Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės „Turto bankas“, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – nuosavybės teisės nustatymo, suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybė, Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcija, Valstybinė įmonė Valstybinė miškų urėdija, J. N., R. N., A. O. D., N. S. M., Ž. B., V. B., R. B. ir I. T.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuoti asmenys V. B. ir R. B. el. laišku informavo teismą, kad teismo posėdyje nedalyvaus.

2025-08-01 teisme gautas pareiškėjos prašymas bylą nagrinėti pareiškėjo atstovui nedalyvaujant.

2025-06-20 šalims buvo pranešta, kad iki posėdžio negavus byloje prieštaravimų, 2025-08-01, 13:30 val. teismo posėdis vyks rašytinio proceso tvarka

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkinamas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas pastatas – sandėlis 12I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį sudaro dvi patalpos, t. y. 18,26 kv. m. patalpa, esanti pirmame aukšte ir 15,35 kv. m. patalpa rūsyje, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – pareiškime nurodytas turtas).

Iš prie prašymo pateiktos VĮ Registrų centras“ nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos - kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pareiškime nurodytas turtas yra pastatytas 1999 m. ir jis susideda iš dviejų patalpų, t.y. 18,26 kv. m. patalpa, esanti pirmame aukšte ir 15,35 kv. m. patalpa rūsyje. Iš statinių išdėstymo plano nustatyta, kad pareiškime nurodytas turtas prie pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6I1/b, adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso valstybei ir pastatytas 1956 m.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), yra statiniai priklausantys ne tik Lietuvos Respublikos valstybei, bet ir suinteresuotiems asmenims: J. N., R. N., A. O. D., N. S. M., Ž. B., V. B., R. B. ir I. T., todėl šie fiziniai asmenys buvo įtraukti į bylą kaip suinteresuoti asmenys, siekiant išsiaiškinti, ar pareiškime nurodytas turtas jiems nepriklauso.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju, asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu, juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą: pareiškėja kitokiu būdu gauti įrodymų apie Turto valdymą nuosavybės teise, kaip tik kreipiantis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, neturi galimybės, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai sukels teisines pasekmes, kadangi, turėdama teismo sprendimą dėl Turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, galės nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 1964 m. CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Pagal 1964 m. CK 97-98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą ir kt.) savininkė. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Vadovaujantis minėtu įstatymu ir Vyriausybės nutarimu, valstybės turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn, miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turėjo teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką, galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškime nurodytas turtas būtų perduotas Klaipėdos miesto savivaldybei teisės aktų nustatyta tvarka. Suinteresuoti asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso statiniai žemės sklype (duomenys neskelbtini), jokių pretenzijų į šį turtą nereiškia. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškime nurodytas turtas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka būtų parduotas ar kitais pagrindais perleistas kitų asmenų nuosavybėn.

Aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad pareiškime nurodytas turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas kitų asmenų nuosavybėn, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduota savivaldybės nuosavybėn, todėl turi būti vertinamas kaip priklausanti valstybei nuosavybės teise. Todėl yra pagrindas nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad Turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dalyvaujantys byloje asmenys yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 270, 275, 296, 442, 444, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatas – sandėlis 12I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį sudaro dvi patalpos, t. y. 18,26 kv. m. patalpa, esanti pirmame aukšte ir 15,35 kv. m. patalpa rūsyje, adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Faktą nustatyti nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teis Klaipėdos rūmus.