- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 1A-932-300-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-00223-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- A. V.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 286 straipsnį ir nuteistas 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į A. V. atliktos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. vasario 12 d. 22.15 val. iki 2014 m. vasario 14 d. 11.15 val. (2 paros), vertinant, jog A. V. yra sumokėjęs 260 Lt (du šimtus šešiasdešimt litų).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 12 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tyčia pasipriešino valstybės tarnautojui –(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. B., kuriam prisistačius policijos pareigūnu ir pateikus tarnybinį pažymėjimą, bei nurodžius atvykimo priežastį – tirti I. V. mobiliojo ryšio telefono dingimo aplinkybes, A. V., suvokdamas, kad jis bendrauja su policijos pareigūnu, tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė neuniformuotam, tarnybos metu einančiam pareigas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. B. į galvos sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, bei stovėdamas virtuvėje prie spintelės, ant kurios buvo padėtas peilis, išsakydamas žodžius: „Aš tave papjausiu, tu iš šio buto niekur neišeisi“, tuo grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. B., tokiais veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. B..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, be to, teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, dėl to priimtas nuosprendis laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Apelianto teigimu, apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, o vertindamas įrodymus iš esmės rėmėsi tik kaltinančiais duomenimis (nukentėjusiojo A. B. parodymais, savaip traktavo liudytojos I. V. parodymus) ir taip atskirai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai turėjo lemiamos įtakos darant išvadas dėl jo kaltės. Teigia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu davė parodymus, nurodydamas, kad jis tikrai nesuprato, jog galėjo pasipriešinti policijos pareigūnui, tuo labiau – panaudoti fizinį smurtą prieš jį. Pasak apelianto, tą dieną buvo žodinis konfliktas su jo sutuoktine, ir jis, išgirdęs virtuvėje kalbant jam nematytą asmenį, pagalvojo, kad sutuoktinė kalbasi dėl buto pardavimo. Nuteistojo teigimu, pareigūnas buvo neuniformuotas ir iškart neprisistatė jam, ir tik po kurio laiko, jau prasidėjus žodiniam konfliktui, atvykęs vyriškis prieš akis jam „brūkštelėjo“ kortele. Tačiau, pasak nuteistojo, jis tuo metu buvo be akinių, todėl net negalėjo įskaityti ir suprasti, kokia tai kortelė ir kas joje parašyta. Taip pat teigia ir tai, kad jis jokiu būdu nenorėjo suduoti nukentėjusiajam, tik galbūt netyčia atsirėmė į jį, o supratęs, kad yra iškviesti kiti policijos pareigūnai, išėjo į kitą kambarį ir daugiau su nukentėjusiuoju A. B. nebekonfliktavo. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs įrodymus, apeliantas daro išvadą, kad jo veiksmuose nebuvo tyčinio pasipriešinimo pareigūnui, kadangi jis net nesuprato, kad tai pareigūnas, todėl jis turėtų būti išteisintas kaip nepadaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Be kita ko, nurodo ir tai, kad pagal BK numatytas bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles (BK 65 str., 66 str.) kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai. Kadangi konstatuota, kad jis laikinajame sulaikyme išbuvo 2 paras, manytina, kad jis yra sumokėjęs 520 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 286 straipsnį. Tvirtina, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.
Taigi nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.
Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus.
Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys), bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina ir tai, kad teismas išsamiai ištyrė tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo A. B., tiek liudytojų I. V., A. M., R. J., K. M., R. P. parodymus, tiek įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolus bei, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad apeliantas, nukentėjusiajam A. B. tinkamai prisistačius ir jam vykdant tarnybines pareigas, pasipriešino tyčia, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012). Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011).
Taigi nors nuteistasis apeliaciniu skundu ir prašo jį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau tai, kad nuteistasis A. V. įvykdė jo ginčijamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, patvirtina: nukentėjusiojo A. B. parodymai, duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kai jis parodė, kad jam pagal budėtojo nurodymą nuvykus į (duomenys neskelbtini) gatvę išsiaiškinti dingusio telefono aplinkybių ir sėdint virtuvėje prie stalo bei kalbantis su pareiškėja apie dingusį telefoną, į virtuvę atėjo vyras, ir pradėjo jo klausinėti, kas jis, tuomet jis tam vyrui parodė tarnybinį pažymėjimą ir pasakė, kad yra kriminalinės policijos tyrėjas, bei savo vardą ir pavardę. Jam liepus A. V. netrukdyti, nes jis buvo išgėręs, tuomet A. V. netikėtai rankos kumščiu jam sudavė į viršugalvį, o po to dar ėmė grasinti, kad papjaus ir jis iš to buto niekur neišeis. Tada moteris pradėjo šaukti, kad vyras padėtų peilį. Po to, jam paskambinus budėtojui dėl pagalbos, vyras vėl jam pradėjo grasinti – jis atsistojo į kovinę padėtį ir grasino iškėlęs rankas. Kaltinamasis atrodė agresyviai, neprognozuojamai (139 b. l.); liudytojo K. M. parodymai, kai jis teismui parodė, kad po kurio laiko, kai pagal gautą pranešimą dėl pavogto mobiliojo ryšio telefono iš moters į įvykio vietą nusiuntė pareigūną A. B., į operatyvaus valdymo skyrių paskambino A. B. ir pasakė, jog jį užpuolė ir vyksta grumtynės (140 b. l.); liudytojų A. M. ir R. J. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jie patvirtino, kad gavę budėtojo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje reikalinga pagalba policijos pareigūnui, nuvyko nurodytu adresu ir bute rado kolegą ir moterį. Kolega nurodė, jog apklausinėjant moterį, jos vyras sudavė jam į galvą, todėl reikia vyrą sulaikyti. Vyras nevykdė jų nurodymų, priešinosi, todėl buvo panaudota specialioji priemonė – elektrošokas (144–145 b. l.).
Faktą, kad nuteistasis A. V. vis dėlto žinojo, jog nukentėjusysis A. B. yra policijos pareigūnas, patvirtina ne tik nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo A. B. parodymai, tačiau ir apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinti paties A. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo parodęs, kad prie stalo sėdintis vyriškis buvo ištraukęs pareigūno pažymėjimą ir jį jam parodęs (97 b. l.), o tai jis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (139 b. l.). Be to, šią aplinkybę patvirtina ir liudytojos I. V. parodymai, kai ji teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad kažkuriuo momentu tyrėjas A. V. parodė pažymėjimą (146 b. l.). Vadinasi, nuteistasis A. V. žinojo ir suprato, kad tai pareigūnas ir kad jis vykdo savo tarnybines pareigas. Taigi ta aplinkybė, kurią apylinkės teismo posėdžio metu pripažino ir pats apeliantas, kad jis, būdamas girtas, nesuvokė adekvačiai situacijos (140 b. l.), o tai patvirtina ir asmens blaivumo testas, iš kurio matyti, kad A. V. 2014 m. vasario 12 d. 22.35 val. buvo nustatytas 1,96 promilės girtumas (1 t. 88 b. l.), nešalina apelianto pakaltinamumo ir kaltės. Tai reiškia, jog fiziologinis apsvaigimas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apsvaigti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholį ir tampa tokios būsenos, kai ima iškreiptai suvokti tai, kas vyksta aplink, ir jis praranda savo veiksmų kontrolę.
Taip pat, jau buvo minėta, baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 straipsnį lemia, kai kaltininkas naudoja fizinį smurtą pasipriešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tokie objektyvieji požymiai – fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas panaudoti smurtą A. V. veiksmuose nustatyti, kadangi jis priešinosi policijos pareigūnui – vieną kartą rankos kumščiu sudavė tyrėjui A. B. į galvos sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, ir stovėdamas virtuvėje prie spintelės, ant kurios buvo padėtas peilis, išsakydamas žodžius: „Aš tave papjausiu, tu iš šio buto niekur neišeisi“, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. O ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryti sužalojimai, atsižvelgus į tai, kad BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, reikšmės A. V. veiksmų kvalifikacijai neturi.
Dėl liudytojos I. V. parodymų ir apelianto skunde nurodytų teiginių, kad jis nenorėjo suduoti nukentėjusiajam, tik galbūt netyčia atsirėmė į jį, pasisakytina tai, kad tokios šių asmenų dėstomos aplinkybės ne tik prieštarauja nuosekliems ir tapatiems nukentėjusiojo A. B. parodymams, bet ir pačiai situacijai, kuriai esant apeliantas atliko jam inkriminuotus veiksmus. Byloje esančiais ir jau aptartais duomenimis nustatyta, kad A. V. į virtuvę, kurioje buvo nukentėjusysis ir jo žmona, jau atėjo agresyviai nusiteikęs, ir kaip parodė apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusysis, kaltinamasis atrodė agresyviai, neprognozuojamai, o tai atitinka ir liudytojos I. V. parodymus, kai ji parodė, kad, kai A. V. atėjo į virtuvę, jis buvo nusiteikęs nelabai draugiškai, bei tai patvirtina ir tolimesnė įvykių seka, kai po netikėtai pavartojo smurto nukentėjusiojo atžvilgiu, apeliantas dar ir grasino nukentėjusiajam, kad jį papjaus ir kad šis iš to buto niekur neišeis. Be to, net pasibaigus šiam tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vykusiam konfliktui ir įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams A. M. ir R. J., A. V. nevykdė ir šių pareigūnų nurodymų bei priešinosi, dėl to net buvo panaudota specialioji priemonė elektrošokas.
Taigi visos šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu viso konflikto metu ir netgi jam pasibaigus buvo kryptingi. Vadinasi, A. V. suvokė, kad priešinasi policijos pareigūnui panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia.
Taigi, nors nuteistasis A. V. skunde ir nurodo, kad jis nesuprato, jog galėjo pasipriešinti policijos pareigūnui, ir tik galbūt netyčia atsirėmė į ji, visi anksčiau aptarti ir išanalizuoti duomenys apelianto deklaruojamą nekaltumą paneigia.
Tai reiškia, kad A. V. nusikalstami veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį, taigi ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas į A. V. paskirtą bausmę neteisingai įskaitė jo atliktą bausmės dalį. BK 66 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. laikinai sulaikytas buvo 2014 m. vasario 12 d. 22 val. 15 min., o paleistas 2014 m. vasario 14 d. 11.15 val. (89–90 b. l.). Taigi, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į A. V. skirtos bausmės laiką turi būti įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 2 dienos. Tačiau apylinkės teismas, teisingai nustatydamas A. V. laikinajame sulaikyme išbūtą laikotarpį, neteisingai nurodė, kad į jam skirtą baudą įskaitytini 260 Lt, kadangi pagal BK 66 straipsnio 2 dalį viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena prilyginama dviejų MGL dydžio baudai, taigi į A. V. skirtos baudos dydį įskaitytini 520 Lt, vertinant, kad jis yra sumokėjęs 520 Lt iš jam skirtos baudos.
Esant tokioms aplinkybėms, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir į nuteistajam A. V. skirtos baudos dydį įskaitytini 520 Lt (penki šimtai dvidešimt litų) iš jam skirtos baudos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį pakeisti:
vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į A. V. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. vasario 12 d. 22 val. 15 min. iki 2014 m. vasario 14 d. 11.15 val. (2 dienas), sprendžiant, jog A. V. yra sumokėjęs 520 Lt (penkis šimtus dvidešimt litų) iš jam skirtos baudos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.