- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-2184-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02037-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- J. A.
- Atsakovas
- O. A.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Snoro lizingas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovei O. A. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių taikymo, tretieji asmenys UAB „Snoro lizingas“, antstolė I. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. A. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė nutraukti jo santuoką su atsakove O. A. dėl jos kaltės, teisines santuokos nutraukimo pasekmes taikyti nuo 1989 m. ir nustatyti, kad visi sutartiniai įsipareigojimai, kylantys kreditoriui – išieškotojui UAB „Snoro lizingas“ bei antstolei I. B., po santuokos nutraukimo lieka asmenine O. A. prievole. Nurodė, kad atsakovė po trijų dienų nuo santuokos sudarymo paliko šeimą ir nuo to laiko sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio bei neturi bendrų interesų. Ieškovas teigė, jog buvo atsakovės apgautas, tačiau dėl to, kad jo gyvenime neatsirado kitos moters, su kuria ieškovas būtų ketinęs sukurti šeimą, jis nesiekė nutraukti santuokos su atsakove. 2011-01-20 ieškovui tapo žinoma, kad atsakovė O. A. turi kreditorinių įsipareigojimų ir jos skolos išieškojimas yra nukreiptas į ieškovo turtą. Paimtas kreditas yra atsakovės asmeninė prievolė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-01-03 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nutraukė J. A. ir O. A. santuoką, įregistruotą 1989 m. lapkričio 3 d. Kelmės rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovei paliko santuokinę pavardę – A.; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės O. A. ieškovo J. A. naudai 67,50 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad šalių santuoka iširusi ir nėra pagrindo tikėti, kad padėtis gali pasikeisti taip, kad sutuoktiniai vėl pradėtų gyventi kartu ir išsaugotų santuoką. Tačiau teismas nesutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, jog santuoka iširo išimtinai tik dėl atsakovės kaltės. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog atsakovė paliko šeimą ir visiškai ja nesirūpino, jog buvo nelojali sutuoktiniui, t.y. neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą preziumuoti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo. Pažymėjo, kad ir ieškovas pasyviu, sutuoktinio pareigoms priešingu elgesiu taip pat prisidėjo prie santuokos iširimo. Iširus santuokai, jis daugiau nei dvidešimt metų nesidomėjo sutuoktine ir nedėjo pastangų nei šeimai išsaugoti, nei santuokai nutraukti. Faktas, jog ieškovui nežinoma atsakovės gyvenamoji vieta ir jis neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, jog santuoka būtų išsaugota, kad būtų derinami sutuoktinių interesai patvirtina, kad atsakovas taip pat veikė priešingai šeimos ir kito sutuoktinio interesams, būdamas nepateisinamai pasyvus. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog ieškinys pareikštas išimtinai tik ieškovo interesais, t. y. ieškinys pareikštas tik po to, kai į ieškovui priklausančias lėšas buvo nukreiptas jo sutuoktinės skolos išieškojimas. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Dėl santuokos iširimo esant ir ieškovo kaltei, jis negali remtis LR CK 3.67 str. 2 d. nuostatomis, reikalauti teisines santuokos nutraukimo pasekmes taikyti nuo to momento, kai sutuoktiniai nustojo kartu gyventi. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sutuoktiniai nustojo kartu gyventi 1989 metais. Dėl šių priežasčių ieškovo reikalavimas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių turtinėms teisėms taikymo momento buvo atmestas. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovas neįrodė esant ginčą dėl O. A. prievolės UAB „Snoro lizingas“ pobūdžio, o iš Vilniaus miesto ketvirtojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymo, priimto civilinėje byloje Nr. L2-2718-807/2009, matyti, kad kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ reikalavimas teisme buvo pareikštas tik atsakovei O. A. ir ieškovo nurodyta skola priteista tik iš atsakovės O. A.. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog minėtu teismo įsakymu iš O. A. priteistos skolos pobūdis turi būti traktuojamas kitaip, negu reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.109 str. 3 d., todėl teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog santuokos nutraukimo pasekmių atsiradimo momento nustatymas gali įtakoti minėtos prievolės vykdymą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas J. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-01-03 sprendimą dalyse, kur nurodoma, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei kur ieškinys atmetamas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo, kad pagal LR CK 3.60 str. 3 d. preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpina. Atsakovė praėjus trims dienoms po santuokos sudarymo paliko šeimą ir nuo tada visiškai ja nesirūpino. Atsakovė faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo ir dėl apelianto kaltės, net nebandė pateikti. Su teismo suformuluotu ieškovo kaltės turiniu (buvo pasyvus ir pan.) apeliantas nesutinka, nes, pasak apelianto, visuotinai yra žinoma, kad bet koks skubėjimas, sprendžiant šeimos santykius, nėra toleruotinas. Skunde teigiama, kad jokia apelianto veika nesąlygojo santuokinių pareigų nevykdymo. Teigia, kad išėjus sutuoktinei, ieškovas tikėjosi, jog tai yra laikina, jog santuokiniai santykiai susinormalizuos, nes gyvenime taip dažnai nutinka. Dėl šių aplinkybių apeliantas teigia, kad teismas suklydo, konstatuodamas, jog santuoka iširo ir dėl jo kaltės. Taip pat teismas nepagrįstai netaikė LR CK 3.67 str. 2 d. nuostatų. Esant byloje pateiktiems faktams, teismas turėjo pakankamą ir realų pagrindą nustatyti, kad santuokos nutraukimas turtines pasekmes sukėlė nuo 1989 m. lapkričio mėnesio, kai bylos šalys nustojo kartu gyventi, o atsakovės įsipareigojimai UAB „Snoro lizingas" ir antstolei I. B. lieka asmeninė atsakovės O. A. prievolė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo J. A. apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme; apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (LR CPK 306 str. 2 d., 311 str.)
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą, esant vieno ar abiejų sutuoktinių kaltei, reglamentuojančias dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių momento nustatymo bei vieno sutuoktinio prievolės pobūdžio nustatymo. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą teismui tik iš dalies patenkinti pareikštą ieškinį. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas J. A. ir atsakovė O. A. 1989 m. lapkričio 3 d. sudarė santuoką, kurią įregistravo Kelmės rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Ieškovo ir atsakovės santuoka yra iširusi ir nėra pagrindo tikėtis, kad padėtis gali pasikeisti taip, kad sutuoktiniai vėl pradėtų gyventi kartu ir išsaugotų santuoką. Šiuo metu atsakovės O. A. gyvenamosios ir darbo vietų adresai nežinomi, ji neatsiliepė į teismo viešą paskelbimą apie bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimą, ji nebendrauja su ieškovu, ieškovui atsakovės buvimo vieta taip pat nežinoma.
Apeliantas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas konstatuoti, jog santuoka nutrūko dėl atsakovės kaltės bei konstatuota, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės; taip pat kuria buvo netenkintas ieškovo prašymas dėl teisinių pasekmių nutraukus santuoką nustatymo pagal LR CK 3.67 str. ir įsipareigojimų UAB „Snoro lizingas“ asmenine atsakovės prievole nustatymo.
Pagal civilinio proceso kodekso nuostatas teismo vaidmuo šios kategorijos bylose yra aktyvus. Bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą; teismas atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu; taip pat teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą (LR CPK 376 str.). Kartu pažymėtina ir tai, kad nors santuokos nutraukimo bylos priskiriamos prie nedispozityvių bylų kategorijų, susijusių su viešo intereso gynimu, kur bylą nagrinėjančiam teismui suteikiamas didesnis vaidmuo (teismas tokios kategorijos bylose savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, viršyti pareikštus reikalavimus ir pan.), tačiau ir šiose bylose yra taikomas šalių rungtyniškumas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
LR CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010 ir kt.).
Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama – kai sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių. Minėta, kad kitas sutuoktinis gali nurodyti faktų, patvirtinančių kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo. Taip pat pagal jau minėtas įstatymo nuostatas, įpareigojančias teismą būti aktyviu tokios kategorijos bylose, bei LR CK 3.61 str. 2 d. teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006, 2010-05-27 nutartis Nr. 3K-3-175/2006, 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).
Tiek ieškinyje bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad praėjus trims dienoms po santuokos sudarymo atsakovė nieko nepaaiškinusi ieškovą paliko ir daugiau jokių šeimyninių santykių su juo nepalaikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė paliko šeimą ir visiškai ja nesirūpino, jog buvo nelojali sutuoktiniui, kad santuoka iširo tik dėl sutuoktinės kaltės. Taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sutuoktiniai nustojo kartu gyventi būtent 1989 metais. Kaip ieškovas nurodo, iki santuokos sudarymo su atsakove, jis su ja bendravo apie mėnesį laiko, ją aplankydavo, svečiuodamasis pas seserį Kelmės rajone. Šios atsakovo nurodomos aplinkybės patvirtina, kad iki santuokos sudarymo šalių nesiejo ilgalaikiai ryšiai, jie kartu negyveno, nevedė bendro ūkio. Byloje nėra duomenų apie šalių susitarimą (taip pat patvirtintą ir konkliudentiniais veiksmais) dėl konkrečios gyvenamosios vietos gyvenant kartu, šeimoje. Bylos duomenys neleidžia vienareikšmiškai konstatuoti, jog būtent atsakovė paliko ieškovą, būtent dėl jos veiksmų iširo šalių santuoka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tas aplinkybes, jog ieškovas pasyviu, sutuoktinio pareigoms priešingu elgesiu taip pat prisidėjo prie santuokos iširimo, nes, kaip pats pripažino ieškovas, jis daugiau nei dvidešimt metų nesidomėjo sutuoktine, nedėjo pastangų nei šeimai išsaugoti, nei santuokai nutraukti. Bylos aplinkybės rodo, kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei teismui buvo pateiktas praėjus labai ilgam laikui nuo ieškovo nurodomo santuokos iširimo momento, tik tuomet, kai į ieškovui priklausančias lėšas buvo nukreiptas atsakovės (kaip sutuoktinės) skolos išieškojimas. Kartu ieškovo prašymas, konstatavus, jog santuoka nutrūko dėl atsakovės kaltės, teisines santuokos nutraukimo pasekmes taikyti nuo 1989 m., rodo, kad toks ieškinys yra pateiktas išskirtinai tik ieškovo interesais, siekiant išvengti sutuoktinės skolos išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto. Taigi, paminėtos bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas neįrodė, jog santuoka nutrūko tik dėl atsakovės kaltės. Priešingai, jos patvirtina, kad dėl santuokos nutrūkimo kaltas yra ir ieškovas, būdamas nepateisinamai pasyvus, veikdamas priešingai šeimos ir kito sutuoktinio interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, abi šalys iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs, nerėmė vienas kito, nesprendė šeimoje iškilusių problemų, pasirinkdami pasyvų elgesį, nesiekė išsaugoti šeimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra teisėta ir pagrįsta. Apeliaciniame skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai nepaneigia šio teismo sprendimo teisėtumo, todėl yra atmetami.
Konstatavus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti 3.67 str. 2 d. nuostatas ir teisines santuokos nutraukimo pasekmes taikyti nuo 1989 m., kadangi minima civilinio kodekso nuostata negali remtis sutuoktinis, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo. Nustačius, jog dėl santuokos iširimo yra kaltas ir ieškovas, pagrįstai buvo taikoma LR CK 3.67 str. 1 d., pagal kurią santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, t.y. šiuo atveju nuo 2011-04-28. Daryti kitas išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Ieškinyje buvo prašoma nustatyti, jog visi sutartiniai įsipareigojimai, kylantys kreditoriams UAB „Snoro lizingas“ bei antstolei I. B. po santuokos nutraukimo lieka asmenine atsakovės O. A. prievole, tačiau ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, jog minima prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole, kad yra ginčas dėl minimos prievolės pobūdžio. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009-12-16 įsakymu (civilinė byla Nr. L2-2718-807/2009) skola kreditoriui UAB „Snoro lizingas“ priteista tik iš atsakovės O. A.. Bylos įrodymai patvirtina, kad kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ reikalavimai yra reiškiami tik skolininkei O. A., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad priteistos skolos pobūdis negali būti traktuojamas kaip solidarioji sutuoktinių prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje ieškinį atmetė.
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei kitus procesinius veiksmus reglamentuojančias civilinio proceso kodekso nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo J. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.