Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.2; 1.2.25.4.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1.

2021 m. balandžio 22 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagal laidavimą be užstato, perduodant jį D. J. atsakomybei 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui ir baudžiamoji byla nutraukta.

J. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (250 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios L. P. civilinis ieškinys dėl 6 687 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteista iš J. Š. 468,72 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui.

Priteista iš J. Š. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo L. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis vairuodamas kelių transporto priemonę padarė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, o būtent: 2020 m. liepos 16 d. 10.29 val. ties Pramonės gatvės 4A pažymėtu namu, Šiauliuose, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 30 punktų reikalavimus, tai yra, važiuodamas Pramonės gatve ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją praleisti į pėsčiųjų perėją įžengusios L. P., ir dėl to kliudė per pėsčiųjų perėją iš dešinės pusės ėjusią pėsčiąją L. P., tokiu būdu įvyko eismo įvykis, dėl kurio L. P. padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlę sužalojimai: poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešiniame petyje ir kairiajame dilbyje, muštinė žaizda dešinėje momeninėje galvos srityje, dešinio raktikaulio, I krūtininio stuburo slankstelio skersinės ataugos, dešiniojo II-o šonkaulio, dešinės mentės lūžiai, galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L. P. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 19 d. nuosprendį ir uždrausti J. Š. naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerius) metus bei padidinti iš draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ priteistos neturtinės žalos sumą iki 6 687 Eur.

2.1. Skunde nurodoma, kad teismas padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad J. Š. padaryti KET pažeidimai nėra ypač šiurkštūs, kad eismo įvykis kilo dėl jo nepakankamo atidumo ir pastabumo. J. Š. tyčia pažeidė KET 9 ir 30 punktus, nes liudytojo E. U. teigimu, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos J. Š. net nebandė stabdyti, nesumažino greičio. Šie KET pažeidimai nėra susiję su pastabumu, nes nebuvo kliūčių J. Š. pamatyti pėsčiųjų perėją žymintį kelio ženklą ir įvykdyti KET reikalavimus. Nemažindamas greičio prieš pėsčiųjų perėją J. Š. iškėlė savo interesus aukščiau kitų eismo dalyvių. Nepaskyrus J. Š. specialiosios teisės atėmimo jis atsidūrė palankesnėje situacijoje nei mažiau pavojingus pažeidimus padarę asmenys, pavyzdžiui, asmeniui, padariusiam administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 420 straipsnyje, privaloma skirti teisės vairuoti atėmimą nuo 3 (trijų) iki 6 (šešių) mėnesių. Neuždraudus naudotis specialiąją teise vairuoti kelių transporto priemones, tai neatitinka teisingumo principo ir asmenų lygybės prieš įstatymų principo.

2.2. Skunde teigiama, kad nepagrįstai teismas padarė išvadą, kad nėra išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priteisti didesnį nei įprasta neturtinės žalos dydį. Pažymima, kad ji patyrė kaulų lūžius, todėl iki šiol negali dirbti valytojos darbo, nes nepakankamai valdo dešinę ranką. Be to, jai išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, ir tik dėl to, kad laiku buvo suteikta medicinos pagalba, nekilo sunkesnių padarinių (kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudžiantis galvos smegenis kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas). Dėl eismo įvykio ji patyrė didelius fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, apie mėnesį negalėjo valdyti dešinės rankos. Dėl patirtų sužalojimų sumažėjo jos gyvenimo kokybė, nes iki šiol jaučia sužalojimų pasekmes, negali gyventi visaverčio gyvenimo, atlikti įprastos veiklos buityje, gyventi aktyvaus socialinio gyvenimo. Teismas neįvertino, kad dėl patirto sužalojimo jai liko sunkios psichologinės ir psichiatrinės pasekmės: iš nevilties, kad prarado darbą ir nebegalės išlaikyti buto, bandė žudytis, gydėsi ligoninės stacionare. Nors teismas įvertino, kad darbingumas sumažėjo 10 procentų, neatsižvelgė į tai, kad jai, kaip psichikos negalią turinčiam asmeniui, galimybė dirbti yra veiksnys, skatinantis ją įsitraukti į prasmingą veiklą, bendrauti su žmonėmis. Galimybės bendrauti sumažėjimas tęsiasi iki šiol. Draudimo bendrovės jai išmokėtas neturtinės žalos dydis yra aiškiai neteisingas. Spręsdamas neturtinės žalos klausimą teismas nepagrįstai sureikšmino BK straipsnį, o ne faktiškai jos patirtus sveikatos sužalojimus. Nors nuosprendyje nurodoma, kad vidutinis dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos neturtinės žalos dydis neviršija 3 000 Eur, Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. spalio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-250-771/2015 nukentėjusiajam, kuriam nustatyti panašūs sužalojimai kaip ir jai, t. y. galvos smegenų sumušimas, galvos kairės pusės sumušimas, dešinio kelio sąnario sumušimas, priteisė 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, todėl teismas turėjo atsižvelgti į šią bylą spręsdamas neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė – netenkinti apeliacinio skundo reikalavimo, susijusio su baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu, bet tenkinti nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji neginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei J. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliaciniame skunde keliamas tik baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo klausimas, nukentėjusioji taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jos civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones

5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, nes vairuodamas kelių transporto priemonę sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į J. Š. asmenybę, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskirdama jam kriminalinės bausmės, paskyrė jam vieną baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nukentėjusioji, nesutikdama su uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones nepaskyrimu, pateikė apeliacinį skundą prašydama uždrausti J. Š. 1 (vienerius) metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonė – tai teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuria siekiama tų pačių tikslių, kaip ir paskiriant bausmę (BK 67 straipsnis), todėl itin svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą poveikio priemonę. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teisę vairuoti kelių transporto priemones. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvas, šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-489/2018, 27 punktas). Pagal suformuotą teismų praktiką, ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309-699/2018, 12 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė vienas iš minėtų pagrindų.

7. Vien aplinkybė, kad J. Š. nusikalstamą veiką įvykdė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, negali būti ir nėra absoliutus pagrindas taikyti jam draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Visų pirma, J. Š. turi ilgametį vairavimo stažą (46 metai), neturi galiojančių administracinių nuobaudų, susijusių su KET reikalavimų nesilaikymu. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, 2018 m. padarytas administracinis nusižengimas (nedidelis greičio viršijimas) nelaikytinas šiurkščiu KET pažeidimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad 2020 m. liepos 16 d. eismo įvykis kilo dėl to, kad J. Š. šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, norėdamas savo interesus iškelti aukščiau kitų eismo dalyvių. Byloje nustatyta, įvykio metu J. Š. neviršijo leistino greičio, buvo blaivus, nevengė atsakomybės ir nepasišalino iš eismo įvykio vietos. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas KET 30 punkto analizei (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų pėsčiąjį), teigiant, kad J. Š. sąmoningai pažeidė šį reikalavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad iš J. Š. paaiškinimų matyti, kad jis nesustojo prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir nepraleido nukentėjusiosios, nes nepastebėjo pėsčiosios (nukentėjusiosios). Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju J. Š. nusikalstamą veiką padarė dėl nepakankamo atidumo ir pastabumo, nes nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo. Liudytojo E. U. parodymai apie tai, kad J. Š. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepristabdė, nes nedegė stabdymo žibintai (1 t., b. l. 79–82), nesuteikia pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos. Nors J. Š. pažeidė KET 9 ir 30 punkto reikalavimus, teisėjų kolegija pažymi nusikalstamos veikos atsitiktinį pobūdį, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde J. Š. lyginimas su asmenimis, kurie traukiami administracinėn atsakomybėn už chuliganišką vairavimą, t. y. už tyčinį administracinį nusižengimą. Teisėjų kolegiją konstatuoja, kad aplinkybės, turinčios reikšmės šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui, buvo tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, teismas nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų neatimdamas iš J. Š. teisės vairuoti kelių transporto priemones. J. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – yra adekvati ir proporcinga priemonė, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo reikalavimas J. Š. paskirti dar vieną baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones .

Dėl civilinio ieškinio ir neturtinės žalos atlyginimo

8. Kitas apeliaciniame skunde keliamas klausimas yra susijęs su neturtinės žalos atlyginimu. Vadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalimi kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Todėl bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018, 26 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

9. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 70). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji patikslino civilinį ieškinį ir reikalavo iš draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ priteisti 6 687 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 44–45). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio bylose, nukentėjusiajai nustatytus sveikatos sužalojimus, jų pavojingumą gyvybei, taikytą gydymą (stacionare buvo gydoma aštuonias dienas, nebuvo atliktos jokios sudėtingos operacijos ar reabilitacija), taip pat aplinkybę, kad po eismo įvykio nukentėjusiajai nustatytas didesnis netekto darbingumo lygis ne dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, konstatavo, kad draudimo kompanijos išmokėta neturtinės žalos kompensacija (3 313 Eur) yra didesnė nei ta, kuri paprastai priteisiama tokio pobūdžio bylose, todėl nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 79–85). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino visus teisiškai reikšmingus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, įtvirtintus įstatyme bei teismų praktikoje. Vien tai, kad apeliaciniame skunde pateikiamas konkretus teismų praktikos pavyzdys, kuriame teismas iš draudimo kompanijos priteisė 3 000 Eur neturtinės žalos, savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos netinkamai išnagrinėjo baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį. Kaip minėta šios nutarties 8 punkte, teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-628/2020, 6 punktas), be to, neturtinė žala patiriama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018, 26 punktas). Taigi, nepakanka nustatyti, kad nukentėjusioji patyrė iš esmės analogiškus sveikatos sužalojimus kaip ir nukentėjusysis kitoje byloje, būtina įvertinti ir kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-628/2020, 7 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad dėl patirtų sveikatos sužalojimų nukentėjusioji patyrė tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus. Nors nukentėjusioji patirtus dvasinius išgyvenimus įvertino 10 000 Eur dydžio suma (iš draudimo kompanijos gavo 3 313 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir prašo priteisti dar 6 687 Eur), tai savaime nereiškia, kad teismai privalo tenkinti tokį jos reikalavimą. Byloje nustatyta, kad dar iki eismo įvykio nukentėjusiajai buvo nustatytas 50 procentų darbingumas, o 2020 m. lapkričio 4 d. darbingumas lygis sumažėjo iki 40 procentų (1 t., b. l. 47; 2 t., b. l. 51, 52, 53, 54–55, 56–57), tačiau byloje nenustatyta, kad šis darbingumo sumažėjimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais. Priešingai, byloje nėra duomenų apie ilgalaikius liekamuosius padarinius, atsiradusius po eismo įvykio. Vien tai, kad nukentėjusioji itin jautriai reagavo į susidariusią situaciją, bandė žudytis, savaime nėra pagrindas didinti neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nukentėjusios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo nukentėjusiajai priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą, todėl atmestini apeliacinis skundo reikalavimai, susiję su neturtinės žalos padidinimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nukentėjusiosios L. P. apeliacinį skundą.

Teisėjai Boleslovas Kalainis Zigmas Kavaliauskas Vidmantas Mylė