- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-04
- Bylos Nr.
- 2A-17-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00092-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- K. M.
- Ieškovas
- R. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2045-223/2020 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei K. M. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 950 Eur skolą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas valstybei.
2. Nurodė, kad ieškovas R. M. su atsakove K. M. susipažino (duomenys neskelbtini) metų pabaigoje, kurį laiką bendravo, keletą kartų susitiko, tačiau bendro ūkio nevedė ir kartu negyveno. 2019 m. pradžioje išvyko į (duomenys neskelbtini). K. M. jam kartais paskambindavo ir skundėsi, kad dukra pakliuvo į policiją, vėliau atsiuntė nutarimą, kad dukrai skyrė 250 Eur baudą. Atsakovė skundėsi, kad neturinti pinigų susimokėti minėtai baudai, prašė paskolinti pinigų. Vėliau prašė paskolinti pinigų mašinos remontui, dar vėliau – mokesčiams už patentą ir buto nuomą. Per keturis kartus jis pervedė K. M. 950 Eur. Kadangi jis neturėjo (duomenys neskelbtini) sąskaitos, pinigus pervedė jo darbdavys, o jis pervestų pinigų sumą atskaičiavo iš jo atlyginimo. Grįžęs į Lietuvą, kreipėsi į atsakovę, kad ši grąžintų paskolintus pinigus, tačiau ši atsisakė tai daryti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė K. M. atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, ir nurodė, kad šalys vieną kitą mylėjo, gyveno kaip pora ir kartu planavo ateitį. Ieškovas (duomenys neskelbtini) metų Šv. Kalėdas šventė su tėvais, bet vakare grįžo pas ją ir toliau gyveno kartu. Ji leido savo pinigus ieškovo reikmėms ir paskolos raštelių neprašė. Po Naujųjų Metų ieškovas išvyko į (duomenys neskelbtini), atsakovė suruošė ieškovą kelionei, davė grynųjų pinigų. Ieškovas žadėjo, kad uždirbęs jai pinigus grąžins. Todėl dviejuose ieškovo pavedimuose yra nurodyta pinigų pervedimo paskirtis kaip pagalba, kituose pervedimuose mokėjimo paskirtis išvis nenurodyta. Tokie pinigų pervedimai vertintini kaip padėka, parama ir atsilyginimas atsakovei, tačiau ne paskola, ką visiškai nepagrįstai ieškovas nurodė ieškinyje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui R. M. iš atsakovės K. M. 950 Eur nepagrįsto praturtėjimo būdu įgytų piniginių lėšų ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Valstybei iš atsakovės priteisė 29,00 Eur žyminio mokesčio ir 30,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei 223,28 Eur už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
5. Teismas nustatė, kad M. T., pavestas ieškovo, atsakovei K. M. per keturis mokėjimo nurodymus 2019 m. vasario – kovo mėn. pervedė 950 Eur, ieškovas registruotu paštu išsiuntė atsakovei prašymą grąžinti iki 2019 m. gruodžio 5 d skolą – 900 Eur.
6. Nors ieškovas savo ieškininius reikalavimus kildino iš paskolos teisinių santykių, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas kilo ne dėl pinigų perdavimo/gavimo fakto, bet dėl to, kokiu pagrindu minėtos piniginės lėšos buvo perduotos atsakovei.
7. Įvertinęs atsakovės paaiškinimus, jos nurodytas faktines susipažinimo ir bendravimo su ieškovu aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė tos aplinkybės, kad nurodytu laiku gyveno kartu su ieškovu ir vedė bendrą ūkį bei planavo tolesnį bendrą gyvenimą. Taip pat konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog pinigai buvo perduoti atsakovei kaip paskolos dalykas, nes ir 2019 m. kovo 1 d. ir 2019 m. kovo 28 d. mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis nurodyta kaip pagalba. Teismas nurodė, kad vien faktas, jog ieškovas pervedė atsakovei pinigus ir vienašališkai teigė, kad juos paskolino, neįrodo paskolos teisinių santykių. Be to, nurodė, kad byloje nebuvo įrodyta ir aplinkybė, kad ieškovas ir atsakovė susitarė dėl pinigų grąžinimo. Dėl to teismas laikė, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiformavo teisiniai santykiai, tačiau ieškinyje pateiktą teisinių santykių kvalifikaciją vertino kaip neatitinkančią faktinių teisinių santykių.
8. Teismas sprendė, kad šalis siejo teisiniai santykiai, išeinantys už įprastinių paskolos teisinių santykių ribų, ir nurodė, kad būtina nustatyti ir kvalifikuoti šalis siejusių teisinių santykių prigimtį, jų pagrindu atsiradusias teises ir pareigas. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes – piniginių lėšų perdavimo faktą, teismas laikė esant reikalinga ieškovo ir atsakovės teisinius santykius kvalifikuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje yra įrodytos visos sąlygos, reikalingos kvalifikuoti šalių teisinius santykius kaip teisinius santykius dėl nepagrįsto praturtėjimo: atsakovė yra praturtėjusi dėl ieškovo veiksmų ir dėl to sumažėjo ieškovo turtas – jam buvo išmokėtas mažesnio dydžio darbo užmokestis, nei jis uždirbo ir turėjo gauti; tarp ieškovo atliktų veiksmų ir jo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys; ieškovas neturėjo prievolės perduoti atsakovei pinigines lėšas; atsakovė iki šiol nėra grąžinusi ieškovui jo pervestų piniginių lėšų; byloje nėra duomenų, kad ieškovas kokiu nors būdu būtų prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos; ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais.
10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo pareiga įrodyti turto gavimo teisinį pagrindą tenka atsakovui, o ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas yra praturtėjęs ieškovo sąskaita. Sprendė, kad šioje byloje atsakovė neįrodė piniginių lėšų gavimo pagrindo, o ieškovas pilnai įrodė, kad atsakovė jo lėšomis praturtėjo 950 Eur.
11. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas visiškai, iš atsakovės ieškovui priteisiant 950 Eur nepagristo praturtėjimo būdu įgytų piniginių lėšų.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
13. Atsakovė K. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo R. M. ieškinį atsakovei K. M. atmesti kaip visiškai nepagrįstą, priteisti iš ieškovo R. M. visas atsakovės K. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose.
13.1. Nurodo, kad ne M. T. apeliantei pareiškė ieškinį, o ieškovas. Be to, ieškovas iš apeliantės buvo pareikalavęs grąžinti 900 Eur, bet ne 950 Eur skolą. Mano, kad tai turėtų būti svarbu, jeigu ieškovo ir apeliantės teisinius santykius teismas būtų kvalifikavęs kaip paskolinius iki pareikalavimo.
13.2. Taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu šalys patvirtino, jog yra pažįstami ir teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai šalių santykius įvardijo artimais. Ieškovui išvykus dirbti į (duomenys neskelbtini), šalys per komunikacijos priemones palaikė artimą ryšį, dalinosi rūpesčiais, ką visiškai pagrįstai ir konstatavo teismas skundžiamame sprendime nurodydamas, jog šalių asmeninių telefoninių pokalbių metu buvo kalbamasi apie apeliantės finansines problemas. Būtent po tokių pokalbių ieškovo iniciatyva apeliantei buvo pervedami pinigai, todėl tarp šalių kilusiam ginčui svarbu ne ar šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o tai, kad ieškovas per tarpininką M. T. perdavė pinigus apeliantei, tokiu būdu tarp šalių sukurdamas tam tikrus teisinius santykius. Tų teisinių santykių tinkamas kvalifikavimas ir yra ginčo esmė.
13.3. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovas kažkur dirbo ir ieškinio sumai gavo sumažintą darbo užmokestį, todėl teismas vien tik iš ieškovo paaiškinimų tokių aplinkybių konstatuoti neturėjo pagrindo. Pinigus apeliantei pervedė ne nežinomas darbdavys (įmonė), o fizinis asmuo M. T..
13.4. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė šioje byloje esant nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams. Apeliantė, atsikirsdama į ieškinį, teigė, kad ieškovas suorganizavo pinigų pervedimą tikslu paremti, padėti jai. Parama, tai savanoriškas ir neatlyginamas pinigų, turto ar paslaugų teikimas paramos gavėjui. Paramos ar pagalbos teisinių santykių CK nereglamentuoja, todėl parama ar pagalba savo esme atitinka dovanojimo teisinius santykius.
13.5. Teigia, kad ginčo atveju ieškovas be jokios prievartos, apgaulės, suklydimo, savo sąmoningais valiniais veiksmais per tarpininką perdavė apeliantei pinigus, suvokdamas, kad neprivalo tai daryti, todėl tokie ieškovo veiksmai kvalifikuotini kaip dovanojimas ir ieškovas negali dovanotų pinigų išreikalauti iš apeliantės, ką visiškai nepagrįstai priešingai konstatavo teismas skundžiamame sprendime.
13.6. Be to, nurodo, kad įstatymo leidėjas nepagrįstą praturtėjimą sieja ne tik su teisinio pagrindo nebuvimu, bet ir su praturtėjusio asmens nesąžiningumu. Apeliantės nesąžiningumas byloje net nebuvo įrodinėjamas, dėl to teismas neturėjo pagrindo taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
15. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės. Ieškovas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti iš atsakovės skolą, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalių nesaisto paskoliniai teisiniai santykiai, tačiau tuo pačiu konstatavęs pinigų perdavimo fakto egzistavimą, sprendė, kad atsakovė pinigus ieškovui privalo grąžinti vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo institutu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237–6.242 straipsniuose. Atsakovė, pateikusi apeliacinį skundą, su tokiu teismo ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimu nesutinka ir nurodo, kad ieškovo atsakovei perduotos piniginės lėšos buvo dovana (parama), perduotos neatlygintinai, paties ieškovo valia ir nesant atsakovės nesąžiningumo. Kadangi apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė, matyti, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, jog šalių teisiniai santykiai nėra kilę iš paskolos teisinių santykių, nėra.
16. Byloje nustatyta, kad M. T. atsakovei K. M. per keturis mokėjimo nurodymus pervedė 950 Eur – 2019 m. vasario 12 d. 250 Eur, 2019 m. vasario 21 d. 200 Eur, 2019 m. kovo 1 d. 300 Eur, 2019 m. kovo 28 d. 200 Eur (15–19 b. l.). 2019 m. lapkričio 25 d. ieškovas registruotu laišku kreipėsi į atsakovę su prašymu gražinti 900 Eur skolą iki 2019 m. gruodžio 5 d. (14 b. l.). Kaip vėliau nurodė pirmosios instancijos teismo posėdyje, ieškovas iš pradžių suklydo apskaičiuodamas skolos sumą, nes į teismą kreipėsi prašydamas jau 950 Eur skolos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, kadangi 950 Eur pervedimą atsakovei patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad pinigai buvo siunčiami M. T. dėl to, kad ieškovas neturėjo neareštuotos banko sąskaitos, be to, kaip nurodė ieškovas, darbo užmokestį (duomenys neskelbtini) jis gaudavo grynaisiais, todėl paprašė darbdavio perduoti pinigus atsakovei.
17. Teismo posėdžio metu atsakovė pripažino žinojusi, kad iš M. T. gauti pinigai yra nuo ieškovo, nurodė, kad pinigus ieškovas jai siuntė jos asmeninėms reikmėms, tai pat nurodė, kad ne tik guodėsi ieškovui dėl savo finansinių problemų, bet ir siuntė nutartį ieškovui, kurioje buvo duomenys atsakovės dukrai paskirtą baudą. Atsakovė teigė, kad kai ji su ieškovu išsiskyrė, ieškovas pradėjo atsakovei grasinti ir reikalauti iš atsakovės pervestų pinigų.
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju svarbu tai, jog pinigus pervedė M. T., ir neaišku ar jis iš viso buvo ieškovo darbdavys, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi pati atsakovė pripažino, kad nepaisant to, jog pinigus pervedė M. T., jie buvo siunčiami R. M., tą atsakovė žinojo ir aiškiai suprato. Nors atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog ieškovas kažkur dirbo ir ieškinio sumai gavo sumažintą darbo užmokestį, šios aplinkybės taip pat nelaikytinomis teisiškai reikšmingomis, kai byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė gavo ieškovo pinigus, todėl akivaizdu, kad būtent ieškovo turtas sumažėjo dėl pinigų pervedimo atsakovei.
19. Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu keliamas ginčas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir apeliantė yra įsitikinusi, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ieškovas pinigus atsakovei pervedė gera valia, kaip paramą, kas pasak apeliantės, buvo dovana, juo labiau kad byloje nenustatytas atsakovės nesąžiningumas.
20. CK šeštosios knygos XX skyriaus normos reglamentuoja prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto. Šio skyriaus normose aptariamos dvi skirtingos situacijos: turto (daikto) gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje praktikoje nurodyta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 20 punktą).
21. Pagal CK 6.242 straipsnį, kuriuo tenkindamas ieškinį rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nepagrįstas praturtėjimas gali būti tais atvejais, jeigu asmuo be teisinio pagrindo įgyja turtą kito asmens sąskaita, pvz., neatlygintinai ir be pagrindo naudojasi kito asmens daiktais ar ištekliais, per klaidą gauna ne jam skirtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020). Tačiau, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, viena iš nepagrįsto praturtėjimo, reglamentuoto CK 6.242 straipsnyje, sąlygų yra asmens nesąžiningumas, kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas.
22. Priešingai nei CK 6.242 straipsnyje, CK 6.237 straipsnyje įtvirtintos pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑475‑684/2015).
23. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įrodinėjimo taisykles tiek dėl turto gavimo be pagrindo, tiek nepagrįsto praturtėjimo atveju, yra nurodęs, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą. Taigi, ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Dėl to aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).
24. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad šalių nesieja paskoliniai teisiniai santykiai, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pinigų perdavimo fakto šalys neginčijo, pagrįstai sprendė dėl turto įgijimo bei jo išreikalavimo pagrindų, tačiau ginčo faktiniams teisiniams santykiams pritaikė ne tą įstatyme nustatytą materialiosios teisės normą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju ginčui taikytinas ne CK 6.242 straipsnis, reglamentuojantis nepagrįstą praturtėjimą, bet CK 6.237 straipsnis, numatantis pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą.
25. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, jų sąsajumą su ieškovo ir atsakovės paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, sprendžia, kad labiau tikėtina, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, jog šalių santykiai tam tikrą laiką (kelias dienas artimai bendrauta Lietuvoje, vėliau, ieškovui išvykus – šalys palaikė ryšius telefonu), buvo artimi, tačiau šalys nevedė nei bendro ūkio, nei gyveno kartu, nei galima teigti, kad jas siejo pasitikėjimu ir pagarba grįsti ilgalaikiai santykiai. Labiau tikėtina, kad ieškovas pinigus atsakovei siuntė tikėdamasis ateityje juos atgauti. Iš atsakovės paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad ji tikėjosi gauti iš ieškovo pinigus neatlygintinai tuo pagrindu, kad juos siejo artimi santykiai, t. y. kaip ieškovo paramą savo moteriai.
26. Nors nagrinėjamoje byloje atsakovė teigė, kad ieškovas jai pinigus pervedė kaip dovaną ar paramą, todėl ji jų neprivalo grąžinti, apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų siekęs padovanoti atsakovei pinigus, to nepatvirtina nei mokėjimo nurodymų paskirtis, nei ieškovo veiksmai siekiant išsireikalauti pinigus (pvz., kreipimasis į policiją), juo labiau, kad ir ieškovo finansinė padėtis (dėl skolų areštuota banko sąskaita) nebuvo tokia, jog jis galėtų dovanoti pinigus atsakovei. Dėl to spręsti, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos CK 6.465 straipsnyje dovanojimo sutartį reglamentuojančios teisės normos, nesant aiškiai išreikštos ieškovo valios pinigus dovanoti, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Be to, svarbu ir tai, kad pačios atsakovės pozicija teisme nebuvo nuosekli. Ji atsiliepime į ieškinį teigė, kad pinigus iš ieškovo gavo dėl šalių bendro gyvenimo metu patirtų bendro ūkio vedimo išlaidų, dėl atsakovės išlaidų ieškovo asmeniniams poreikiams, t. y. kad ieškovas jai grąžino jos išleistus pinigus, o pirmosios instancijos teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde atsakovė pagrindą įgytiems pinigams jau nurodė tik kaip dovaną ar paramą, teigė, kad pinigų neprašė, jų nenorėjo ir jų jai nereikėjo, tačiau grąžinti juos ieškovui atsisako.
27. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovė ieškovo pinigus gavo savo iniciatyva ir veiksmais, tai yra aktyviai jų prašydama. Ieškovo pinigai atsakovei buvo perduoti per kitą asmenį, pastarajam bankiniu pavedimu pervedus ieškovo pinigus atsakovei. Dėl to ieškovo turtas sumažėjo 950 Eur suma. Ieškovas pinigus atsakovei pervedė be jokio teisinio pagrindo, t. y. nesant nei sutartinės, nei įstatyminės prievolės (CK 6.2 straipsnis, 6.237 straipsnio 1 dalis). Todėl kito būdo apginti savo teises ieškovas neturi, nes neegzistuoja joks kitas teisinis pagrindas, kurio pagalba būtų galima išreikalauti iš atsakovės pinigines lėšas. Tiek pirmosios instancijos teismo nurodytas nepagrįstas praturtėjimas, tiek turto gavimas be pagrindo būtent ir yra taikomi kaip subsidiarūs asmens teisių gynimo būdai tokiose situacijose, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai.
28. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė šioje byloje neįrodė, kad pinigus iš ieškovo gavo pagal žodžiu sudarytą ir abiejų šalių konkliudentiniais veiksmais patvirtintą dovanojimo sandorį, ar kitais pagrindais, todėl privalo grąžinti ieškovui iš jo gautas pinigines lėšas (CK 6.237 straipsnis).
30. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus, teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai pritaikė ginčo faktiniams teisiniams santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, t. y. patenkino ieškinį pripažinęs, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 straipsnis), tačiau teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė pinigus iš ieškovo įgijo be teisinio pagrindo. Pripažinus, kad atsakovė privalo grąžinti ieškovui gautas lėšas tame pačiame CK Šeštos knygos XX skyriuje numatytu CK 6.237 straipsnio pagrindu, reglamentuojančiu pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, naikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą bei vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Atsižvelgus į tai, atsakovės K. M. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.