- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-06
- Bylos Nr.
- I-4624-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00689-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- E. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Pareiškėjas E. N. (toliau – ir E. N., ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 15 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2015-03-26 iki skundo surašymo dienos (b. l. 2-6).
Pareiškėjas E. N. skunde nurodė, kad bausmę atlikinėjo Alytaus pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą. Gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos vietomis padengtos pelėsiu, patalpose gausu graužikų (pelių) bei kitų buitinių parazitų (tarakonų, musių). Gyvenamųjų patalpų dirbtinis dieninis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, dėl patalpose įrengtų dviaukščių lovų per langus nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos. Sanitariniuose mazguose nepakankamas sanitarinių įrenginių skaičius, dėl ko tekdavo laukti eilėse. Sanitariniame mazge dėl prastos ventiliacijos sistemos jautėsi blogas kvapas. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 12-18) nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose 7 lokalinio sektoriaus 8 būryje, kuriame vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas 3,19 kv. m. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Alytaus PN užtikrina teisės aktų reikalaujamą temperatūrą ir dirbtinę apšvietą, patalpos ventiliuojamos per langus, patalpas valosi patys nuteistieji. Sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio, kiekviena kabina turi duris. 7 lokalinio sektoriaus (6, 8 ir 13 būrių) sanitariniame mazge įrengtos 9 prausimosi vietos (praustuvai), 5 unitazai ir 1 pisuaras. Ginčo laikotarpiu šiame sektoriuje gyveno iki 157 nuteistųjų. Alytaus PN yra sudarę sutartį su V. Mulersko IĮ, įstaigoje pagal poreikį atliekančią dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės veiksmais laikotarpiu nuo 2015-03-26 iki skundo surašymo dienos jį kalinant Alytaus PN kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Atsakovės atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019-03-26 (b. l. 7), todėl daliai skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė pažeminimą, psichologines kančias, sveikatos pablogėjimą. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015-03-26 iki 2016-03-25 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016-03-26 iki 2019-03-26 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11².2 punktas – 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo patalpose.
Laikotarpiu nuo 2016-03-30 iki 2017-03-29, ir nuo 2017-04-05 iki 2019-03-26 pareiškėjas paskirtas į 8 būrio 1 miegamąją patalpą, kurios plotas yra 35,1 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui teko 3,19 kv. m (35,1/11) gyvenamojo ploto (b. l. 13, 19, 23).
Pareiškėjas jokių įrodymų, pagrįsti skunde nurodytoms aplinkybėms dėl patalpų ploto trūkumo, nepateikė. Gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą bei prie jo pateiktus dokumentus, jų neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini (ABTĮ 56 str.).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (2016-10-20 sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (2017-03-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009-07-30 sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas nurodė, kad patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, buvo netinkamas apšvietimas, neveikė ventiliacija.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, ši higienos norma nenustato reikalavimų natūraliam apšvietimui.
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Į bylą yra pateiktas 2016-12-09 patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 27-30), patikrinimas artimas ginčo laikotarpiui. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 28), ir jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 30). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį, dirbtinę apšvietą, temperatūrą bendrabučio tipo kambariuose, nurodė, kad bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojamos atidarius langus (b. l. 15). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir minėto patikrinimo akto pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus PN užtikrino tinkamą oro drėgmę, ventiliaciją, temperatūrą, apšvietą patalpose. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę išvengiant pelėsio veisimosi patalpose. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad šis pareiškėjo skundo argumentas dėl drėgmės patalpose, netinkamos ventiliacijos, pelėsio buvimo patalpose, netinkamos apšvietos yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog gyvenamosiose patalpose buvo graužikų (pelių) bei kitų buitinių parazitų (tarakonų, musių).
Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis” (b. l. 31-33). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nurodytų įmonių paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl buitiniais parazitais užkrėstos patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopijos pateikimas nėra pakankamas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (LVAT 2018-07-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovės atstovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Akcentuotina ir tai, kad sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (LVAT 2016-11-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).
Į bylą nėra pateikta įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikta duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą gyvenamosiose patalpose. Teismas vertina, kad vien sutartys ir jų priedai, nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų ir daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog sanitariniame mazge trūko įrenginių.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, patvirtinta 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo norma) (akto redakcija galiojusi iki 2017-01-01) buvo nurodyta, kad tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušo patalpoje – dušo sietelį penkiolikai asmenų. Nuo 2017-07-07 įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad tualete turi būti vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, dušo patalpoje – vienas dušo čiaupas vienam besiprausiančiam asmeniui.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 7 lokalinio sektoriaus (6, 8 ir 13 būrių) sanitariniame mazge įrengtos 9 prausimosi vietos (praustuvai), 5 unitazai ir 1 pisuaras. Ginčo laikotarpiu šiame sektoriuje gyveno iki 157 nuteistųjų (b. l. 15, 38-40).
Įvertinęs 7 lokalinio sektoriaus (6, 8 ir 13 būriuose) laikomų nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad unitazų ir pisuarų skaičius nevisiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (EŽTT 2001-04-19 sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002-07-15 sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (EŽTT 2008-10-09 sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013-04-25 sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 -03-10 sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Atsakovės atstovo pateiktos foto nuotraukos patvirtina, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės ir durys (b. l. 38-39). LVAT formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (LVAT 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas dėl netinkamo tualetų įrengimo atmestinas, kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.
Byloje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (buitinių parazitų bei nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (LVAT 2018-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018-05-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (LVAT 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999--01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. N. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista E. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.