Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-936-866/2016 pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių taikymo, neteisėto sulaikymo bei neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė L. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – jos ieškinį patenkinti. Ieškovė nurodė, kad šis teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas netinkamai aiškinant faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikius proceso ir materialinės teisės normas, teismų praktikos išaiškinimus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Nepagrįstos teismo išvados dėl laikinojo sulaikymo taikymo jos atžvilgiu, nes STT pareigūnai šiuos procesinės prievartos veiksmus ieškovės atžvilgiu atliko nesant pakankamų teisinių pagrindų ir sąlygų, pažeisdami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 12 1 straipsnį, draudžiantį diskriminaciją dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausimo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokios padėties, Konvencijos 3 straipsnį, draudžiantį kankinimus, Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtintą teisę į laisvę, saugumą, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus, – ji buvo sulaikyta 2010 m. rugsėjo 21 d. apie 10 vai. 30 min. savo darbo vietoje, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010 m. liepos 14 d. ir ji apie tai nebuvo informuota, apie pareikštus įtarimus sužinojo tik po faktinio laikino sulaikymo, įtariamojo apklausos metu; ikiteisminio tyrimo teisėjas 2010 m. liepos 28 d. nutartimi taikė jos atžvilgiu procesinę prievartos priemonę – kratą, taigi ruoštasi kratos atlikimui, tačiau poreikis ją sulaikyti kilo tik 2010 m. rugsėjo 21 d.; jos išsilavinimas nėra pagrindas riboti daugiau jos teisių, negu būtina baudžiamojo proceso tikslams pasiekti; valstybės institucija ar pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti, ir žala jai atsirado būtent dėl tų neteisėtų veiksmų; ši priemonė jai taikyta nesant tam imperatyvių įstatyminių pagrindų, neatsižvelgiant į galimas pasekmes, nesant išimtino atvejo (BPK 140 straipsnio 2 dalies 1-3 punktai), baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų objektyviai manyti, kad skubus laikinas jos sulaikymas buvo pagrįstas (gali siekti paveikti liudytojus ar kitus įtariamuosius), laikino sulaikymo metu nebuvo daromas nusikaltimas, ši priemonė paskirta ne iš karto po nusikaltimo padarymo, taigi tikslai nebuvo ir negalėjo būti pasiekti; skundžiamo sprendimo motyvai, kuriais pareigūnų ir prokurorų aplaidūs veiksmai pateisinami ieškovės turimu išsilavinimu, žiniomis, – akivaizdžiai neteisėti, diskriminacinio pobūdžio, paneigiantys teisinės valstybės principus; ikiteisminio tyrimo teisėjo išvados, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai laikinai ją sulaikant buvo ydingi, – pagrindas civilinei atsakomybei kilti, ypač dėl to, kad perteklinės procesinės prievartos taikymas padarė žalą ne tik jos reputacijai, garbei, orumui, bet ir sveikatai – stresas dėl to galėjo įtakoti sveikatos sutrikimų paūmėjimą, o pažeidimo suvokimas savaime neeliminuoja daromos žalos; teismas nepasisakė dėl pareigūnų elgesio laikino sulaikymo metu, – apie tai nepranešant šeimos nariams, elgesio, tiek paaiškėjus, kad jai yra būtina medicininė pagalba dėl ūmaus sveikatos sutrikimo, tiek ir šios pagalbos teikimo metu; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi nustatyti pažeidimai sudaro sąlygas civilinei atsakomybei kilti; tikėtina, kad neteisėtas sulaikymas buvo nukreiptas siekiant ją įbauginti, priversti ją prisipažinti dėl nusikalstamos veikos, kurios ji nepadarė; nustačius neteisėtą asmens laisvės suvaržymą, konstatuotina, kad pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 20 straipsnio 2 dalis, užtikrinanti asmens teisę į jo laisvės neliečiamumą ir tuo padaryta neturtinė žala.Nepagrįstos teismo išvados, kad ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu pradėtas esant teisiniam pagrindui, – ikiteisminio tyrimo pagrindas buvo neegzistuojantys duomenys (baudžiamojo proceso metu buvo nušalinti du prokurorai, kurie turėjo suinteresuotumą pradėti šį ikiteisminį tyrimą, nutraukti tą, kurį atliko ji, kaip tyrėja); tyrimas jos atžvilgiu pradėtas pagal operatyvinės bylos duomenis apie galimai vykdomas korupcinio pobūdžio veikas visiškai jų nekonkretizuojant ir nepateikiant šį pagrindą patvirtinančių duomenų; STT pareigūnai privalėję patikrinti operatyvinių duomenų tikrumą, to nepadarė, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendyje nurodė tyrimo pradėjimo procesinius trūkumus, ir tai yra pagrindas konstatuoti STT pareigūnų neteisėtus veiksmus pradedant tyrimą; to nepaneigia operatyvinių veiksmų atlikimo metu fiksuotų pokalbių turinys; teismo motyvai nepaneigia jos argumentų, tik subjektyviai pateisina ikiteisminio tyrimo pareigūnų aplaidumą pradedant tyrimą, veiksmai įvardijami kaip klaidingi, tuo tarpu klaidingai nurodyti ne BPK straipsniai, o klaidingai organizuotas visas ikiteisminio tyrimo pagal BK 168 straipsnį pradėjimo procesas; ikiteisminį tyrimą atliekančių asmenų ir prokurorų klaidos ir nulemia neteisėtus jų veiksmus civilinės teisės prasme.Nepagrįstos teismo išvados dėl procesinės prievartos priemonės – jos laikino nušalinimo nuo pareigų, neteisėto taikymo ir reikalavimo atlyginti dėl to patirtą žalą nepagrįstumo, – tai truko nepagrįstai ilgą laiką – daugiau nei 30 mėnesių (BPK 157 straipsnio 2 dalis); nevertintas jos nurodytas minimo reikalavimo teisinis pagrindas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 34 straipsnis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Vidaus tarnybos statutas) 28 straipsnio 6 dalis); po laikino nušalinimo nuo pareigų tyrimas iš FNTT perduotas Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui, todėl objektyviai neliko net teorinės galimybės daryti įtaką tyrimui; teismas nepasisakė dėl VTĮ 34¹ straipsnyje įtvirtintų nuostatų taikymo ieškovės atžvilgiu; teismas, neįvertinęs pateiktų įrodymų dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų, apribojo jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnis), taigi – padarė esminius įrodinėjimo proceso pažeidimus. Teismas be pagrindo neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės būtinąją sąlygą, prilygino baudžiamajame procese konstatuojamiems neteisėtiems veiksmams; paneigta jos teisė nebūti diskriminuojamai dėl išsilavinimo, užimtų pareigų, teisė į laisvę, saugumą bei teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNNT) atsiliepime į ieškovės L. A. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:Procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų, ieškovei buvo skirta pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro pateiktą prašymą atliekamo ikiteisminio tyrimo metu ir teismo priimtą sprendimą – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartį. FNTT direktoriaus įsakymas šiuo klausimu priimtas nebuvo, nes priemonės taikymas vyko ne darbdavio iniciatyva, o BPK nustatyta tvarka.FNTT direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. TE-172 ieškovė buvo atleista iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės išvadai; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-5372-171/2013) jos skundą atmetė, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės ir konstatuotos išvados turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje; šis teismas sprendė, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnyje nustatytos nušalinimo teisinės pasekmės taikomos tuo atveju, kai valstybės tarnautoją nuo pareigų nušalina darbdavys; pareiškėja dėl žalos, patirtos dėl pritaikytos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų (negauto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir pan.), savo teises gali ginti Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka, o ne reikalauti, kad darbo užmokestį atlygintų darbdavys, kuris nepriėmė jokio sprendimo dėl nušalinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovės L. A. skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis, 330 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Pirmiausiai pažymėtina tai, kad pagal nagrinėjamos bylos medžiagą, o taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) – ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-510-10, kurį atliekant, ieškovės L. A. teigimu, ir buvo padaryti esminiai pažeidimai, esantys pirmiau nurodytų jos ieškininių reikalavimų pagrindu, – buvo pradėtas remiantis STT Vilniaus valdybos Žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto 2010 m. liepos 14 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 22-14-99, kuriame buvo nurodyta, jog operatyvinis tyrimas byloje Nr. OT-001-2-2010 buvo pradėtas, remiantis gauta informacija apie galimai vykdomas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, susijusias su FNTT organizuojamais ir vykdomais tyrimais; ieškovei 2010 m. rugsėjo 21 d. pareikšti įtarimai padarius veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos) ir 247 straipsnio 1 dalyje (ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas be leidimo); 2011 m. kovo 14 d. ieškovei įteiktas pranešimas apie pareikštus įtarimus ir pagal BK 168 straipsnio 1 dalį (informacijos, sužinotos dėl savo tarnybos, apie kito asmens privatų gyvenimą panaudojimas); teismui byla atiduota ieškovę kaltinant padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 168 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje; ikiteisminis tyrimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo UAB „Vilniaus sadutė“, kurį buvo pavesta atlikti vyriausiajai tyrėjai L. A., buvo pradėtas 2009 m. spalio 23 d. FNTT prie LR VRM VAS, kuriame K. A. A. ir V. M. įtariami sukčiaujant sukėlę fiktyvų šios bendrovės bankrotą; 2010 m. liepos 14 d. buvo priimta nutartis dėl kratos atlikimo; STT ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu ieškovė buvo laikinai sulaikyta nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. 10 val. 21 min. iki 2010 m. rugsėjo 22 d. 13 val. 40 min.; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovei L. A. buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų 3 mėnesiams, vėliau terminas buvo pratęsiamas, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi šis terminas pratęstas iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-288-655/2013) ji išteisinta, neįrodžius, jog dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nustatytas BK 168 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, ir jai buvo panaikinta ikiteisminio tyrimo metu skirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą (baudžiamoji byla Nr. 1A – 441-487/2013); L. A. 2013 m. balandžio 5 d. grįžo į Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas; FNTT direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. TE-172 „Dėl L. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ buvo atleista iš vidaus tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės išvadai; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-5372-171/2013) jos skundą atmetė, šį įsakymą pripažino teisėtu ir pagrįstu; šis sprendimas nebuvo apskųstas, yra įsiteisėjęs, teismas sprendė, kad procesinių prievartos priemonių taikymas ieškovei nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalimi.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Aukščiau šioje nutartyje yra nurodyta, kad ieškovė L. A. pareikštu ieškiniu prašė priteisti turtinę žalą – negautas pajamas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. balandžio 4 d., taip pat ir už nepanaudotas atostogas, priteisti neturtinę žalą – 28 962 Eur. Tokį reikalavimą ieškovė grindė CK 6.272 straipsnio nuostatomis dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, CK 6.263, 6.246 straipsnių nuostatomis dėl asmens pareigos elgtis taip, kad žala nebūtų padaryta, o taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 34 straipsnio ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – vidaus tarnybos statutas) 28 straipsnio 6 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 20 straipsnio 2 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3, 5, 6 straipsniais, Konvencijos protokolo Nr.12 1 straipsniu, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos teismų praktikos nuostatomis. Ieškovė tvirtino, jog faktinis jos reikalavimų pagrindas – neteisėti ir nepagrįsti pareigūnų veiksmai jos atžvilgiu baudžiamojoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 07-1-510-10, tai yra neteisėtai ir nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas, taikytas laikinasis sulaikymas, laikinasis nušalinimas nuo pareigų, kuris, be kita ko, truko nepagrįstai ilgą laiką.Nagrinėjant apeliantės skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas netinkamai įvertinus surinktus įrodymus, išaiškinus faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikius proceso ir materialiosios teisės normas, teismų praktikos išaiškinimus, pirmiausiai pažymėtina tai, kad tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ir pačios ieškovės bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose teisingai cituojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu.Teismas, aiškindamasis dėl šios teisės normos taikymo, taip pat teisingai pasirėmė būtent nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turinčiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pagal kuriuos CK 6.272 straipsnyje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio; kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, tik to, jog dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, o neįrodžius bent vienos iš kitų trijų būtinųjų sąlygų – žalos atlyginimas negalimas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio teismo), tiek kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai); kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė; kad šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti tai, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; kad teismas, spręsdamas dėl šių veiksmų teisėtumo, individualias bylos aplinkybes kiekvienu atveju turi įvertinti kompleksiškai pagal aktualius baudžiamuosius, civilinės teisės įstatymus; kad ikiteisminis tyrimas yra dinamiškas procesas, jo metu gali kisti pagrįstas poreikis taikyti procesines prievartos priemones, o jų taikymo teisėtumas ir pagrįstumas vertinami atsižvelgiant į tyrimo eigą, jo metu gaunamus duomenis, kad BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nustato atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir nedelsiant nutraukti jų taikymą, kai tai tampa nereikalinga; kad nurodytas principas įtvirtintas BPK 140 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti, taip pat BPK 140 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jeigu: 1) nepasitvirtino įtarimas, kad jis padarė nusikalstamą veiką; 2) nustatyta, kad nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579-969/2015; 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-718-421/2015 etc.).Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius; pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatas prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės; pagal BPK 140 straipsnio, kuriame yra reglamentuojamas laikinas sulaikymas, 2 dalį laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų; 3) nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo; pagal BPK 119 straipsnį kardomųjų priemonių paskirtis – siekimas užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms; pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau praktikoje pripažįstama, kad būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga yra pagrįsto įtarimo, suprantamo kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02); pagal EŽTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, – vertinant pagrįsto įtarimo kaip būtinosios sulaikymo ir suėmimo teisėtumo sąlygos buvimą, tokį įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje T. K. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80; 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08).Pagal BPK 157 straipsnį nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 157 straipsnio 1 dalis); ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o bylą perdavus teismui – teismas, privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga, t. y. išnyksta jos taikymo būtinybė (BPK 157 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015).Taigi teisėjų kolegija pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apeliantės skundo motyvų, susijusių su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ikiteisminio tyrimo pradėjimu jos atžvilgiu, pagrįstumu, pirmiausiai pažymi tai, kad šios nutarties 24 punkte yra nurodyta, kokie faktiniai duomenys buvo nustatyti ieškovės L. A. – FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos atžvilgiu, operatyvinio tyrimo byloje Nr. OT-001-2-2010, kuri buvo pradėta remiantis gauta informacija apie galimai vykdomas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, susijusias su FNTT organizuojamais ir vykdomais tyrimais.Šiuo klausimu, svarbu pažymėti taip pat ir tai, kad, kaip ne kartą yra pabrėžę atsakovę Lietuvos Valstybę atstovaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, ką yra nurodęs ir teismas – surinktų įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl asmens kaltės taikant baudžiamąją atsakomybę nėra lygiaverčiai, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimui surinkti duomenys turi būti pakankami tiek, kad jų pakaktų objektyviam stebėtojui spręsti, jog yra daroma nusikalstama veika, o nagrinėjamu atveju, operatyvinių veiksmų atlikimo metu fiksuotų pokalbių turinys leido tokią nuomonę susidaryti, ir tik išnagrinėjęs baudžiamąją bylą iš esmės, t. y. ištyręs bei įvertinęs įrodymų visetą, teismas priėmė sprendimą, kad ieškovės dalyvavimas nuskalstamų veikų padaryme neįrodytas, tačiau vėlesnis išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nesuponuoja išvados dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumo.Pabrėžtina tai, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi, palikdama nepakeistą aukščiau minėtą išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, be kita ko, vienareikšmiai konstatavo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas atlikti operatyvinių tyrimo veiksmus L. A., P. B., A. A. atžvilgiu, duomenų, kad veiksmai būtų atlikti, pažeidžiant OVĮ įstatymų reikalavimus, nėra, faktiniai duomenys, gauti, atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtinti įrodymais, patikrintais BPK numatytais veiksmais – surašyti operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, kurie pirmos instancijos teismo nustatyta tvarka ištirti, teisme išklausyti operatyvinių tyrimo veiksmų metu daryti garso įrašai ir dėl juose esančios informacijos apklausti kaltinami asmenys, kurių atžvilgiu veiksmai buvo atliekami. Būtent dėl to šis teismas, sutiko su apelianto prokuroro pozicija, jog yra nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad šioje byloje operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys nelaikytini leistinais įrodymais, ir sprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje būtina išanalizuoti ir įvertinti operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, vykdant telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę ir slaptą sekimą, užfiksuotų 2010 m. sausio 20 d. – 2010 m. liepos 8 d. vykusių L. A., P. B., A. A. telefoninių pokalbių turinį visumoje su liudytojų parodymais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis (baudžiamoji byla Nr. 1A – 441-487/2013). Tuo pat metu šis baudžiamasis apeliacinis teismas, juos itin išsamiai išnagrinėjęs bei įvertinęs visų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų kontekste, sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių kaltinimo poziciją, – kad L. A. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, 168 straipsnio 1 dalyje.Teisėjų kolegija pažymi tai, kad šio baudžiamojo apeliacinio teismo nuosprendyje kruopščiai išanalizuoti įrodymai apie L. A. ir kitų minėtų asmenų daugybę pokalbių būtent jos atliekamo ikiteisminio tyrimo klausimais, būtent apie šiame tyrime dalyvaujančius asmenis, priešingai nei teigia apeliantė, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovės atžvilgiu (pvz.: iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, – 2010-01-26 pokalbio metu A. A. klausia P. B., ar FNTT gali kažką įtakoti taip, kaip jie buvo numatę. Po šio pokalbio P. B., paskambinęs L. A., pasiklausia, ar galima kažkaip paspausti R., L. A. atsako, kad tokiu atveju ji R. šaukimu išsikvies liudytoju; iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, – 2010-02-01 P. B. ir L. A. sutaria vakare susitikti, o P. B. nurodo, kad jam tai svarbu, nes 2010-02-02, antradienį jis susitinka su žmonėmis. 2010-02-02 P. B. informuoja A. A., kad buvo susitikęs su L. A. ir turi juodraštinį variantą; 2010-02-03 pokalbio metu P. B., pasitikslinęs, ar nušalinus nuo pareigų bankroto administratorių, galima pakeisti turto saugotoją ir paskirti juo ,,Casterbridge Inc.“ atstovą A. A. ir gavęs teigiamą atsakymą, nurodo L. A., kad šiuos veiksmus reikės padaryti. L. A. sutinka atlikti P. B. nurodytus veiksmus; iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, – 2010-02-18 P. B. A. A. praneša, kad jam nepatiko L. A. raštas, todėl jis prirašė pora sakinukų ir šiandien gavo naują atsakymą. Toliau P. B., veikdamas bendrai su A. A., 2010-02-20 pokalbio metu, prieš tai pasakęs kad už dokumentų sutvarkymą sumokėjo 400 Lt ir svarstydamas, kaip paskirstyti šią sumą, kad nebūtų taip, kad jis vienas moka už bendrą reikalą, o L. A. atsakius, kad, kai turės pinigų tai būtinai sumokės, nurodo L. A., kad jai tereikia išsikviesti A., pareikšti pastarajam įtarimus ir sulaikyti dviem parom, taip pat iškviesti A. tėvus ir pareikšti jiems įtarimus. L. A. sutinka tai padaryti) (1 t., b. l. 63-99). Beje, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė neneigė buvus tokius pokalbius, taip pat neneigė to, kad įtariamai padaryta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę. Kaip jau minėta pirmiau, teismų praktikoje yra vienareikšmiai išaiškinta, kad surinktų įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl asmens kaltės taikant baudžiamąją atsakomybę – nėra lygiaverčiai ir tai patvirtina šios bylos nagrinėjimo procesas – tik apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta galutinė išvada tiek dėl byloje surinktų įrodymų leistinumo, jų įvertinimo, tiek dėl ieškovei pateiktų kaltinimų. Be to, vertinant šią situaciją yra labai svarbu turėti omenyje statusą pačios ieškovės, kuri buvo įtarta nusikalstamomis veikomis, susijusiomis išimtinai su jos darbine veikla, kompetencija – ji buvo FNTT tyrėja, kuriai, kaip valstybės pareigūnei, keliami ypatingai aukšti standartai ir reikalavimai vykdant savo funkcijas, taip pat ir atliekant ikiteisminius tyrimus, ir kuri neabejotinai turėjo suprasti, kad jai daromas spaudimas, tačiau iš aukščiau nurodytų protokolų turinio matomas minėtų pokalbių intensyvumas, jų turinys, rodo tai, kad ji pati leido jos atliekamame baudžiamajame procese dalyviams elgtis tokiu būdu, kuris suteikė pagrindą ją pačią įtarti padarius minėtas nusikalstamas veikas.Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsiliepdami į ieškovės apeliacinį skundą, atsakovę atstovaujantys asmenys teisingai nurodo, kad ieškovės argumentai, jog ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu pradėtas melagingų, tikrovės neatitinkančių faktų pagrindu, yra nepagrįstas ir atmestinas (CPK 178 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovės, apeliavimas į duomenų tikslumą / netikslumą minimame tarnybiniame pranešime, negali būti vertinamas kaip atlikimas tyčinių ar neteisėtų veiksmų, sukeliančių valstybės civilinę atsakomybę, nes, kaip jau nurodyta, tik išsamiai išnagrinėjus aptariamo ikiteisminio tyrimo duomenis apie jos vykdytą tyrimą, atlikus kratas, poėmius, galėjo būti detaliai nustatyti aktualūs faktai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės, apeliantės nurodyti argumentai, baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų turinys nesuteikia pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nepagrįstai, neteisėtai, ir tokios pirmosios instancijos teismo išvados taip pat nepaneigia jos teiginiai, susiję su įstatyminio pagrindo pradėti šį tyrimą analize – skundžiamame sprendime teismas šiuo klausimu pateikė išsamius ir pagrįstus motyvus (BPK 168 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, jog CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybės civilinę atsakomybę, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, patvirtina neteisėtas ir nepagrįstas laikinojo sulaikymo taikymas jos atžvilgiu ir jo metu padaryti įstatymų pažeidimai (CPK 185 straipsnis). Visų pirma pabrėžtina tai, kad apeliantės argumentai šiuo klausimu yra vertintini, turint omenyje aukščiau atskleistas faktines aplinkybes, buvusias šio procesinio veiksmo atlikimo metu, ir aktualius teismų praktikos išaiškinimus, aplinkybes, apibūdinančias pačią ieškovę, reikalavimus, keliamus jos užimamoms pareigoms ir kt. Taigi teismų praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad ikiteisminio tyrimo metu gali kisti pagrįstas poreikis taikyti procesines prievartos priemones, o jų taikymo teisėtumas ir pagrįstumas vertinami atsižvelgiant į tyrimo eigą, jo metu gaunamus duomenis, BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo paisymą (BPK 140 straipsnio 4, 8 dalys). Antra, teismas, vertindamas šiuos ieškovės argumentus, pagrįstai rėmėsi išaiškinimais dėl taikytų prievartos priemonių teisėtumo, išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-718-421/2015, kurioje buvo atmestas pirmiau čia minėto kito įtariamojo toje pačioje baudžiamojoje byloje – P. B., kasacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo, kuriame buvo atmestas jo ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba). Be kita ko, šis teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo situacija, o būtent galimai padarytų veikų ypatybės, sulaikytų asmenų teisinis išsilavinimas, leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams spręsti apie laikino sulaikymo būtinumą. Trečia, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus teismų praktikos išaiškinimus, čia taip pat teisingai vertino ir tai, kad tuo pačiu metu laikinai buvo sulaikyti keli įtariamieji, buvo vykdomos apklausos, daromos kratos. Taigi teismas turėjo pagrindą atmesti ieškovės motyvus, jog pareigūnų elgesys taikant šią procesinę priemonę, buvo neteisėtas, netikslingas, pažeidė bendrąją rūpestingumo ir atidumo pareigą, ar esminiai pažeidė jos teises baudžiamajame procese (BPK 11, 140 straipsniai). Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismo argumentai vertintini kaip ją diskriminuojantys dėl jos profesijos, išsilavinimo (Konvencijos Protokolo Nr. 12 1 straipsnis). Apeliantė teisingai nurodo, kad tuo pagrindu negali būti pateisinami ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusių pareigūnų aplaidūs veiksmai. Tačiau skundžiamame teismo sprendime teismo išvados dėl laikinojo sulaikymo taikymo ieškovei teisėtumo, pagrįstumo padarytos įvertinus byloje nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių visetą, be kita ko, turint omenyje taip pat ir jos profesiją bei išsilavinimą. Penkta, apeliantė teisingai nurodo, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. vasario 7 d. nutartyje buvo nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga nepaneigia L. A. tvirtinimo, kad laikino sulaikymo protokolas realiu laiku nebuvo surašytas, kad pagal BPK 50 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo surašytas gynėjo atsisakymo protokolas, kad nėra neginčijamų duomenų, jog sulaikymo metu jai buvo raštu išaiškinta teisė turėti gynėją, sudaryta reali galimybė ja pasinaudoti, kad yra teisingi skundo argumentai apie jos teisės į gynybą neužtikrinimą atliekant kratas. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ieškovės motyvus, susijusius su šio procesinio sprendimo išvadomis, teisingai pažymėjo, kad šis teismas, be kita ko, taip pat konstatavo, kad pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą prieš įteikiant pranešimą apie įtarimą ir pradedant apklausą jai buvo išaiškinta teisė gintis pačiai ar per pasirinktą gynėją, taigi, turint galvoje jos einamas pareigas, kompetenciją, – ji turėjo galimybę protokole raštu nurodyti pageidavimą gintis per savo pasirinktą gynėją; kad gynėjas buvo paskirtas nepažeidžiant jos tesės į gynybą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai, paremti šiomis ikiteisminio tyrimo teisėjo išvadomis, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių viseto įvertinimu pagrįstos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, jog ji neįrodė CK 6.272 straipsnio 1 dalies taikymo, tai yra valstybės civilinės atsakomybės, būtinosios sąlygos – tai, kad šie konstatuoti pažeidimai turėjo esminės reikšmės toliau vykusio baudžiamojo persekiojimo teisėtumui (CPK 178 straipsnis). Šešta, šiuo klausimu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu teisingai atmetė ieškovės argumentus, kad laikinojo sulaikymo metu dėl neteisėtų ir neadekvačių, neproporcingų, tai yra perteklinių, veiksmų buvo sukelta grėsmė jos sveikatai ar net gyvybei. Teismas, spręsdamas dėl tokių ieškovės teiginių, pagrįstai, be kita ko, rėmėsi medicininiuose dokumentuose nurodytais duomenimis, kad ieškovę atvežus į 2010 m. rugsėjo 21 d., 19.25 val. ji buvo konsultuota ir rekomenduotas operacinis gydymas planine tvarka ir paskirtas po 9 dienų; kad 2010 m. rugsėjo 22 d., 00.25 val. ieškovę atvežus į priėmimo skyrių rekomenduotas operacinis gydymas operacine tvarka, kas ir buvo atlikta; kad iš gydymo įstaigos ji išleista 2010 m. rugsėjo 24 d.; kad sveikatos sutrikimų ji turėjo dar iki laikino sulaikymo. Taigi teismas turėjo pagrindą išvadai, kad laikino sulaikymo metu galimai patirtas stresas sukėlė sveikatos sutrikimų paūmėjimą ir dėl to buvo būtina atlikti operaciją, tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, kad pareigūnų veiksmais buvo tiesiogiai padaryta įtaka jos sveikatos sutrikimams, – į nusiskundimus dėl sveikatos buvo reaguota, ieškovė pristatyta į gydymo įstaigą, kur jai pritaikytas reikiamas gydymas. Šias faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta, nepaisant to, kad pastarasis yra ne tik teisės, bet ir fakto teisminė instancija (CPK 178, 314 straipsniai, CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pirmiau šioje nutartyje išdėstytus apeliantės argumentus, kurie grindžiami CK 6.263, 6.246 straipsnių nuostatomis dėl asmens pareigos elgtis taip, kad žala nebūtų padaryta, šiurkščiais Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 3, 5, 6 straipsnių, Konvencijos protokolo Nr.12 1 straipsnio pažeidimais, EŽTT bei Lietuvos teismų praktikos išaiškinimų nepaisymu (CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos medžiaga patvirtina taip pat ir kitą teismo išvadą – dėl kardomosios priemonės – laikinojo nušalinimo nuo pareigų taikymo ir jos trukmės teisėtumo bei pagrįstumo, o ieškovės L. A. skundo argumentai nesuteikia pagrindo spręsti priešingai. Šioje nutartyje aukščiau jau buvo paminėtos aktualios šios baudžiamojo procesinio poveikio priemonės taikymą reglamentuojančio BPK 157 straipsnio nuostatos, taip pat buvo minėta, kad šios priemonės ieškovės atžvilgiu buvo imtasi 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, nustatant 3 mėnesių terminą, vėliau šį terminą tęsiant, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi nusprendus ją taikyti iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo teisme. Teismas, nagrinėdamas ieškovės argumentus šiuo klausimu, pagrįstai pažymėjo, kad pastarosios kardomosios priemonės pagrįstumas buvo ne kartą tikrinamas apeliacine tvarka ir nustatyta, kad ši paskirta ir tęsiama teisėtai bei pagrįstai: Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d., 2010 m. lapkričio 5 d., 2011 m. sausio 27 d., 2011 m. balandžio 8 d., 2011 m. liepos 14 d. nutartimis. Kaip matyti iš šių teismų procesinių sprendimų turinio, teismai tokias išvadas grindė itin išsamiu aktualių faktinių ir teisinių aplinkybių išnagrinėjimu. Be kita ko, teismai rėmėsi tuo, kad veikos, kurių padarymu įtariama ieškovė, yra tiesiogiai susiję su jos tarnautojos pareigūnės statusu, tarnybinėmis funkcijomis, kad tai kelia pagrįstas abejones dėl jos patikimumo, lojalumo, kad tai sudaro galimybę imtis neteisėtų veiksmų darant poveikį proceso dalyviams etc. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrindė, kad taikant aptariamą kardomąją priemonę buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai, grubiai pažeistos baudžiamojo proceso normos, o vien tai, kad kardomosios priemonės taikymas buvo taikytas gana ilgą laikotarpį savaime nesuponuoja išvados, jog egzistuoja pagrindas taikyti valstybės civilinę atsakomybę, nes kaip minėta, nenustatyta viena iš privalomų sąlygų – neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija taip pat ne kartą rėmėsi taip pat ir šioje dalyje aktualiais teismų praktikos išaiškinimais, kad vertinant tam tikro procesinio veiksmo teisėtumą vertinama situacija, buvusi to veiksmo atlikimo momentu ir būtent tada nustatyti faktai. Taigi ieškovės argumentai, grindžiami faktu, kad ji buvo teismo pripažinta nepadariusi jai ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotų nusikalstamų veikų – jos atžvilgiu teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nepaneigia šių procesinės prievartos priemonės taikymo bei trukmės teisėtumo (CPK 185 straipsnis). Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Generalinė prokuratūra atsiliepime į ieškovės L. A. apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ieškovę išteisino, nes nebuvo įrodytas jos dalyvavimo nusikaltimo padaryme, tačiau nekonstatavo jokių esminių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, o Vilniaus apygardos teismas išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą. Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimų baudžiamojo proceso prasme, bet, nors ir būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrinio pradėjimas bei kiti, su tuo susiję procesiniai veiksmai, buvo neteisėti ab initio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios išvados taip pat nepaneigia jos nurodomų VTĮ ir Vidaus tarnybos statuto nuostatos, nes, kaip jau minėta, nuo pareigų ji buvo nušalinta remiantis ne šiuose įstatymuose nustatyta tvarka, o baudžiamojo proceso tvarka (BPK 157 straipsnis). Byloje nustatytos aplinkybės taip pat nepatvirtina apeliantės skunde nurodomų Konvencijos nuostatų pažeidimo taikant šią priemonę.Kaip jau ne kartą minėta, ieškovė L. A. skunde tvirtino, kad šio ikiteisminio tyrimo byloje pareigūnų atlikti neteisėti ir nepagrįsti veiksmai, be kita ko, padarė žalą jos reputacijai, garbei, orumui. Šiuo klausimu pažymėtina tai, kad pagal viešuosius duomenis ieškovė nuo 2014 m. yra įrašyta į sąrašą praktikuojančių advokatų, kuriems, kaip žinoma, keliami aukščiausi profesionalumo, reputacijos reikalavimai (http://www.advokatura.lt/lt/advokatai/praktikuojanciu-advokatu-sarasas/one/856079). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad atmesdamas ieškininį reikalavimą teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o ieškovės L. A. skundo argumentai nepaneigia jų pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šis skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą – apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.