Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-19 · Administracinė byla Nr. I-7505-320/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-19
Bylos Nr.
I-7505-320/2018
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00278-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
T. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7505-320-2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00278-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 19 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas, ir T. G.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 5000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 27 d. (b. l. 3-11).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas (5 kv. m). Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas tvirtino, kad laikymo Panevėžio AVPK laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su T. G. skundu nesutiko (b. l. 19-24). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2018 m. birželio 28 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – trimis asmenimis. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto trūko tik kelias paras ir labai nežymiai. Panevėžio AVPK nurodė, jog teisės aktuose nėra numatyta reikalavimo, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Teigė, kad Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos 2016 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-889, 93.3 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Tvirtino, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė. Atsakovės atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Teigė, kad buvo išduodamas tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Visi Panevėžio AVPK areštinės langai atsidaro, yra sumontuota moderni vėdinimo sistema. Visuomenės sveikatos centras jokių pažeidimų nenustatė. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Tvirtino, kad jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Manė, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Taip pat pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl T. G. laikymo areštinėje“, 2018 m. spalio 12 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 19-24, 29, 32).

Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje buvo: nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 5 d. laikytas 11 kameroje (plotas 10 kv. m) vienas, tada perkeltas į 12 kamerą (plotas 12,3178 kv. m), kur laikytas iki 2017 m. sausio 6 d. vienas, perkeltas į 4 kamerą (plotas 20,29 kv. m), kur laikytas su dviem asmenimis iki 2017 m. sausio 16 d., tada perkeltas į 9 kamerą (plotas 11,70 kv. m), kur laikytas iki 2017 m. sausio 19 d. su vienu asmeniu; nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. sausio 25 d. laikytas 8 kameroje (plotas 16,90 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. sausio 26 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 17 d. laikytas 16 kameroje (plotas 14,38 kv. m) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo 6 d. laikytas 9 kameroje su vienu asmeniu; nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. laikytas 15 kameroje (plotas 19,59 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. laikytas 23 kameroje (plotas 10,88 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. balandžio 21 d. toje pačioje kameroje vienas, tada perkeltas į 15 kamerą, kur laikytas iki 2017 m. balandžio 24 d. kartu su dviem asmenimis; nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. birželio 30 d. laikytas 4 kameroje su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. liepos 3 d. toje pačioje kameroje su trimis asmenimis, iki 2017 m. liepos 4 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis, tada perkeltas į 15 kamerą, kur laikytas iki 2017 m. liepos 7 d. kartu su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. laikytas 2 kameroje (plotas 21,38 kv. m) kartu su dviem asmenimis; nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. spalio 5 d. laikytas 16 kameroje kartu su vienu asmeniu; nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. spalio 17 d. laikytas 8 kameroje su vienu asmeniu, tada perkeltas į 15 kamerą, kur laikytas iki 2017 m. spalio 18 d. su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. spalio 19 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. laikytas 3 kameroje su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. lapkričio 24 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu, tada perkeltas į 3 kamerą (plotas 21,38 kv. m), kur laikytas iki 2017 m. lapkričio 27 d. su trimis asmenimis; nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. sausio 18 d. laikytas 12 kameroje su vienu asmeniu; 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. vasario 15 d. laikytas 3 kameroje su trimis asmenimis, tada perkeltas į 1 kamerą (plotas 18,53 kv. m), kur laikytas iki 2018 m. vasario 19 d. kartu su vienu asmeniu; nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 7 d. laikytas 1 kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. birželio 21 d. laikytas 1 kameroje su vienu asmeniu.

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 29-30), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 9, 11, 12, 15, 16, 23, viso 79 paras, iš jų – 5 paras – pažeidžiant 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2017 m. balandžio 18 d. – balandžio 20 d. teko 4,79 kv. m ploto, 2017 m. birželio 30 d. – liepos 3 d. teko 4,74 kv. m ploto), bei 74 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,44 kv. m iki 21,38 kv. m ploto). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 5 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. 5-V-889 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ nuostatose reikalavimų iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju – teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu (2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2017 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas reglamentuoja, jog policijos areštinės vidaus posto postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Atsakovės atstovas teigė, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė (b. l. 21).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjo teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiškos nuostatos nustatytos ir 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 7.10 ir 54 punktuose. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, pripažino, kad buvo vedamas pasivaikščioti 1 valandą per dieną. Iš asmens kortelės išrašo (Nr. 50-00032-17) matyti, kad T. G. 2017 m. balandžio 21 d., liepos 4-5, 7 dienomis, rugpjūčio 22-24 dienomis, rugsėjo 30 d., spalio 3, 5, 17 dienomis, lapkričio 20-21, 25-27 dienomis, 2018 m. sausio 16-17 dienomis, vasario 13-18 dienomis, birželio 5-6, 19 dienomis atsisakė eiti pasivaikščioti į kiemą (b. l. 33-53). Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės atmeta kaip nepagrįstus.

Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas skelbė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. spalio 12 d. tarnybiniame pranešime „Dėl T. G. skundo“ nurodė, kad visiems asmenims laikomiems areštinėje buvo išduodami minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir lovos skalbiniai (dvi paklodės, du užvalkalai ir du rankšluosčiai) (b. l. 26-27). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Iš į bylą pateiktų sąskaitų-faktūrų matyti, kad minkštuoju inventoriumi ir patalyne buvo nuolat apsirūpinama (b. l. 57, 59, 61-62, 68-71). Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją, taip pat nėra.

Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo patalyne, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime „Dėl A. J. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (b. l. 27-28). 2018 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 25). Panevėžio AVPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus, kurie yra kamerų dešinėje ir kairėje pusėje prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 31). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo ventiliacijos.

Higienos norma 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Minėtos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime ir 2018 m. spalio 12 d. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. tarnybiniame pranešime „Dėl T. G. skundo“ nurodė, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1-10) buvo atlikti kapitaliniai remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas (b. l. 26). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktu Nr. PA.5-17 (b. l. 86-87), 2017 m. liepos 12 d. patikrinimo aktu Nr. PA.5-200 (b. l. 88-89), 2018 m. kovo 2 d. patikrinimo aktu Nr. PA-697 (b. l. 90-91) kamerose Nr. 12, 16, 23 Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė.

Įvertinus pateiktus duomenis ir atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu dėl oro temperatūros ir drėgmės kamerose į Areštinės administraciją ir Visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti kamerose laikomi asmenys nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog areštinės kamerose nėra užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir drėgmė, nepatvirtinti. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, laikytina, kad konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei subjektinė teisė į privatumą buvo pažeistos.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą bei teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 5 paras; teisė į privatumą buvo pažeista 79 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. birželio 27 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė