Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (Šiaulių rūmų) 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.

A. M. įpareigotas – 200 MGL (7532 €) dydžio baudą sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Anot nuteistojo, baudžiamojoje byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kuriais remiantis butų galima neginčijamai konstatuoti, jog A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką:

1) Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. M. būtų įgijęs kaltinime nurodytas transporto priemones, - į bylą nepateiktos šių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartys, nenustatyti šias transporto priemones neva A. M. pardavę asmenys, apskritai, nėra nurodyta nei kada tai vyko, kokiomis aplinkybėmis, kokioje vietoje, kaip vyko atsiskaitymas ir transporto priemonių perdavimas įgijėjui - A. M..

2) Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. M. būtų importavęs kaltinime nurodytas transporto priemones. Pažymėtina, jog importo procedūrų atlikimo aplinkybės dėl to, kas ir kada jas atliko yra nesunkiai patikrinamos, gaunant atitinkamus duomenis iš atsakingos institucijos, t. y. muitinės. Todėl į bylą nepateikus duomenų apie neva A. M. atliktą transporto priemonių importą į Lietuvos Respubliką, pagrįstai, manytina, kad tokių duomenų nėra ir negali būti.

4) Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. M. būtų pardavęs kaltinime nurodytas transporto priemones. Nepaisant to, kad ikiteisminis bylos tyrimas truko net trejus metus, apie transporto priemonių įgijimo aplinkybes nebuvo apklaustas nė vienas savininkas, tad liko nenustatyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie tyrimo nustatyti transporto priemonių savininkai jas įsigijo, net nebuvo tiriama, ar šie asmenys pažįstą ar bent galėtų atpažinti A. M., kaip transporto priemonių pardavėją.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

13. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad A. M. nusikalstami veiksmai atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Dėl BPK 162 straipsnio taikymo bei gautų duomenų panaudojant operatyvinės veiklos (dabar Kriminalinės žvalgybos) duomenis, t. y. kratas, slaptą sekimą ir elektroninių ryšių kontrolę kitoje ikiteisminio tyrimo byloje

15. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagal teismų praktiką ši nuostata, be kita ko, reiškia, kad teismui sprendžiant, ar tam tikrus reikšmingus bylai duomenis, surinktus valstybės institucijos, nesančios ikiteisminio tyrimo ar kriminalinės žvalgybos subjektu, pareigūnų, pripažinti įrodymais, būtina išsiaiškinti, kokiu įstatymu yra reglamentuojami tų pareigūnų įgaliojimai ir ar atitinkamų pareigūnų veikla atitiko tuose įstatymuose nustatytą tvarką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-689/2018). Spręsdamas, ar tokie duomenys yra leistini, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus; 2) ar, net ir esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, tyrimo veiksmai atlikti teisėtai, t. y. nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011, 2K-7-85-696/2016).

16. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras. Panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą.

17. 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Generalinio Prokuroro įsakymu Nr. I-383 dėl Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese patvirtinimo 16 punkte nurodoma, kad Kriminalinės žvalgybos informacija, panaudota vienoje baudžiamojoje byloje, gali būti panaudojama kitoje baudžiamojoje byloje aukštesniojo prokuroro nutarimu, priimtu vadovaujantis BPK 162 straipsniu, esant Rekomendacijų III skyriuje numatytiems pagrindams ir sąlygoms.

18. BPK 162 straipsnyje nurodoma, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi.

19. 2017 m. rugsėjo 18 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Lino Kiaurakio nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atskirtas tyrimas dėl A. M. neteisėto vertimosi komercine veikla, t. y. BK 202 straipsnio 1 dalyje minimos nusikalstamos veikos. Minėtu prokuroro nutarimu prie atskirto tyrimo, t. y. prie A. M. bylos, iš pagrindinės ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) pagal atskirą sąrašą (1 t., b. l. 6-7) buvo pridėti pagrindinėje byloje surinkti duomenys, tarp jų ir duomenys, gauti atliekant 2014-03-07 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi sankcionuotą K. G. L. sekimą ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slaptą kontrolę, fiksavimą naudojant technines priemones specialia tarka nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 8-199; 2 t., b. l. 1-129). Prokuroro nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra vadovaujamasi BPK 162 straipsniu dėl iš kriminalinės žvalgybos gautos informacijos panaudojimo kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, tačiau akivaizdu, kad pridėdamas prie atskirtos bylos minėtus duomenis, prokuroras išreiškė valią šiuose duomenis panaudoti ir atskirtoje, t. y. A. M. byloje. Dėl to, nors A. M. byloje naudojami pagrindinėje byloje gauti duomenys (K. G. L. sekimą ir kt.) nesant atskiro aukštesniojo prokuroro nutarimo, įstatymo reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti.

Dėl A. M. nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį

21. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde neigia vykdęs komercinę automobilių pirkimo–pardavimo veiklą, teigia, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtų įgijęs kaltinime minimas transporto priemones, jas būtų importavęs, remontavęs ar pardavęs. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo skundo argumentus atmeta.

24. Iš byloje nustatytų aplinkybių pastebėtina, kad kaltinamasis A. M. tiek teisiamųjų posėdžių metu, tiek apklausus ikiteisminiame tyrime kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis pardavė 2 automobilius – automobilį „LEXUS“, kurį pardavė tėvo įmonei, ir „MERCEDES-BENZ GLK 350“, kurį pardavė Klaipėdos m., po to, kai jį suremontavo, tačiau nei pirkdamas, nei parduodamas šį automobilį jokių sutarčių nepasirašė. A. M. nurodė, kad kitus kaltinime nurodytus 8 automobilius tik apžiūrėjo ir buvo pasiėmęs pabandymui, nes jo tėvo įmonė kaltinime nurodytų automobilių ieškojo, siekdama juos įsigyti. Tam, kad galėtų automobiliai važiuoti, juos apdrausdavo ir laikinai įregistruodavo VĮ „Regitra“ tų įmonių vardu, kurioms priklausė šie automobiliai, pagal jų įgaliojimus. Šių automobilių nepirko, nepardavė, pajamų negavo. Skelbimus dėl automobilių pardavimo buvo patalpinęs tik dėl to, kad galėtų sužinotų, už kokią kainą jie perkami. Tačiau automobilio „MERCEDES-BENZ GLK350“ pardavimas, kaip ir kitų („TOYOTA YARIS“, MERCEDES-BENZ C250“, „MERCEDES-BENZ GLK350“, MERCEDES-BENZ C300“, MERCEDES-BENZ C250“, „BMW 328XI“, „MERCEDES-BENZ E350“, „LEXUS CT 200H“, „TOYOTA CAMRY“, „LEXUS CT 200H“, „MERCEDES-BENZ C300“, „TOYOTA CAMRY“, „MERCEDES-BENZ E“) automobilių, vyko pagal patalpintus skelbimus skelbimų portale www.autoplius.lt. Minėtuose skelbimuose buvo nurodytas kontaktinis telefono numeris, kuriuo naudojasi A. M.. A. M. apklausiamas apylinkės teisme neneigė, kad skelbimus dėl automobilių buvo patalpinęs interneto svetainėje.

25. 2015-04-24 apžiūros protokole peržiūrėjus elektroninius laiškus, adresuotus A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, rastus kratos metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompiuterio standžiajame diske, nustatyta, kad A. M. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš karto persiųsti iš (duomenys neskelbtini) gauti laiškai dėl perkamų automobilių su jų pristatymo duomenimis bei nuotraukomis, kuriuose automobiliai yra po avarijų, remontuotini (1 t., b. l. 106-109).

26. Kad A. M. parduodavo kaltinime nurodytus automobilius (pvz. automobilis „Mercedes Benz GLK350“ patvirtina skelbimai dėl 13 automobilių pardavimo, patalpinti portale www.autoplius.lt. Minėtuose skelbimuose dėl automobilių pardavimo buvo nurodytas kontaktinis telefono numeris, t. y. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi A. M. (1 t., b. l. 171-186). Pastebėtina, kad skirtingai nei jis gaudavo elektroninius laiškus su automobilių pasiūlymais iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (automobiliai būdavo apgadinti), A. M. skelbimuose patalpindavo suremontuotų automobilių nuotraukas.

27. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovai, apklausiami pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminiame tyrime, parodė, kad pasirašė neužpildytus įgaliojimus įregistruoti automobilius VĮ „Regitra“ ir tuščius leidimus laikinai dalyvauti eisme. Minėti dokumentai (įgaliojimai įregistruoti transporto priemones ir leidimai laikinai dalyvauti eisme) kratos metu buvo rasti A. M. darbo vietoje – patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Šių dokumentų blankuose buvo tik įmonių vadovų parašai ir įmonių antspaudai, kiti duomenys nebuvo įrašyti (1 t., b. l. 70-92). Kaip šie dokumentai atsidūrė pas A. M., nuteistasis teisiamųjų posėdžių metu apylinkės teisme negalėjo paaiškinti.

28. Nors nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde ir neigia, kad jis buvo minėtus automobilius įgijęs (išskyrus 2 kaltinime nurodytus automobilius), tai patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

29. 2018-02-23 VĮ „Regitros“ pažymoje apie įregistruotas ir išregistruotas kelių transporto priemones Nr. (1.13)-24 SL/18/1478, nurodyta, kad įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklauso šios transporto priemonės – automobiliai: „BMW 328XI“, „MERCEDES BENZ, SPRINTER 313 CDI“, „RENAULT, TRAFIC“, „MERCEDES BENZ GLK350“ bei kiti išregistruoti automobiliai (3 t., b. l. 50-51). 2017-09-08 VĮ „Regitros“ pateiktoje informacijoje apie kelių transporto priemones nustatyta, kad A. M. kaip fizinis asmuo yra savininkas šių transporto priemonių: „Honda Civic“, „Lexus Lexus CT200H“, „Mercedes Benz C300“ (2 t., b. l. 68).

30. Nors VĮ „Regitros“ pateiktose pažymose stebima dažna įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių automobilių kaita (pirkimas–pardavimas), tačiau byloje esantys kratos metu rasti dokumentai, (kurie nurodo, kad automobiliai buvo įregistruojami, išrašomi leidimai laikinai dalyvauti eisme) įrodo, kad minėti dokumentai buvo skirti ne įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos turimoms transporto priemonėms, o kitoms įmonėms. Svarbu pažymėti ir tai, kad įsigyti automobiliai buvo pardavinėjami patalpinant skelbimus interneto tinklapyje, juos parduodant užsienio piliečiams (1 t., b. l. 169-186, 192-199). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. M. kaltinime nurodytus automobilius pardavinėjo ne kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, atlikdamas jam pavestas darbines pareigas, o kaip fizinis asmuo, versdamasis automobilių prekyba.

31. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad pripažindamas A. M. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, kadangi teismas neanalizavo jokių liudytojais teisme apklaustų asmenų parodymų, nurodydamas nuorodas į teisiamųjų posėdžių protokolus, neatskleisdamas duotų parodymų esmės. Pritartina nuteistojo skundo argumentui, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai detalizuoti liudytojų parodymai.

32. Liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji nepažįsta A. M.. Turėjo įgaliojimus išduoti leidimus ir atstovauti įmonę. Be įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ji dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b. l. 54).

33. Liudytoja I. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nepažįsta A. M.. Dirbo įmonėse UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke. Ji pildydavo deklaracijas, „muitindavo“ automobilius (3 t., b. l. 54-55).

34. Liudytojas D. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. M. pažįsta kaip šiaulietį, kurį susitikdavo kavinėje, užaugo viename rajone. Verslo reikalų jie neturėjo, jį žino tik iš matymo, o susitikus pasisveikina. Su kaltinamuoju jie nėra draugai. Su A. M. dėl automobilių pirkimo ir pardavimo nėra bendravęs, jis neprašė padėti įsigyti automobilį iš Amerikos. Negali pasakyti, ar išrašė įgaliojimą A. M.. Nežino, ar ant to įgaliojimo yra jo parašas, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad parašas yra panašus į jo, tačiau neprisimena, kad tokį būtų išrašęs. Jis pasirašydavo ir sudėdavo antspaudus ant blankų. Jie buvo padėti ir bet kas galėjo juos pasiimti ir išsirašyti. Klientai paimdavo pabandyti automobilį. Klientui, kuris paimdavo automobilį pabandyti, turėjo būti išduotas važiavimo lapelis – leidimas laikinai dalyvauti eisme (3 t., teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 55-56).

35. Liudytojas A. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. M. yra jo sūnus. A. M. dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ apie 9 m. Jis yra atsakingas už ryšius su užsienio įmonėmis, žaliavų tiekėjais ir produkcijos pirkėjais. Taip pat jis yra atsakingas už įmonės automobilių parko atnaujinimą, automobilių remontą ir techninį aptarnavimą, nes įmonėje nėra darbuotojo, kuris remontuotų automobilius. Automobilius remontuoja servisuose. Įmonės automobilių parką jie atnaujina, nes jei jo neparduosi laiku, tai paskui reikės jį remontuoti, daug į jį investuoti ir jis taps brangus. Dabar turi keturis automobilius, kuriuos naudoja vadybininkai, nes dirba su įmonėmis kituose miestuose. Jo įmonė užsiima nekilnojamojo turto – sklypų pardavimu, todėl automobiliai yra skirti įmonės veiklai. Nors A. M. yra vadybininkas, tačiau kai įmonė nuspręsdavo pirkti automobilį, tai viskas buvo derinama su juo, nes turėjo būti jo pritarimas. Galutinis pirkimo žodis buvo jo pasitarus su A.. A. M. atvarydavo automobilius pabandymui. Nežino, kaip mašinos atsirasdavo jo įmonėje, nes jo reikalas, kad jos būtų nupirktos už tinkamą kainą. A. M. buvo atsakingas surasti automobilius pirkimui. Nieko nežino apie įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir K. G. L.. Įmonių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ jis nežino. Jo įmonė nėra pirkusi automobilių, padedant šioms įmonėms (3 t., teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 56-58).

36. Liudytojas L. J. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nepažįsta A. M.. Dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra įmonės direktorius. Įmonė užsiima automobilių prekyba ir gabenimu iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Automobilius perka aukciono būdu savo įmonei. Perka daužtus ir suremontuotus automobilius. Kaip vadovas pasirašinėja dokumentus, leidžiančius dalyvauti eisme (3 t., teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 93-97).

37. Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs paminėtus liudytojų parodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos apklaustų liudytojų parodymai yra neinformatyvūs, todėl neturi esminės įrodomosios reikšmės (nei paneigia, nei patvirtina) sprendžiant A. M. kaltės klausimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, todėl tai, kad jie skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai išdėstyti, t. y. detalizuoti, neturėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui.

38. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, remdamasis įrodymų visuma padarė pagrįstas, bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl A. M. kaltės, todėl BPK 305 straipsnio nuostatos apylinkės teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės nebuvo pažeistos.

39. Į teisiamuosius posėdžius nebuvo šaukiami liudytojai, t. y. kaltinime nurodytų automobilių savininkai, kurie galėjo duoti parodymus apie kaltinime nurodytų automobilių pirkimo–pardavimo aplinkybes. Iš byloje esančios Vidaus reikalų informacinės sistemos duomenų bazės „PRIUM“ duomenų nustatyta, kad kaltinime minėtus automobilius įsigijo šie asmenys: C. S., A. B. B., A. B., A. W., J. S., D. L., W. J., E. S. (1 t., b. l. 190-199). Minėti asmenys yra užsienio valstybių piliečiai. Tai, kad apylinkės teismas nekvietė minėtų liudytojų ir jų neapklausė teisiamuosiuose posėdžiuose, nesutrukdė teismui tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, nes byloje yra pakankamai kitų A. M. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Kviesti liudytojus iš užsienio valstybių būtų sudėtinga, reikėtų liudytojams padengti jų turėtas kelionės išlaidas, kurios būtų didelės, užtruktų liudytojams šaukimų įteikimas, būtų ilgai užtęsiamas, vilkinamas baudžiamasis procesas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teisiamųjų posėdžių metu nei nuteistasis A. M., nei jo gynėjas nepateikė teismui prašymo apklausti šiuos liudytojus.

40. Atsakant į dar vieną nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad dokumentai, kurie buvo rasti kratų metu įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, yra susiję su jo tiesioginėmis darbinėmis pareigomis – autoparko priežiūra, yra vertinamas kaip nuteistojo gynybinė pozicija, siekiant pateisinti minėtų dokumentų buvimą jo darbo vietoje. 2014-05-26 kratos protokole nustatyta, kad buvo atlikta krata gamybiniame pastate su gyvenamosiomis patalpomis, esančiose adresu (duomenys neskelbtini). Kratos metu buvo rasti ir paimti dokumentai (1 t., b. l. 71-92). Pažymėtina, kad kratos metu rasti dokumentai: t. y. įgaliojimai A. M. laikinai įregistruoti transporto priemones VĮ „Regitra“ ir gauti laikinus valstybinius numerius, draudimo bendrovių pažymos apie apdraudžiamus automobilius, transporto priemonių liudijimai, įmonių trumpalaikiai leidimai dalyvauti viešajame eisme, pažymos apie išregistruojamus automobilius ir kiti dokumentai įrodo, kad A. M. versliškai užsiėmė automobilių pardavimu, išimant transporto priemonėms laikinus numerius ir juos laikinai priregistruojant VĮ „Regitra“, juos apdraudžiant draudimo bendrovėse, parūpinant iš įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikinus leidimus dalyvauti viešajame eisme su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudais ir įmonių direktorių parašais, į neužpildytus blankus įrašant automobilių modelius, spalvas ir kitus techninius duomenis. Be to, ant dokumentų esantys UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių parašai taip pat įrodo, kad A. M., įgydamas ir pardavinėdamas įsigytus automobilius prisidengiant kitomis įmonėmis, siekė nuslėpti savo neteisėtą nusikalstamą veiką, t. y. automobilių pirkimą–pardavimą.

41. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visuma byloje esančių įrodymų neginčijamai patvirtina nuteistojo A. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, veikiant versliškai ir stambiu mastu. Šią nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, kaip to yra prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.