- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-04
- Bylos Nr.
- AN2-305-891/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01155-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Arūnas Budrys (pirm.)
- Pažeidėjas
- R. L.
- Institucija
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. L. (toliau ir – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarties, kuria netenkintas apeliantės skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau ir – Institucija) 2020 m. kovo 26 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-3713-2020, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 60 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-3713-2020 R. L. nubausta už tai, kad 2019 m. liepos 2 d., 16.34 val., Vilniuje, L. Kačynskio g., vairuodama transporto priemonę HYUNDAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo stovėjimo trukmę ribojančio kelio ženklo galiojimo zonoje ir gerai matomoje vietoje nepaliko informacijos apie motorinės transporto priemonės atvykimo laiką, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET) 8, 149 punktų ir 1 priedo 529 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 5 d. nutartimi apeliantės skundo netenkino ir skundžiamą Institucijos 2020 m. kovo 26 d. nutarimą paliko nepakeistą. Konstatavo, kad Institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu R. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 5 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
4. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Pažymima, kad nei iš bylos medžiagos, nei iš liudytojo Ž. J. (Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto) parodymų teismo posėdžio metu negalima daryti vienareikšmės išvados, kad apeliantė padarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą. Anot apeliantės, byloje nėra nei vienos nuotraukos, kurioje jos valdytas automobilis būtų fiksuotas iš arčiau, iš kurios būtų galima konstatuoti, kad ji padarė KET 149 punkte numatytą pažeidimą, t. y. palikdama stovėti motorinę transporto priemonę stovėjimo trukmę ribojančio ženklo galiojimo zonoje nepaliko informacijos apie motorinės transporto priemonės atvykimo laiką už priekinio motorinės transporto priemonės stiklo taip, kad ji būtų matoma kitiems asmenims. Apeliantės teigimu, pranešimas buvo paliktas, tačiau galimai dėl to, kad jos automobilio panelė yra reljefiška, kaip matyti iš pridedamos nuotraukos, asmuo, fiksavęs įvykį, galėjo nepastebėti palikto pranešimo, be to, byloje nebuvo pateikta nuotrauka, iš kurios matytųsi priekinė automobilio panelė. Taip pat apeliantė pažymi, kad liudytojo Ž. J. teisme pateikti parodymai apie tai, kad jis priėjęs prie automobilio lapelio nematė, vertintini kritiškai, nes prisiminti, kas buvo ir ko nebuvo ant konkrečios automobilio panelės, kasdien dirbant tokį darbą, neįmanoma. Be to, nebuvo aiškinamasi šio liudytojo rega, kuri galimai turėjo įtakos nepastebėti apeliantės palikto lapelio. Todėl, apeliantės įsitikinimu, turėtų būti vertinami tik byloje esantys dokumentai, kurių nepakanka.
5. Apeliantė skunde pažymi, kad apylinkės teismas turėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagal byloje esančius duomenis jos automobilis stovėjo trumpiau nei leidžiamas 30 minučių laikotarpis, nes pradėta fiksuoti 16.34 val., o baigta – 16.55 val., tai yra tik 21 minutę.
6. Taip pat apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, ar kelio ženklas Nr. 529, reglamentuojantis motorinės transporto priemonės stovėjimą, įvykio vietoje pastatytas teisėtai, nėra susijusi su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) pozicijai dėl kaltės pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį ir kelio ženklo teisėtumo santykio (byla Nr. 2AT-6-788/2020). Apeliantė pažymi, kad kelio ženklų įrengimą Vilniaus mieste apibrėžia 2009 m. spalio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1783 patvirtintas Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašas, kurio 3, 5, 7 punktuose nurodyta, kad įrengti ir eksploatuoti technines eismo reguliavimo priemones (kelio ženklus ir kt.) bendro naudojimo teritorijose galima tik nustatyta tvarka gavus leidimą, jų įrengimo schemą ar projektą suderinus su atitinkamomis institucijomis ir draudžiama tokias priemones įrengti ir eksploatuoti savavališkai. Tuo tarpu, anot apeliantės, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, ar kelio ženklas Nr. 529, Lvovo g. 21A, Vilniuje, buvo įrengtas teisėtai, o teismų nutartyse yra pasisakyta, jog kilus abejonių dėl ženklo įrengimo teisėtumo, turi būti kreipiamasi į kompetentingas institucijas (nutartis byloje Nr. AN2-120-557/2018). Ta nuostata vadovaudamasi apeliantė ir kreipėsi į atitinkamas institucijas, prašydama pateikti leidimą statyti minėtą kelio ženklą bei kelio ženklo suderinimo su policija medžiagą, tačiau prašomos informacijos negavo.
7. Be to, skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nenagrinėjo administracinio nusižengimo subjektyviosios pusės – nenustatė apeliantės kaltės formos, rūšies ir visiškai neatskleidė kaltės turinio, pasireiškiančio intelektinio ir valinio elementų visuma, nors tą nurodo daryti įstatymų leidėjas, taip pat tą akcentuoja ir kasacinis teismas. Apibendrindama apeliantė teigia, kad, jos manymu, teismas nesiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nenustatė visų administracinio nusižengimo požymių, taip pat byloje nebuvo surinkti visi neabejotinai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę patvirtinantys įrodymai, buvo remiamasi iš esmės tik prielaidomis, dėl ko skundžiama teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovė Rasa Gutmanienė prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 5 d. nutartį nepakeistą ir R. L. apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, taip pat ANK 569 straipsniu, įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovavosi įstatymu ir priėmė teisėtą bei teisingą nutartį, kurioje aiškiai ir motyvuotai išdėstė savo argumentus, kodėl R. L. skundo netenkino, todėl apeliantės teiginiai dėl neva nepagrįstos teismo nutarties yra vertintini tik kaip jos gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Institucijos manymu, administracinio nusižengimo protokolas R. L. surašytas teisėtai, pažeidimo esmė bei sudėtis įrodyta protokolu ir surinkta medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
R. L. apeliacinis skundas netenkinamas.
9. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ginčija kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo, tvirtindama, kad jokio pažeidimo nepadarė.
10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo nutartį, Institucijos nutarimą, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad nors R. L. savo kaltę neigia, jos kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje, neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
11. ANK 417 straipsnio 2 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė vairuotojams už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal KET draudžiama sustoti ir stovėti, sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimą. Kaip matyti iš šios teisės normos dispozicijos, ji yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo konkrečiu atveju į KET.
12. Institucija nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-3713-2020, pripažindama R. L. kalta pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, taip pat apylinkės teismas, konstatuodamas, jog R. L. veiksmuose pagrįstai konstatuota minėto administracinio nusižengimo sudėtis, nustatė, jog R. L., 2019 m. liepos 2 d., 16.34 val., Vilniuje, L. Kačynskio g., vairuodama automobilį HYUNDAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo stovėjimo trukmę ribojančio kelio ženklo (nagrinėjamu atveju KET I priede nurodyto kelio ženklo Nr. 529, kuris žymi stovėjimo ribotą laiką vietą (stovėjimo vietą, kurioje motorinėms transporto priemonėms leidžiama stovėti ne ilgiau negu nurodyta, išskyrus skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“ arba neįgalių asmenų automobilių statymo kortele pažymėtas transporto priemones)) galiojimo zonoje ir gerai matomoje vietoje nepaliko informacijos apie motorinės transporto priemonės atvykimo laiką, tai yra pažeidė KET 149 punkto, numatančio, kad palikdamas stovėti motorinę transporto priemonę stovėjimo trukmę ribojančio ženklo galiojimo zonoje, vairuotojas privalo palikti informaciją apie motorinės transporto priemonės atvykimo laiką už priekinio motorinės transporto priemonės stiklo taip, kad ji būtų matoma kitiems asmenims. Tuo tarpu apeliantė skunde teigia, jog ji jokio KET punkto apskritai nepažeidė, tai yra, kaip reikalaujama, paliko pranešimą apie automobilio atvykimo laiką, be to, jos automobilis stovėjo trumpiau nei pagal kelio ženklą toje vietoje leidžiamas 30 minučių laikotarpis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais R. L. teiginiais nesutinka, nagrinėjamu atveju ji pagrįstai nubausta dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo.
13. Byloje nėra ginčo dėl to, jog nurodytu laiku ir vietoje R. L. buvo pastačiusi transporto priemonę kelio ženklo Nr. 529, kuris nagrinėjamu atveju stovėjimo toje vietoje trukmę apribojo 30 minučių, galiojimo zonoje, to neginčija ir pati apeliantė, šią aplinkybę patvirtina ir administracinio nusižengimo protokolas su priedu (b. l. 14–16), pranešimas apie nustatytą administracinį nusižengimą Nr. 65576 (b. l. 12), byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 20–23), savininko/valdytojo pranešimas, kad 2019 m. liepos 2 d. automobiliu HYUNDAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi R. L. (b. l. 17). Tačiau apeliantė teigia, jog ji toje vietoje palikdama stovėti minėtą automobilį paliko pranešimą apie atvykimo laiką, kaip to reikalauja KET 149 punktas, kad pažeidimą fiksavęs pareigūnas Ž. J. dėl automobilio panelės reljefo ar dėl regėjimo sutrikimų galėjo jo nepamatyti. Be to, apeliantės teigimu, byloje nėra nei vienos nuotraukos, kurioje jos valdytas automobilis būtų fiksuotas iš arčiau, iš kurios būtų galima spręsti, jog ji padarė KET 149 punkte numatytą pažeidimą, o liudytojo Ž. J. teisme pateikti parodymai, kad jis lapelio nematė, vertintini kritiškai, nes prisiminti, kas buvo ir ko nebuvo ant konkrečios automobilio panelės, kasdien dirbant tokį darbą, neįmanoma. Tokias R. L. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinkti duomenys, kurie, priešingai nei teigia apeliantė, yra pakankami, kad būtų galima daryti išvadą, jog R. L. padarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą.
14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantės versijai, kad ji paliko pranešimą apie atvykimo laiką, kaip to reikalauja KET 149 punktas, patvirtinti ar paneigti pirmosios instancijos teisme liudytoju buvo apklaustas Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas Ž. J., fiksavęs pažeidimą protokole nurodytu laiku ir vietoje. Liudytojas Ž. J., apklausiamas teismo posėdžio metu nurodė, kad šį atvejį prisimena ir patvirtino, jog jis betarpiškai iš arti apžiūrėjo automobilį, tačiau jokio lapelio, kuriame būtų nurodytas transporto priemonės atvykimo laikas, gerai matomoje vietoje neaptiko, dėl ko ir buvo užfiksuotas pažeidimo faktas. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina byloje esančios nuotraukos (b. l. 20–23). Nors iš pateiktų nuotraukų, kaip skunde teigia ir apeliantė, nėra labai aiškiai matomas automobilio priekinis stiklas, jo panelė, tačiau, kaip jau minėta, betarpiškai pažeidimą fiksavęs Ž. J. patvirtino, jog jokia informacija apie automobilio atvykimo laiką už priekinio automobilio HYUNDAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stiklo taip, kad ji būtų matoma kitiems asmenims, nebuvo palikta. Liudytojas Ž. J. konkrečiai ir aiškiai nurodė įvykio aplinkybes, parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jokių aplinkybių, kad jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi ir siektų melagingai apkalbėti R. L., nenustatyta. Byloje nėra ir jokių duomenų, kad liudytojas Ž. J. turėtų problemų su regėjimu, atmintimi ar dėl kokių kitų priežasčių (pvz. dėl automobilio panelės reljefo) nebūtų galėjęs objektyviai užfiksuoti pažeidimo. Tai yra tik apeliantės gynybinė pozicija, jos daromos prielaidos, neparemtos jokiais objektyviais duomenimis. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo netikėti ir nesivadovauti minėto liudytojo, kuris įvykio metu ėjo savo tarnybines pareigas, teisme duotais parodymais. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. L., vairuodama automobilį HYUNDAI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo stovėjimo trukmę ribojančio kelio ženklo galiojimo zonoje ir gerai matomoje vietoje nepaliko informacijos apie motorinės transporto priemonės atvykimo laiką, tuo pažeisdama KET 149 punkto ir 1 priedo 529 punkto reikalavimus. Tokie R. L. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį.
15. Apeliantė savo skundą argumentuoja ir tuo, kad apylinkės teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad jos automobilis stovėjo trumpiau nei pagal kelio ženklą toje vietoje leidžiamas 30 minučių laikotarpis, tai yra tik 21 minutę. Apygardos teismas, vertindamas šį argumentą pažymi, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, kiek laiko automobilis stovėjo kelio ženklo Nr. 529 galiojimo zonoje, neturi jokios reikšmės R. L. veiksmų kvalifikavimui, kadangi ši aplinkybė nebuvo fiksuota nei administracinio nusižengimo protokole, nei Institucijos nutarime, todėl apylinkės teismas pagrįstai jos išsamiai nevertino. Be to, aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, jog jau vien automobilio palikimas stovėti trukmę ribojančio ženklo galiojimo zonoje, bet nepaliekant informacijos apie jo atvykimo laiką už transporto priemonės stiklo taip, kad ji būtų matoma kitiems asmenims, nepaisant to, kad automobilis galimai ir nebuvo paliktas stovėti ilgiau nei buvo nurodyta kelio ženkle Nr. 529, leidžia konstatuoti, kad asmuo pažeidė KET 149 punkto reikalavimus, o tuo pačiu ir kelio ženklo Nr. 529 reikalavimus, kadangi šio ženklo reikalavimų tinkamas laikymasis nėra įmanomas be pareigos, numatytos KET 149 punkte, tinkamo vykdymo (pvz. Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-147-317/2020).
16. Apeliantės akcentuojamos aplinkybės, kad byloje nėra duomenų, ar kelio ženklas Nr. 529 protokole nurodytu adresu buvo įrengtas teisėtai, o apylinkės teismas nepagrįstai šios aplinkybės nevertino, nesuteikia teisės pažeidinėti KET, nes vairuotojas turi pareigą laikytis KET ir elgtis taip, kad jos nebūtų pažeistos, taip pat gerbti kitus eismo dalyvius. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei mano apeliantė, ką skundžiamoje nutartyje akcentavo ir apylinkės teismas, nei Institucija, priėmusi nutarimą, nei bendrosios kompetencijos teismas neprivalo įrodinėti kelio ženklo Nr. 529 įrengimo L. Kačynskio g., Vilniuje, pagrįstumo bei teisėtumo, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, bylas dėl ženklų teisėtumo nagrinėja specializuoti – administraciniai teismai, o šiuo konkrečiu atveju tik vertinama, ar buvo laikytasi KET reikalavimų. Pažymėtina, kad kelio ženklai galioja, kol jų teisėtumas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju kelio ženklo Nr. 529 įrengimo L. Kačynskio g., Vilniuje, teisėtumas abejonių nekelia, nes minėtas ženklas įvykio metu buvo galiojantis, jo teisėtumas nėra nuginčytas, o kelių eismo dalyviai privalo laikytis esamo kelių ženklinimo.
17. R. L. savo apeliacinį skundą argumentuoja ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo administracinio nusižengimo subjektyviosios pusės – nenustatė apeliantės kaltės formos, rūšies ir visiškai neatskleidė kaltės turinio. Aukštesnysis teismas sutinka, kad iš tiesų skundžiamoje nutartyje kaltės klausimas nėra konkrečiai atskleistas, tačiau tai nešalina apeliantės kaltės. Pažymėtina, kad administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Remiantis ANK 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia); suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Remiantis ANK 9 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (nepagrįstas pasitikėjimas); jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (nerūpestingumas).
18. Kaip pažymėta pačios apeliantės skunde minimoje LAT 2020 m. kovo 3 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-788/2020, kaltės nustatymas už sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų (ANK 417 straipsnio 2 dalis) glaudžiai susijęs su klausimu, ar kelio ženklai ir kitas ženklinimas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, ar jie buvo pakankamai aiškūs vairuotojams, kad jie galėtų greitai suprasti draudžiamo ir leistino elgesio ribas. Kaip matyti iš R. L. administracinio nusižengimo bylos, joje esančių įvykio vietos nuotraukų, kelio ženklas Nr. 529, nurodantis stovėjimo vietą, kurioje transporto priemonėms leidžiama stovėti ne ilgiau nei 30 min, su papildoma lentele, nurodančia transporto priemonės stovėjimo būdą, yra įrengtas prie pat stovėjimo aikštelės (prieš stovėti skirtą kelio ruožą), nepažeidžiant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymų Nr. 3-83 patvirtintų Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių VIII skyriaus 175 punkto, ženklas pastatytas iš abiejų pusių, ženkle nurodomas tikslus stovėjimo toje vietoje laikas bei vienintelis stovėjimo būdas, tai yra ženklas nėra klaidinantis, yra pakankamai aiškus vairuotojams, kad jie galėtų greitai suprasti draudžiamo ir leistino elgesio ribas. Šios aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. L., valdanti transporto priemonę ir privalanti žinoti KET taisykles, turėjo suprasti, kurioje teritorijoje galioja kelio ženklas Nr. 529 ir suvokti, kokias pareigas ji kaip vairuotoja, statydama savo vairuojamą automobilį šio ženklo galiojimo teritorijoje, turi, tačiau, pastačiusi automobilį stovėjimo trukmę ribojančio kelio ženklo galiojimo zonoje, pareigos gerai matomoje vietoje palikti informaciją apie motorinės transporto priemonės atvykimo laiką nesilaikė, tai yra jos kaltumas nagrinėjamoje situacijoje yra įrodytas. Tuo labiau, kad pati R. L. savo parodymais patvirtino žinanti savo, kaip vairuotojos, pareigą, numatytą KET 149 punkte, kurios ji turi laikytis pastačiusi transporto priemonę kelio ženklo Nr. 529 galiojimo zonoje.
19. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl R. L. skirtos nuobaudos, tačiau apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Institucijos nutarimu R. L. skirtos nuobaudos pagrįstumą, įvertino visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgė į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei pažeidėjos asmenybę ir padarė išvadą, kad Institucijos paskirta 60 Eur bauda, atitinkanti ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkį, yra proporcinga, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo tvarka ir įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Turint omenyje, kad nenustatyta R. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir byloje neįžvelgiama išimtinių pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, Institucijos nutarimu paskirta administracinė nuobauda yra laikytina proporcinga ir teisinga.
20. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami padaryti neabejotiną išvadą dėl R. L. kaltės. Pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų pakanka išvadai, kad R. L. veikoje yra ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis. Pažeidimo faktinės aplinkybės yra nustatytos byloje surinktais įrodymais, kurių patikimumas ir teisingumas patikrintas nagrinėjant apeliantės skundą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus R. L. kaltės dėl jai inkriminuoto nusižengimo įrodytumui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų bei išsamų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti R. L. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 5 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.