- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-2668-590/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01321-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius (pran.), Natalja Cikoto
- Atsakovas
- K. C., UAB „Ugnista“
- Ieškovas
- „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAb ieškinį atsakovams UAB „Ugnista“ bei K. C. dėl skolos, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Ugnista“ bei K. C. dėl 2 692,54 Lt skolos, 4 948,34 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 15 208,41 Lt nuostolio iš turto pardavimo ir 2 681,50 Lt papildomų išlaidų priteisimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „Ugnista“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT057851, LT059555, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą – automobilį Opel Vectra ir automobilį VolvoXC90 ir perduoti juos naudoti ir valdyti atsakovui UAB „Ugnista“ su sąlyga, kad atsakovas sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai: sudarė turto pirkimo – pardavimo sutartis Nr. LT057851/PPS, LT059555/PPS, pagal kurias įgijęs turtą nuosavybės teise, perdavė jį UAB „Ugnista“ valdyti ir naudotis sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. UAB „Ugnista“ įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal aukščiau nurodytų sutarčių įmokų grafikus, tačiau UAB „Ugnista“ nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal sutartis, todėl susidarė įsiskolinimas. Taip pat nurodė, kad ieškovas ir atsakovas K. C. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT057851/L, LT059555/L, pagal kurias K. C. įsipareigojo įvykdyti UAB „Ugnista“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal sutartis Nr. LT057851, LT059555. UAB „Ugnista“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal sutartis, ieškovas 2009-03-19 išsiuntė atsakovui pretenziją Nr. 01-20-18552, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 dienų ir įspėjo UAB „Ugnista“, kad šio reikalavimo neįvykdžius, sutartys bus vienašališkai nutrauktos. UAB „Ugnista“ per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti skolą pastarasis, remdamasis sutarčių bendrosiomis sąlygomis 2009-05-07 pranešimu Nr. 01-30-4177 vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Tačiau UAB „Ugnista“ įpareigojimo padengti susidariusį įsiskolinimą neįvykdė. Ieškovas 2009-11-12 pranešimu Nr. 8162 pareikalavo K. C. iki 2009-11-27 įvykdyti UAB „Ugnista“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal sutartis, tačiau šių savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis K. C. taip pat neįvykdė. UAB „Ugnista“ įpareigojimą grąžinti turtą pagal sutartis įvykdė, tačiau liko nepadengtas susidaręs įsiskolinimas pagal sutartis – 2 692,54 Lt. Sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3 punkte nurodyta, kad UAB „Ugnista“ iš esmės pažeidus sutartį, ieškovas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti ieškovui turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie ieškovą grąžintų į tokią padėtį kokia būtų buvusi, jeigu UAB „Ugnista“ būtų tinkamai įvykdęs sutartį, todėl ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų įmokų už visą pagal įmokų grafikus likusį laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos, t. y. – 4 948,34 Lt. Pažymėjo, jog turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, todėl ieškovas turi teisę reikalauti padengti nuostolį iš turto pardavimo, kuris sudaro – 15 208,41 Lt. Taip pat, vadovaujantis sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 punktu, numatančiu UAB „Ugnista“ pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, ieškovas prašo atlyginti 2 681,50 Lt dydžio patirtas papildomas išlaidas. Pažymi, jog laidavimo sutartimi K. C. laidavo už UAB „Ugnista“ ir įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „Ugnista“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys visas ar dalį prievolių pagal lizingo sutartis. Laidavimo sutarčių 21 p. numatyta, kad laidavimo sutartis pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia laidavimu užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Laidavimo sutartimis šalys susitarė, jog laidavimas galios tol, kol bus įvykdytos prievolės pagal lizingo sutartis. Todėl CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas šiuo atveju netaikomas ir laidavimas galios tol, kol lizingo bendrovei bus įvykdytos visos prievolės pagal lizingo sutartis, t. y. atlyginti pardavus turtą patirti nuostoliai, papildomos išlaidos ir sumokėtos palūkanų įmokos.
Atsakovai UAB „Ugnista“ ir K. C. sutiko su ieškiniu dalyje dėl nesumokėtų įmokų iki sutarties nutraukimo, kitoje dalyje su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus tiek skolininką, tiek laiduotoją informuoti apie lizingo sutarčių vykdymą/nevykdymą, transporto priemonių realizavimą, nuostolių dydį. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog visi ieškovo siųsti pranešimai, pasiūlymai ir kiti raštai buvo įteikti UAB „Ugnista“ ar laiduotojui. Tarp šalių tiek sudarant lizingo sutartis, tiek jas nutraukiant, tiek jas vykdant nebuvo aptarta transporto priemonių realizavimo tvarka, jų vertė ir kaina, bei nereglamentuotas turto realizavimo procesas, terminai ir atsakomybė. Nurodė, kad jei turtas būtų parduotas pagal rinkos vertės kainas, tai ieškovas jokių nuostolių nebūtų patyręs, kadangi gauta iš turto pardavimo suma būtų pilnai padengusi turto likutinę vertę. Ieškovo noras parduoti ginčo automobilį priverstinai už nepagrįstai mažą kainą tik įrodo, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, norėdamas neteisėtai praturtėti. Pažymėjo, jog pateiktos transporto priemonės buvo apgadintos po draudiminių įvykių, kurie nebuvo iki galo išnagrinėti, atsakovui net nebuvo suteikta galimybė tinkamai suremontuoti transporto priemonių, kad nesumažėtų jų vertė, tačiau ieškovas įpareigojo perduoti transporto priemones, ir atsakovai neturėjo galimybės jų suremontuoti, taigi tokiu būdu ieškovas pats savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, kadangi jei transporto priemonės būtų buvusios techniškai tvarkingos ir neapgadintos, jos būtų parduotos didesne verte ir jų nustatyta rinkos vertė būtų didesnė. Nurodė, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, nepateikė įrodymų dėl prašomų priteisti 4 948,34 Lt palūkanų įmokų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto realizavimo. Tarp šalių sudarytos lizingo sutartys iš viso nenumato tokių palūkanų skaičiavimo. Taip pat pažymėjo, jog laiduotojas pasirašė dėl terminuoto laidavimo, nes juo buvo užtikrinta terminuota prievolė. Pagrindinė prievolė baigėsi 2009-05-07 nutraukus lizingo sutartis, reikalavimas atlyginti nuostolius pareikštas tik 2009-11-12, faktinis turto pardavimas pasibaigė 2009-09-01, ieškinys pareikštas tik po dviejų metų, t. y. 2011-02-10, kada prievolės jau baigėsi. Terminuotas laidavimas yra pasibaigęs, trijų mėnesių terminas yra praleistas, todėl atsakovui K. C. nekyla pareiga atsakyti už atsiradusius nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-04-02 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Ugnista“ ir K. C. 2 692,54 Lt nesumokėtų mokėjimų, 7 604,20 Lt nuostolį iš turto pardavimo, 2 681,50 Lt papildomas išlaidas, 4 948,34 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011-02-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis, t. y. po 268,10 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB naudai; kitoje dalyje ieškinio netenkino. Teismas nustatė, jog abu perduoti automobiliai buvo patyrę sugadinimus autoįvykiuose dar prieš juos perduodant lizingo bendrovei, automobiliai buvo drausti UAB „If draudimas“. Ieškovui perėmus automobilius, draudimo apsauga nebuvo pasibaigusi, tačiau ieškovas, kaip automobilių savininkas, nepateikė draudimo bendrovei reikalingų duomenų draudimo išmokai gauti. Automobilis nebuvo suremontuotas, kas neabejotinai sąlygojo jo vertės sumažėjimą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas nesielgė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, ir kad paties ieškovo veiksmai turėjo tiesioginės įtakos nuostolių atsiradimui. Teismas sprendė, kad dėl iš automobilio pardavimo kilusių nuostolių atsiradimo vienodai kaltos abi sutarties šalys, todėl vadovaudamasis CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 1 d. nuostatomis, todėl šią atsakomybę padalino abiem sutarties šalims lygiomis dalimis, t. y. po 7 604,20 Lt. Teismas, įvertinęs tai, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovai yra tinkamai įvykdę savo įsipareigojimus pagal lizingo ir laidavimo sutartis, vadovaudamasis CK 6.6, 6.38, 6.63, 6.81, 6.200, 6.205, 6.256 str., iš atsakovų UAB „Ugnista“ ir M. C. ieškovo naudai solidariai priteisė 2 692,54 Lt nesumokėtų mokėjimų, 7 604,20 Lt nuostolį iš turto pardavimo, 2 681,50 Lt papildomas išlaidas, 4 948,34 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011-02-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas K. C. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, vertindamas šalių bendradarbiavimą neįvertino, jog ieškovas netinkamai įvykdė bendradarbiavimo pareigą, netinkamai informavo apie priimtus sprendimus, tiksliau iš viso nepranešė apie priimtus sprendimus, nepateikė išsamios informacijos apie turto įvertinimą, kada jis buvo atliktas, kaip nustatyta turto pardavimo kaina, kokia būdu pasirinkta greito pardavimo kaina, neatsižvelgta, jog atsakovui nebuvo įteikti visi siunčiami pranešimai, jog laiduotojas nebuvo tinkamai informuotas, jam nebuvo siunčiami visi pranešimai. Šiuo atveju bendradarbiavimo pareiga iš ieškovo pusės nebuvo įvykdyta, o teismas šiuos atsakovo argumentus ignoravo ir nevertino, teismo sprendime apie tai iš viso nepasisakyta, todėl teismas priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Nurodo, jog atsakovai neturėjo galimybės ieškoti turto pirkėjų ir dėti visas pastangas, kad turtą pavyktų parduoti už neišpirktą jo vertę, kadangi ieškovas nepateikė visos išsamios informacijos, neįsitikino, jog gauti visi siunčiami pranešimai. Tarp šalių tiek sudarant lizingo sutartis, tiek jas nutraukiant, tiek jas vykdant nebuvo aptarta transporto priemonių realizavimo tvarka, jų vertė ir kaina, bei nereglamentuotas turto realizavimo procesas, terminai ir atsakomybė. Nesant minėtų susitarimų, ieškovui tokios informacijos nesuteikus ir apie tai neinformavus atsakovų, teismas turėjo įvertinti, jog ieškovas vienašališkai ir savo nuožiūra vykdė turto realizavimą, nebendradarbiaujant su atsakovais, todėl konstatuotina, jog ieškovas yra pats kaltas dėl patirtų nuostolių, tačiau teismas nevertino ir neatsižvelgė į ieškovo kaltę, kuri turėjo tiesioginės įtakos patirtiems nuostoliams. Ieškovo noras parduoti ginčo automobilį priverstinai už nepagrįstai mažą kainą tik įrodo, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, norėdamas neteisėtai praturtėti. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, teisingai konstatavo, jog ieškovas elgėsi neapdairiai ir nesąžiningai, nepasinaudojo draudimo išmoka ir nesuremontavo transporto priemonių, todėl pardavė už mažesnę kainą, tačiau, koks buvo transporto priemonės nuvertėjimas dėl padarytų sugadinimų, byloje duomenų nėra, nors bankas turėjo pareigą atlikti tokį įvertinimą, o taip pat tinkamai suremontuoti iki turto pardavimo transporto priemones. Pateiktos transporto priemonės buvo apgadintos po draudiminių įvykių, kurie nebuvo iki galo išnagrinėti, atsakovui net nebuvo suteikta galimybė tinkamai suremontuoti transporto priemonių, kad nesumažėtų jų vertė. Tokiu būdu ieškovas pats savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, kadangi jei transporto priemonės būtų buvusios techniškai tvarkingos ir neapgadintos, jos būtų parduotos didesne verte ir jų nustatyta rinkos vertė būtų didesnė. Jei turtas būtų parduotas pagal rinkos vertės kainas, tai ieškovas jokių nuostolių nebūtų patyręs, kadangi gauta iš turto pardavimo suma būtų pilnai padengusi turto likutinę vertę, tačiau dėl neaiškių priežasčių ieškovas nebuvo suinteresuotas tokiu pardavimu, ieškovas sudarė nuostolingą sandorį, už kurį ir turi pats atsakyti. Nepagrįstas teismo teiginys, jog ieškovas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą. Byloje nėra nei vieno įrodymo, jog ieškovas ėmėsi priemonių turtą parduoti ne už mažiausią (greito pardavimo), o didžiausią kainą, nors tokią galimybę turėjo ir šį faktą patvirtina pateiktos transporto priemonių vertės, kurios yra žymiai didesnės nei turto pardavimo kaina. Nurodo, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, prašo priteisti 2 681,50 Lt papildomų išlaidų, tačiau ieškovas nepagrindė minėtų išlaidų būtinumo, nepagrindė jų dydžio paskaičiavimo, iš ko susidaro minėtos išlaidos, kaip skaičiuojamos, ar buvo būtinos. Nesant minėtų įrodymų, nėra pagrindo konstatuoti, jog minėtos išlaidos buvo pagrįstai patirtos. Kadangi ieškovas netinkamai informavo atsakovus, netinkamai realizavo turtą, netinkamai jį įvertino, todėl nėra pagrindo priteisti ir papildomų sumų, už netinkamai suteiktas paslaugas, tuo labiau, kad pats ieškovas yra atsakingas už atsiradusius nuostolius. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, taip pat nepateikė įrodymų dėl prašomų priteisti 4 948,34 Lt palūkanų įmokų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto realizavimo. Tarp šalių sudarytos lizingo sutartys iš viso nenumato tokių palūkanų skaičiavimo. Transporto priemonių savininku visą lizingo sutarčių galiojimo laikotarpį išliko ieškovas. Nutraukus sutartį transporto priemonės buvo grąžintos ieškovui, taigi visą laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki turto realizavimo turtas buvo ieškovo dispozicijoje, atsakovai juo nesinaudojo ir neturėjo galimybės naudotis. Taigi, palūkanos paskaičiuotos be pagrindo. Taip pat pažymi, jog šiuo atveju sudarytos sutartys pagal ieškovo parengtas standartines sąlygas. Ieškovas yra verslininkas, užimantis šios rūšies paslaugų teikimo rinkoje vyraujančią padėtį, todėl atsakovas, nors ir nėra fizinis asmuo (vartotojas), laikytinas silpnesniąja sutarties šalimi. Šalių santykiams taikytinos CK 6.161, 6.185-6.186 str. nuostatos visa apimtimi, taigi atsakovas, nors ir nėra vartotojas – fizinis asmuo, laikytinas silpnesniąja sutarties šalimi, kurios teisės turėtų būti ginamos prioritetiškai. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Taigi, šiuo atveju, kadangi ieškovas nustatė ir pasiūlė sutarties sąlygas, tai sutartis turi būti aiškinama atsakovo naudai.
Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-02 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad lizingo bendrovė „Swedbank lizingas“, UAB sudarė lizingo sutartis Nr. LT057851 (2007 08 07) bei LT059555 (2007 09 04) su klientu UAB „Ugnista“. UAB „Ugnista“ vadovas lizingo sutartyse nurodė pastarosios buveinės adresą Ševčenkos g. 16, LT-03111 Vilnius. Lizingo sutarčių 5.2.3 punkte nurodyta, kad „Klientas per 5 (penkias) dienas turi pranešti Lizingo bendrovei, jeigu <...> keičiasi Kliento buveinės adresas ar kiti Sutartyje užfiksuoti rekvizitai“, tačiau „Swedbank lizingas“, UAB nėra gavęs jokio pranešimo apie UAB „Ugnista“ buveinės adreso pasikeitimą, ir dėl to kitas, nei apelianto nurodytas lizingo sutartyse buveinės adresas „Swedbank lizingas”, UAB nebuvo žinomas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad po ginčo turto rinkos kainų įvertinimo atlikimo, 2009-06-15 pasiūlymus Nr. 2977 ir 2999, kuriais ieškovas informavo apie ginčo turto kainas UAB „Ugnista“ ir K. C. gavo. Kadangi apeliantas neginčija jų gavimo fakto, laikytina, kad minėti pranešimai buvo gauti. Nurodo, kad lizingo sutartys tik dėl UAB „Ugnista“ kaltės buvo nutrauktos (nes pastaroji nebemokėjo įmokų pagal lizingo sutartis) ir dėl to atsakovai privalo atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius, kadangi savaime aišku, kad jeigu UAB „Ugnista“ būtų mokėjusi šalių sulygtas įmokas tinkamai, lizingo sutartys nebūtų buvusios nutrauktos ir lizingo bendrovė ir toliau pagrįstai tikėtųsi atgauti lizingo sutarčių sudarymo dieną paskolintą sumą turui įsigyti. Būtent minėtais pranešimais ieškovas ir suteikė galimybę UAB „Ugnista“ įsigyti ginčo turtą arba surasti jam pirkėją, tačiau nei UAB „Ugnista“, nei apeliantas minėtais pranešimais nepasinaudojo, visiškai eliminuodami save iš ginčo turto pardavimo proceso. Kadangi ginčo turto nepavyko parduoti pasiūlymuose nurodytomis kainomis, buvo dar kartą atliktas pastarojo vertinimas ir persvarstyta jo pardavimo kaina. Apie tai lizingo bendrovė, atsižvelgdama į pasiūlymuose nurodytą pareigą, sumažinus ginčo turto pardavimo kainą daugiau nei 20 proc., 2009-07-21 pasiūlymais Nr. 175 ir 237 pakartotinai informavo UAB „Ugnista“ apie pasikeitusią ginčo turto kainą. Pažymi, kad pasiūlymai UAB „Ugnista“ buvo išsiųsti UAB „Ugnista“ vadovo lizingo sutartyse nurodytu adresu: Ševčenkos g. 16, LT-03111 Vilnius, kurių išsiuntimo faktą patvirtino ieškovo 2011-10-14 rašto Nr. SL-SR-16849 priedas Nr. 3. Vadinasi, UAB „Ugnista“ turėjo gauti ieškovo minėtu adresu siųstus pasiūlymus. Iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad „Swedbank lizingas“, UAB 2009-11-12 pranešimą dėl prievolių pagal laidavimo sutartis Nr. 8162 apeliantui išsiuntė jo gyvenamosios vietos adresu: Atgimimo g. 31, Lentvaris, registruotu laišku, ir būtent tokiu būdu, jog galima fiksuoti išsiuntimo faktą. Taigi, laikytina, kad apeliantas apie pasiūlymus yra informuotas tinkamai. Pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis yra taikoma abiems sutarties šalims, t. y. tiek kreditorius, tiek ir skolininkas turi padėti vienas kitam vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Šiuo atveju, atsakovai net 3 kartus ignoravo ieškovo siūlymus, ko pasekoje ieškovas pardavė ginčo turtą jį panorusiems įsigyti pirkėjams. Nurodo, kad šiuo atveju apeliantas, teigdamas, jog turtas buvo parduotas gerokai žemesne nei rinkos kaina, privalėjo pateikti šiuos teiginius pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus, jog lizingo bendrovė turėjo galimybę turtą parduoti brangiau. Akcentuotina, jog apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikia tinkamų tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Kadangi nėra pateikta įrodymų apie realią galimybę parduoti ginčo turtą už didesnę kainą nei pardavė ieškovas, negalima teigti, kad ieškovo veiksmai, nustatant turto kainą ir realizuojant neatitiko ekonomiškumo kriterijaus. Atsakovas taip pat nurodo, jog dėl patirtų nuostolių kaltas pats ieškovas, tačiau taip pat nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis). Nurodo, kad „Swedbank lizingas“, UAB reikalauja atlyginti patirtas papildomas išlaidas, t. y. išlaidas, susijusias su turto pardavimu – UAB „Baltijos realizacijos centras“ mokamas komisinis mokestis – 5 proc. Iš UAB „Ugnista“ atsiimtas turtas buvo parduotas už tuometinę rinkos kainą, todėl atsakovo samprotavimai apie tai, kad ieškovas turėjo nemokėti už netinkamai suteiktas paslaugas, laikytini visiškai nepagrįstais. Pažymi, jog „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas padengti palūkanų įmokas nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos reiškia lizingo bendrovės grąžinimą į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu UAB „Ugnista“ būtų tinkamai įvykdžiusi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, t. y. jeigu klientas būtų tinkamai vykdęs sutartį, laiku ir tinkamai mokėjęs sutartines įmokas, lizingo bendrovė būtų gavusi tokią pačią sumą palūkanų įmokų (nei daugiau, nei mažiau), kokią ji reikalauja priteisti iš atsakovų. Lizingo bendrovės reikalaujamos sumokėti palūkanų įmokos nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos yra lizingo bendrovės patirti nuostoliai, t. y. negautos pajamos, kurias „Swedbank lizingas“, UAB būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.251 str. 1 d. numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Lizingo bendrovė reikalauja to, kas jai, vadovaujantis CK, lizingo sutarčių nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisėtai ir pagrįstai priklauso. Todėl lizingo bendrovės reikalavimas sumokėti palūkanų įmokas nuo lizingo sutarčių nutraukimo iki lizingo sutarčių pabaigos yra pagrįstas ir teisėtas. Be to, nurodo, kad itin svarbi aplinkybė, kad sutartys buvo sudarytos tarp dviejų lygiaverčių juridinių asmenų – verslininkų. Atsakovas kaip pelno siekiantis juridinis asmuo (verslininkas) privalėjo visas ginčo lizingo sutarties sąlygas (įskaitant ir įmokų dydžius nustatančias nuostatas) įvertinti ir išanalizuoti dar prieš sudarant ginčo lizingo sutartį, ir ją sudaryti tik tuo atveju, jei jos sąlygos atsakovui buvo priimtinos. Kadangi apeliantas neginčija lizingo ir/ar laidavimo sutarčių sąlygų, todėl laikytina, kad visos sąlygos yra pagrįstos ir turinčios ją sudariusioms šalims įstatymo galią. Taigi, apelianto argumentai dėl standartinių lizingo sutarčių sąlygų yra nepagrįsti ir neturėtų būti vertinami.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
CK 6.574 straipsnyje įtvirtinta lizingo davėjo teisė nutraukti lizingo sutartį prieš terminą tuo atveju, jei lizingo gavėjas pažeidžia lizingo sutartį iš esmės ir šio pažeidimo nepašalina per protingą terminą. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad lizingo gavėjui pažeidus lizingo sutartį iš esmės, įstatymo leidėjas lizingo davėjui suteikė teisę reikalauti, jog lizingo gavėjas atlygintų visus nuostolius, patirtus dėl lizingo sutarties nutraukimo, kurių nepadengė susigrąžinto lizingo dalyko vertė (CK 6.249 str. 2 d.). Tokiu atveju lizingo davėjo nuostoliais laikomos visos sumos, kurias lizingo davėjas turėjo gauti pagal lizingo sutartį, tai yra tiek lizingo sutarties dalyko kaina (vertė), kurią lizingo davėjas sumokėjo už lizingo sutarties dalyką pardavėjui, tiek lizingo davėjo uždarbis (palūkanos), mokėtinos už lizingo sutarties dalyko perdavimą lizingo gavėjui naudotis ir valdyti, lizingo sutarties paruošimo mokestis ir kitos sumos, nurodytos kaip mokėtinos lizingo sutartyje (CK 6.249 str. 1 d., 6.567 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-463/2011). Taip pat lizingo davėjo nuostoliais laikomos ir išlaidos, kurias jis patiria dėl lizingo sutarties dalyko susigrąžinimo ir realizavimo, tai yra turto pervežimo, saugojimo, vertinimo, tarpininkavimo išlaidos ir t.t. (CK 6.249 str. 1 d.). Tuo tarpu laiduotojas, kuris laidavo už lizingo gavėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, lizingo davėjui atsako solidariai kartu su lizingo gavėju bei lygiai tiek pat kaip ir lizingo gavėjas, jei laidavimo sutartis nenumato kitaip (CK 6.81 str. 1-2 d.).
Nagrinėjamu atveju lizingo sutarties 11.2.2 punktas, sutarties prieš terminą nutraukimo atveju, numato lizingo bendrovės teisę pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmokų grafiką, o taip pat pareikalauti apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas bei kompensuoti turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitų priežasčių. Taigi visi ieškovo pareikšti reikalavimai grindžiami lizingo sutarties sąlygomis.
Kolegija atmeta apelianto argumentus dėl automobilių vertės. Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB lizingo sutarčių pagrindu automobilį VOLVO perdavė už 40377,62 Lt, o OPEL VECTRA – už 20000 Lt (1 t., b. l. 25-27). LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d. nustato, kad rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių parduoti turtą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Byloje nėra įrodymų, kad automobilių perdavimas už lizingo sutartyse nurodytą jų vertę neatitiko LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d. nurodytų sąlygų. Atsakovų į bylą pateiktos konsultacinės išvados, neatitinkančios LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, nėra pakankami įrodymai, kurie paneigtų sandoriuose nurodytą automobilių vertę. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai neįrodė automobilio kainos nepagrįstumo.
Nepagrįsti apelianto argumentai dėl palūkanų priteisimo.
Kaip minėta lizingo sutarties šalys susitarė, kad atsakovui neįvykdžius pareigos sumokėti visus pagal sutartį priklausančius sumokėti mokėjimus, įskaitant visas pagal grafiką numatytas palūkanas. Ieškovo reikalaujamos priteisti palūkanų įmokos nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos yra ieškovo patirti nuostoliai, kurie turi būti atlyginti visiškai (CK 6.249 str. 1 d.). Teismų praktikoje lizingo bendrovių reikalavimai priteisti palūkanų įmokos nuo lizingo sutarties nutraukimo iki lizingo sutarties pabaigos, nepripažįstami pažeidžiančiais šalių interesų pusiausvyros principą, neatitinkančiais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo standartų: Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr.2-414/2012, 2012-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr.2A-323/2012, 2012-01-19 nutartis civilinėje byloje Nr.2-5/2012 ir kitos.
Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 punkte nurodyta, jog„(...) klientas įsipareigoja atlyginti Lizingo bendrovės patirtus nuostolius.". Padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai (LR CK 6.251 str. 1 d.). Vadovaujantis šiomis nuostatomis, lizingo bendrovė turi teisę reikalauti padengti ir visas jos patirtas papildomas išlaidas, susijusias su turto atsiėmimu, pardavimu ir pan. Lizingo bendrovė nesiverčia turto pardavimu, todėl tais atvejais, kai po sutarčių nutraukimo turtas yra atsiimamas, lizingo bendrovė dėl turto pardavimo kreipiasi į įmones, užsiimančias šia veikla ir už suteiktas paslaugas jiems yra sumokamas atlyginimas, t.y. komisinis mokestis. Papildomos išlaidos yra tame pačiame priežastiniame ryšyje, kaip ir atsiradusi žala dėl prievolės nevykdymo. Todėl atmetami apelianto argumentai dėl 2681,50 Lt ieškovo turėtų išlaidų už automobilių pardavimą (1 t. b.l. 32,33).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.