Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-09-21 · Civilinė byla Nr. 2A-884-653/2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-21
Bylos Nr.
2A-884-653/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-01964-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
A. B., E. O.
Atsakovas
UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-884-653/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01964-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 121.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės,

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. B. apeliacinį skundą dėl 2011-06-27 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3894-643/2011 pagal ieškovų A. B. ir E. O. ieškinį atsakovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiomis ab initio 2007 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-383 ir Nr. LS/07-07-384, sudarytas tarp A. B. ir UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ir laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-389 ir Nr. LS/07-07-390, sudarytas tarp E. O. ir UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad jie sutiko laiduoti savo turtu už UAB „DL auto“ tik su sąlyga, jog šiai bendrovei tapus nemokia, atsakovas savo reikalavimus visų pirma nukreips į pirminius laiduotojus UAB „Alytra“ ir/arba UAB „Daisotros logistika“ ir tik negavus prievolių įvykdymo iš šių bendrovių, pareikš atitinkamus turtinius reikalavimus jiems. Ieškovai teigia, kad pagal pasirašytas laidavimo sutartis UAB „DL auto“ laikytinas pagrindiniu skolininku, UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“ – pirminiais subsidiariais laiduotojais, o jie – antriniais subsidiariais laiduotojais. Vėliau išaiškėjo aplinkybė, jog laidavimo sutartys tarp atsakovo ir UAB „Alytra“ nebuvo pasirašyta. Šis faktas ieškovams laidavimo sutarčių pasirašymo metu nebuvo žinomas. Dėl šios priežasties atsirado pagrindas reikalauti pripažinti jų ir atsakovo sudarytas laidavimo sutartis negaliojančiomis ab initio, nes jie, sudarydami su atsakovu atitinkamas laidavimo sutartis, iš esmės suklydo dėl atsakovo veiksmų. Visos jų pasirašytų laidavimo sutarčių sąlygos buvo parengtos UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ teisininkų. Tokia laidavimo sutartyse nustatyta kreditoriaus (atsakovo) reikalavimų patenkinimo iš jų, kaip antrinių subsidiariųjų laiduotojų, tvarka jiems turėjo esminės reikšmės, kadangi tokiu būdu sumažėja rizika jog UAB „DL auto“ netinkamai vykdant su atsakovu pasirašytas lizingo sutartis, prievoles pagal šias sutartis atsakovui privalės vykdyti jie. Pirminiai laiduotojai, į kuriuos savo reikalavimus pirmiausiai privalėjo nukreipti atsakovas, yra du juridiniai asmenys, iš kurių turto galėjo būti tenkinamas atsakovo reikalavimas. Net tuo atveju, jeigu pirminių laiduotojų UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“ turto nebūtų pakakę pilnai padengti UAB „DL auto“ įsiskolinimo pagal lizingo sutartis atsakovui, ir šias prievoles tektų įvykdyti jiems, jie vėliau turėtų didesnes galimybes atgauti atsakovui už lizingo gavėją sumokėtas sumas. Todėl akivaizdu, kad pirminių laiduotojų UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“ laidavimas už lizingo gavėjo UAB „DL auto“ prievoles buvo esminė sąlyga, dėl kurios jie sutiko pasirašyti ginčijamas laidavimo sutartis. Priešingu atveju, t.y. nesant pirminių laiduotojų laidavimui, ar pirminiam laidavimui esant kitokiomis nei laidavimo sutarčių 2.1.1 punkte numatytoms sąlygomis, jie nebūtų sutikę pasirašyti ginčijamų sutarčių, nes tai prieštarautų tikriesiems jų ketinimams bei reikštų didesnės nei laidavimo sutartyse nurodytos rizikos prisiėmimą. Ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu atsakovas neatskleidė jiems fakto, kad pirminis UAB „Alytra“ laidavimas neegzistuoja, nes su šia bendrove atsakovas nėra sudaręs atitinkamų laidavimo sutarčių. Ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymą lėmė atsakovo įtakotas klaidingas jų suvokimas apie UAB „Alytra“ laidavimo buvimą. Šalys prieš pasirašydamos ginčijamas 207 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutartis, anksčiau, t.y. 2007 m. rugpjūčio 7 d. ir 2007 m. rugpjūčio 10 d. sudarė po aštuonias analogiškas laidavimo sutartis, kurios taip pat nustatė UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“ pirminį laidavimą ir antrinę jų (ieškovų) atsakomybę už to paties skolininko UAB „DL auto“ prievolių pagal kitas lizingo sutartis įvykdymą. Kadangi prieš jiems ir atsakovui pasirašant visas šias 2007 m. rugpjūčio 7 d. ir 2007 m. rugpjūčio 10 d. laidavimo sutartis atsakovas buvo sudaręs reikiamas sutartis tiek su UAB „Alytra“, tiek ir su UAB „DL logistika“, jie, pasirašydami ginčijamas laidavimo sutartis, neturėjo abejonių, kad atsakovas yra sudaręs reikiamas sutartis su pirminiais laiduotojais ir šiuo atveju. Atsižvelgiant į tarp šalių nusistovėjusią praktiką, kad anksčiau tokios sutartys buvo sudarytos, bei atsakovo, kaip profesionalaus finansų rinkos dalyvio, garantiją apie egzistuojantį pirminį UAB „Alytra“ laidavimą, jie pasirašė ginčijamas laidavimo sutartis.

Atsakovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad ieškovai laidavimo sutartimis laidavo už UAB „DL auto“ prievolių, prisiimtų lizingo sutartimis, tinkamą įvykdymą. Laidavimo sutarčių 2.1.1. punkte nustatyta ieškovų pareiga įvykdyti UAB „DL auto“ neįvykdytas prievoles, taip pat atsakovo teisė reikalauti, kad UAB „DL auto“ neįvykdytas prievoles įvykdytų ieškovai. Nei laidavimo sutartyse, nei kituose susitarimuose tarp ieškovų ir atsakovo nėra susitarta, kad ieškovų laidavimai galios tik tuo atveju, jei už UAB „DL auto“ prievoles laiduos UAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“. Atsakovui ginčo laidavimo sutartimis nebuvo nustatyta pareiga sudaryti laidavimo sutartis tiek su UAB „Alytra“, tiek su UAB „DL logistika“. Ieškovams, kaip laiduotojams, atsakomybė kyla tik tuo atveju, jeigu UAB „DL auto“ ir laiduotojai UAB „Alytra“ ir/arba UAB „DL logistika“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo ir laidavimo sutartis. Iš laidavimo sutarčių sudarytų tarp atsakovo ir UAB „DL logistika“ matyti, kad net tuo atveju, jeigu būtų sudarytos laidavimo sutartys tarp atsakovo ir UAB „Alytra“ ieškovai turėtų teisę pasirinkti į ką kreiptis (UAB „Alytra“ arba UAB „DL logistika) dėl susidariusio įsiskolinimo apmokėjimo, kadangi UAB “Alytra“ ir UAB „DL logistika“ tarpusavyje atsakytų kaip solidarūs skolininkai. Vadinasi ieškovai, sudarydami ginčo laidavimo sutartis žinojo ir priėmė riziką, kad atsakovas gali nesikreipti dėl skolos apmokėjimo į UAB „Alytra“, o prievolę įvykdyti gali pareikalauti tik iš UAB „DL logistika“. Taigi, net ir esant sudarytoms laidavimo sutartims tarp atsakovo ir UAB „Alytra“, ieškovų situacija nebūtų pasikeitusi, juolab, kad UAB „Alytra“ 2008 m. rugsėjo 23 d. buvo iškelta bankroto byla. LR CK 6.245 straipsnio 5 dalyje nustatyti subsidiariosios civilinės atsakomybės taikymo ypatumai. Vadovaujantis šia norma papildomų skolininkų pareiga atsakyti atsiranda tik kai pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyti savo prievolę ar jos neįvykdo per nustatytą terminą. LR CK 6.245 straipsnio 5 dalyje nėra nustatyta pareiga kreditoriui reikalavimą pagrindiniams skolininkams pareikšti teismine tvarka. Iš to seka, kad pirminis laiduotojas UAB „DL logistika“ ir jeigu būtų sudarytos laidavimo sutartys UAB „Alytra“, neturėtų pareigos įvykdyti pagrindinio skolininko UAB „DL auto“ neįvykdytų prievolių. Tiek UAB „Alytra“, tiek UAB „DL logistika“ galėjo tiesiog atsisakyti įvykdyti prievoles arba išvis nereaguoti į atsakovo reikalavimus. UAB „Alytra“ ir/arba UAB „DL logistika“ atsisakius įvykdyti minėtas prievoles arba nereaguojant į atsakovo reikalavimą, atsiranda pareiga ieškovams, kaip laiduotojams, įvykdyti neįvykdytas UAB „DL auto“ prievoles. Ginčo sąlygą iniciavo ir suformulavo laiduotojai. Nesutiktina ir su ieškovų pozicija, kad jiems įvykdžius prievolę už pagrindinį skolininką UAB „DL auto“, jie turėtų didesnę galimybę atgauti sumokėtas sumas reiškiant reikalavimą pirminiams laiduotojams, t.y. tiek UAB „Alytra“, tiek UAB „DL logistika“. Jei pagrindinis skolininkas jos nesumoka, įvykdęs prievolę laiduotojas, atskaičius jam tenkančią dalį, gali reikalauti iš kitų laiduotojų ją įvykdyti. Laiduotojus tokius atveju sieja dalinė prievolė. Ši nuostata perkelta ir į ginčijamas laidavimo sutartis. Ieškovai tiesiogiai laidavo už UAB „DL auto“ prievolių įvykdymą, o ne už tai, kad laiduotojai UAB „DL logistika“ ir/arba UAB „Alytra“ jas įvykdys. Ginčo laidavimo sutartyse įrašyta sąlyga, kad ieškovai turės įvykdyti pagrindinio skolininko ir UAB „DL logistika“ ir/arba UAB „Alytra“ neįvykdytas prievoles. Taigi, jau ginčo laidavimo sutarčių sudarymo dieną, ieškovai žinojo, kad negalės nukreipti išieškojimo į UAB „DL logistika“ ir/arba UAB „Alytra“. Tarp atsakovo ir ieškovų bei UAB „DL auto“, UAB „DL logistika“ ir UAB „Alytra“, V. B. ir V. L. jau ne pirmą kartą pasirašant sutartis, be to visiems šiems asmenims esant verslo partneriais, atsakovas manė, kad laidavimo sutartis UAB „Alytra“ ir V. L. atvyks pasirašyti vėliau. Atsakovas niekada neslėpė aplinkybės, kad UAB „Alytra“ ir V. L. nėra sudarę laidavimo sutarčių su atsakovu. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad visiems laiduotojams esant verslo partneriais, pagrindinio skolininko akcininkams, ši aplinkybė yra žinoma. Todėl teigti, kad atsakovas slėpė, kad nėra sudarytos laidavimo sutartys su UAB „Alytra“ nėra jokio pagrindo. Ieškovai, matydami, kad nėra visų laiduotojų, turėjo galimybę ir privalėjo, jeigu iš tiesų UAB „Alytra“ laidavimas buvo esminė aplinkybė apsisprendžiant ar pasirašant ginčo laidavimo sutartis, įsitikinti, kad tokie laidavimai yra sudaryti. Ieškovai patys prisiėmė riziką, kad UAB „DL auto“ ir UAB „Dl logistika“ ir/arba UAB „Alytra“ jeigu būdų sudarytos laidavimo sutartys, neįvykdys savo prievolių arba atsisakys jas vykdyti. Sandorio sudarymo motyvai nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga ir todėl ieškovų nurodytu pagrindu ginčo laidavimo sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis. Ieškovai, ginčo laidavimo sutarčių pasirašymo metu buvo verslininkai užsiimantys komercine veikla. Tokiu atveju jiems turi būti taikomi padidinto rūpestingumo, protingumo standartai. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo nepasinaudojo galimybe nuginčyti laidavimo sutarčių, be to, kaip patys patvirtino, jau žinodami, kad nebuvo UAB“ Alytra“ laidavimo, ką nurodo kaip pagrindinį motyvą dėl sandorio sudarymo, sumokėjo skolą, taip patvirtindami ginčo laidavimo sutartis, tuo pačiu neteko teisės jų ginčyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2011-06-27 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, jog 2007 m. rugpjūčio 13 d. tarp UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ (tada UAB „Parex faktoringas ir lizingas“) ir A. B. buvo pasirašytos laidavimo sutartys Nr. LS/07-07-383 ir Nr. LS/07-07-384, pagal kurias A. B. neatlygintinai įsipareigojo kaip subsidiarus skolininkas, atsakyti kreditoriui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu lizingo gavėjas UAB „DL auto“, už kurį laiduojama, laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal 2007 m. rugpjūčio 13 d. tarp kreditoriaus ir lizingo gavėjo sudarytą lizingo sutartį Nr. 1070833 ir Nr. 1070834 su vėlesniais jų sąlygų papildymais ir pakeitimais, tuo atveju, jeigu lizingo gavėjo prievolių pagal pagrindinę sutartį neįvykdys ir laiduotojai UAB „Alytra“ ir/arba UAB „Daisotros logistika“. Sutarčių 2.1.1. punkte šalys sutarė, kad A. B. įsipareigoja įvykdyti Lizingo gavėjo (UAB „DL auto“) prievoles kreditoriui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ (ne daugiau kaip ¼ dalis neįvykdytos piniginės prievolės), numatytas ir prisiimtas pagrindine sutartimi, tuo atveju, jeigu lizingo gavėjas ir laiduotojas UAB „Alytra“ ir/arba UAB „Daisotros logistika“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal pagrindinę sutartį. Tą pačią dieną analogiškos, t.y. tokiomis pat sąlygomis, buvo pasirašytos laidavimo sutartys Nr. LS/07-07-389 ir Nr. LS/07-07-390 tarp ieškovo E. O. ir UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“.

2009 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-2445-596/2009 (b.l. 43-47) iš dalies buvo patenkintas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ reikalavimas ir iš E. O., A. B. ir V. B. jo naudai priteista po 856,46 Lt nesumokėtų įmokų, po 133,77 Lt delspinigių, lygiomis dalimis 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo negrąžintos kredito sumos (2970,69 Lt) kredito sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos (2008-152-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 29,75 Lt žyminio mokesčio. 2010 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-916-516/2010 (b.l. 48-57) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliktas galioti. 2010 m. lapkričio 19 d. E. O. vykdydamas minėtus teismų sprendimus pervedė UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ 1115 Lt (b.l. 58).

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį bei pagal tarp šalių pasirašytas ginčijamas laidavimo sutartis teismas konstatavo, jog sandorių esmė ir tikslas buvo tas, kad ieškovai įsipareigojo įvykdyti UAB „DL auto“ neįvykdytas prievoles. Teismas nenustatė, kad ieškovai šiais susitarimais būtų siekę kitokių tikslų, arba klaidingai įsivaizdavę šių susitarimų paskirtį ir esmę ir tokį suklydimą būtų lėmę konkretūs atsakovo veiksmai.

Iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu teismas nustatė, kad dėl laidavimo sutarčių sąlygų šalys derėjosi, o 2.1.1 punkto redakcija buvo inicijuota būtent ieškovų. Teismas konstatavo, kad šios sutarties sąlygos negalima aiškinti, kaip įpareigojančios atsakovą sudaryti laidavimo sutartis su UAB „Alytra“. Kad tokios sutartys su UAB „Alytra“ būtų pasirašytos, buvo vienodai suinteresuotos abi šalys (tiek ieškovai, tiek atsakovas), todėl teismas padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas yra atsakingas, kad tokios sutartys nebuvo pasirašytos. Laidavimo sutartyse nėra nustatytas įpareigojimas atsakovui laidavimo sutartis pasirašyti su UAB „Alytra“, o sprendžiant iš teisminio nagrinėjimo metu nustatytos sutarčių pasirašymo eigos (sutartys buvo pasirašinėjamos ne pas atsakovą, o pas ieškovus, nedalyvaujant atsakovo atstovui, o sutarčių įforminimą ir jų pasirašymą organizavo skolininko UAB „DL auto“ vadovė V. B.), atsakovas neturėjo ir galimybės priversti UAB „Alytra“ tokias sutartis pasirašyti. Teismas sprendė, kad ieškovų paaiškinimų nepakanka, kad pripažinti, jog sandoris sudarytas suklydimo įtakoje. Ieškovai, būdami bent minimaliai apdairūs ir rūpestingi, prieš pasirašydami 2007 m. rugpjūčio 13 d. laidavimo sutartis Nr. Nr. LS/07-07-383, Nr. LS/07-07-384, Nr. LS/07-07-389 ir LS/07-07-390, turėjo visas galimybes (juos siejo verslo reikalai su UAB „Alytra“ vadovu V. L.) ir privalėjo pasidomėti UAB „Alytra“ veiksmais (neveikimu), susijusiais su šių sutarčių pasirašymu (nepasirašymu), apsvarstyti galimus tokių veiksmų teisinius padarinius, o to nepadarę privalo prisiimti galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.

Teismas konstatavo, jog pagal teisinį laiduotojų atsakomybės reglamentavimą (CK 6.83 str. 1 d., 6.84 str.) ieškovų atsakomybė nepadidėjo, nesant laidavimo sutarčių su UAB „Alytra“, tuo pačiu ji nebūtų sumažėjusi ir tokias sutartis pasirašius, todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamų laidavimo sutarčių sąlygos neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str.) ir atitinka ieškovų išreikštą valią užtikrinti UAB „DL auto“ prievolių įvykdymą.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovai galėjo savo teises ginti pavyzdžiui taikant CK 6.228 straipsnį - tokį reikalavimą ieškovai galėjo reikšti Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2445-596/2009 (b.l. 43-47) pagal atsakovo ieškinį ieškovams dėl skolos priteisimo. Į bylą atsakovas yra pateikęs 2008 rugsėjo 5 d. ieškovams adresuotus raštus (b.l. 82, 83) dėl lizingo sutarčių Nr. 1070833 ir Nr. 1070834, kurių įvykdymo užtikrinimui buvo pasirašytos ginčijamos laidavimo sutartys, nutraukimo. Iš šių raštų matyti, kokius subjektus atsakovas nurodo, kaip atsakingus už prievolių įvykdymą. Iš šių rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad ieškovų kaltinimai atsakovui nuslėpus duomenis apie nepasirašytas laidavimo sutartis su UAB „Alytra“ yra visiškai nepagrįsti. Ieškovai, tinkamai vykdydami CK 6.200 straipsnyje nustatytą pareigą tinkamai ir sąžiningai vykdant sutartį bendradarbiauti ir kooperuotis, turėjo visas galimybes išsiaiškinti jiems reikšmingas aplinkybes, susijusias su UAB „Alytra“ laidavimo sutarčių nepasirašymu ir imtis tinkamų priemonių savo pažeistus interesus apginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas A. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį tenkinti.

Nurodė, jog sutinka su teismo išvada, kad ginčijamų sutarčių sudarymo tikslas buvo pagrindinio skolininko UAB „DL auto“ prievolių įvykdymo užtikrinimas, tačiau nesutinka su tuo, jog šių sandorių sąlygos atitiko ieškovo valią laiduoti už UAB „DL auto“, nepriklausomai nuo to, egzistuoja ar ne pirminio laiduotojo UAB „Alytra“ laidavimas. Ieškovas nurodė, kad sutiko laiduoti tik esant tam tikromis sąlygomis, t.y. jo laidavimui esant antriniam bei egzistuojant pirminiam tiek UAB „Alytra“, tiek UAB „DL logistika“ laidavimui. Ieškovas teigia, kad aplinkybė dėl pirminio laidavimo sutarčių nebuvimo, sąlygojo jo sutartinės atsakomybės atsiradimo rizikos padidėjimą, nes kuo yra mažiau subsidiarių skolininkų, tuo didesnė rizika. Taip pat tuo atveju, jei kiti laiduotojai atsisakytų įvykdytų prievolę, ieškovas turėtų didesnes galimybes atgauti atsakovui už lizingo gavėją sumokėtas sumas. Dėl šių priežasčių ieškovas nurodė, kad pirminių laiduotojų laidavimas buvo esminė sąlyga, dėl kurios jis sutiko sudaryti ginčo sutartis. Ieškovas neginčija teismo nustatytos aplinkybės, jog šalys derėjosi dėl laidavimo sutarčių sąlygų, bet, ieškovo nuomone, teismas neteisingai įvertino aplinkybes, kuriomis buvo pasirašytos ginčo sutartys. Sutarčių tekstą rengė atsakovo teisininkai, kurie žinojo apie realius atsakovo ketinimus ir turėjo užtikrinti, kad parengtų laidavimo sutarčių 2.1. punkto redakcija būtų realiai įvykdoma. Sutartyse buvo aptartos kaip egzistuojančios aplinkybės (UAB „Alytra“ laidavimas), kurių iš tikrųjų nebuvo, todėl esminį ieškovo suklydimą lėmė dėl atsakovo kaltės neteisingai suvoktas didesnis nei faktiškai egzistuojantis pirminių laiduotojų skaičiaus buvimas. Prieš tai pasirašant su atsakovu kitas aštuonias laidavimo sutartis atsakovas buvo sudaręs atitinkamas laidavimo sutartis tiek su UAB „Alytra“, tiek su UAB „DL logistika“, todėl ieškovas teigia, kad pagrįstai vadovavosi tarp šalių nusistovėjusia santykių praktika. Atsakovo parengtose sutartyse UAB „Alytra“ buvo įvardinta laiduotoju. Laidavimo sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, todėl ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog su šia bendrove atsakovas yra sudaręs laidavimo sutartį. 2008-09-05 raštuose, kuriais rėmėsi teismas, tiesiogiai nenurodyta, kad jų adresatas yra UAB „Alytra“, tačiau iš šių raštų išsiuntimo patvirtinančių įrodymų aišku, jog jie buvo išsiųsti UAB „Alytra“. Dėl šios priežasties ieškovas mano, jog tokiu nesąžiningu elgesiu atsakovas tyčia suklaidino ieškovą, siekdamas nuslėpti faktą, jog UAB „Alytra“ laidavimas iš tiesų egzistuoja. Atsakovas, būdamas finansinio lizingo paslaugų tiekėjas, yra stipresnė sandorio šalis, todėl atsakovui, o ne ieškovui, turi būti keliami padidinto rūpestingumo reikalavimai. Atsakovas, būdamas rūpestingas, galėjo neperduoti UAB „DL auto“ transporto priemonių pagal lizingo sutartis, kol nebus pateikta laidavimo sutartis su UAB „Alytra“. Be to, atsakovas nebuvo suinteresuotas sudaryti laidavimo sutarties su UAB „Alytra“, nes UAB „DL auto“ neįvykdžius lizingo sutarties, atsakovas iš karto reikalavimus pareiškė kitiems laiduotojams. Apeliantas rėmėsi kitoje byloje priimtu teismo sprendimu, kuriuo teismas atmetė reikalavimą dėl skolos priteisimo remdamasis tuo, kad ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ nesiėmė visų priemonių atgauti pinigines sumas iš pirminių laiduotojų, o tai, apelianto nuomone, įrodo, jog atsakovas visiškai nebuvo suinteresuotas sudaryti laidavimo sutartį su UAB „Alytra“. Apeliantas nurodė, kad CK 1.90 str. 7 d. šiuo atveju negalėjo būti taikoma, nes ieškovas jau įvykdė prievolę, todėl nėra galimybės prašyti pakeisti sutarčių sąlygas arba jų atsisakyti, o nagrinėjamoje byloje teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, pasisakydamas dėl to, ką ieškovas turėjo daryti kitoje byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad laidavimo sutartyse nėra susitarta, kad apelianto laidavimas galios tik tuo atveju, jei už BUAB „DL auto“ prievoles laiduos BUAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“, todėl atsakovas neturėjo pareigos sudaryti laidavimo sutartis su šiais asmenimis. Net tuo atveju, jei šios sutartys būtų sudarytos, ieškovas turėtų teisę pasirinkti į ką kreiptis dėl susidariusio įsiskolinimo apmokėjimo, kadangi BUAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“ yra solidarūs skolininkai, taigi, apelianto situacija nebūti pasikeitusi, juolab, kad BUAB „Alytra“ iškelta bankroto byla, dėl ko atsakovas nebūtų reiškęs reikalavimų nemokiai įmonei. Vadinasi, ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, prisiėmė riziką, kad atsakovas gali nesikreipti dėl skolos apmokėjimo į BUAB „Alytra“, o prievolę įvykdyti gali pareikalauti tik iš UAB „DL logistika“. Apeliantas žinojo ir prisiėmė riziką, kad jam atsiras pareiga įvykdyti BUAB „DL auto“ prievoles tuo atveju, jei BUAB „Alytra“ ir UAB „DL logistika“ tiesiog nereaguotų į atsakovo reikalavimus arba atsisakytų juos vykdyti. Apeliantas, įvykdęs pagrindinio skolininko neįvykdytas prievoles, įgytų regreso teisę į pagrindinį skolininką, arba galėtų reikalauti, kad prievolę lygiomis dalimis įvykdytų kiti du laiduotojai. Taigi, jau ginčo laidavimo sutarčių sudarymo dieną, apeliantas žinojo, kad negalės nukreipti išieškojimo į UAB „DL logistika“ arba į BUAB „Alytra“. Teismo posėdžio metu gauti ieškovo paaiškinimai patvirtina, kad dėl klaidingo ieškovo manymo, jog laidavimo sutartys pasirašytos, galėjo būti atsakinga tik BUAB „DL auto“ direktorė V. B.; taip pat pats ieškovas, būdamas verslininku, nepasidomėjo ir neįsitikino ar yra pasirašytos jo apsisprendimui svarbios sutartys. Teismas teisingai nustatė, kad dėl ginčo laidavimo sutarčių vyko derybos. Laidavimo sutartys sudaromos išimtinai siekiant apginti kreditoriaus interesus; atsakovas siekė sudaryti laidavimus su kuo daugiau asmenų. Lizingo ir Laidavimo sutartys, esant pasitikėjimui, buvo persiųstos BUAB „DL auto“ direktorei, atsakovas nedalyvavo pasirašant laidavimo sutartis. Pagrindinis skolininkas ir visi laiduotojai yra tarpusavyje susiję verslo partneriai, todėl atsakovas manė, jog aplinkybė apie laidavimo sutarčių pasirašymą yra žinoma, šios aplinkybės atsakovas neslėpė. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis neva sutiko pasirašyti Laidavimo sutartis tik esant BUAB „Alytra“ laidavimams, turi būti vertinamos kaip motyvai, sudarant sandorį. Faktas, kad BUAB „Alytra“ yra bankrutavusi patvirtina, kad šios įmonės laidavimo nebuvimas šiuo metu nekeičia sandorio esmės ir neapsunkina juo užtikrintų prievolių įvykdymo galimumo. Apie raštų siuntinėjimą ieškovui tapo žinoma tik gavus atsiliepimą į ieškinį, todėl ši aplinkybė negalėjo turėti jam įtakos. Be to, atsakovas raštus siuntė dėl visų pasirašytų lizingo sutarčių. Atsakovas nėra silpnesnė šalis, nes jis yra verslininkas. Atsakovas privalėjo vykdyti lizingo sutartimis prisiimtas prievoles, todėl sutartyse nesant įsipareigojimų laiduoti, atsakovas neturėjo pagrindo neperduoti turto pagal lizingo sutartis. Ieškovas įvykdė teismo sprendimą (2010-11-04 c.b. Nr. 2A-916-516/2010), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos pagal tas pačias laidavimo sutartis. Apeliantas galėjo ginti savo teises pagal CK 6.228 str.

Taip pat atsakovas prašė priimti rašytinius įrodymus, susijusius su aplinkybe dėl įspėjimo apie sutarčių nutraukimą išsiuntimo. Prašymas tenkintinas, kadangi argumentai dėl atsakovo pateiktų įrodymų - įspėjimų apie sutarties nutraukimą (b.l. 82-86) - nebuvo ieškovų nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dėl ko būtinybė atsakovui pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau (CPK 314 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.

Pagal CK 1.90 str. 5 d. suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.

Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, į šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas laiduotojus ir pagrindinį skolininką siejo verslo santykiai; lizingo ir laidavimo sutartys buvo sudarytos verslo tikslais. Tą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, jog ir ieškovai, ir V. L. buvo UAB „DL auto“ akcininkai (steigėjai), tuo pačiu metu V. L. buvo UAB „Alytra“ akcininkas (steigėjas) ir vadovas (b.l. 78-81). Šių aplinkybių neginčijo ir apeliantas apeliaciniame skunde. Iš procesinių dokumentų ir šalių paaiškinimų matyti, kad pagrindinės lizingo sutarties ir laidavimo sutarties pasirašymas vyko vienu metu, pasirašymas vyko pas ieškovus. Teismo posėdyje ieškovai paaiškino, kad laidavimo ir lizingo sutartys pasirašymui buvo persiųstos BUAB „DL auto“ direktorei. Ieškovai pripažino, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia sandorių sudarymo praktika. Iš to seka, kad tuo atveju, jei ieškovui, kaip verslininkui, būtų svarbi ir esminė sutarties sąlyga dėl pirminių laiduotojų sutarčių sudarymo, jis, prieš pasirašant sutartį, turėjo įsitikinti ar UAB „Alytra“, kurios vadovas nedalyvavo pasirašant sutartis, pasirašė su atsakovu laidavimo sutartį ir kokiomis sąlygomis, tuo labiau, kad pagrindinė (lizingo) sutartis buvo sudaroma tą pačią dieną. Tai, kad ieškovas – verslininkas, turintis patirtį sandorių sudaryme, dalyvaujantis Lietuvoje įsteigtos ir registruotos įmonės valdyme - apsisprendė sudaryti sutartį neįsitikinęs minėtu faktu, nors turėjo visas galimybes tą padaryti, liudija apie tai, jog ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas ir prisiėmė su tuo susijusią neigiamų padarinių riziką. Atsakovo nurodomi veiksmai vertintini ne kaip valios trūkumai, bet kaip neapgalvotos rizikos ir neatsargumo rezultatas. Taigi, minėtos aplinkybės patvirtina, jog pagal CK 1.90 str. 5 d. nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu.

Apelianto nurodytos aplinkybės apie atsakovo nesąžiningumą atmestinos kaip neįrodytos. Bylos duomenimis sutarties sąlygas dėl laiduotojų atsakomybės pasiūlė patys ieškovai, dėl sutarties sąlygų vyko derybos, todėl apelianto argumentas apie tai, kad sutarties tekstą rengė atsakovas teisinės reikšmės neturi. Aukščiau minėta ir ieškovui priimtina tarp šalių susiklosčiusi sutarčių sudarymo praktika patvirtina, kad sutarčių pasirašymą organizuodavo ne atsakovas, o UAB „DL auto“ vadovė, kuria ieškovai pasitikėjo, todėl apelianto kaltinimai atsakovui jam neužtikrinus laidavimo sutarčių pasirašymą, atmestini. Kaip buvo minėta, ieškovas sandorio sudarymo metu turėjo galimybes sužinoti ir įsitikinti ar UAB „Alytra“ sudarė laidavimo sutartį, o tai, kad ieškovas pasitikėjo savo verslo partneriais, tame tarpe UAB „DL auto“, kurios steigėju buvo ieškovai, vadove, nepateisina ieškovo nerūpestingumo. Tai, kad ieškovai turėjo žinoti apie sandorio nepasirašymą liudija ir tas faktas, jog ieškovams išsiųstame pranešime dėl sutarties nutraukimo nebuvo nurodyta UAB „Alytra“ ir ieškovams šis faktas nesukėlė abejonių dėl laidavimo sandorio teisėtumo (b.l. 82, 83). Įvertinus tai, kad įspėjimų raštuose buvo nurodytas konkrečios nutraukiamos sutarties numeris ir sudarymo data, kad tarp šalių bei UAB „Alytra“ buvo sudaryta daugiau laidavimo sutarčių ir dėl kitų sutarčių nutraukimo atsakovai tą pačią dieną išsiuntė pranešimus (b.l. 153, 136), apelianto argumentas apie atsakovo klaidinančius veiksmus atmestinas. Aplinkybė, jog atsakovas nebuvo suinteresuotas sudaryti laidavimo sutartį su UAB „Alytra“ yra nelogiškas, nes prievolių įvykdymo užtikrinimas yra skirtas kreditoriaus interesams apginti. Sutartys sudaromos laisva valia, todėl teiginiai, jog atsakovas turėjo galimybę priversti UAB „Alytra“ sudaryti sutartį nepagrįsti. Apelianto nurodyta Vilniaus m. 2 apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-7851-294/2010 nėra susijusi su šios bylos ginčo dalyku, joje buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl kitų šalių sudarytų sandorių, todėl teismas ja nesiremia.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovo sutarčių nutraukimo ir reikalavimų pareiškimo momentu UAB „Alytra“ jau buvo nemoki, todėl vadovaujantis CK 1.5 str., 6.83 str., 6.84 str. bei atsižvelgus į laidavimo sutarties 2.1.1 punkte numatytą ieškovų, kaip laiduotojų, prievolę atsakyti tuo atveju, jeigu Lizingo gavėjas ir laiduotojai UAB „Alytra“ ir/arba UAB „Daisotros logistika“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Pagrindinę sutartį, darytina išvada, kad sutarties sąlyga dėl UAB „Alytra“ laidavimo nebuvo esminė ir tokio laidavimo nebuvimas neturėjo esminės įtakos ieškovo atsakomybei pagal sutartį.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog jis negalėjo ginti savo teisių kitais būdais. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, jis, atstovaujamas advokato padėjėjo, dalyvavo nagrinėjant c.b. Nr. 2-2445-596/2009, kurioje UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pareiškė reikalavimus laiduotojams (tame tarpe A. B., E. O.) pagal šioje byloje ginčijamas sutartis (b.l. 43). Duomenų, patvirtinančių, jog, ieškovai, tinkamai susipažinę su toje byloje esančiais įrodymais, su laiduotojams adresuotais pranešimais dėl lizingo sutarčių nutraukimo, neturėjo objektyvios galimybės ginti savo teisių kitais būdais, nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį CK 1.90 str. 7 d. pagrindu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2007). Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Šiuo atveju byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo pripažinti sandorius, kuriuos ieškovai jau įvykdė, negaliojančiais CK 1.90 str. pagrindu.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė

2011-06-27 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana ŽukauskienėVytautas Zelianka