Vilniaus apygardos teismo nutartis

Dalyvaujant pareiškėjo atstovui M. T.

Suinteresuoto asmens atstovui P. D.

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Bankroto administratoriaus MB „Adminus“ prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pareikštą bankroto byloje, iškeltoje pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui UAB „Rominga“, suinteresuoti asmenys: M. D., A. U., V. I., UAB „Viva Pro“

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2016 12 27Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Rominga“ (toliau tekste ir bendrovė) iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas MB „Adminus“. 2017 03 09 Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. Vilniaus apygardos teismo 2017 04 13 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma sudaro – 6 382,32 Eur, tame tarpe antrosios eilės kreditorių: VSDFV 2 129,69 Eur, VĮ Turto banko 3 753,20 Eur, trečiosios eilės kreditorių: AB „Telia Lietuva“ 389,11 Eur, UAB „Ecoservice projektai“ 110,32 Eur. Bankroto administratorius prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, savo prašymą grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tokiais toliau įvardijamais argumentais.Nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas suinteresuotas asmuo M. D. 2013 07 10 sudarė teisinės reikšmės neturintį (akivaizdžiai niekinį bendrovės akcijų perleidimo sandorį, kuriuo visas bendrovės akcijas (100 proc.) pardavė A. U. už 1 Lt (0,29 Eur) kainą. A. U. po 12 dienų akcijas perleido bylos nagrinėjimo metu bankrutuojančiai UAB „Viva Pro" 3, kurios vadovas iki bankroto V. I. tapo ir UAB „Rominga“ vadovu. Po bankroto bylos iškėlimo administratoriui rasti šio formalaus bendrovės vadovo nepavyko. Bendrovė nuo 2013 m. neprižiūrima, faktiškai palikta bankrotui. Todėl atsakingas už bendrovės bankrotą, bankroto administratoriaus nuomone yra M. D., kurio nesąžiningi ir neteisėti veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad šiuo metu nėra įmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o bendrovės akcijų perleidimo sandoriai yra sudaryti dėl akių, akivaizdžiai siekiant išvengti atsakomybės prieš kreditorius ir akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, bankroto administratorius vertinimu, nagrinėjant šį prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra pagrindas juos laikyti negaliojančiais.Pažymėjo, kad iki niekinių sandorių sudarymo (iki 2013 m. vasaros) Bendrovė įstatymų nustatyta tvarka teikė finansines ataskaitas juridinių asmenų registrui, pranešimus VSDFV ir VMI. Tol, kol Bendrovei vadovavo M. D., bendrovė realiai veikė ir vykdė ūkinę-komercinę veiklą. Po niekinių sandorių sudarymo dienos bendrovė jokių pranešimų valstybinėms institucijoms nebeteikė, taip pat neteikė savo finansinės atskaitomybės. Taigi, M. D. nusprendus apleisti bendrovę, ši iki pat bankroto bylos iškėlimo jokios veiklos nevykdė, jokių privalomų prievolių nevykdė, pranešimų/ ataskaitų nustatyta tvarka neteikė. Niekinių sandorių sudarymo dieną (2013-07-10) buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai. Po niekinių sandorių sudarymo dienos bendrovėje iki pat bankroto nebuvo įdarbintas nė vienas asmuo. Bendrovės akcijos parduotos, po to kai 2013-06-19 bendrovė gavo VSDFV pranešimą apie 6 272,84 Lt skolą ir galimą jos išieškojimą priverstine tvarka. Sutartis su Bendrovės buhalterinę apskaitą vedusia įmone UAB „Ekodia“ taip pat nutraukta 2013-07-19, tą pačią dieną, kai įformintas pirmasis niekinis akcijų perleidimo sandoris. Tiek su UAB „Ekodia“, tiek su tariamai bendrovės akcijas nupirkusiu A. U. sudarytas identiškas dokumentų perdavimo aktas, kas rodo jog M. D. nedėjo daug pastangų dokumentuodamas tariamą Bendrovės akcijų perleidimą. Vilniaus apygardos teismo 2016-12-27 nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta, kad jau 2012 m. bendrovė buvo nemoki: pagal bendrovės balansą už 2012 m. bendrovė deklaravo turto už 17 045 Lt. o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 14 6241 Lt, kas reiškia, jog įmonė buvo nemoki, nes jos įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės . Bendrovės akcijos buvo perleistos itin abejotinos reputacijos asmenims. A. U. vadovauja UAB „Rajjan“, kuri, kaip matyti iš viešų juridinių asmenų registro duomenų, nebeveikia nuo 2010 m. Taip pat šis asmuo kartu su kitais atsakovais dalyvauja Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. e2-5833-599/2016 dėl akcininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei žalos atlyginimo. V. I. Vilniaus apygardos teismo 2015-06-25 nutartimi apribotos teisės 5 metus eiti vadovo pareigas (JAR išrašo 10.1.1. punktas). Šis asmuo vadovauja 9 veiklos nevykdančioms bendrovėms, šiam asmeniui teismuose keliami bankroto administratorių reikalavimai dėl žalos atlyginimo, jo pasiekti nepavyksta net teismams. Minėti asmenys bendrovėje niekada nebuvo oficialiai įdarbinti, kas pagrindžia nurodytų sandorių tariamą pobūdį. Bendrovės vadovas M. D. nuo 2013 m. nevykdė įstatyme numatytų pareigų, susijusių bendrovės valdymu, nuo 2013 m. M. D. nė vienais metais nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punkte nustatytos pareigos sudaryti bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį. Dėl šios priežasties bendrovės bankroto byloje neįmanoma nustatyti jokių duomenų nei apie bendrovės turėtą/ turimą turtą, vykdytą veiklą, finansinę padėtį prieš bankroto bylos iškėlimą ir kt. Nutraukus buhalterinės apskaitos sutartį su UAB „Ekodia“, 2013-2016 m. bendrovės finansinė atskaitomybė apskritai nebuvo sudarinėjama ir nurodytą veiklos laikotarpį buvo pažeidžiami Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimai, įpareigojantys visus ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiančius juridinius asmenis sudaryti metines finansines ataskaitas. M. D. piktybiškai nevykdė įsipareigojimų kreditoriams. Iš VMI pateiktos informacijos matyti, kad bendrovė 2013-01-01 buvo skolinga 13 454,93 Lt. Minėta, kad VSDFV apie neapmokamas įmokas Bendrovę informavo dar 2012 m. Iš bankroto byloje pateikto Telia Lietuva, AB reikalavimo matyti, kad skola kreditoriui taip pat kilusi 2013 m. Bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo Iš bankroto byloje esančių duomenų matyti, kad Bendrovė nebuvo pajėgi vykdyti savo įsipareigojimų valstybei dar 2012 m. Išvadą, kad bendrovė jau 2012 m. buvo nemoki, padarė ir bankroto bylą bendrovei iškėlęs Vilniaus apygardos teismas.

Suinteresuotas asmuo M. D. pateikė atsiliepimą į patikslintą prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriuo prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog nėra pagrindo pareiškėjo nurodytais argumentais akcijų pardavimo sutartį pripažinti fiktyvia, nes ji nėra nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl yra galiojanti. M. D. neatsakingas dėl tyčinio bankroto. Bankroto bylą iškelta tik 2016-12-27, o jis nebebuvo įmonės vadovu ir akcininku nuo 2013-07-10, kai akcininkais ir vadovai buvo visai kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog buvo bandyta susisiekti ar kitaip bendrauti su Atsakovo vėlesniais vadovais A. U. ir V. I., todėl neaišku kaip padaryta prielaida dėl M. D. atsakomybės, neapklausus minėtų asmenų, kurie ir buvo paskutiniai bendrovės valdymo organai.M. D. savo pareigas vykdė, teikė privalomus duomenis visoms institucijoms ir įstaigoms, vykdė veiklą, nors ir nesėkmingai. Tai jog vėlesni vadovai neatliko savo pareigų, neteikė ataskaitų nėra pagrindas teigti, kad įmonė veiklos apskritai nevykdė, Atsakovas tokius teiginius patvirtinančių duomenų nepateikė. Tai, kad sutarties sudarymo dieną buvo atleisti visi darbuotojai neįrodo sutarties fiktyvumo. Naujajam įmonės savininkui, A. U., atsižvelgiant į sunkią įmonės padėtį, nereikėjo papildomų darbuotojų, kurių be M. D. įmonėje buvo tik 2, darbuotojų atleidimas buvo viena iš įmonės kontrolinio akcijų paketo įsigijimo sąlygų, kartu buvo paprašyta nutraukti buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį su UAB „Ekodia“, kadangi siekiant mažinti įmonės išlaidas naujasis savininkas norėjo asmeniškai tvarkyti visus įmonės dokumentus, kurie kaip teisingai nurodo pareiškėjas, iškart buvo perduoti A. U., naujajam įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui.Vilniaus apygardos teismas 2016-12-27 nutartimi expressis verbis nenurodė, kad įmonė nemoki buvo dar 2012 metais, todėl tokios prielaidos daryti negalima. Minėtos nutarties priėmimo atveju atsiliepimų nepateikė nei M. D., nei vėlesni vadovai. 2016-12-27 nutartimi Vilniaus apygardos teismas negalėjo priimti ir nepriėmė sprendimo, kaip nors įtakojančio M. D. teises ir pareigas, kadangi pastarasis procese nedalyvavo, todėl traktavimas, jog įmonė jau buvo nemoki 2012 m. yra neteisingas. Pažymėjo, kad įmonės nemokumas negali būti nustatomas tik dokumentų pagrindu nevertinant įmonės turto vertės. Vertinant balanso duomenis, pažymėtina, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atitinka turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti. Neaišku kokiu būdu buvo nustatyta A. U. abejotina reputacija. M. D. nebuvo žinoma jokia nepasitikėjimą kelianti informacija apie A. U.. Atsakovo nurodyta civilinė byla e2-5833-599/2016 Sutarties sudarymo metu nevyko, byla nėra pasibaigusi, todėl neįsiteisėjus teismo sprendimui remtis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis negalima. Atkreipė dėmesį, jog visi Atsakovo argumentai dėl V. I. yra atmestini, kadangi M. D. minėto asmens nepažįsta, jo nėra matęs, neturi su juo jokių sąsajų, be to M. D. akcijas pardavė ne V. I., o A. U., todėl atsakomybė už A. U. atliktą akcijų perleidimą visai M. D. nepažįstamam asmeniui negali būti jam perkeliama. Bankroto administratorius savo prašyme nenurodė nei vieno sandorio, veiksmo, neveikimo atvejo, kurio pagrindu M. D., kažkokiu būdu būtu perleidęs įmonės turtą, jį pasisavinęs, rizikingai investavęs, sunaikinęs, perkėlęs įmonės aktyvus į kitą įmonę, išsimokėjęs dividendus ar pasididinęs ir išsimokėjęs darbo užmokestį arba kitu būdu buvo prisidėjęs prie įmonės nemokumo. Prašyme nenurodyta aplinkybių leidžiančių teigti, jog būtent dėl M. D. sąmoningi veiksmai prisidėjo prie įmonės bankroto. Atsakovo teiginiai neva M. D. kažkokiu būdu neatliko įmonės vadovo pareigų nuo 2013 m. visiškai nesuprantami ir nelogiški, kadangi pats Atsakovas pripažįsta, jog M. D. visas ataskaitas teikė, todėl ne pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punkto reikalavimų, o nebebūdamas vadovu po 2013-07-10, perdavęs visus įmonės dokumentus ir antspaudą naujajam įmonės vadovui A. U., M. D. nebeturėjo jokių galimybių nei teikti įmonės finansinės atskaitomybės, nei organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos vedimo. Bankroto administratorius nepagrįstai teigia, jog M. D. visiškai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, įmonės veiklą vykdė atsainiai, nevertindamas įsipareigojimų ir kreditorių lūkesčių. Visi minėti teiginiai yra deklaratyvūs. Byloje neįrodyta kad M. D. sąmoningi sprendimai kažkokiu būdu sudarė prielaidas įmonės bankrotui. Pažymėtina, kad nesėkmingas verslo vystymas ir lėmė, jog sutartimi M. D. perdavė visas įmonės akcijas už simbolinę kainą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad M. D. sąmoningai siekė įmonės bankroto. Nenurodyta kokiu būdu ginčijama akcijų pardavimo sutartis, buhalterinių paslaugų sutarties ar darbo sutarčių nutraukimas galėjo neigiamai paveikti įmonės mokumą. Darbuotojų mažinimas padeda įmonei sutaupyti, naujų valdymo organų atsiradimas pakeitęs nesėkmingai veikusį M. D. galėjo turėti tik teigiamą, o ne neigiamą poveikį įmonei, atsižvelgiant į jos būklę pardavimo metu. Ta aplinkybė, kad M. D. dar 2013 metais nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo nėra pagrindas sakyti, jog vien tai lemia, kad M. D. tyčia siekė įmonės bankroto. M. D. pardavė įmonę A. U., kuris ieškojo įmonės savo verslui vystyti, tai buvo vienintelė galimybė išsaugoti įmonės veiklą ir išvengti bankroto. Byloje nebuvo nustatyta, jog esant įmonės faktiniam nemokumui M. D. kažkokias savo veiksmais didino įmonės įsiskolinimą, bendrovės įsipareigojimų dydis nuo 2012 metų iki 2016 metų ne padidėjo, nenustatyta, kad įsipareigojimai ženkliai padidėjo ir nuo 2012 iki 2013 metų, kai M. D. buvo įmonės vadovu.

Teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-10-01) buvo įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas tai įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Tuomet įstatyme nebuvo nurodytos aplinkybės, kurioms esant, galima būtų daryti išvadą, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Tačiau 2013-04-18 įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą, nuo 2013-10-01 įsigaliojo ĮBĮ pakeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įvardinti bankroto kilimo požymiai, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu. (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.Pareiškėjas prašyme pripažinti bankrotą tyčiniu remiasi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais numatančiais, jog bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu nustačius, kad: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas ); 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas).

Dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties už 1 Lt pripažinimo negaliojančia

Byloje pateikta 2013 07 10 bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, jog šia sutartimi bendrovės akcijos buvo parduotos už simbolinę 1 Lt kainą, kas gali kelti abejonių dėl itin mažos sandorio kainos ir kad akcijas pardavus už tokią kainą bendrovei galėjo būti padaryta žala. Tačiau būtina pažymėti, jog pats pareiškėjas savo prašymą grindžia aplinkybe, kad įmonė akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo nemoki. Tokią išvadą jis remia faktu nustatytu įsiteisėjusia 2016 12 27 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria UAB „Rominga“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje konstatuota, jog bendrovė pagal balansą už 2012 metus jau buvo nemoki, nes turto buvo deklaruota už 17 045 Lt o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 146 241 Lt, bendrovė privalomai registruotino turto neturėjo. Sutiktina su suinteresuoto asmens M. D. atstovo pastebėjimu, jog minėta teismo nutartimi nustatyti faktai negali turėti prejudicinės galios (CPK CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto, nes į bankroto bylą M. D. nebuvo įtrauktas. Tačiau tai nepaneigia balanso, kurį pateikė pats M. D. duomenų, pagal kuriuos 2012 metų pabaigoje, per vienerius metus mokėtinos sumos 8,3 kartus viršijo bendrovės turimo turto vertę, teisingumo, šių duomenų M. D. neginčija. Pareiškėjas prašo akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria bendrovės akcijos buvo parduotos už 1 Lt pripažinimo niekine negaliojančia vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, 1, 86 straipsnyje kaip tariamą (dėl akių) sudarytą sandorį, vadovaujantis CK 1.81 straipsniu kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantį sandorį. Teismas nurodo, jog šiais pareiškėjo nurodytais pagrindais pripažinti sutartį negaliojančia, remiantis pareiškėjo pateiktas argumentais negalima. Kad sutartis nebuvo sudaryta dėl akių galima spęsti iš to, jog M. D. perdavė bendrovės dokumentaciją, akcijų pirkėjui A. U., vienintelio akcininko sprendimu, surašytu, akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo dieną, tą pačią dieną atleido save iš bendrovės direktoriaus pareigų ir direktoriumi paskyrė A. U., akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo pateikta juridinių asmenų registrui. Byloje nėra duomenų, kad M. D. po minėtos sutarties sudarymo būtų atlikęs kokius nors veiksmus kaip bendrovės akcininkas ar vadovas ar kitaip įtakojęs įmonės veiklą, kas galėtų patvirtinti jog akcijos buvo perleistos tik dėl akių. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad akcijų pirkimo - pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes draudimo parduoti nemokios įmonės akcijas galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, nesudaro pagrindo teigti, jog akcijos buvo parduotos už nepagrįstai mažą kainą, tuo pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus, nes kaip pripažįsta pats pareiškėjas bendrovė jau akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvo nemoki, byloje nėra duomenų, kad akcijų rinkos kaina sutarties sudarymo metu buvo didesnė.

Dėl įmonės valdymo organų netinkamai vykdytų pareigų

Byloje nustačius, kad po to kai M. D. pardavė bendrovės akcijas nebuvo tvarkoma jos dokumentacija ir teikiamos ataskaitos registrų centrui ginčui spręsti taip pat aktualios ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5) punkto nuostatos, numatančios, jog bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Teismas pažymi, kad įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis - grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas jai atstovauja, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus - rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 298/2006). Vertinant įrodymus tokio pobūdžio bylose, būtina atsižvelgti ne tik į konkretaus sandorio įtaką bendrovės turtinei padėčiai, bet ir įvertinti sandorių visumą, atsižvelgti į jų sudarymo metu buvusią situaciją bendrovėje, sandorio šalių ryšius, sandorių ekonominį pagrįstumą ir pan., nes tai reikšminga sprendžiant dėl bendrovės vadovo pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais įvykdymo.Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pagrįstai teigia, jog bendrovės vadovas M. D. bendrovei esant faktiškai nemokiai neįvykdė pareigos numatytos įmonės vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje įsakmiai nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. Byloje nustatyta, kad M. D. būdamas vienintelis bendrovės akcininkas ir vadovas esant įmonės būklei artimai bankrotui nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet pardavė bendrovės akcijas už 1 Lt A. U., kas įgalina spręsti, jog jis neįvykdė įstatyme įsakmiai jam suformuluotos pareigos savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokie jo veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie to, kad kreditoriai prarado teisę atgauti nors dalį bendrovės įsiskolinimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Nagrinėjamoje bankroto byloje nustatyta, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2012 12 27 nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „Rominga“ iškėlimo, įmonės vadovui buvo nustatytas 15 dienų terminas perduoti visus bendrovės dokumentus ir turtą, bendrovės vadovui šio įpareigojimo neįvykdžius Administratorius kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kurį gavus administratoriui nepavyko gauti nei dokumentų, nei bendrovės turto. Remiantis šiuo faktu konstatuotina, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Kadangi tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas), todėl nurodytos aplinkybės patvirtina, jog yra ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas įmonės bankroto tyčiniu pripažinimo pagrindas. Tačiau pažymėtina, jog dėl dokumentų ir turto neperdavimo atsakingu šioje byloje negali būti pripažintas suinteresuotas asmuo M. D., kuris kaip matyti iš byloje pateikto dokumentų perdavimo akto yra perdavęs akcijų pirkėjui A. U. visus turėtus dokumentus. Be to, pareiškėjas taip pat pripažįsta, jog iki akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kai bendrovei vadovavo M. D. buhalterinė apskaita buvo vedama ir finansinė atskaitomybė teikiama tinkamai. Todėl atsakingu dėl dokumentų ir turto neišsaugojimo ir neperdavimo, apskaitos netvarkymo, ataskaitų neteikimo pripažintinas paskutinysis bendrovės vadovas, šias pareigas ėjęs nuo 2013 07 23 iki bankroto bylos iškėlimo V. I. . Remiantis išdėstytu teismas priėjo išvados, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažinti UAB „Rominga“ bankrotą tyčiniu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pripažinti BUAB „Rominga bankrotą tyčiniu.

Įsiteisėjus nutarčiai jos kopiją išsiųsti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.