Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. B. P. (V. B. P.) ir A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-450/2015 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovams V. B. P. ir A. P. (trečias asmuo – A. K.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo res judicata tinkamo aiškinimo ir taikymo, įrodinėjimo priemonių leistinumo, taip pat dėl įrodymų vertinimo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neteisingai aiškina teismo sprendimo res judicata galios sąvoką. Res judicata galia pirmiausia reiškia teismo sprendimo privalomumą byloje dalyvaujantiems asmenims, o kaip pripažino pats teismas, ieškovė civilinėje byloje Nr. 2A-1086/2014 nedalyvavo. Res judicata galią teismo sprendimas turi tik byloje dalyvavusiems asmenims, taigi teismas privalėjo iš naujo vertinti atsakovų nurodytas aplinkybes ir padaryti atitinkamas išvadas, ar apeliantų atsikirtimai į ieškinį yra pagrįsti ar ne. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas, o būtent teisingo sprendimo priėmimas. Nagrinėjamoje byloje teismas, iš naujo nevertindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nustatytų aplinkybių, pasielgė formaliai ir sukūrė tik teisingumo vykdymo regimybę.Teismo išvada, kad atsakovai grindė savo atsikirtimus tik tomis aplinkybėmis, kurios nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendime, neatitinka bylos duomenų. Atsakovė savo atsikirtimus grindė ir CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytos išimties iš įrodymų leistinumo taisyklės taikymo galimybe, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas minėtame sprendime nepasisakė. Tačiau teismas ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje dėl šio atsakovės atsikirtimo nepasisakė, taigi teismo sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, nes liko neapsvarstytas vienas iš esminių atsakovų argumentų.Jeigu net pripažinti, kad mokėjimo kortelės perdavimo negalima įrodinėti liudytojų parodymais (nors su tuo sutikti negalima vien todėl, jog mokėjimo kortelė – tai daiktinis įrodymas, o įrašai banko sąskaitos istorijoje – rašytiniai įrodymai), byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių paskolos sutarties įvykdymo įrodymų: sutampa pinigų pervedimų į atsakovo ir liudytojos I. L. bankų sąskaitas laikas su lėšų pervedimu (įmokėjimu) į trečiojo asmens asmeninę sąskaitą; trečiojo asmens pripažinimas aplinkybės (fakto), kad tuo metu, kai iš atsakovo ir liudytojos I. L. banko sąskaitų buvo išgryninamos piniginės lėšos, jis verslo reikalais lankėsi ir gyveno Kachkanaro mieste, Rusijos Federacijoje. Tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek pirmosios instancijos teismo nenustatyta tarp dalyvaujančių byloje asmenų buvus verslo santykių, o tai paneigia mokėjimo kitais pagrindais galimybę. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas 37 970,71 Lt įmokėjimą į trečiojo asmens sąskaitą banke, tuo pačiu patvirtino, kad tarp šalių buvo susiklostęs toks paskolos grąžinimo būdas, kaip kad ir nurodė atsakovai – skolą grąžinant į trečiojo asmens sąskaitą banke arba įmokant į paties atsakovo ir jo patikėtinės I. L. sąskaitas bei perduodant A. K. mokėjimo korteles. Nagrinėjant bylą gauti papildomi įrodymai (A. K. sąskaitos išrašas nuo 2007 m. birželio 30 d. iki 2008 m. sausio 26 d., kurio neturėjo ir nevertino Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. 2A-1086/2014) taip pat pagrindžia CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytos išimties taikymo galimybę. Iš minėto įrodymo matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d. Rusijos Federacijos Kachkanar mieste esančiame bankomate Nr. 1600808057 trečiasis asmuo iš savo sąskaitos išėmė tam tikrą pinigų sumą ir tą pačią dieną, tame pačiame bankomate iš atsakovo A. P. ir liudytojos I. L. sąskaitų taip buvo išgryninti pinigai. Sutampa bankų sąskaitose vykdyti pinigų išėmimai ir kitu laiku. Teismas nepaneigė prievolės įvykdymo tinkamumo, grąžinant skolą vienam iš solidariųjų kreditorių – A. K.. Pripažinus pinigų grąžinimo trečiajam asmeniui faktą, pinigų grąžinimas pripažintinas tinkamu prievolės įvykdymu ir ieškovės atžvilgiu.

Apeliantai iškreipia teismo sprendimo esmę, nes teismas vadovavosi ne tik Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodytais motyvais, bet ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje surinktais rašytiniais įrodymais, o savo sprendimą pagrindė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu.Apeliantai ir šioje byloje įrodinėjo, kad paskolą grąžino A. K., leisdami pastarajam naudotis banko kortelėmis, tačiau apie šio įrodymo galią, vertinant paskolos grąžinimo faktą, pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendime, todėl teismas turi teisinį pagrindą ir privalo vadovautis aukštesnio teismo suformuota praktika, tuo labiau, jog ginčo aplinkybės bylose beveik tapačios. Teismas pagrįstai atsisakė apklausti liudytojus I. L. ir N. M., kadangi apeliantai nenurodė, kad pastarieji galės patvirtinti kokias nors kitas (naujas) aplinkybes, susijusias su paskolos grąžinimu ieškovei.Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų nurodomą aplinkybę, kad pinigus gavo ne iš ieškovės arba kad juos grąžino. Atsakovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad grąžino pinigus iškovei, o jų minimi piniginiai pavedimai į A. K. sąskaitą niekaip nesusiję su ieškove. Ieškovė paskolino jai asmeninės nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartį priklausančius pinigus ir atsakovai privalėjo juos grąžinti ieškovei. Tvirtinimai, kad ieškovės suteiktą paskolą atsakovai grąžino trečiajam asmeniui, yra nelogiški, nes į ieškovės 2012 ir 2013 metais siųstus raginimus grąžinti skolą atsakovai neatsiliepė ir nenurodė, jog pinigus grąžino A. K.. Atsakovai taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl vis dėlto pervedė tam tikras teismo nustatytas sumas į ieškovės sąskaitą ir kodėl 2010 m. gruodžio 30 d. ant ieškovės atsiųsto atsakovui prašymo grąžinti skolą iki 2011 m. balandžio 15 d. pasirašė, kad susipažino, bet nenurodė, jog pinigai grąžinti per A. K..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl paskolos ieškovei grąžinimo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 1 d. atsakovas A. P. ir ieškovė E. K. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino iki 2007 m. balandžio 15 d. 125 000 Lt (1 t., 7 b. l.). Minėtame pakvitavime, nurodydama, kad susipažino ir sutinka, pasirašė ir atsakovė V. B. P.. Tą pačią dieną atsakovas sudarė paskolos sutartį 125 000 Lt sumai ir su tuo metu ieškovės sutuoktiniu buvusiu A. K. (1 t., 51 b. l.), tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo ieškovė ir kas matyti iš pačių paskolos raštelių, įsiskolinimams pagal dvi atskiras paskolos sutartis užtikrinti buvo numatytas skirtingų butų įkeitimas (ieškovės paskolos atveju – (duomenys neskelbtini), o trečiojo asmens paskolos atveju – (duomenys neskelbtini)). Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), abu šie butai, nors ir skirtingomis dalimis, nuosavybės teise priklauso atsakovams.

Paskolos sutarčių sudarymo ir pinigų gavimo fakto atsakovai neginčijo, tačiau įrodinėjo, kad abi paskolos sutartys (taigi ir sudaryta su ieškove) yra įvykdytos, didžiąją skolos sumą grąžinus trečiajam asmeniui A. K. bei dalį skolos – ieškovei.

Nagrinėjamos bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente.

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, jog prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą išaiškinęs, kad paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui. Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 kt.).

Nors paskolos sutarčių sudarymo metu ieškovė E. K. buvo santuokoje su trečiuoju asmeniu A. K., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės, inter alia tai, kad buvo surašyti du atskiri paskolos rašteliai tą pačią dieną, kuriuose aiškiai buvo nurodoma, iš kokio asmens A. P. skolinasi (ir apeliantai neteigė, jog iš tikrųjų pasiskolino tik 125 000 Lt), o prievolių pagal atskiras sutartis įvykdymui užtikrinti buvo numatytas skirtingo nekilnojamojo turto įkeitimas, taip pat įvertinus ieškovės pateiktą notaro patvirtintą dovanojimo sutartį (1 t., 64 b. l,), pagal kurią ieškovei 2006 m. spalio 12 d. (t. y. faktiškai prieš pat ginčo paskolos sutarties sudarymą) buvo padovanota 120 000 Lt suma, taip pat ir tai, kad 2008 m. lapkričio 28 d. E. K. ir A. K. santuoka buvo nutraukta, o atsakovai nepateikė logiškai pagrįstų paaiškinimų, kodėl (jeigu, jų teigimu, buvo skolintos bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios lėšos) reikėjo pasirašyti du atskirus skolos raštelius (CPK 178 straipsnis), darytina išvada, jog ieškovė atskirai nuo savo sutuoktinio sudarė atskirą paskolos sutartį bei skolino savo asmeninės nuosavybės teise priklausančius pinigus (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atsakovai neturėjo jokios pagrįstos priežasties manyti, kad ieškovė yra solidarioji kreditorė su trečiuoju asmeniu A. K. ir kad ieškovės atžvilgiu egzistuojanti atsakovų paskolos grąžinimo prievolė gali būti įvykdyta A. K.. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinio reikalavimų nepagrįstumas turėjo būti įrodinėjamas įrodymais, patvirtinančiais paskolos grąžinimą būtent ieškovei. Tačiau tokių įrodymų (leidžiančių tikėtinai konstatuoti pinigų grąžinimą pačiai ieškovei), išskyrus pirmosios instancijos teismo teisingai akcentuotus grynųjų pinigų priėmimo kvitus (1 t., 54 b. l.), patvirtinančius, kad atsakovas A. P. 2007 m. liepos 16 d. pervedė ieškovei E. K. 400 Lt, 2007 m. rugpjūčio 2 d. pervedė 500 Lt, o atsakovė V. B. P. 2009 m. liepos 15 d. pervedė ieškovei 1 938,60 Lt (t. y. bendrai ieškovė iš atsakovų yra gavusi 2 838,60 Lt (822,11 Eur)), byloje nėra.

Atsižvelgiant į padarytas išvadas, atsakovų nurodyti argumentai dėl pinigų grąžinimo A. K., inter alia aplinkybės, susijusios su mokėjimo kortelių perdavimu, A. K., A. P. bei I. L. sąskaitų pildymu, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai ir todėl plačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos šioje byloje nenagrinėjamos. Remiantis tuo pačiu pagrindu, atmetamas ir atsakovų argumentas dėl liudytojų iškvietimo ir būtinumo taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį, kadangi, kaip matyti iš atsakovų procesinių dokumentų turinio, nurodyti liudytojai (I. L. ir N. M.) galėtų paliudyti tik apie aplinkybes, susijusias su pinigų mokėjimu A. K., o paskolos grąžinimo šiam asmeniui klausimą jau yra išsprendęs Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusiu 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1086/2014, kuris, nors ir neturi res judicata galios ieškovei, kuri nebuvo į minėtą bylą įtraukta dalyvaujančiu asmeniu, tačiau yra privalomas patiems atsakovams (kaip ir jame nustatyti faktai, susiję su paskolos grąžinimu A. K. (CPK 18 straipsnis)), kadangi abu atsakovai dalyvavo toje byloje.

Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į itin prieštaringą atsakovų poziciją šios bylos nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš pradžių pats atsakovas A. P. siekė, kad šiuo metu nagrinėjama byla būtų sustabdyta iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3339-302/2013, kuriame buvo pripažinta, jog atsakovas grąžino skolą A. K.. Prašydamas stabdyti bylą, atsakovas nurodė, kad kitoje byloje nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, kurios nurodytos ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje ir jos turės įrodomąją reikšmę šiai bylai. Tačiau Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1086/2014 iš dalies panaikinus Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir pripažinus, kad atsakovas A. K. iš 125 000 Lt grąžino tik 37 970,71 Lt, atsakovai pradėjo neigti minėtoje byloje nustatytų aplinkybių įrodomąją reikšmę šiuo metu nagrinėjamai bylai ir faktiškai, remdamiesi E. K. ir A. K. neva esančiu solidarumu atsakovų paskolų grąžinimo prievolių atžvilgiu, siekti skolos grąžinimo A. K. klausimo peržiūros, be kita ko, apeliaciniame skunde motyvuodami, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas yra paviršutiniškas ir neteisingas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, minėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir jame nustatyti faktai neturi prejudicinės galios būtent ieškovei (kuri, beje, šioje byloje iš esmės net nesirėmė civiline byla Nr. 2-3339-302/2013 (Nr. 2A-106/2014)), tačiau CPK 182 straipsnio 2 dalies iškreiptas interpretavimas negali virsti pagrindu patiems atsakovams ginčyti jų atžvilgiu, jiems dalyvaujant byloje, jau nustatytų aplinkybių, tokiu būdu šiuo metu nagrinėjamoje byloje siekiant apeiti jau įsiteisėjusio sprendimo res judicata galią ir sprendimo privalomumą. Be atsakovų akcentuojamos taisyklės, kad asmuo atleidžiamas nuo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, įrodinėjimo tik tuo atveju, kai toje byloje dalyvavo tie patys asmenys, teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia ir tai, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 296 straipsnio 4 dalis), taigi ta aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo kitoje byloje, suteikia būtent jai galimybę reikalauti jau nustatytų ankstesnėje byloje aplinkybių įrodinėjimo ir konstatavimo iš naujo, tačiau neleidžia atsakovams neigti jų atžvilgiu priimto sprendimo privalomumo ir ginčyti teismo nustatytus faktus, susijusius su pinigų mokėjimais (skolos grąžinimu) A. K..

Atsakovų pozicijos prieštaringumą bei nenuoseklumą parodo ir tas faktas, kad atsakovai, teigdami, jog iš tikrųjų visas paskolų sumas atsakovams perdavė pats A. K. (nors vienas paskolos raštelis ir buvo sudarytas A. K. prašymu su ieškove), nereiškė reikalavimo pripažinti sandorį su ieškove apsimestiniu. Be to, atsakovai nenurodė pagrįstų motyvų, paaiškinančių, kodėl grąžindami, kaip jie teigia, didžiąją dalį pinigų būtent A. K., kuris, jų nuomone, ir buvo tikrasis paskolos davėjas (kreditorius), bei manydami, kad būtent toks grąžinimas yra tinkamas prievolės įvykdymas, vis dėlto 822,11 Eur sumą pervedė ir pačiai ieškovei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau šioje nutartyje bei atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti atsakovų atsiskaitymą pagal ginčo paskolos sutartį su ieškove E. K., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau dalyvaujančių asmenų prašymas neįpareigoja teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, be to, ši teismo teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių reikia žodinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme, kadangi atsakovai nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurias galėtų paaiškinti pati ieškovė (kurios privalomo dalyvavimo siekia atsakovai) ir kurių ji nenurodė savo procesiniuose dokumentuose ir / ar su jais pateiktuose įrodymuose, be to, kaip minėta, šioje byloje nėra nustatytas būtinumas kviesti atsakovų minimus liudytojus, nes pastarieji negali patvirtinti ar paneigti aplinkybių, susijusių su paskolos grąžinimu būtent ieškovei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų apeliacinis skundas atmestas, atsakovai įpareigotini sumokėti valstybei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi atidėtą 1 173 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Remiantis ieškovės prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktais įrodymais dėl patirtų 200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, taip pat vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, nustatančiu, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą paruošimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualių įmonių, konstatuotina, jog ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina visa advokato pagalbai apmokėti patirta 200 Eur išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) lygiomis dalimis iš atsakovų A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 173 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt tris eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi.