- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-20
- Bylos Nr.
- I-372-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01495-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Virginijus Stankevičius, Jarūnė Sedalienė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Šiaulių skyriaus
- Pareiškėjas
- S. P.
- Advokatai
- Gvidas Armanavičius
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Šiaulių skyriaus, atstovei Daliai Andraitienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Šiaulių skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. P., atstovaujama V. M. ir advokato Gvido Armanavičiaus, kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (2-9 b. l.), prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 31S-27-(14.31.3.), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, atlyginant pinigais, ir įpareigoti atsakovą grąžinti jai 4,8400 ha žemės sklypą, perduodant lygiavertį žemės plotą iš (duomenys neskelbiami) teritorijoje esančio laisvo žemės fondo.
Pareiškėja skunde ir jos atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos motina D. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami). Pareiškėja Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo pagrindu 2016 m. sausio 21 d. pateikė atsakovui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2016 m. balandžio 21 d. raštu atsakovas informavo pareiškėją, kad grąžinamas natūra žemės sklypas bus projektuojamas rengiamame (duomenys neskelbiami) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, tačiau 2017 m. kovo 22 d. rašte nurodė, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. Š. ir D. Š. turėtą 11,00 ha dydžio žemės plotą pateikė 1991 m. lapkričio 22 d., pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės į tėvo K. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę, grąžinant natūra 6,56 ha (duomenys neskelbiami) tačiau pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė dokumentų, patvirtinančių D. Š. turėtos žemės plotą, todėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal pareiškėjos 1991 m. lapkričio 22 d. prašyme išreikštą valią grąžinti žemę natūra buvusių savininkų turėtos žemės vietoje. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 31S-27-(14.31.3.) nusprendė atkurti nuosavybės teises į pilietei S. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,8400 ha žemės pinigais, vertė 7672 Eur. Atsakovas šiais savo veiksmais ignoravo Šiaulių apygardos teismo išvadas dėl įrodymų pakankamumo ir svarbumo pareiškėjos teisėms į nuosavybės teisių atkūrimą turto grąžinimo natūra būdu. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ne tik kad turėjo įstatymines galias atkurti nuosavybės teises, pareiškėjai grąžinant turtą natūra atsakovui žinomo ploto ir žinomoje vietoje, tačiau jam buvo žinoma ir tai, kad teismų išvados turi prejudicinę galią ir yra privalomos. Priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes aplinkybė, kad grąžintinas žemės sklypas galimai yra užimtas kitų asmenų, nenurodant tokią teisę įtvirtinančių, galimai atsakovo priimtų administracinių aktų, neatskleidžiant ir neinformuojant, kokiu pagrindu po 1991 m. lapkričio 22 d. prašyme išreikštos valios grąžinti žemę natūra buvusių savininkų turėtos žemės vietoje pateikimo, žemė buvo suteikiama kitiems asmenims bei neinicijuojant šių neteisėtų administracinių aktų panaikinimo, pasitelkiant viešojo intereso gynimo institutą, nepaneigia atsakovo įstatyminės pareigos spręsti nuosavybės grąžinimo natūra klausimą teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai papildomai nurodė, kad pareiškėjos netenkina ir piniginės kompensacijos dydis.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Šiaulių skyriaus, su skundu nesutinka, prašo atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą (32-42, 165-173 b. l.) ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad S. P. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo K. Š. ir motinos D. Š. turėtą žemę 11,0 ha pateikė 1991 m. lapkričio 22 d., šiame prašyme nurodė, jog pageidauja susigrąžinti žemę natūra buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, prašyme taip pat nurodė, kad dokumentų, įrodančių teisę į žemę, neturi. Prie prašymo buvo pateikti giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinantys dokumentai ir Šiaulių apskrities II nuovados taikos teisėjo 1930 m. birželio 17 d. išduoto vykdomojo rašto kopija, kuri patvirtino, kad 1930 m. K. Š. nuosavybės teise turėjo 6,56 ha žemę. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos, centralizuotai užklaususios archyvus, apie D. Š. turėtą žemę ir jos plotą iš archyvų nebuvo gavusios jokių duomenų, pati pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuomet Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo numatyta galimybė pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nepateikė, į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesikreipė. Pareiškėjai 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 3050 buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę (6,56 ha), grąžinant natūra 6,56 ha žemės (duomenys neskelbiami). Nesant nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų dėl pareiškėjos motinos D. Š. turėtos žemės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros negalėjo būti vykdomos. 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėja iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo papildomus dokumentus ir kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl termino pateikti nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-737-621/2013 atnaujino S. P. praleistą įstatymų nustatytą terminą pateikti nuosavybės teisę į pareiškėjos motinos D. Š. turėtą žemę (duomenys neskelbiami) ir giminystės ryšį su ja patvirtinančius dokumentus. Įsiteisėjus šiam sprendimui pareiškėja pateikė dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui. Iš pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, koks buvo D. Š. nuosavybės teise valdytos žemės tikslus plotas, todėl pareiškėja 2014 m. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu S. P. prašymo netenkino, tačiau Šiaulių apygardos teismas, peržiūrėjęs pirmos instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami). S. P. 2016 m. sausio 21 ir 22 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės D. Š. turėtą žemę, prašyme išreiškė nesutikimą, jog už buvusios savininkės turėtą žemę būtų kompensuojama pinigais, prašė perduoti lygiavertį žemės sklypą. 2016 m. spalio 13 d. vykusio rengiamo (duomenys neskelbiami) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų susirinkimo metu projekto autorė G. R. pasiūlė apie 2,84 ha ploto laisvą, galimą grąžinti natūra žemę, kurią laikė esančia buvusios savininkės D. Š. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje pagal 1926-10-08 žemės ištyrimo žiniaraštį. Susirinkimo metu S. P. atstovaujanti V. M. pasirinko siūlomą 2,84 ha žemės plotą (duomenys neskelbiami), tačiau prašė atkurti nuosavybės teises į visą D. Š. turėtą žemę (4,84 ha). Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, paėmus iš skyriaus archyvo visų (duomenys neskelbiami) buvusių savininkų nuosavybės teisių atkūrimo bylas, buvo nustatyta, kad J. Š., J. ir A. Š. žemės sklypų, kurie ribojasi su D. Š. žeme, planuose, rengtuose iki 1940 metų nacionalizacijos, yra nurodytos žemės sklypų posūkio taškų koordinatės laipsniais, šias koordinates perskaičiavus į valstybinę koordinačių sistemą, buvo nustatyta tiksli žemės sklypų, kurie ribojosi su D. Š. žeme, vieta. Tokiu būdu paaiškėjo, kad Žemės reformos projekto pretendentų susirinkimo metu pareiškėjai pasiūlytas 2,84 ha laisvos valstybinės žemės plotas yra ne D. Š., o buvusio savininko J. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėto žemės sklypo ribose, todėl NŽT sprendė, kad žemės sklypas, kuris nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui, negali būti siūlomas grąžinimui natūra pareiškėjai, nes tai jau būtų grąžinimas ekvivalentine natūra. Pareiškėja 1991 m. lapkričio 22 d. prašyme nebuvo pareiškusi valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo, pageidavo, jog nuosavybės teisės į K. Š. ir D. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę būtų atkuriamos grąžinant žemę natūra. Po šio prašymo padavimo per Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė, o įstatymų leidėjas šiuo metu nenumato galimybės pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl pareiškėjai nuosavybės teisės gali būti atkuriamos kompensuojant pinigais. 2017 m. rugpjūčio 3 d. buvo priimtas skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas.
Šalies argumentai
Atsakovas pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013-11-11 sprendimu atnaujino terminą tik nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti prie 1991 m. lapkričio 22 d. pateikto pareiškėjos prašymo, laikė šį prašymą paduotą laiku, todėl pareiškėja negalėjo tikėtis, kad priimant sprendimą nebus vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos specialistai pagal 1939 metų matininko S. R. 13,12 ha ploto žemės sklypo planą ir 1930 metų vykdomąjį raštą nustatė, kad bendras D. Š. turėto žemės sklypo ilgis turėjo būti ne trumpesnis kaip 652 metrai, o D. Š. turėtos žemės vieta Smilgių kaimo 1997 m. parengtame ribų nustatymo plane yra plote, pažymėtame indeksu Nr. 8³. Kompiuterinės programos pagalba perskaičiavus duomenis ir pažymėjus kitų savininkų turėtos žemės sklypų ribas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištraukoje, NŽT specialistai nustatė, kad didžioji žemės sklypo dalis (duomenys neskelbiami) 1997 m. ribų nustatymo plane pažymėta indeksu Nr. 8³ ties K. Š. pavarde, faktiškai yra buvusios savininkės D. Š. žemė, kurios įsigijimo pagrindas „pasoga iš buvusio savininko P. D. ūkio“, yra Šiaulių apskrities viršininko 1999-05-17 priimtais sprendimais grąžinta natūra pretendentams į buvusio savininko P. D. turėtą žemę, nedidelė dalis žemės patenka į suprojektuoto 6 metrų pločio bendro naudojimo kelio užimtą teritoriją, taip pat labai maža dalis žemės patenka į buvusio savininko J. Š. turėtos žemės vietoje suformuotą žemės sklypą bei dalis žemės patenka į 7,1800 žemės sklypą, kuris kaip lygiavertis žemės sklypas buvo perduotas D. J., todėl galimos grąžinti žemės natūra nėra. Nesant laisvos valstybinės žemės buvusios savininkės D. Š. turėtos žemės vietoje ir nesant galimybės po 2003 m. balandžio 1 d. keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, NŽT specialistai vertino, kad nuosavybės teisės pareiškėjai gali būti atkuriamos tik kompensuojant pinigais.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos skundo teiginiais, kad NŽT nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Mano, jog Nacionalinė žemės tarnyba, prieš priimdama 2017-08-03 sprendimą, raštu ir žodžiu tinkamai informavo pareiškėją, jai išsamiai paaiškino, kad galimos grąžinti žemės natūra nėra, taip pat kodėl jai negali būti perduotas lygiavertis žemės sklypas.
Atsakovas nurodo, kad Nacionalinei žemės tarnybai gavus 2017 m. lapkričio 27 d. raštą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Šiaulių apskrities Ipotekos teisėjo 1938 m. lapkričio 3 d. nutarimą, paaiškėjo, jog K. Š. 6,565 ha žemė su trobesiais, esanti (duomenys neskelbiami), 1938 m. spalio 18 d. buvo parduota iš viešųjų varžytinių I. B., taigi pareiškėjos tėvas nuo 1938 m. spalio 18 d. žemės nuosavybės teise (duomenys neskelbiami) nebeturėjo, jis mirė 1939-12-06 nuosavybės teise žemės nebeturėdamas, todėl nacionalizacijos dieną (1940-06-22) negalėjo būti laikomas asmeniu, kurio žemės nacionalizuota. Tokiu būdu 1997 metais parengtame (duomenys neskelbiami) savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane, kuriuo remiasi pareiškėja savo skunde, pagrįstai nurodyta, kad žemės sklypai, pažymėti indeksais Nr. 12² ir 12³, 1940 m. nacionalizacijos metu buvo savininko I. B.. Šiaulių rajono valdybai 1995-03-23 sprendimu Nr. 3050 atkūrus nuosavybės teises pareiškėjai į jos tėvo K. Š. žemę pagal 1930 metais sudarytą nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, buvo grąžintas natūra žemės sklypas, kurio savininkas 1940 metų nacionalizacijos metu buvo ne pareiškėjos tėvas, o kitas asmuo. Kadangi nacionalizacijos metu žemės nuosavybės teise turėjo tik D. Š., laikytina, kad pareiškėjai yra atkurta nuosavybės teisė į didesnį žemės plotą, nei jos tėvai nacionalizacijos metu turėjo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 31S-27-(14.31.3.), kuriuo pareiškėjai S. P. atkurtos nuosavybės teisės į 4,8400 ha žemės, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas), kurio 10 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) numatė, kad pilietis, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. To paties 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad pareiškėja S. P. 1991 m. lapkričio 22 d. Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvų K. Š. ir D. Š. turėtą 11,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbiami), prašyme išreiškė valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, nurodė, kad dokumentų, įrodančių teisę į žemę, neturi (18 b. l.). Šiaulių rajono valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 3050 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo K. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę, grąžinant natūra 6,56 ha žemės (duomenys neskelbiami) (52-54 b. l.). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. kovo 22 d. atsakymo į pareiškėjos skundą matosi, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriuje dokumentai, patvirtinantys D. Š. turėtos žemės plotą, nebuvo gauti, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į jos turėtą žemę nebuvo vykdomos (21-26 b. l.). 2012 m. spalio 5 d. ir 2012 m. lapkričio 29 d. pareiškėja kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių su prašymais atkurti nuosavybės teises į motinos D. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbiami), nurodė, kad prašymą ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus yra pateikusi prieš 20 metų, pateikė iš Lietuvos centrinio archyvo papildomai gautus dokumentus (55, 61 b. l.). Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. spalio 29 d. rašte Nr. 31SD-(14.31.104)-1911 pareiškėjai nurodė, kad ji yra praleidusi įstatymo nustatytą terminą dokumentams pateikti ir kad dėl termino atnaujinimo ji turi kreiptis į teismą, be to, kad būtų galima atkurti nuosavybės teises į D. Š. nuosavybės teise valdytą žemę turi būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl buvusių žemės savininkų valdytų žemės dalių (59-60 b. l.). 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Šiaulių apygardos administracinis teismas tenkino pareiškėjos S. P. prašymą ir atnaujino jai praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę į motinos D. Š. turėtą žemę (duomenys neskelbiami) ir giminystės ryšį su ja patvirtinančius dokumentus (63-66 b. l.). Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-560-856/2015 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami) (11-17 b. l.). 2016 m. sausio 21 d. pareiškėja S. P. vėl kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių su prašymu vykdyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūras, nustatant sklypo ribas kitoje teritorijoje, nes tikroji žemė valdoma kitų savininkų, nurodė, kad kompensacijos už turėtą žemės sklypą atsisako (19 b. l.). Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2016 m. vasario 19 d. raštu atsakė, kad per Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą iki 2003-04-01 pareiškėjai nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nesant galimybės grąžinti žemės natūra, nuosavybės teisės pareiškėjai bus atkuriamos kompensuojant pinigais, esant galimybei grąžinti tik dalį žemės buvusios savininkės D. Š. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje (70-72 b. l.). Rengiant (duomenys neskelbiami) žemės reformos žemėtvarkos projektą, pareiškėjai S. P. buvo suprojektuotas 2,84 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbiami) (78-86 b. l.), pareiškėja su siūlomu tokio dydžio žemės plotu sutiko, tačiau prašė atkurti nuosavybės teises į visą turėtą 4,84 ha žemės plotą (87 b. l.). Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius 2017 m. kovo 30 raštu Nr. 31SD-2299-(14.31.104) informavo pareiškėją, kad jos atstovės pasirinktas 2,84 ha žemės sklypas (duomenys neskelbiami) žemės reformos žemėtvarkos projekte nebuvo suprojektuotas kaip grąžinamas natūra, nes buvo nustatyta, jog buvusios savininkės D. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos turėta žemė buvo kitoje vietoje nei yra 2,84 ha žemės plotas ir toks žemės sklypas negali būti grąžinamas natūra (94 b. l.). 2017 m. rugpjūčio 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 31S-27-(14.31.3.) nuosavybės teisės į D. Š. iki nacionalizacijos valdytą 4,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbiami) S. P. atkurtos atlyginant pinigais (27-28 b. l.).
Taigi byloje nėra ginčo, kad pareiškėja S. P. iki 2003 m. gruodžio 31 d., t.y., iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino, Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui dokumentų, patvirtinančių jos motinos D. Š. nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbiami) nebuvo pateikusi, tokie dokumentai Nacionalinei žemės tarnybai buvo pateikti tik su 2012 m. spalio 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. ir 2016 m. sausio 21 d. prašymais. Byloje esantys dokumentai (Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištrauka, Šiaulių apskrities viršininko sprendimai, grąžinamos natūra žemės sklypų planai) patvirtina, kad faktiškai D. Š. (duomenys neskelbiami) iki nacionalizacijos valdyta žemė Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. ir 2000 m. birželio 20 d. priimtais sprendimais yra grąžinta natūra kitiems fiziniams asmenims, taip pat ir pareiškėjai S. P., atkuriant nuosavybės teises į jos tėvo K. Š. žemę, kurios nacionalizacijos metu jis faktiškai jau nebeturėjo, nes jo žemė 1938 m. buvo parduota iš viešųjų varžytinių (112, 113-122, 145-151 b. l.). Šiaulių apskrities viršininko priimti sprendimai nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra teisėti ir pagrįsti. Kad natūra grąžinamos žemės (duomenys neskelbiami) toje vietoje, kurioje iki nacionalizacijos valdė pareiškėjos motina D. Š., faktiškai nėra, pripažino ir pati pareiškėja, paduodama 2016-01-21 prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuo prašė „vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nustatant sklypo ribas kitoje teritorijoje“ (19 b. l.), bei tikslindama savo skundą teismui (152 b. l.). Taigi atsakovas neturėjo galimybės atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos motinos D. Š. valdytą žemę (duomenys neskelbiami), grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje.
Kaip jau buvo minėta, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) numatė, kad pilietis, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, o 5 dalyje įtvirtinta, kad kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte detalizuojant šią Atkūrimo įstatymo nuostatą taip pat nurodyta, kad iki nurodytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o 3¹ punktas numato, kad tuo atveju, kai per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Pareiškėja S. P. prašymą dėl nuosavybės teisių į motinos D. Š. (duomenys neskelbiami) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę padavė 1991 m. lapkričio 22 d., jos valia buvo susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, t.y. natūra (18 b. l.). Valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėja pakeitė tik paduodama 2016 m. sausio 21 d. prašymą (19 b. l.), t.y., praleidusi įstatymo nustatytą terminą valiai pakeisti. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu S. P. atnaujino tik terminą nuosavybės teisę į motinos D. Š. turėtą žemę ir giminystės ryšį su ja patvirtinantiems dokumentams pateikti (63-66 b. l.), Atkūrimo įstatymas nenumato galimybės atnaujinti termino valiai dėl nuosavybės teisių grąžinimo būdo pakeisti, taigi pareiškėja 2016 metais valią pakeitė nepagrįstai. Nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai buvo vykdomas pagal jos 1991 m. lapkričio 22 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra buvusioje vietoje. 2016 metais pareiškėjai pateikus visus reikalingus dokumentus, atkurti nuosavybės teises į žemę natūra buvusioje vietoje nebebuvo galimybės, nes nuosavybės teisės toje vietoje jau buvo atkurtos kitiems asmenims, iš dalies ir pačiai pareiškėjai, atkuriant nuosavybės teises į jos tėvo K. Š. žemę.
2016 metais rengiant (duomenys neskelbiami) žemės reformos žemėtvarkos projektą pareiškėjai buvo suprojektuotas 2,84 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbiami) (78-86 b. l.), tačiau paaiškėjus, kad buvusios savininkės D. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos turėta žemė buvo kitoje vietoje, nei suprojektuotas 2,84 ha žemės plotas, atsakovas pagrįstai nusprendė, kad ši žemė pareiškėjai negali būti grąžinta, nes tai jau būtų nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra, ko Atkūrimo įstatymas, pareiškėjai laiku nepakeitus valios dėl atlyginimo būdo, nenumato. Taigi nesant galimybės pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra ir ekvivalentine natūra, atsakovas pagrįstai nusprendė atkurti nuosavybės teises pinigais.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai nurodė, kad nesutinka su kompensacijos už žemę dydžiu, nes ji nėra teisinga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (nauja redakcija patvirtinta 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671) patvirtino Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, kuri taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai priklausančio, tačiau nesusigrąžinamo natūra žemės sklypo vertė apskaičiuota taikant būtent šią metodiką (100-101 b. l.), pareiškėjos atstovai nenurodė, kad atsakovas, nustatydamas žemės vertę, pažeidė metodiką ar taikė netinkamus duomenis žemės vertei apskaičiuoti, todėl pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo kompensacijos dydžio atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėja nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui, kur nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-749-756/2015 ir kt.).
Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje forma nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 3 priede, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios formos laikėsi, todėl teismas neturi pagrindo vertinti, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, atsakovas ne kartą savo raštais pareiškėjai išsamiai išaiškino esamą nuosavybės teisių atkūrimo į D. Š. iki nacionalizacijos valdytą 4,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbiami) situaciją, atsakė į jos skundus ir prašymus, nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, taip pat informavo, kokiu pagrindu nuosavybės teisės į žemę atkurtos kitiems asmenims (21-26, 88-89, 95-96 b. l.), todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėja nesuprato skundžiamo sprendimo turinio ir jo teisinių pagrindų.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos pagrįstai priėmė 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 31S-27-(14.31.3.), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, atlyginant pinigais, pareiškėjos ginčijamas sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl naikinti ginčijamą administracinį aktą nėra teisinio pagrindo. Nepatenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintinas ir patikslintame skunde išdėstytas reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti S. P. 4,84 ha žemės sklypą, perduodant jai lygiavertį žemės plotą iš (duomenys neskelbiami) teritorijoje esančio laisvo žemės fondo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos S. P. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.