net nesvarstė. Be to, ieškovų sumokėtų avansų dydžiai iš esmės yra proporcingi Sutartyse nustatytų Butų kainų ir Butų faktinio baigtumo dydžio santykiui, todėl jų nuosavybės teisė turėtų būti pripažinta į nebaigtos statybos Butus pilna apimtimi.

15.6. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo G. M. reikalavimą dėl nuosavybės teisės į Parkavimo vietą pripažinimo, nes neįvertino, kad parkavimo vietos, kaip antraeilio daikto, nei paskirtis nei neįregistravimas nepaneigia CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės pagal kurią antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas.

15.7. Ieškovai negali nurodyti tikslios jiems tenkančios žemės sklypo dalies dėl objektyviai egzistuojančių priežasčių, kurių atsiradimo rizika tenka atsakovei UAB „HQ Development“, dėl jos sutartinių prievolių tinkamo neįvykdymo (statybos darbų neužbaigimo, neteisėto papildomo Pastato aukšto pastatymo, vėlesnio jo nugriovimo darbų nevykdymo), todėl teismui nusprendus, jog šioje dalyje reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į žemės sklypo dalį negali būti tenkinamas, nenustačius tokio dalies konkretaus dydžio, tokia konstatuota aplinkybė galėjo tapti pagrindu priimti dalinį teismo sprendimą arba sprendimą dėl ieškinio pagrindo (CPK 261 straipsnis), tačiau negalėjo tapti pagrindu šių reikalavimų atmetimui.

15.8. Teismas nesprendė ieškovų alternatyvių reikalavimų, nepateikė jokių motyvų ir argumentų dėl to, kas laikytina visišku (būtinu) atsiskaitymu už nebaigtos statybos Butus, kuris būtų pakankamas hipotekos pasibaigimui.

15.9. Šiuo atveju egzistuoja absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindas dėl sprendimo dalies, kuria teismas atmetė ieškovų reikalavimus sumažinti Butų kainą priteistų netesybų suma. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl faktas, kad atsakovei UAB „HQ Development“ kyla pareiga atlyginti netesybas, nesudaro teisinio pagrindo mažinti Sutartyje numatytos kainos.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB Šiaulių bankas prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

16.1. Kadangi atsakovės UAB „HQ Development“ restruktūrizavimo byla nėra nutraukta, jai nėra iškelta bankroto byla, ieškovai nepateikia duomenų, kad atsakovė UAB „HQ Development“ yra nemoki, todėl jie turi realią galimybę įgyvendinti savo kaip kreditorių teises, bendradarbiaudami su kitais kreditoriais restruktūrizavimo procese, pritraukti investuotojus, kurie pabaigtų Pastato statybas ir atsiskaitytų su kreditoriais, įskaitant ieškovus, kreditoriams priimtina forma.

16.2. Teismas pagrįstai nelaikė ieškovų vartotojais. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo pasiūlyti ieškovams pateikti konkrečius įrodymus, susijusius su jų gyvenamosiomis vietomis, turtu ir pan. Šalys pačios pasirenka, kokius įrodymus teismui teikti ir kokias aplinkybes įrodinėti. Pagal turimo verslo patirtį nekilnojamojo turto srityje ir valdomo turto kiekį abu atsakovai laikytini verslininkais/investuotojais.

16.3. Ieškovai neteisingai savo skunde aiškina kreditavimo sutarties sąlygas, susijusias su hipotekos teisės pasibaigimu, teigdami, kad jie yra padengę 80 proc. butams tenkančio kredito, todėl hipoteka turėtų būti pripažinta pasibaigusia. Ieškovai nėra pasirašę sutarties su Banku, todėl Bankas jokių tiesioginių įsipareigojimų ieškovų atžvilgiu nėra prisiėmęs. Be to, šiuo metu kreditavimo sutartis yra pasibaigusi, viena šalis – atsakovė UAB „HQ Development“ prievolių pagal sutartį nėra įvykdžiusi.

16.4. Ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovų skunde nurodomos aplinkybės dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos nepatenka į CPK 314 straipsnyje nurodytus atvejus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Apeliantai kartu su skundu pateikė naujus įrodymus – pažymas apie asmens deklaruotas gyvenamąsias vietas, pažymą apie G. M. užimamas pareigas; pažymą gyvenamosios vietos patalpos savininkui, neįgaliojo pažymėjimą, NTR išrašus, VĮ Registrų centro raštą apie neįregistruotas nuosavybes teises.

19. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

20. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų naujai pateikti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jie nepriimami.

22. Ieškovas G. M. 2016 m. balandžio 14 d. sudarė su atsakove UAB „HQ Development“ Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2, kuriomis atsakovė UAB „HQ Development“ įsipareigojo pastatyti butą Nr. 10 su Parkavimo vieta bei pastatyti Butą Nr. 2. Šiose Sutartyse šalys susitarė, jog abiejų butų 1 kv. m kaina yra 1 450 Eur. Ieškovas G. M., vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, sumokėjo visas Sutartyse numatytas įmokas – 60 000 Eur (49,18 proc. visos Buto Nr. 10 kainos bei 48,69 proc. visos Buto Nr. 2 kainos).

23. Ieškovė R. S. 2014 m. lapkričio 28 d. sudarė su atsakove UAB „HQ Development“ Sutartį Nr. 3. Šia sutartimi atsakovė UAB „HQ Development“ įsipareigojo pastatyti Butą Nr. 3. Sutartyje Nr. 3 šalys susitarė, jog perkamo buto 1 kv. m kaina yra 1 448,10 Eur. Ieškovė R. S., vykdydama prisiimtus įsipareigojimus, sumokėjo visas Sutartyje Nr. 3 numatytas įmokas, viso – 60 820,22 Eur (75,68 proc. visos Buto Nr. 3 kainos).

24. Byloje nėra ginčo, jog ieškovai yra tinkamai iš dalies įvykdę savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal preliminariąsias sutartis, tačiau Butai nebuvo pastatyti iki Sutartyse numatyto baigtumo lygio, nebuvo sudarytos pagrindinės butų pirkimo-pardavimo sutartys, Pastatas nebuvo pripažintas tinkamu naudoti.

Dėl ieškovų kaip vartotojų statuso

25. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė ieškinį ir nurodė, jog savo teises gina kaip vartotojai, nes pagal ginčo sutartis susitarė dėl gyvenamo būsto pirkimo savo reikmėms. Bankas su tokia ieškovų pozicija nesutiko ir nurodė, kad ieškovai nėra vartotojai, nes turi gyvenamąją vietą, kuri nėra jų ketinamuose įsigyti būstuose. Atsakovė UAB „HQ Development“ atsiliepimo į ieškinį byloje nepateikė. Teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo tinkamai informuota, todėl pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant.

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

27. Byloje nėra ginčo, kad apeliantai (fiziniai asmenys) su atsakove UAB „HQ Development“ (juridiniu asmeniu, kuris veikė savo verslo tikslais) sudarė Sutartis dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų – butų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantai neįrodinėjo ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog Sutartis apeliantai sudarė būtent savo asmeninių poreikių tenkinimui, t.y. patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Teismas pažymėjo, kad apeliantas G. M. sudarė net dvi Sutartis dėl dviejų butų pirkimo. Apeliantai nepateikė duomenų, kad neturi gyvenamojo būsto ir Sutartis sudarė būtent siekdami patenkinti savo poreikį turėti gyvenamąjį būstą, todėl sprendė, kad apeliantų su atsakove UAB „HQ Development“ sudarytos Sutartys nelaikytinos turinčios vartojimo sutarties požymių (CPK 178 straipsnis).

28. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kiekvienu konkrečiu atveju bylą nagrinėjantis teismas turėtų įsitikinti, ar fizinis asmuo veikia siekdamas verslo tikslų ir todėl gali būti laikomas verslininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020). Ieškovo deklaravimas, jog siekdamas įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą jis veikė kaip vartotojas, suponuoja pareigą atsakovei paneigti ieškovo kaip vartotojo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).

29. Taigi, nagrinėjamoje byloje būtent atsakovams kilo pareiga paneigti apeliantų kaip vartotojų statusą, tačiau tokios pareigos atsakovai neįvykdė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių paneigti, kad apeliantai šiuo atveju laikytini vartotojais. Vien aplinkybė, kad apeliantai turi gyvenamąsias vietas, kurios nėra jų ketinamuose įsigyti būstuose, nepaneigia apeliantų nurodomų aplinkybių, kad butus jie siekė įsigyti asmeninių poreikių tenkinimui. Pažymėtina, kad apeliantai sudarė preliminariąsias sutartis dėl būsimo nekilnojamojo turto – gyvenamosios paskirties patalpų (butų). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad preliminariosiomis sutartimis siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto – gyvenamosios paskirties patalpų (butų) – pobūdis suponuoja, kad sutartis buvo sudaryta siekiant patenkinti asmeninius ieškovų poreikius – apsirūpinti būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 38 p.)

30. Ta aplinkybė, kad apeliantas G. M. pirko du butus, jam nurodant, kad vieną jų pirko siekdamas suteikti atskirą patalpą kartu gyvenančiai sutuoktinės motinai, savaime nepaneigia prezumpcijos, kad apeliantas yra vartotojas, įsigyjantis butus savo vartojimo reikmėms (CPK 185 straipsnis), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai nagrinėjamoje byloje yra vartotojai CK 6.228¹ straipsnio 2 dalies prasme.

Dėl nuosavybės teisių pripažinimo

31. CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama speciali preliminariosios sutarties rūšis – būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje gali būti nustatyta, jog pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje nurodytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje nurodytos statybos kainos sumokėjimo.

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti ir bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, ir specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016 31 punktą).

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad nėra pagrindo teigti, jog būtent apeliantų įmokėtos lėšos buvo panaudotos finansuoti Butų statybą, nes tiek iki Sutarčių sudarymo, tiek nagrinėjamu metu jų baigtumas yra 55 procentai. Teismas konstatavo, kad byloje apeliantai neįrodė, jog Butai buvo statomi ieškovų lėšomis ir jie buvo apeliantams perduoti. Teisėjų kolegija su tokiom pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

34. Minėta, kad pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo. Šioje teisės normoje nėra reglamentuotos pirkėjo nuosavybės teisės įgijimo tvarkos, kai pirkėjas yra sumokėjęs ne visą, o dalį sutartyje numatytos statybos kainos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.401 straipsnio 5 dalies formuluotė „visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, kad tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja. Toks aiškinimas neatitiktų CK 6.401 straipsnio 5 dalyje reglamentuotos sutarties tikslo – aprūpinti fizinį asmenį (dažniausiai vartotoją) gyvenamuoju būstu, taip pat netinkamai paskirstytų šalių teises ir pareigas, nes sumokėjęs net ir didžiąją dalį statomo namo ar buto kainos pirkėjas neįgytų į šį daiktą jokių teisių bei jam tektų pardavėjo nemokumo rizika. Nesant reglamentuotos situacijos dėl statomo gyvenamojo namo ar buto nuosavybės teisės, kai pirkėjas sumoka ne visą, o dalį jo kainos, tokio objekto nuosavybės teisės klausimas turi būti nustatomas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į sumokėtą kainos dalį, sukurto objekto dalį, į tai, ar gyvenamasis namas ar butas perduotas pirkėjui, ir pan. Be to, įstatymo nedraudžiama pripažinti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės, kai pirkėjas yra finansavęs tik dalį statybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).

35. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė R. S. sumokėjo visas Sutartyje dėl Buto Nr. 3 numatytas įmokas pagal Sutarties 3.1.1. punktą, iš viso – 60 820, 22 Eur, kas sudaro 75,658 procentus viso perkamo turto kainos (80 369,56 Eur); ieškovas G. M. yra sumokėjęs visas Sutartyse dėl Buto Nr. 10 bei Buto Nr. 2 numatytas įmokas pagal Sutarčių 3.1.1. punktą, t. y. sumokėjo 25 000 Eur (už Butą Nr. 10, kas sudaro 49,18 proc. visos Buto Nr. 10 kainos) bei 35 000 Eur (už Butą Nr. 2, kas sudaro 48,69 proc. visos Buto Nr. 2 kainos) – iš viso sumokėjo 60 000 Eur.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių faktinis elgesys ir apeliantų didesnės dalies statybos kainos sumokėjimas, patvirtina, kad apeliantai finansavo dalį statybos darbų, nepaisant to, kad po įmokų sumokėjimo nebuvo įregistruotas didesnis butų baigtumo procentas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo apeliantų atliktų mokėjimų nepripažinti buto statybų finansavimu, nes toks pinigų mokėjimo kvalifikavimas kaip avansas neatitiktų avanso paskirties, o mokėjimu už perkamą daiktą pripažinimas taip pat būtų netinkamas veiksmo kvalifikavimas, nes pirkimo objektas – nekilnojamasis daiktas – nebuvo užbaigtas statyti (CK 6.396 straipsnis). Be to, kaip teisingai pažymi apeliantai, jų sumokėtais avansais buvo dengiami atsakovės UAB „HQ Development“ įsipareigojimai pirminiam Pastato finansuotojui – Bankui, todėl tokie mokėjimai nepagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažinti Butų statybos finansavimu. Apeliantai dalyvavo statybos finansavimo schemoje, pagal kurią Banko lėšomis buvo finansuojamos viso Pastato statybos, o apeliantų lėšos galėjo būti naudojamos ir tiesioginiam statybos darbų ir medžiagų apmokėjimui, ir atsakovės „HQ Development“ Pastato statyboms suteiktam kreditui grąžinti, ankstesniu (iki Pastato statybos darbų užbaigimo) atsiskaitymu mažinant banko paskolos kaštus. Vėlesni statybos darbai, ir dėl to ginčo byloje nėra, nebuvo vykdomi ne nuo apeliantų priklausančių priežasčių, o dėl aplinkybių, sukeltų atsakovės UAB „HQ Development“ veiksmų.

37. Todėl apeliantams pripažįstama bendra su atsakove UAB „HQ Development“ dalinės nuosavybės teisė į ginčo objektus, nustatant apeliantų dalį ginčo objektuose proporcingą jų faktiškai sumokėtai kainos daliai.

38. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų siekiamas įsigyti kitas turtas – parkavimo vieta, kaip turtinis vienetas nėra suformuotas ir neįregistruotas, todėl nuosavybės teisės į parkavimo vietą, negali būti pripažintos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties šalimi yra pirkėjas (fizinis asmuo), perkantis iš verslininko (juridinio asmens) nekilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, tokia sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, todėl būtina užtikrinti vartotojo (fizinio asmens), kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus. Nagrinėjamu atveju apeliantas G. M. kaip vartotojas sudarė Buto Nr. 10 preliminariąją būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria taip pat susitarė ir dėl parkavimo vietos įsigijimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad sumokėjęs dalį kainos už Butą Nr. 10 ir Parkavimo vietą, jis neturi teisės reikalauti pripažinti nuosavybės teisės ir į atitinkamą dalį Parkavimo vietos, nepriklausomai nuo to, kokioje stadijoje yra teisinis šio objekto formavimo procesas.

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nustačius, kad nekilnojamojo daikto pirkėjai apeliantai (vartotojai) už pastatytus būstus yra sumokėję didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, tačiau tolesnis sutarties vykdymas nutrūko dėl pardavėjo (verslininko) kaltės, apeliantų teisės turi būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, pripažįstant jiems atitinkamą dalį nuosavybės teisę į statomą būstą – apeliantei R. S. nuosavybės teisę į 75,658 procentų dalį Buto Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 59,50 kv. m bendro ploto; apeliantui G. M. nuosavybės teisę į 49,18 procentų dalį Buto Nr. 10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 37,03 kv. m bendro ploto ir 49,18 procentų dalį Parkavimo vietos pastato rūsyje (2014 m. gegužės 2 d. Parkavimo plane pažymėta Nr. 13) ir 48,69 procentų dalį Buto Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51,21 kv. m bendro ploto.

40. Tais pačiais argumentais, kuriais atmetė apeliantų reikalavimą dėl parkavimo vietos, pirmosios instancijos teismas atmetė ir reikalavimą dėl nuosavybės teisių į dalį žemės sklypo pripažinimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovai savo reikalavime net nėra nurodę, kokią dalį žemės sklypo siekia įgyti.

41. Nekilnojamųjų daiktų (statinių, jų dalių) pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykius dėl teisių į šiems daiktams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą (jo dalį) perleidimo reglamentuoja CK ir Žemės įstatymo normos. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Be to, Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisę į žemės sklypo, reikalingo statiniui ar įrenginiui eksploatuoti, dalį bendroje nuosavybėje, reikalingą jo nuosavybės teise turimai statinio ar įrenginio daliai eksploatuoti, bendraturtis gali perleisti tik kartu su nuosavybės teise į statinio ar įrenginio dalį (butą ar kitą patalpą). Būsimo namo pirkimo–pardavimo sutarties privalomosios sąlygos įtvirtintos CK 6.401 straipsnio 2 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad tokioje sutartyje turi būti aptartas žemės sklypo, kuriame bus statomas namas ar butas, teisinis statusas ir nusipirkusio gyvenamąjį namą ar butą pirkėjo teisės į žemės sklypą (CK 6.401 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

42. Iš šalių sudarytų Sutarčių turinio aiškiai matyti, kad šalys susitarė ir dėl žemės sklypų perleidimo. Teisėjų kolegijos nuomone, susiklosčiusioje situacijoje nėra svarių argumentų, galinčių pateisinti CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl nuosavybės teisės perėjimo netaikymą žemės sklypo atveju. Minėta, apeliantė šiuose teisiniuose santykiuose yra vartotojai, o nuosavybės teisės į aptariamą žemės sklypą privalo būti išspręstos. Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos dėl minėtos ginčo dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nėra išspręstas klausimas dėl viso Pastato ploto, o atsakovė UAB „HQ Development“ yra įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimu įpareigota pertvarkyti Pastatą, be to Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos yra teisme pareiškusi ieškinį, ginčydama Vilniaus miesto savivaldybės 2018 m. liepos 10 d. statybos leidimą, išduotą Pastatui, ir dėl to kilęs ginčas dėl Pastato leistino aukščio, o pastato aukščio klausimas turi įtakos jo bendro ploto ir kiekvieno (dėl to ir apeliantų) buto ploto santykiui, pagal kurį apskaičiuojama teisė į žemės sklypą, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl apeliantų ieškinio reikalavimų pripažinti nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, naikintina ir byla šia apimtimi perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl hipotekos pabaigos

43. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal Sutarčių nuostatas, t. y. 1.6. punkto sąlygas, ieškovai sutiko, kad Butų įkeitimas bus išregistruotas per 60 dienų nuo visiško atsiskaitymo pagal pagrindinę sutartį, sprendė, kad pagrindas hipotekai pasibaigti būtų tik tuomet, jei ieškovai būtų sumokėję visą Sutartyse numatytą turto kainą. Teisėjų kolegija iš esmės tokiems argumentams pritaria.

44. Pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais. Taigi, apeliantų prievolių pagal Sutartį visiškas įvykdymas, t. y. likusios kainos dalies sumokėjimas, būtų pagrindas pasibaigti hipotekai. Šiuo atveju apeliantams sumokėjus tik dalį kainos ir atitinkamai pripažinus jiems dalį nuosavybės teisės į ginčo turtą, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimą dėl hipotekos panaikinimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Apibendrinusi pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo dalis, kuria atsisakyta pripažinti apeliantas nuosavybės teisę į Butus ir Parkavimo vietą, keistina, tenkinant apeliantų reikalavimą iš dalies ir pripažįstant apeliantei R. S. nuosavybės teisę į apeliantei R. S. nuosavybės teisę į 75,658 dalį Buto Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 59,50 kv. m bendro ploto; pripažįstant apeliantui G. M. nuosavybės teisę į 49,18 dalį Buto Nr. 10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 37,03 kv. m bendro ploto ir 49,18 dalį Parkavimo vietos pastato rūsyje (2014 m. gegužės 2 d. Parkavimo plane pažymėta Nr. 13) ir 48,69 dalį Buto Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51,21 kv. m bendro ploto. Sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovų reikalavimas dėl netesybų priteisimo ir atmestas ieškovų reikalavimas dėl hipotekos panaikinimo paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo dalis, kuria netenkintas apeliantų reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuri apskaičiuota proporcingai viso pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir apeliantų nuosavybės teise įgytam šiame pastate turto plotui, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat naikintina sprendimo dalis, kuria iš apeliantų atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų R. S. ir G. M. reikalavimas pripažinti juos valdant su UAB „HQ Development“ bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis butus ir parkavimo vietą, esančius pastate adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir šią ieškinio reikalavimų dalį patenkinti.

Pripažinti ieškovei R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 75658 / 100000 (septyniasdešimt penkis tūkstančius šešis šimtus penkiadešimt aštuonias šimtatūkstantąsias) dalis Buto Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 59,50 kv m bendro ploto, esančio pastate adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti ieškovui G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 4918 / 10000 (keturis tūkstančius devynis šimtus aštuoniolika dešimttūkstantųjų) dalių Buto Nr. 10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 37,03 kv. m bendro ploto ir 4918 / 10000 (keturis tūkstančius devynis šimtus aštuoniolika dešimttūkstantųjų) dalių Parkavimo vietos pastato rūsyje (2014 m. gegužės 2 d. Parkavimo plane pažymėta Nr. 13) ir 4869 / 10000 (keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt devynias dešimttūkstantąsias) dalis Buto Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51,21 kv. m bendro ploto, esančių pastate adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.