- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-11
- Bylos Nr.
- 2A-1309-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18858-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- AB „Lesto“
- Trečiasis asmuo
- M. Š., V. B., A. J.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – M. Š., V. B. ir A. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1.632,11 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Minėtas butas nuosavybės teise priklauso atsakovei. Butas buvo išnuomotas M. Š., o nuo 1991 m. bute gyveno jos sūnus A. J. su savo šeima. Elektros energijos pirkimo – pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, todėl elektros energijos vartotoju laikytinas buto savininkas Vilniaus miesto savivaldybė.
Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad 2001 m. birželio 29 d. minėtas butas Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi išnuomotos M. Š. bei jos šeimos nariams. 2008 m. spalio 15 d. sudarytas susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo Nr. 1.41S08/4129/1060 tarp VšĮ „Vilniaus butai“ ir M. Š., kuriuo buvo perimtos visos teisės, kylančios iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Elektros energijos vartotojas buvo nuomininkas A. J., kuris atsakingas už įsiskolinimą, o, vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punktu, Vilniaus miesto savivaldybė nėra atsakinga už vartotojo įsiskolinimą, todėl reikėtų tirti minėtų taisyklių nuostatas, kadangi poįstatyminis aktas negali prieštarauti įstatymui, kaip yra šiuo atveju. Atsakovo kaltės nėra, kadangi ieškovas, prieš kreipdamasis į teismą, nepateikė atsakovui ir patalpų nuomininkams jokių pretenzijų, todėl atsakovas pagrįstai tikėjo, kad už buto reikmėms vartojamą elektrą moka minėto buto nuomininkai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės ieškovui 1632,11 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-12-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 73,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad butui buvo tiekiama elektros energija, nors rašytinė sutartis dėl elektros energijos nebuvo sudaryta. Elektros energijos tiekimo vartotojams sutartis yra viešoji sutartis, o tai reiškia, jog elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi. CK 6.384 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, todėl nagrinėjamu atveju elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis dėl elektros energijos butui tiekimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 2 d., 6.384 str. 1 d.) – tiekiant elektrą bute energiją naudojantiems įrenginiams per tinklą, prijungtą prie energijos tiekimo įmonės tinklo. Už butui patiektą elektros energiją 2008 m. vasario 12 d. patikrinimo metu užfiksuota 1632,11 Lt skola.
Elektros energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja ne tik CK normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, bet ir specialiosios, elektros energijos pirkimą – pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Elektros energetikos įstatymo 7 straipsnis Energetikos ministerijai numato įgaliojimus nustatyti buitinių vartotojų su tiekėjais sudaromų elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčių standartines sąlygas, tvirtinti Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles. Standartinių elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto Energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 (toliau – Aprašas), 2 punktas numato, kad tais atvejais, kai vartotojas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su tiekėju, tačiau jam tiekiama elektros energija (CK 6.384 str. 1 d.), jų tarpusavio santykiams yra taikomos Aprašu nustatytos standartinės sutarties sąlygos, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, ir kitų teisės aktų nuostatos. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punktas numato, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė, sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos ūkio subjektams dėl veiksmų asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008), todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, jog už įsiskolinimą atsakingas yra faktinis vartotojas, o ne atsakovas, kuris yra juridinis asmuo, turintis viešąjį interesą. Teismas pažymėjo, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.), t. y. savivaldybė yra prilyginama buitiniam vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos formų ir nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar faktiniam vartotojui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, būtina įvertinti, kad daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo – pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, nesant rašytinės sutarties tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo, kyla buto savininkui, Vilniaus miesto savivaldybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.
1) CK 6.384 straipsnio 1 dalis reglamentuoja sutarties sudarymą konkliudentiniais veiksmais, kai vartotojas yra fizinis asmuo – buitinis vartotojas. Šioje normoje nekalbama apie sutarties sudarymą konkliudentiniais veiksmais, kai įrenginių, prijungtų prie energijos tiekimo tinklų savininkas yra juridinis asmuo. Teismo išvada, kad atsakovas, būdamas juridiniu asmeniu, konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su ieškovu, yra nepagrįsta, neatitinka CK 6.384 straipsnio 1 dalies turinio ir iš to negali būti kildinama atsakovo atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir 2009 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009. Šiose bylose kasacinis teismas yra pasisakęs klausimais, kuriuose analizuoti šilumos energijos tiekimo bei atsiskaitymo klausimai. Todėl šios bylos nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis nesusiję su nagrinėjama byla, elektros energijos tiekimo, vartojimo ypatumais ir negalėjo būti sprendimo pagrindu.
3) Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo atsikirtimo, kad be atsakovo žinios suinteresuotų asmenų – ieškovo darbuotojų sudaromi aktai nėra objektyvus įrodymas. Jie nebuvo pateikti į bylą. Ieškinys ir atitinkamai sprendimas grindžiami apskaičiavimais, kurie padaryti remiantis į bylą nepateiktais įrodymais.
4) Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti CK 6.259 straipsnio 3 dalį ir mažinti atsakovo atsakomybę arba atleisti nuo jos, nes kreditorius pats tyčia arba dėl neatsargumo prisidėjo prie nuostolių padidėjimo. Ieškovui, kaip pelno siekiančiam juridiniam asmeniui, įstatymai kelia didesnius atidumo ir rūpestingumo standartus. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad iki ieškinio padavimo dienos būtų reiškęs pretenzijas atsakovui ar gyvenamųjų patalpų gyventojams. Pagal CK 6.583-6.584 straipsnius ieškovas tokias pretenzijas turėjo reikšti kiekvieną mėnesį. Atsakovas pagrįstai tikėjo, kad už elektros tiekimą yra atsiskaitoma. Ieškovas nežinodamas, kas yra tikrasis vartotojas, bet vis tiek tiekdamas elektros energiją, negali būti laikomas rūpestingu ir atidžiu šeimininku, nes skatino savo veiksmais nuostolių didėjimą. Ieškovo vykdoma socialinio būsto nuomos funkcija yra viešas interesas. Bylose, kuriose turi būti apgintas viešas interesas, teismas privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus. Ieškovas nei karto neinformavo atsakovo, kad sutartis yra vykdoma netinkamai. Pagal CK 6.259 straipsnio 1 dalį, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti atleistas nuo atsakomybės. Per 4 metus ieškovas nepranešė menamam skolininkui (atsakovui) apie netinkamą prievolės vykdymą. Tai patvirtina, kad ieškovas nesirūpino, kad sutartis būtų vykdoma tinkamai.
5) Nei ieškovas, nei teismas sprendime nepasisako, už kokį laikotarpį priteisiama skola. Todėl sprendimas yra nepagrįstas. Skolos už paslaugų tiekimą priteisimas už neapibrėžtą laikotarpį neatitinka CPK reikalavimų, keliamų pagrįstam, motyvuotam ir aiškiam teismo sprendimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartims įstatymas nenumato privalomos rašytinės formos. Kadangi civilinėje teisėje galioja dispozityvumo principas, darytina išvada, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais gali būti sudaroma ne tik su fiziniais, bet ir su juridiniais asmenimis. Sprendime minėtose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta apie savivaldybės teisinį statusą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Teismas pažymėjo, jog savivaldybė yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių santykių dalyviai. Tai taikytina, ne tik šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiams, bet ir visoms civilinėms sutartims. Atsakovas, nesutikdamas su skolos apskaičiavimu, nepateikė jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti. Tuo tarpu teismas nėra įstatymo įpareigotas rinkti įrodymus, todėl sprendimą priėmė šalių pateiktų įrodymų pagrindu. Atsakovas nesielgė kaip apdairus bei rūpestingas asmuo ir savo nesugebėjimą tinkamai valdyti nuosavybės teise turimus objektus bando pateisinti kaltindamas ieškovą nepakankamu bendradarbiavimu. Faktinė situacija yra visiškai priešinga. Atsakovas nesirūpino savo turtu, nesidomėjo, kas gyvena jam priklausančiame bute, ar bute gyvenantys asmenys atsiskaito su komunalinių paslaugų tiekėjais. Šiuo atveju atsakovas tinkamai nevykdė turto nuomotojo prievolių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės kaip gyvenamosios patalpos savininkės pareigos mokėti ieškovui už gyvenamajai patalpai patiektą elektros energiją.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (b. l. 6). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnas 2001-06-26 potvarkiu šio buto pagrindine nuomininke, mirus pagrindiniam buto nuomininkui, pripažino M. Š. (b. l. 7). Su ja 2001-06-29 buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (b. l. 8-10, 30), pagal kurios 2.2 punktą nuomininkė įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinius mokesčius. Minėta sutartis buvo pakeista 2008 m. spalio 15 d. susitarimu dėl teisių ir pareigų perėmimo, kurios 6 punktas nustatė, jog nuomininkas moka komunalinius ir kitus susijusius mokesčius pastato administratoriaus (namo savininkų bendrijos) ar/ir paslaugų tiekėjų nurodytais terminais ir tvarka (b.l. 30). Nei viena iš šių nuomos sutarčių nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre. Nurodytame bute gyvenamąją vietą taip pat buvo deklaravę tretieji asmenys: V. B. su nepilnamete dukra ir A. J. (b.l. 32-33), kurie faktiškai ir gyveno atsakovei priklausančiame bute (b.l. 36-37). Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su trečiuoju asmeniu M. Š. nutraukta nuo 2010-11-01 (b. l. 54-55).
Lietuvos Respublikos CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų į įrenginių tvarkingumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės teiginiu, jog CK 6.384 straipsnio 1 dalis reglamentuoja energijos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ypatumus tarp energijos tiekėjo ir vartotojo – fizinio asmens. Tačiau Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklės reglamentuoja visų elektros energijos vartotojų santykius su visuomeniniais tiekėjais, skirstomųjų tinklų operatoriais ir perdavimo sistemos operatoriumi. Šios taisyklės yra skirtos visiems vartotojams – tiek juridiniams asmenims, tiek fiziniams asmenims, tiek versle, gamyboje ir pelno siekimui naudojantiems elektros energiją, tiek savo asmeniniams buitiniams poreikiams patenkinti. Todėl šių Taisyklių 6 punkte yra išskiriamos dvi vartotojų sąvokos: vartotojas – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams, ir buitinis vartotojas – fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (individualiam gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui, daugiabučio gyvenamojo namo arba bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo butui, vasarnamiui, sodo sklypui, garažui ar pan.). Taigi Taisyklių nuostatos yra taikytinos ir atsakovui. Taisyklių 2005-10-07 redakcijos 83 punktas, ir 2010-02-11 redakcijos 96 punktas skolos už suvartotą elektros energiją susidarymo metu numatė, kad tuo atveju, jei su tiekėju ar operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ar elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Šiame punkte nėra minimas buitinis vartotojas, Taisyklių X dalis (naujos redakcijos – IX dalis) reglamentuoja visų rūšių vartotojų atsikaitymą už elektros energiją, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendime vadovavosi Taisyklių 96 punktu.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors CK 6.383-6.391 straipsniai, reglamentuojantys energijos pirkimo-pardavimo sutartis, neapibrėžia atsiskaitymo už faktiškai suvartotą elektros energiją, kai vartotojas – juridinis asmuo – nėra sudaręs rašytinės sutarties su tiekėju, situacijos, tačiau pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Taigi, atsakovas, būdamas buto, kuriam tiekiama elektros energija, savininkas, privalo atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skolą už suvartotą elektros energiją ieškovui privalo mokėti atsakovė, kaip buto savininkė.
Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog ieškovas būtų sudaręs elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su buto nuomininke ar kitais, atsakovei priklausančiame bute faktiškai gyvenančiais asmenimis. Buto nuomos sutartis, nuomos juridinis faktas nebuvo registruotas Nekilnojamojo turto registre. Todėl atsakovas pagal CK 6.478 straipsnio 2 dalį ir 6.579 straipsnio 4 dalį negali prieš trečiuosius asmenis, nagrinėjamu atveju – prieš elektros energijos tiekėją, panaudoti nuomos sutartį ir tuo pagrindu atsisakyti mokėti mokestį už suvartotą elektros energiją. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovui už susidariusią dėl elektros energijos suvartojimo skolą turi atsakyti atsakovas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog skundžiamame sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 nagrinėja buto savininko pareigą atsiskaityti su šilumos energijos tiekėju. Tačiau CK 6.383-6.391 straipsniai yra taikomi tiek šilumos energijos, tiek elektros energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams. Be to, pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose jau ne kartą yra nagrinėti analogiški ginčai tarp ieškovo ir atsakovo. Nagrinėdamas vieną iš tapačių ginčų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas, kad aiškinant Taisyklių 83 punktą kartu su 29 punktu, darytina išvada, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Tai nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jo pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių, tačiau nagrinėjamoje byloje analizuojami ne nuomininko ir nuomotojo (būsto savininko) tarpusavio atsiskaitymo santykiai, bet elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei vartotojo, santykiai. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-163/2013).
Pagal CK 6.385 straipsnio 1 dalį patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nustatytu būdu. Pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Ieškovas pateikė bute suvartotos elektros energijos apskaičiavimą, kuris buvo atliktas remiantis vartotojui įrengto elektros skaitiklio Nr. 43011411 parodymais ir faktiškai atliktais mokėjimais (b.l. 11-13). Pateiktų skaičiavimų analizė patvirtina, kad už suvartotą elektros energiją buvo mokama iki 2006 m. balandžio 29 d., ir apmokėta už suvartotą elektros energiją pagal skaitiklio rodmenis už 3678 kWh. Nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. vasario 12 d. už naudojamą elektros energiją nebuvo mokama. Nurodyto periodo gale skaitiklio rodmenys buvo 8677 kWh. Todėl buvo apskaičiuota, kad už sunaudotas 4999 kWh pagal nurodytu laikotarpiu galiojusius elektros energijos kainų tarifus ieškovui turėjo būti sumokėti 1632,11 Lt. Minėti ieškovo pateikti skaičiavimai patvirtina, kad atsakovei priklausančiame bute buvo įrengtas elektros skaitiklis, turintis savo numerį. Mokėjimai buvo atliekami pagal skaitiklio parodymus. Nustojus mokėti už elektros energiją, ieškovas faktiškai suvartotą elektros energijos kiekį nustatė pagal skaitiklio rodmenis. Taigi, tiek pats elektros energijos vartojimo laikotarpis, tiek neapmokėtas suvartotas energijos kiekis byloje buvo nustatytas. Todėl atmestinas atsakovės argumentas, kad teismas priteisė skolą už neapibrėžtą paslaugų teikimo laikotarpį. Atsakovė yra buto savininkė, todėl ji turi teisę ir pati tikrinti elektros skaitiklio rodmenis ir su savo darbuotojais sudaryti faktiškai sunaudotos elektros energijos aktus. Tačiau atsakovė nepateikė jokių savo dokumentų, galinčių paneigti ieškovo nurodomus skaitiklio rodmenų parodymus. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktu suvartotos elektros energijos apskaičiavimu.
Pagal CK 6.259 straipsnio nuostatas skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės ar kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo arba padarytų nuostolių padidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas konkrečiai nevertino galimybės atsakovo atleisti nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti pagal minėtą straipsnį. Tačiau skundžiamame sprendime buvo pažymėta, kad elektros energijos tiekimo vartotojams sutartis yra viešoji sutartis, todėl elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, tai yra asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina atsakovui, kad pagal nurodytą reglamentavimą ieškovas privalėjo tiekti elektros energiją patalpoms, kurios VĮ „Registrų centras“ yra įregistruotos kaip gyvenamosios paskirties butai, nes tai leidžia preziumuoti, kad jais faktiškai naudojasi vartotojai – fiziniai asmenys. Todėl ieškovas savo prievolę vykdė tinkamai. Ieškovas elektros energiją butui tiekė apie dvejus metus (nuo 2006 m. balandžio 29 iki 2008 m. vasario 12 d.), tai yra palyginti trumpą laikotarpį. Susidariusios skolos suma – 1632,11 Lt – taip pat nepripažintina didele. Todėl negalima pripažinti, kad ieškovas būtų prisidėjęs prie prievolės neįvykdymo arba nuostolių padidėjimo. Be to, atsakovė visada turi galimybę reikalauti priteistos sumos mokėjimo iš nuomininkų, kurie faktiškai naudojo elektros energiją.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.