Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Irena Pocevičienė Baudžiamoji byla 1A – 672 – 350 / 2014

2014 m. spalio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. J. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 22 d., apie 1 val. nakties, iš N. Č. buto adresu Kupiškio m., (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą – nukentėjusiajai N. Č. priklausantį turtą – 2000 Lt vertės nešiojamą kompiuterį HP Compaq CO58-d31SA.

Nuteistasis D. J. skundžia Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį, arba 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti ir skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Nurodo, kad viso proceso metu kaltę pagrobus nukentėjusiai priklausantį kompiuterį neigė ir paaiškino, kad iš nukentėjusiosios namų kompiuterį paėmė todėl, kad su nukentėjusiąja susitarė jį parduoti. Šių aplinkybių nukentėjusioji teisiamojoposėdžio metu nepaneigė, nes tarimosi metu buvo neblaivi ir šių aplinkybių nepamena. Kad buvo tartasi dėl kompiuterio pardavimo, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pokalbį girdėjęs liudytojas M. K. ir netikėti šiais jo parodymais nėra jokio pagrindo.

Tai, kad D. Č. buvo atsiminusi pokalbį dėl kompiuterio pardavimo, patvirtina liudytojos J. J. parodymai, kuriai apie šias aplinkybes papasakojo L. K., po pokalbio su nukentėjusiąja N. Č..

Pažymi, kad teismas nepagrįstai sureikšmino jo pirminėje apklausoje esančius neesminius nesutapimus su vėlesniais jo parodymais, nes pirmosios apklausos metu buvo pagiringas, be to buvo apklaustas paviršutiniškai, o smulkių detalių nesutapimas, atsižvelgiant į praėjusį laiko tarpą tarp apkausų, negali būti laikomas itin reikšmingu.

Nurodo, kad proceso metu buvo pažeista jo teisė tinkamai užduoti klausimus liudytojams, nes pareiškimą apie proceso užbaigimą baudžiamuoju įsakymu gavo tik prieš pat teismo posėdį, be to, į teismą buvo pašauktas liudytoju teismo posėdžio išvakarėse ir su bylos medžiaga ir kaltinimo turiniu susipažinęs nebuvo.

Mano, kad pagrindinė aplinkybė pradėti šį procesą buvo jo kriminalinė praeitis bei tai, kad jis įvykio dieną bendravo su netinkama kompanija – socialiai pažeidžiamais žmonėmis. Akcentuoja, kad šiuo metu jis tikrai yra pasitaisęs, gyvena tinkamą gyvenimo būdą – sportuoja, rūpinasi šeima, siekia tapti autofurgono vairuotoju ir nuo paleidimo iš pataisos įstaigos tris metus jokių problemų su teisėsauga neturėjo.

Neneigia, kad yra recidyvistas, tačiau inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, be to recidyvistui nebūtinai skiriama tik laisvės atėmimo bausmė (BK 56 straipsnis). Šis tariamai jo padarytas nusikaltimas atsitiktinis, įvykdytas dėl netinkamos kompanijos ir alkoholio, kuriuo paprastai nepiktnaudžiauja, nes sportuoja, yra charakterizuojamas teigiamai. Skunde nurodo, kad šiuo metu jis su žmona laukia gimstančio trečio vaiko, šeimai bus būtina jo pagalba, todėl jis planuoja rasti darbą, kad galėtų jais rūpintis.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir nusikaltimo pobūdį prašo išteisinti, arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Skundžiamu nuosprendžiu D. J. pripažintas kaltu dėl svetimo turto vagystės. Apelianto skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, t.y. D. J. neigia savo kaltę ir nurodo, kad nukentėjusiosios kompiuterio nevogė, o su nukentėjusios sutikimu jį pasiėmė norėdamas parduoti, tačiau nukentėjusioji jų pokalbio dėl kompiuterio pardavimo aplinkybių nepamena dėl girtumo, o jo nurodytas aplinkybes patvirtina M. K. parodymai teisme, kuriais skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nesiremiama.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo D. J. kaltės yra padarytos remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kuriuos įrodymus atmeta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų detaliai nekartoja.

Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, nekyla jokių abejonių, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Nukentėjusioji N. Č. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad kaltinime nurodytu laiku išgertuvių metu jokio pokalbio su nuteistuoju dėl kompiuterio pardavimo nebuvo ir būti negalėjo, nes kompiuterį ji pirko išsimokėtinai prieš tris mėnesius iki įvykio, tikslo parduoti jo neturėjo ir apie tai niekada negalvojo, nes jį pirko todėl, kad kompiuteris buvo reikalingas jai ir jos vaikui. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nuoseklūs, taip pat ir kitais liudytojų parodymais, kurie vienas kitą papildo ir sutampa bendrai esminėse detalėse ir kartu su rašytiniais byloje esančiais objektyviais duomenimis.

Tuo tarpu vertinant nuteistojo parodymus matyti, kad jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. teigė, kad išgertuvių metu namuose buvusį kompiuterį parduoti pasiūlė pati nukentėjusioji, o jis išeidamas iš jos namų kompiuterį pasiėmė dėl girtumo, nors kompiuteris jam reikalingas nebuvo ( b.l. 95). Teisminio nagrinėjimo metu apeliantas teigė, kad parduoti kompiuterį nukentėjusiajai pasiūlė jis pats, nes žinojo, kad kompiuteris buvo reikalingas jo draugo M. K. motinai.

Aplinkybę, kad išgertuvių metu jokio pokalbio apie kompiuterio pardavimą nebuvo, patvirtino ir kartu su nuteistuoju bei nukentėjusiąja įvykio metu buvę liudytojai A. K. ir G. M.. Be to iš liudytojo A. K. parodymų matyti, kad išgertuvių metu N. Č. užmigus, D. J. liepė jam ir G. M. išeiti, o pats su M. K. liko nukentėjusios namuose. Šios liudytojų nurodomos aplinkybės sutampa su M. K. nurodomomis aplinkybėmis, kad užmigus N. Č. apeliantas D. J. liepė G. M. ir K. išeiti, o po to pats eidamas namo iš nukentėjusios namų paėmė kompiuterį.

Nors liudytojas M. K. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino D. J. iškeltą gynybinę versiją dėl kompiuterio pardavimo ir teigė, kad išėjus G. M. ir K. neblaivi N. Č. buvo prabudusi ir kalbėjosi su D. J. dėl kompiuterio pardavimo, tačiau tokie jo parodymai byloje esančių įrodymų viseto kontekste neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad matydamas imamą kompiuterį aiškiai suprato apelianto nusikalstamus ketinimus, įspėjo D. J., kad pastarasis dėl to turės problemų, tačiau D. J. jam nurodė apie kompiuterio vagystę niekam neprasitarti. Aplinkybes dėl tariamo nukentėjusios pokalbio su apeliantu apie kompiuterio pardavimą liudytojas M. K. nurodė tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir akivaizdu, kad jo parodymai priderinti prie nuteistojo, todėl šio liudytojo parodymai negali būti pripažinti objektyviais ir paneigiantys D. J. kaltę, o vertintini kaip siekimas padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pirminiais M. K. parodymais, kadangi šie jo parodymai apie nusikalstamą veiką atitinka kitus byloje surinktus įrodymus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas skunde nesutinka su jam paskirta bausmės rūšimi, prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas D. J. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str. ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs ir išsamūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytų veikų pavojingumą, ankstesnius teistumus, jo asmenybę ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytas veikas bus pasiekti skyrus laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. D. J. skundžiamas nuosprendis yra septintas, jo atžvilgiu jau buvo taikyti jo teisinę padėtį švelninantys įstatymai – bausmės vykdymo atidėjimas, taikyta amnestija, taip pat buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau tai teigiamo poveikio jo elgesiui neturėjo ir nepadėjo apelianto atžvilgiu pasiekti BK 41 straipsnio 4 punkte numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad kitus bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Kaip jau minėta veiką, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, todėl jis, kaip asmuo, jau būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą ir vėl padaręs tyčinį nusikaltimą, BK 27 straipsnio 1 dalies prasme laikomas recidyvistu, o įstatymas (BK 56 straipsnio 1 dalis) numato, kad recidyvistams už naujų tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo argumentacija dėl bausmės skyrimo. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu D. J. paskirta bausmė savo rūšimi yra ir teisėta, ir teisinga. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo taikyti ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį, nes tam nėra šiame įstatyme numatytos būtinos sąlygos – pagrįsto manymo, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo.

Be to, apeliantui paskirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo trukme daugiau artima galimam įstatyme numatytam šios bausmės minimumui ir atsižvelgiant į jo asmenybę, ankstesnius teistumus, administracinius baustumus, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.

Kitos apelianto skunde nurodomos aplinkybės apie jo šeimyninę padėtį, negali būti lemiamu pagrindu bausmei švelninti. Be to, šios aplinkybės egzistavo ir nusikaltimo padarymo metu, tačiau tai nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliantas skunde nurodo, kad pradėjus nagrinėti bylą teisme, buvo pažeistas rungimosi principas, nes pranešimą apie proceso užbaigimą baudžiamuoju įsakymu jis gavo tik prieš pat teismo posėdį, nebuvo susipažinęs su kaltinimo turiniu ir bylos medžiaga, todėl jis posėdžio metu negalėjo tinkamai užduoti klausimų liudytojams.

Iš bylos medžiagos ir joje esančių teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad iš tiesų prokuroro pareiškimas dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka buvo surašytas ir apeliantui įteiktas tą pačią dieną, kai įvyko ir teisiamasis posėdis, t.y. 2014 m. birželio 3 d. Tą dieną bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dviem savaitėms, kad kaltinamasis galėtų tinkamai pasiruošti gynybai bet buvo apklausti atvykę liudytojai. Prieš liudytojų apklausą apeliantui buvo išaiškinta teisė, esant reikalui, t.y. jei, tinkamai pasiruošęs gynybai, turėtų apklaustiems liudytojams klausimų, prašyti šiuos liudytojus iškviesti ir apklausti papildomai. Atvykusių liudytojų apklausos galimybę atidedant bylos nagrinėjimą numatyta BPK 266 straipsnio 3 dalyje, todėl šiuo atveju teismas jokio pažeidimo nepadarė. Pažymėtina, kad 2014 m. birželio 16 d. įvykusio teisiamojo posėdžio metu, kai byla buvo nagrinėjama iš esmės, buvo klausiama proceso dalyvių, ar jie turi prašymų papildyti įrodymų tyrimą, tačiau nei apeliantas, nei taip pat procese dalyvavęs jo gynėjas advokatas K. P., su kuriuo D. J. buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį dėl jo atstovavimo pirmosios instancijos teisme ( b.l. 70), pirmame posėdyje apklaustų asmenų į teisiamąjį posėdį iškviesti pakartotinai neprašė. Esant šioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme apelianto teisė į gynybą suvaržyta nebuvo ir šioje dalyje jo skundas taip pat yra visiškai nepagrįstas.

Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.